Ilgai ieškoję patinkančio namo, vieną dieną Daiva (46) ir Algirdas (48) Jovaišos negalėjo atsigėrėti kiemu, kuriame plačiomis spyglių kepurėmis paklusdamos vėjui lingavo trys pušys. Šeimininkas vis ragino eiti apžiūrėti namo, o jie žinojo, kad ir taip jį pirks. Vien dėl pušų.
„Išties šį sklypą įsigijome dėl kiemo, jame augančių medžių ir greta esančios parko kaimynystės. Namas mažokas, norėtųsi didesnių erdvių, bet vos oras sušyla, daug laiko praleidžiame kieme. Ten sutinkame svečius, vakarojame, ant žarijų ruošiame maistą. Kiemu tikrai džiaugiuosi ir labai jį mėgstu. Kartais kyla minčių, gal statyti naują, erdvesnį namą, bet kur mes rasime tokią nuostabią vietą", - vedžiodama po gausiai įvairiais augalais apsodintas valdas svarsto ponia Daiva.
Ji pati su dviem pagalbininkais kasmet sprendžia, kokių spalvų gėlės tiktų gėlynams, ir nuo pat pirmos dienos žinojo, kur, kiek ir kokių dekoratyvinių medžių bus pasodinta.
Minimalizmas pabodo
Namai, jų kūrimas ir perkūrimas - šeimininkės aistra. Kai prieš šešerius metus pora su dukromis Juste ir Martyna iš Kupiškio persikėlė į Vilnių, jų būste karaliavo minimalizmas: pastelinės spalvos, tiesios linijos. „Didžiajame kambaryje lubų aukštis buvo šeši metrai. Pradžioje atrodė, kad bus puiku. Kadangi pirkome įrengtą namą, teko susitaikyti ir su neįprastos formos židiniu, laiptais. Tačiau praėjo treji metai ir supratau, kad laikas šį tą keisti. Sumažinome kambario aukštį, nes atsirado pojūtis, kad gyveni daržinėje (juokiasi), atsisakėme židinio, kuris ir taip labai retai būdavo kūrenamas, ir laiptus į antrą aukštą užsakėme kitokius. Namai man yra kūryba, todėl kai tik gimsta minčių ką nors keisti, tai ir keičiu. Juk nebūtina vienu metu pertvarkyti visus namus. Aš tai darau po truputį. Senojo minimalizmo liko virtuvėje, Martynos kambaryje. Kai kurias detales palikau ir didžiajame kambaryje", - akimis namų erdves, kurių čia - apie porą šimtų kvadratinių metrų, įvertina ponia Daiva. Akivaizdu, kad žmonos užmojams ir norams vyras, statybų kompanijos „Dailista" įkūrėjas ir vadovas, nesipriešina.
Telpa būrys bičiulių
Jovaišos savo namuose mėgsta priimti svečius, todėl pasirūpinta dideliu, patogiu minkštuoju kampu. Kartą po koncerto pas juos užgriuvo per keturiasdešimt svečių. Visi - iš Kupiškio. Nors Vilniuje pora gyvena jau šešti metai, šiame mieste liko dauguma pono Algirdo vadovaujamos bendrovės darbuotojų. Iki šiol Jovaišos artimai bendrauja su Kupiškyje likusiais draugais. „Ten -mūsų širdys, geriausi prisiminimai, juk tame mieste prabėgo jaunystė, kūrėme šeimą, auginome vaikus. Per aštuoniolika metų atsiradusių, laiko patikrintų santykių negalima nutraukti. Juos norisi išlaikyti, tvirtinti, jais džiaugtis. Todėl mūsų namuose visada laukiami bičiuliai kupiškėnai. Be to, turime tradiciją per Martynos gimtadienį, kai būna braškių bumas, pasikviesti į svečius visą giminę. Tradicija liko dar iš tų laikų, kai Kupiškyje turėjome sodą ir pas mus visi atvažiuodavo braškiauti, - šypsosi šeimininkė ir praneša, kad būsime pavaišinti tikrais naminiais kotletais. - Tokiais, kokius kepa mamos. Iš mano namų niekas neišeina nepavalgydintas."
Karaliauja lėlės
Kol švelniame grietinėlės padaže troškinasi kotletai, ponia Daiva pasakoja, kaip iš vyro darbo kabineto, kuriame jis daug laiko praleisdavo tik pirmus metus, kol sostinėje neturėjo kontoros, sukūrė jaukią, nedidukę poilsio erdvę. Suprantama, atsipūsti su puodeliu arbatos galima ir prie stalo virtuvėje, ir ant minkštojo kampo su gausybe pagalvėlių didžiajame kambaryje. Bet kartais norisi vienatvės. Dėl tokių norų ponia Daiva ir sukūrė šį kambarį. Tiesa, neretai čia jaukaus vėlyvo vakaro pokalbio susitinka abu šeimininkai. Tuo kartu jų mintis girdi tik lėlės.
Panašu, kad šiuose namuose nuo jų niekur nepasislėpsi. Jos stebi žmones nuo palangių, sofos atkalčių, lentynų ir net palubės. Lėlės - šeimininkės aistra. „Viskas prasidėjo nuo Martynos. Pamenu, jai buvo ketveri, kai Kupiškyje vyko miesto šventė. Buvo daug tautodailininkų. Viena jų pardavinėjo labai gražias lėles. Martyna vieną išsirinko. Paskui kažkur įsigijome ir antrą, trečią. Kai dukrai ta aistra išblėso, lėlėmis pradėjau rūpintis aš. Negaliu praeiti pro šalį, jeigu kur nors parduotuvėje pamatau dailią lėlę. Viename aukcione, kur buvo parduodama Eglės Kvintienės lėlė, taip užsispyriau, kad kainą pakėliau kelis kartus. Ir vis tiek ją įsigijau. Užsispyriau kaip mažas vaikas. Reikėtų suskaičiuoti, kiek tų lėlių mūsų namuose. Apie dvylika. Vieną pastarųjų Kalėdų proga dovanojo dukros. Dabar jau visi žino mano aistrą, todėl aišku, kuo gali mane nudžiuginti", - prisipažįsta moteris.
Sienas šildo paveikslai
O kieno aistra šiuose namuose yra meno kūriniai? Čia jų tiek daug, kad užsimiršęs gali pagalvoti, jog apžiūrinėji galerijoje sukabintus darbus. „Kai baigėme tvarkyti namus, sustatėme baldus, tuščios sienos badyte badė akis. Norėjau vienu metu jas visas užpildyti, sušildyti. Bet juk ne taip paprasta surasti konkrečiai erdvei tinkantį ir patinkantį darbą. Todėl paprašiau savo bičiulės galerininkės Volandos Raupelytės atvežti daug paveikslų. Prisidėjo jų ne tik į savo, bet ir į dar vieną automobilį. Gal kokias tris dešimtis dėliojame iš vienos vietos į kitą. Keletą atsirinkome. Prigijo Dalios Kaščiūnaitės, Armeno Babajano, Dovilės Norkutės kūriniai. Buvome išsirinkę ir labai gražų Vaidoto Žuko paveikslą „Karžygys". Bet abi dukros griežtai pasakė, kad nenori jo matyti namuose. Teko atsisakyti. Vis planuoju įsigyti Miglės Kosinskaitės darbų, bet nepavyksta. Parodoje vienas patiko, tačiau jau buvo nupirktas. Matyt, reikia išlaukti savo kūrinio", - šypsosi stilingo būsto šeimininkė. Skulptūros šiuose namuose - tik Jovaišų pamėgto menininko, per daug metų bičiuliu tapusio Henriko Orakausko.
Kitoks miegamasis
Išskirtinai kitoks šiuose namuose šeimininkų miegamasis. Tai - bene šviežiausias ponios Daivos vaizduotės kūrinys, o jį įgyvendinti padėjo dizainerė Neringa Jociutė. Jos stilių atpažinti nesunku - seniems, restauruotiems baldams menininkė ryškiomis spalvomis suteikia naują dvasią. „Viskas prasidėjo nuo baltos drabužių spintos, kurią primą kartą pamačiau Neringos parodoje prieš porą metų. Užsimaniau jos kaip mažas vaikas žaislo. Todėl teko keisti miegamojo stilių. Neringa prie lovų derino spinteles, kėdes, veidrodį, net lovos uždangalui sukūrė raštus ir juos išaudė Panevėžyje", - pasakoja šeimininkė. Skaidraus stiklo šviestuvai, stovintys prie lovų, buvo tikrų tikriausias atradimas Jūratės Skrudupaitės interjero salone „Provincialė".
Visus metus Jovaišų namus puošia gyvos gėlės. Vazoninių nemėgsta šeimininkas (išimtis daroma orchidėjoms), todėl kartą per savaitę ponia Daiva iš gėlių salono parsiveža keleto rūšių šviežių žiedų. „Pastebėjau šias rožines lelijas, prie jų priderinau panašaus atspalvio gerberų. Man labai patinka orchidėjos. Jos ilgai išsilaiko. Tai Algirdas mane nuo jaunų dienų pripratino prie gėlių. Pirmus santuokos metus, kol studijavome, gyvenome Vilniuje, netoli Jono Basanavičiaus gatvės turgelio. Kiekvieną vakarą grįždamas namo mano vyras į jį užsukdavo ir išrinkdavo gėlių", - su šypsena prisimena ponia Daiva.
