Kai siaurais laipteliais pakylu į antrą aukštą, balerinos sijonėlį užsisegusi Adelė stypčioja po spalvotus namus. Toks angelėlis prieš šventes. Plevena žvakių liepsnos, Dainius spaudžia apelsinų sultis, pliko arbatą ir pravėręs šaldytuvą bamba: „Esame visai nepasirengę. Nei vyno, nei valgyti neturime..." „Gal užsisakome kotletukų?" - tarsteli šalia prisėdusi Daiva. Ji ką tik po darbų. Tačiau šaldytuvas ne toks jau tuščias, o stalas virtuvėje kaipmat nuklojamas gėrybėmis. Ir niekas nė nežada eiti į svetainę, kur patogūs krėslai.
Daiva: Turime porą gerų kaimynų. Viena kavinukė prie pat Vokiečių ambasados, ant kampo. Ten dirba puikūs barmenai - Pavelas ir Petras. Ką tu, kai kurios draugės iš kito miesto galo atvažiuoja pavalgyti. Na, toks kaimynų baras... Ir koks smagumas! Vakare vienas alaus ateina, kitas - pavalgyti, trečias 50 gramų brendžiuko po darbo. Užbėgi, kaimynams tik čiulbt, čiulbt. Julytė Žilėnienė čia pat, anksčiau gyveno Šeškai - Laurynas su Indre. Tru (Marijus Berenis - aut. past.) netoliese, Renata Smailytė, Daiva Rinkevičiūtė šalia. Antroji vieta, kur visi susibėgame, - „Focus" picerija. Ten ir gamina tuos stebuklingus kotletukus. Kai labai reikia, į namus atveža. Pamenu, praėjusiais metais per gimtadienį sakiau: „Nieko nenoriu, svečių nekviesiu." Betgi vis tiek atėjo. Paskambinau į kavinukę: „Ar galite chebrą susodinti?" - „Galime..."
Dainius: Kartais su Laurynu bokalais nešini namo pareiname.
Daiva: Jaukumas, smagumas... Tik gaila, kad mes visi labai užsiėmę. Aną vakarą užėjome pas kaimynus. Nuostabu - pasirodė, kalbėtis galime iki ryto. O juk paprastai dėmesį vienas į kitą atkreipi tik tada, kai kieme automobilį ne taip pastatai. Trejus metus čia gyvename, atrodo, užtektinai, kad susipažintume. Ir visą laiką: tas tuo nepatenkintas, anas - anuo. Tada pabendravusi su kaimynais pagalvojau: mielai laisvą vakarą būčiau prisėdusi jų namuose, gurkšnojusi arbatą. Dainius su Mareku netgi apsikeitė knygomis. Kodėl tai atsitiko vieną vakarą, o trejus metus to nebuvo?
Argi ne baisu suvokti, kad vis mažiau laiko randi tėvams, artimiausiems draugams, netgi tiems, kurie arčiausiai tavęs?..
Daiva: Užtat, kad išsiblaškai. Bičiulių - daugybė. Juos suburia panašus temperamentas, pomėgiai, gal net gyvenimo būdas, tačiau tai nelabai ką bendra turi su draugyste.
Jūsų namuose dažnai būna svečių?
Daiva: Draugai retai užsuka, o štai tėvai atvažiuoja. Jei ne vieni, tai kiti. Turime juos trejus. Dainiaus tėveliai išsiskyrę, tačiau Adelė visus vadina seneliais. Dainiaus mamos šeima atvažiuoja rečiau - jie patys augina aštuonerių dukrą. Užtat Dainiaus tėčio šeimos ir mano tėvelių į svečius nereikia kviesti. Mamytė gali ir savaitę, ir dvi prabūti. O dar pusseserės... Viena pakeliui iš Italijos, kita - iš Londono.
Beveik itališka šeima!
Daiva: Žemaitiška šeima - itališka šeima. Garso daug, balso daug, šnekėjimo daug! Kai vieši seneliai, namuose nebūna tylu.
Dainius: Visa laimė, kad su seneliais - jokio vargo. Jie ne tik patys savimi pasirūpina, pramogų prisigalvoja, bet dar ir mus pamaitina, Adelę prižiūri.
Daiva: Po keleto savaičių lyg ir pavargsti nuo triukšmo, bet nuovargis - malonus. Praeina mėnuo, sėdim abu su Dainiumi, net nejauku - niekas neatvažiuoja. Tada skambinam jo tėčiui į Klaipėdą: „Tėti, tavo mašina važiuoja? Mes benzino įpilsime, gal tu jau atlėk. Ir mamą paimk iš Plungės."
Dainius: Mano tėčio žmona su Daivos mama taip susidraugavo, viena kitą seserimis vadina.
Daiva: Ir auklė pas mus dirba trejus metus. Reginutė tapo šeimos nare. Per šventes, per atostogas ją vežamės pas Dainiaus tėvus. Ir pas maniškius ji buvusi. Reginutės sūnus Jarekas Adeliukę taip myli. Atrodo, pusbernis, o jodo ant galvos, slėpynių abu žaidžia. Auklė Regina, jos vyras dėdė Aleksandras, sūnus Jarekas - irgi Adelės šeima. Reginutė susidraugavo su močiutėmis, dovanomis keičiasi. Vasarą žmonių mūsų namuose prisirinko tiek daug, kad Regina miegojo ant pripučiamojo čiužinio, o Jarekas nusprendė nakvoti balkone - kad tik visi kartu.
Nuo gražiųjų jūsų vestuvių praėjo pusantrų metų. Ar gyvenimas vis dar toks pat gražus?
Daiva: Gruodžio penktąją pagaliau susirašėme. Susituokę bažnyčioje vis galvojome, kad reikėtų sutvarkyti dokumentus, bet taip ir neprisirengėme. Į santuokų rūmus nuėjau tik tada, kai su draugais sumanėme vykti į Jungtines Valstijas. Skirtingos pavardės būtų viską apsunkinusios... Pirmą kartą užsukau viena. Įsivaizdavau, kad pavardei pasikeisti prireiks keliolikos minučių. Sako: „Ne, turite atsivesti vyrą, rašyti prašymus."
Dainius: Ir prasidėjo problemos! Tai vieno dokumento reikia, tai kito, dar bankas netinka...
Daiva: Galiausiai nuėjome po darbo, apie ketvirtą. Kol moterys dokumentus tvarkė, prisėdome santuokų rūmų kavinaitėje. Išgėrėme šampano. Buvo smagu! Nesvarbu, kad po darbo, nuo kompiuterio paraudusiomis akimis.
Dainius: Ir šventinė nuotaika buvo. Tikrai buvo.
Daiva: Tačiau dar tą patį vakarą, kol nuėjome miegoti, tris kartus susipykome.
Dainius: Užvirė žemaitiškas jos kraujas!
Jūs namuose žemaitiškai baratės?
Daiva: Kad Dainius nemuoka (žemaičiuoja).
Dainius: Aną vakarą su uošviene kartom kap dėjom (irgi bando žemaičiuoti).
Daiva: Reikia pripažinti, mūsų šeimoje lošimas kortomis gerbiamas. Šviesaus atminimo mano močiutė sakydavo: „Malonu prie stalo su maloniais žmonėmis pažaisti." To lošimo, kurį ji su kaimynais lošdavo, aš nė nemoku - kiksas. Žemaitiškas. Paskutiniais metais močiutė sunkiai vaikščiojo, kortos buvo didžioji jos pramoga. Ji ir mane išmokė. Šešiasdešimt šešis. Niekada nelošdavome iš pinigų, ir ne juokais - visu rimtumu. Netgi Dainius kortomis buvo patikrintas. Kai pirmą kartą jį parsivežiau į namus, pripasakojau, kad draugai per pūgą pabijojo mane vieną išleisti. Močiutė iškart išsiaiškino, koks čia šioperis. Susėdo abu prie kortų ir ji pasakė: „Jaučiuosi, lyg pažinočiau jį visą gyvenimą." Dainius močiutę tada aplošė, tačiau ne tai svarbiausia. Žaidžiant patikrinamas tavo humoro jausmas, susitelkimas, mąstymas, garbingumas.
Dainius: Visada prisiminsiu Daivos močiutę. Tokių šviesių žmonių reta.
Ar iš močiutės, tėvų namų į jūsiškius buvo perkeltos tradicijos?
Dainius: Iš manųjų - futbolas.
Daiva: Dainiaus mama tiesiog buvo užsikrėtusi sūnaus aistromis. Jei jis neturėdavo laiko pažiūrėti svarbių futbolo rungtynių, surašydavo suvestinę, kas, kada ir kiek įmušė.
Jei neklystu, tu, Daiva, negalėtum pasigirti aistra futbolui...
Dainius: Manau, tik reta „Prelegentų" komandos narių moteris tuo galėtų pasigirti.
Daiva: O Dainiaus tėvas... Jam egzistuoja vienintelis televizijos kanalas - sporto. Viską kuo puikiausiai atsimena - pavardes, rezultatus.
Dainius: Sekmadienio rytais savo merginoms įsigudrinau kepti kiaušinienę. Kad labai nebambėtų, kai išvažiuoju žaisti futbolo.
Daiva: Toji kiaušinienė vadinasi „Atsiprašau". „Mergaitės, galite nesikelti, - Adelytei sumuštinukas, mamytei - kiaušinienė į lovą. Jūs čia pasilepinkite. Kol lepinsitės, nespėsite apsidairyti, o aš jau - po futbolo." Suprantu, jokiam žmogui niekas nepririš svarsčio prie kojos. Ypač vyrui. Mamos turi svarsčiukus - savo vaikus. Gali svajoti, kiek tik nori, tačiau visas tavo gyvenimas sukasi aplink juos. „O kada mamytė grįš? Adelė jau miega: mama, aš tave labai myliu ir tėčiui tą patį pasakyk." Galime su ja nebūti, bet ji turi žinoti, jog esame šalia. Adelė svajoja apie namą, kuriame gyventume mes, visi seneliai ir auklė su šeima. Tokia jos laimė ir aš tikrai neleisiu sau iki paryčių blūdyti. Vyrai šiek tiek kitokie. Nors ir kokie būtų geri ar šaunūs. Štai čia aš su savo norais, aistromis, pomėgiais, o šalia kita linija - meilė šeimai, pareiga. Tos linijos retai susikerta. Ir vyrams labai keista, kai moterys turi klausimų...
Dainius: Ypač kai ji klausia, kaip sugalvojai žaisti futbolą savaitgalį? Bet juk mes sekmadieniais renkamės daugybę metų!
Daiva: „Ir kaip apskritai pagalvojai, jog šeima man nebrangi vien todėl, kad užtrukau su draugais? Aš jus myliu, dievinu." Gali man paskambinti antrą valandą nakties, tai pasakyti ir toliau sau ramiausiai iki ryto sėdėti su draugais.
Dainius: Užtat šeštadieniais mes visi kartu važiuojame į Trakus.
Daiva: Tiesa, važiuojame. Kibininėje turime stalelį, mums ten visada būna smagu. Ir tėvus nusivežame. Savaitgaliais einame į teatrą. Tiesa, Budrio niekada neklausiau, ar jam tai patinka. Tau gerai būna ar nelabai?
Dainius: Na, baletas ne mano žanras. Tačiau Adelė dėl jo pamišusi. Smagu, kai jai linksma. Čaikovskio „Spragtuką" moka atmintinai, mėgstamiausias personažas - pelė.
Kai tuokėtės, Adelė buvo jau ūgtelėjusi. Įdomu, ar ji prisimena vestuves?
Daiva: Ji sako: „Tai buvo mūsų vestuvės." Geležinė logika: „Tu myli tėtį, jis myli tave, aš irgi jus myliu, kodėl negaliu tuoktis?"
Dainius: Aną dieną Adelė padarė stebuklingą dalyką. Daiva uždainavo: „Nupiešk man laimę..." Adelė atsineša popieriaus lapą ir klausia, o kas yra laimė. Paprašėme, kad sugalvotų savąją ir nupieštų. Grįžta pavaizdavusi mergaitę ir paaiškina: „Čia - aš. Ir aš esu tavo laimė." Tokiomis akimirkomis pasidaro žiauriai gaila, kad skubėdami praleidžiame stebuklingas smulkmenas, žavias akimirkas ir nebepastebime nuoširdumo.
Daiva: Abi rankas keliu už šeimos ritualus. Gal tai senamadiška, bet ritualai ir yra tai, ką prisimename visą gyvenimą, dėl ko norisi grįžti į namus. Neturime daugybės pinigų, kad pirktume antikvarinius daiktus. Visi mūsų namų daikteliai - iš paprastų parduotuvių, tačiau nuo jų šilta. Ateina savaitgalis, Adelė sako: „Nesuprantu, savaitgalis ar ne? Savaitgalis! Tai kodėl mūsų žvakės neuždegtos?" Nuostabūs tingėjimo savaitgaliai, kai visą dieną gali vartytis lovoje, vaikščioti po namus su chalatu, o tėtis ruošia pusryčius...
Kai kam visa tai gali pasirodyti tokios smulkmenos...
Daiva: Užtat kad atėjo laikas, kai slystame paviršiumi. Zuikio dainos pasiimti iš gyvenimo akimirkos malonumą. Gali prasigerti, prasirūkyti, prasiuliavoti, jei tik nori - visos sąlygos. Svarbiausia, supranti, kad slysti bangos paviršiumi, ar nesupranti. Ėjai, nuėjai, greitai pasidarysi neįdomus, gal ne toks gražus, nebe toks sveikas... O kas tada? Turi tikrų draugų ar nebeturi? Kiek blogų žinių išgirdome praėjusiais metais! Per dešimtmetį tiek nebuvau girdėjusi! Kam būsi reikalingas, kai pasijusi blogai? Tik jau ne tiems, kurie nori džiaugtis gyvenimu. Tikri žmonės tie, kurie šalia. Visokiomis dienomis. Pasisekė, jei jų užgyvenai, nepraradai, jei išpuoselėjai santykius su tėvais, broliais, seserimis.
Betgi šeima šiais laikais taip nuvertinama...
Daiva: Visa tai - iš Vakarų. Ir niekas nedaro tragedijos. Labai nenorėčiau, kad tradicinė šeimos samprata išnyktų, tačiau nedrįstu guldyti galvos. Šių dienų pasaulis - kupinas pagundų, negali žinoti, kas atsitiks tavo žmogui. Reikia džiaugtis šia diena. Turiu gerą draugę vienuolę. Vestuvių vasarą su ja kalbėjausi ne vieną kartą. Klausiau, kaip galiu duoti pažadą visą gyvenimą būti su žmogumi. Kas, jei nepavyks? Jei galėčiau bent šiek tiek tą priesaiką pakeisti, būčiau sąžiningesnė. Ji man pasakė: „Likti su žmogumi iki grabo lentos yra tavo siekiamybė. Tu nemeluoji taip sakydama, juk niekas nedraudžia pabandyti."
Dainius: Niekas neabejoja, kad pagundų - daug. Tačiau pamėginti juk verta?
Daiva: Per mūsų vestuves kunigas sakė gražius žodžius: „Kai eina angelai, lieka du pėdsakai. Kai staiga lieka vienas, dar nereiškia, kad to kito nebėra šalia. Gal jam dabar labai sunku ir jį neša ant pečių?" Tikros tiesos yra banalios. Tačiau kurti šeimą - nepaprastas dalykas. Kai tau dvidešimt, užeina didysis šeimos noras: reikia vyro, vaiko, vestuvinės suknelės. Greičiausiai iš tiesų tai reiškia ne norą turėti šeimą, o aistringą norą šalia turėti mylimąjį. Juk susituokęs gali mylėtis, kada nori, kiek nori, kur nori ir kaip nori. Myli myli, gimsta vaikai, viskas klojasi lyg savaime. Ir visai kas kita, kai iš tiesų suvoki, ką darai. Tada ir supranti, į kokį didžiulį darbą įsivėlei.
