Įvairių renginių ir naujos TV laidos „Gyvenimas kaip kinas“ vedėjai Daivai Tamošiūnaitei darbo pasiūlymų niekada netrūko, tačiau jau kurį laiką dėl darbų per galvą ji nesiverčia: „Visų pasaulio pinigų juk neuždirbsi, o laikas, praleistas su šeima, pats brangiausias.“
Televizijoje dirbate įgarsintoja, vedate renginius, jums vėl patikėta nauja laida... Kaip viską suspėjate?
Kadangi dirbu skirtingus darbus, atrodo, kad esu be galo užsiėmusi. Iš tiesų darbai neatima iš manęs viso laiko, atvirkščiai – mano veikla labai palanki turint šeimą, auginant vaiką. Visus darbus galiu suplanuoti taip, kaip man pačiai patogu. Darbo dieną galiu pradėti ir dešimtą, ir dvyliktą valandą.
O kaip renginių vedimas? Šio darbo juk pats nesuplanuosi.
Žinoma, renginių laiko nepakeisi, tačiau renginį vesti galiu ir atsisakyti. Kartais taip ir padarau. Šeštadienį ir sekmadienį stengiuosi nedirbti. Tai laikas, kai noriu pabūti su šeima. Puikiai suvokiu, kad visų pasaulio pinigų neuždirbsiu. Be to, jaučiu, kad savo jau „atidirbau“. Nuo trisdešimties iki keturiasdešimties metų išties labai daug dirbau – visas mano gyvenimas buvo beveik vien darbas. Atėjo metas, kai savo laiką reikia patausoti.
Ar vyrui pavyksta ištrūkti iš darbų karuselės, kad galėtų daugiau laiko praleisti su šeima?
Dainiaus darbo grafikas toks pat laisvas, jam nereikia kontoroje sėdėti nuo ryto iki vakaro. Laisvadienį galime pasidaryti ir vidury savaitės. Atostogaujame taip pat tada, kai susiplanuojame, nebūtinai vasarą. O didžiosios metų šventės mums dažnai būna pats darbymetis. Žinoma, tada darbus stengiamės planuoti taip, kad liktų laiko prie vieno stalo pasėdėti ir su šeima, ir su artimiausiais žmonėmis.
Kai pati dirbate, Adelė tikriausiai mėgaujasi tėvelio ir senelių draugija?
Visaip būna: pasitaiko tokių švenčių ir renginių, į kuriuos einame visi drauge. Pavyzdžiui, kai vienos šventės organizatoriai mane pakvietė vesti Rugsėjo pirmosios dienos renginį vaikams, žinojau, kad į jį galėsiu vestis ir Adelę. Kai drauge eiti negalime, Adelytę prižiūri tėvelis, auklytė. Vasarą daug laiko mergaitė praleido pas senelius.
Kas daugiausia laiko skiria dukrelės auklėjimui?
Kiekvienas su ja bendraujame skirtingai. Pavyzdžiui, tėvelis jai griežtesnis, aš – nuolaidesnė. Dėl to net gaunu pylos nuo Dainiaus. Su dukra nekalbu vaikiškai, niekada nebuvo jokių „utiutiū“ – bendrauju su ja kaip draugė. Ir leidžiu Adelytei daugiau.
Ar daug turite bendrų šeimos ritualų?
Prie vieno ritualo pats Dainius mus įpratino: sekmadieniais pagal seną tradiciją jis su draugais žaidžia futbolą, o tai mane erzina. Kad labai mūsų nenuskriaustų, prieš išbėgdamas pro duris, visada į lovą atneša pusryčius. Tiesa, Adelei tai be galo patinka, todėl valgyti lovoje ji prašo ir kitomis dienomis. Aš būčiau nieko prieš, tačiau Dainius šiuo klausimu griežtas ir laikosi savo – kitomis dienomis lovoje valgyti nevalia.
Jis – Liūtas, jūs – Ožiaragis. Ar nesunku dviem stipriems žmonėms išsitekti po vienu stogu?
Iš tiesų kiekvienas turime tvirtas nuomones visais klausimais, todėl dažnai ginčijamės. Ir kitaip tikrai nebus. Svarbiausia, kad visada randame kompromisą.
Kai jūs ginčijatės, kurio pusę palaiko Adelė?
Ji – tikras taikos balandis. Mums karštai diskutuojant, prieina prie vieno, apsikabina, pabučiuoja, pasako, kad myli. Lygiai taip pat elgiasi su kitu. Adelė – be galo meili, taiki ir lipšni mergaitė. Esu dėkinga Dievui, kad atsiuntė tokį vaiką.
Pasvajojate, kokią norėtumėte matyti ją suaugusią?
Kadangi ji pagal zodiaką – „vėžiukė“, o šio ženklo žmonėms svarbiausia yra šeima, geri tarpusavio santykiai su šeimos nariais, labai linkėčiau surasti žmogų, kuriam būtų svarbios panašios vertybės, kuris brangintų šeimą ir su kuriuo ji galėtų kurti gražų šeiminį gyvenimą. O dėl darbo vėliau paaiškės, kokiu keliu norės eiti.
Kokių dukra turi pomėgių, svajonių?
Didžiausia jos aistra – baletas. Kelis mėnesius lankė specialią mokyklėlę Operos ir baleto teatre. Labai patiko, tačiau susirgo bronchitu. Vėliau išsiaiškinome, kad ji alergiška medžio dulkėms, todėl šokti ant medinių grindų negali. Kai nustojau vedžioti į baleto pamokėles, ilgai klausinėjo kodėl. Stengiausi išsisukti nuo pokalbio šia tema, tačiau baleto ji vis dar negali pamiršti: namuose vis išsitraukia baleto sijonėlį, pasileidžia klasikinę muziką ir šoka.
Žinoma, tokiomis akimirkomis pasidaro liūdna, kad šiuo metu ji negali daryti to, ką labiausiai mėgsta. Tačiau kol kas gydomės. Vartojame senelio homeopato paskirtus homeopatinius vaistukus. Tikimės, jie padės. O vėliau žiūrėsime – gal leisime ne į baletą, o į pramoginius šokius. Laikas parodys, kaip pasielgti.
Adelę leidote į paprastą darželį. Kodėl neieškojote specialaus, kaip dabar madinga?
Adelės auklėtoja tikrai nuostabi, o tai svarbiausia. Nesiblaškiau dairydamasi kokio ypatingo darželio. Esu įsitikinusi, kad ikimokyklinukams labiausiai reikia meilės, reikia leisti pasidžiaugti vaikyste. Nemanau, kad gerai būtų dabar Adelę apkrauti mokslais.
Ar nebuvo minčių vaikui augant iš buto centre kraustytis į namuką užmiestyje?
Norisi daugiau erdvės, galbūt ir namuko, tyresnio oro, tačiau gyvenimas ant Tauro kalno taip pat turi daug privalumų. Darželis, kurį lanko Adelė, yra beveik mūsų namų kieme. Visai šalia namų turime pamėgtas kavinukes, kur dažnai užbėgame pasilabinti su draugais. Barmenams net nereikia sakyti, ką valgysime – puikiai mus pažįsta. Tikrai būtų gaila palikti jaukią aplinką, prie kurios esame pripratę, brangius žmones. Kita vertus, kai po metų Adelei reikės rinkti mokyklą, kurią lankys, gal ir ryšimės tokioms gyvenimo permainoms.
Su malonumu kalbate apie šeimą, o individualiems pomėgiams ir poreikiams ar užtenka laiko?
Žinau, kad savimi rūpintis reikia, bet į grožio salonus vaikščioti nemėgstu, o į sportą žiūriu kaip į darbą. Tiesa, sportuoti reikia. Tačiau taip jau nutinka, kad kurį laiką pasportavusi darau pertrauką. Dabar kaip tik ta pertrauka ir buvo, bet jau rengiuosi įsigyti abonementą į sporto klubą. Mankšta treniruoklių salėje puikiai „išvalo“ galvą.
Ketinu pasilepinti ir masažais, veido odos procedūromis. Iš tiesų reikia prisižiūrėti. Beje, nepamirštu ir savo pomėgio – pabendrauti su draugėmis.
O kaip profesinės ambicijos? Ar didžiausios svajonės jau įgyvendintos?
Tikriausiai taip. Juk dabar turiu tai, ką labiausiai mėgstu – galimybę bendrauti su žmonėmis. Galiu patenkinti ir savo moteriškas užgaidas: vesdama renginius, turiu galimybę pasipuošti, gražiai atrodyti. Džiaugiuosi, kad darau tai, kas man patinka.
Ar jaučiate, ką įdomaus dar galėtumėte nuveikti televizijoje?
Tikriausiai įdomu būtų padirbėti kokios brandžios pokalbių laidos vedėja. Gal net sulaukus kokių penkiasdešimties. Nemanau, kad vedant tokią laidą svarbiausia – jaunystės grožis. Atvirkščiai, įdomiai pokalbių laidai svarbu solidus vedėjas, turtinga jo gyvenimo patirtis, išmintis, o ne kojų ilgis, plaukų spalva ar veido bruožai.
Ką dar norėtumėte veikti, jei nedirbtumėte televizijoje?
Jei televizijai manęs nebereikėtų, manau, gerai jausčiausi ir rašydama. Gal būtų įdomu turėti savo skiltį kokiame žurnale? Visai neblogai būtų ir versti knygas, tačiau šiuo metu vien savo malonumui to negalėčiau leisti, nes šis darbas nepelningas.
Ar galėtumėte pasakyti, kad iki visiškos laimės jums nebetrūksta nieko?
Laimingas jautiesi tada, kai patiri malonių įspūdžių. Mano gyvenime jų buvo be galo daug. Labai norėtųsi, kad jų niekas neatimtų ir kad jų niekada nepritrūktų.
Televizijoje dirbate įgarsintoja, vedate renginius, jums vėl patikėta nauja laida... Kaip viską suspėjate?
Kadangi dirbu skirtingus darbus, atrodo, kad esu be galo užsiėmusi. Iš tiesų darbai neatima iš manęs viso laiko, atvirkščiai – mano veikla labai palanki turint šeimą, auginant vaiką. Visus darbus galiu suplanuoti taip, kaip man pačiai patogu. Darbo dieną galiu pradėti ir dešimtą, ir dvyliktą valandą.
O kaip renginių vedimas? Šio darbo juk pats nesuplanuosi.
Žinoma, renginių laiko nepakeisi, tačiau renginį vesti galiu ir atsisakyti. Kartais taip ir padarau. Šeštadienį ir sekmadienį stengiuosi nedirbti. Tai laikas, kai noriu pabūti su šeima. Puikiai suvokiu, kad visų pasaulio pinigų neuždirbsiu. Be to, jaučiu, kad savo jau „atidirbau“. Nuo trisdešimties iki keturiasdešimties metų išties labai daug dirbau – visas mano gyvenimas buvo beveik vien darbas. Atėjo metas, kai savo laiką reikia patausoti.
Ar vyrui pavyksta ištrūkti iš darbų karuselės, kad galėtų daugiau laiko praleisti su šeima?
Dainiaus darbo grafikas toks pat laisvas, jam nereikia kontoroje sėdėti nuo ryto iki vakaro. Laisvadienį galime pasidaryti ir vidury savaitės. Atostogaujame taip pat tada, kai susiplanuojame, nebūtinai vasarą. O didžiosios metų šventės mums dažnai būna pats darbymetis. Žinoma, tada darbus stengiamės planuoti taip, kad liktų laiko prie vieno stalo pasėdėti ir su šeima, ir su artimiausiais žmonėmis.
Kai pati dirbate, Adelė tikriausiai mėgaujasi tėvelio ir senelių draugija?
Visaip būna: pasitaiko tokių švenčių ir renginių, į kuriuos einame visi drauge. Pavyzdžiui, kai vienos šventės organizatoriai mane pakvietė vesti Rugsėjo pirmosios dienos renginį vaikams, žinojau, kad į jį galėsiu vestis ir Adelę. Kai drauge eiti negalime, Adelytę prižiūri tėvelis, auklytė. Vasarą daug laiko mergaitė praleido pas senelius.
Kas daugiausia laiko skiria dukrelės auklėjimui?
Kiekvienas su ja bendraujame skirtingai. Pavyzdžiui, tėvelis jai griežtesnis, aš – nuolaidesnė. Dėl to net gaunu pylos nuo Dainiaus. Su dukra nekalbu vaikiškai, niekada nebuvo jokių „utiutiū“ – bendrauju su ja kaip draugė. Ir leidžiu Adelytei daugiau.
Ar daug turite bendrų šeimos ritualų?
Prie vieno ritualo pats Dainius mus įpratino: sekmadieniais pagal seną tradiciją jis su draugais žaidžia futbolą, o tai mane erzina. Kad labai mūsų nenuskriaustų, prieš išbėgdamas pro duris, visada į lovą atneša pusryčius. Tiesa, Adelei tai be galo patinka, todėl valgyti lovoje ji prašo ir kitomis dienomis. Aš būčiau nieko prieš, tačiau Dainius šiuo klausimu griežtas ir laikosi savo – kitomis dienomis lovoje valgyti nevalia.
Jis – Liūtas, jūs – Ožiaragis. Ar nesunku dviem stipriems žmonėms išsitekti po vienu stogu?
Iš tiesų kiekvienas turime tvirtas nuomones visais klausimais, todėl dažnai ginčijamės. Ir kitaip tikrai nebus. Svarbiausia, kad visada randame kompromisą.
Kai jūs ginčijatės, kurio pusę palaiko Adelė?
Ji – tikras taikos balandis. Mums karštai diskutuojant, prieina prie vieno, apsikabina, pabučiuoja, pasako, kad myli. Lygiai taip pat elgiasi su kitu. Adelė – be galo meili, taiki ir lipšni mergaitė. Esu dėkinga Dievui, kad atsiuntė tokį vaiką.
Pasvajojate, kokią norėtumėte matyti ją suaugusią?
Kadangi ji pagal zodiaką – „vėžiukė“, o šio ženklo žmonėms svarbiausia yra šeima, geri tarpusavio santykiai su šeimos nariais, labai linkėčiau surasti žmogų, kuriam būtų svarbios panašios vertybės, kuris brangintų šeimą ir su kuriuo ji galėtų kurti gražų šeiminį gyvenimą. O dėl darbo vėliau paaiškės, kokiu keliu norės eiti.
Kokių dukra turi pomėgių, svajonių?
Didžiausia jos aistra – baletas. Kelis mėnesius lankė specialią mokyklėlę Operos ir baleto teatre. Labai patiko, tačiau susirgo bronchitu. Vėliau išsiaiškinome, kad ji alergiška medžio dulkėms, todėl šokti ant medinių grindų negali. Kai nustojau vedžioti į baleto pamokėles, ilgai klausinėjo kodėl. Stengiausi išsisukti nuo pokalbio šia tema, tačiau baleto ji vis dar negali pamiršti: namuose vis išsitraukia baleto sijonėlį, pasileidžia klasikinę muziką ir šoka.
Žinoma, tokiomis akimirkomis pasidaro liūdna, kad šiuo metu ji negali daryti to, ką labiausiai mėgsta. Tačiau kol kas gydomės. Vartojame senelio homeopato paskirtus homeopatinius vaistukus. Tikimės, jie padės. O vėliau žiūrėsime – gal leisime ne į baletą, o į pramoginius šokius. Laikas parodys, kaip pasielgti.
Adelę leidote į paprastą darželį. Kodėl neieškojote specialaus, kaip dabar madinga?
Adelės auklėtoja tikrai nuostabi, o tai svarbiausia. Nesiblaškiau dairydamasi kokio ypatingo darželio. Esu įsitikinusi, kad ikimokyklinukams labiausiai reikia meilės, reikia leisti pasidžiaugti vaikyste. Nemanau, kad gerai būtų dabar Adelę apkrauti mokslais.
Ar nebuvo minčių vaikui augant iš buto centre kraustytis į namuką užmiestyje?
Norisi daugiau erdvės, galbūt ir namuko, tyresnio oro, tačiau gyvenimas ant Tauro kalno taip pat turi daug privalumų. Darželis, kurį lanko Adelė, yra beveik mūsų namų kieme. Visai šalia namų turime pamėgtas kavinukes, kur dažnai užbėgame pasilabinti su draugais. Barmenams net nereikia sakyti, ką valgysime – puikiai mus pažįsta. Tikrai būtų gaila palikti jaukią aplinką, prie kurios esame pripratę, brangius žmones. Kita vertus, kai po metų Adelei reikės rinkti mokyklą, kurią lankys, gal ir ryšimės tokioms gyvenimo permainoms.
Su malonumu kalbate apie šeimą, o individualiems pomėgiams ir poreikiams ar užtenka laiko?
Žinau, kad savimi rūpintis reikia, bet į grožio salonus vaikščioti nemėgstu, o į sportą žiūriu kaip į darbą. Tiesa, sportuoti reikia. Tačiau taip jau nutinka, kad kurį laiką pasportavusi darau pertrauką. Dabar kaip tik ta pertrauka ir buvo, bet jau rengiuosi įsigyti abonementą į sporto klubą. Mankšta treniruoklių salėje puikiai „išvalo“ galvą.
Ketinu pasilepinti ir masažais, veido odos procedūromis. Iš tiesų reikia prisižiūrėti. Beje, nepamirštu ir savo pomėgio – pabendrauti su draugėmis.
O kaip profesinės ambicijos? Ar didžiausios svajonės jau įgyvendintos?
Tikriausiai taip. Juk dabar turiu tai, ką labiausiai mėgstu – galimybę bendrauti su žmonėmis. Galiu patenkinti ir savo moteriškas užgaidas: vesdama renginius, turiu galimybę pasipuošti, gražiai atrodyti. Džiaugiuosi, kad darau tai, kas man patinka.
Ar jaučiate, ką įdomaus dar galėtumėte nuveikti televizijoje?
Tikriausiai įdomu būtų padirbėti kokios brandžios pokalbių laidos vedėja. Gal net sulaukus kokių penkiasdešimties. Nemanau, kad vedant tokią laidą svarbiausia – jaunystės grožis. Atvirkščiai, įdomiai pokalbių laidai svarbu solidus vedėjas, turtinga jo gyvenimo patirtis, išmintis, o ne kojų ilgis, plaukų spalva ar veido bruožai.
Ką dar norėtumėte veikti, jei nedirbtumėte televizijoje?
Jei televizijai manęs nebereikėtų, manau, gerai jausčiausi ir rašydama. Gal būtų įdomu turėti savo skiltį kokiame žurnale? Visai neblogai būtų ir versti knygas, tačiau šiuo metu vien savo malonumui to negalėčiau leisti, nes šis darbas nepelningas.
Ar galėtumėte pasakyti, kad iki visiškos laimės jums nebetrūksta nieko?
Laimingas jautiesi tada, kai patiri malonių įspūdžių. Mano gyvenime jų buvo be galo daug. Labai norėtųsi, kad jų niekas neatimtų ir kad jų niekada nepritrūktų.
