Daiva Tamošiūnaitė ir Dainius Budrys: į mūsų gyvenimą atėjo politika...

Jų gyvenimas pasikeitė ne lapkričio 17-ąją, kai naujasis Seimo narys Dainius Budrys (32) užėmė savo darbo vietą, net ne prieš kelias savaites, kai laidų ir renginių vedėja Daiva Tamošiūnaitė-Budrė (42) nusprendė atsisakyti savo mandato. Pokyčiai prasidėjo dar gerokai prieš pačius Seimo rinkimus, kai imta kurti Tautos prisikėlimo partija.

Kaip įsiliejote į partijos veiklą?

Daiva: Mes buvome prie pačių partijos kūrimo ištakų, pirmojoje kuopelėje. Man tai buvo patirtis, kokios anksčiau nebuvau turėjusi. O Dainius su politika jau buvo susijęs studijų metais Klaipėdoje.

Dainius: Pati pradžia buvo Jaunieji liberalai. Paskui įsiliejome į Liberalų sąjungą. Buvau Klaipėdos skyriaus tarybos narys. Prieš dutūkstantųjų Seimo rinkimus Rolandas Paksas ieškojo švarios, intelektualios partijos. Tokia buvo Lietuvos liberalų sąjunga.

Daiva: Dainiau, čia ne tas žurnalas, neišsiplėsk...

Dainius: Aš trumpai. Vėliau prasidėjo politinė destrukcija, ir mano gyvenime įvyko tam tikrų pokyčių... Galiausiai sutikęs Daivą persikėliau į Vilnių, todėl mano veikla, susijusi su politika, nutrūko.

Daiva: Labai keista, aš pirmą kartą girdžiu Dainių tiek daug kalbantį. Kadangi anksčiau mus kalbindavo apie gyvenimą, santykius, darbą, matyt, tos temos vyrui nebuvo itin įdomios. Jis tardavo kokį sakinį kitą ir pasibaigdavo. Dabar išeina, jeigu bus daugiau klausimų apie politiką, aš galėsiu eiti iš kambario (juokiasi).

Pabandykime balansuoti tarp politikos ir gyvenimo.

Daiva: Dainiui priminiau Klaipėdą, nes ten jis išėjo politikos, rinkimų kampanijų organizavimo pradžiamokslį, daug ko išmoko, dirbo rinkimų štabuose. O aš buvau tolokai nuo visų šių reikalų. Man nauja patirtis prasidėjo kartu su Tautos prisikėlimo partijos rinkimų kampanijos pradžia. Prisimenu, Dainius kandidatavo Kretingos apygardoje, o aš pirmą kartą stovėjau scenoje ne kaip renginio vedėja, o kaip žmogus, kuris kalba apie tai, kad protinga yra eiti balsuoti... pasirinkti tinkamą žmogų... kodėl gi tas tinkamas žmogus negalėtų būti mano vyras, kuris jūsų apygardoje kelia savo kandidatūrą?

Paskui su kiekviena diena mūsų gyvenime atsirasdavo vis daugiau politikos. Vis daugiau kalbų ir ginčų apie ją. Vieną ramų rytmetį paprašiau Dainiaus: „Būk geras, pažadėk man, kad namie mes kalbėsime ne tik apie politiką." Dabar žiūrimos visos žinios, skaitomi visi laikraščiai, kiekvienas tekstukas aptariamas ir išdiskutuojamas. Suprantu, kad kitaip nebebus. Reikės labai pasistengti, kad pakalbėtume dar ir apie muziką, knygas ar kiną. Viskas priklausys nuo to, kaip gerbiamam Budriui pavyks subalansuoti gyvenimą. Kol kas nesiseka.

Dainius: Derybų etapas yra vienas sunkiausių. O kai gairės bus nupieštos, tikiuosi, pasidarys kur kas lengviau.

Daiva: Na, kai žmogus prabunda lovoje ir pirmas jo sakinys: „O aš manau, Daiva..." Tuo tarpu tu stovi su chalatėliu kambario vidury, dar net neprabudęs... Visi žino, kad su manimi pirmas porą valandų išvis neverta kalbėtis. O čia...

Dainius: Kasdien taip tikrai nėra, bet jeigu kokia geniali idėja šauna, kaip nepasitarsi?

Daiva: Bet, Dainiau, jeigu suskaičiuotume, kiek dienų pirmas tavo sakinys ryte ir paskutinis vakare būdavo apie politiką... Taip, tai - įdomi sritis, matau, kad Dainius šiomis savaitėmis tiesiog pražydęs, koks jis energingas. Džiaugiuosi dėl jo ir net truputėlį pavydžiu.

Nebuvo nė vienos akimirkos, kai gailėjotės užvirę šią košę?

Dainius: Savo savijautą kol kas sunku apibūdinti, nes vyksta svarbiausios derybos, dalybos, požiūrių derinimai. Atsakomybė labai didelė, todėl net baisu šiek tiek.

Daiva: Per anksti šito klausiate. Atsakyti galėsime tik po kokio pusmečio. Kūryba visada yra labai maloni ir įdomi. Bet kiekviena sritis turi savo žaidimo taisykles. Kai toje srityje sukiesi jau daug metų, moki pagal jas organizuoti savo gyvenimą ir darbą. O ši sritis mums - nauja. Taisykles išmanome tik teoriškai. Tas pats, lyg pirmą kartą žaistum šachmatų partiją: žinai ėjimus, bet žaisti visiškai nemoki.

Nors persiplėšk, nieko neišeis

Galbūt kas nors kada nors apie Budrių šeimą sukurs reportažą, tinkantį prie tų, kuriuos Daiva rodo savo kuriamoje laidoje „Gyvenimas kaip kinas". Kino scenarijui tinkančią istoriją moteris išgyveno, kai, partijos sąraše įrašyta vos septyniasdešimt ketvirta, rinkėjų buvo pakelta net į vienuoliktąją vietą. Ilgokai galvojusi Daiva vis dėlto Vyriausiajai rinkimų komisijai įteikė raštą, kad atsisako savo mandato.

Prisipažinkite, nesiveržėte į pirmuosius partijos dešimtukus, nes ir nesitikėjote dirbti Seime?

Tikrai nesitikėjau, kad tapsiu Seimo nare ar kad abu jais būsime. Mes net nesvarstėme tokios situacijos. Maniau, pateks tik Dainius, nes tai buvo jo siekiamybė, jis daug ir rimtai dirbo, stengėsi. Kai sužinojau, kad mane pakėlė į vienuoliktąją vietą, Dieve, galvoju, gal čia visi draugai ir giminės už mane balsavo? Bet per visą Lietuvą nėra jau jų labai daug. Tą balsų skaičių aš priimu kaip didžiausią savo įvertinimą. Kažin ar dar kada tokį begausiu. Man patiko vienas komentaras: „Daiva - žmogus, kuris iš mano sodo obuolių nevogs." Iki graudumo gera žinoti, kad yra tiek tavimi pasitikinčių žmonių. Seimo nario pažymėjimą man padovanojo kaip suvenyrą. Sakiau: įsirėminsiu, o apačioje parašysiu gautų balsų skaičių. Kad kaskart užmetusi akį prisiminčiau savo įsipareigojimus ir žmonių pasitikėjimą.

Kodėl ilgai galvojusi vis dėlto atsisakėte tapti Seimo nare?

Aš labai rimtai vertinu darbą Seime, bet supratau, kad visa savo širdimi ir galva ten būti negalėsiu. Turėsiu per daug rūpesčių, kurie atims mano laiką ir mintis. Pasvėriau atsakomybę, kurią suteikia Seimo nario mandatas, ir įsipareigojimus, kurių turiu kaip moteris, motina, žmona. Pirmiausia privalau pasirūpinti savo šeimyniniais reikalais: Adelė dar visai nedidukė, be to, kaip tik tomis balsavimo dienomis mano tėčiui darė operaciją. Jau tada iškilo klausimas: ar man lėkti budėti prie tėčio, ar važiuoti į būstinę spręsti partijos reikalų? Reikėjo pasirinkti. Kažkas bandė priekaištauti, kaip galiu atsisakyti mandato, kai Seime taip reikia protingų moterų, kad likimas man duoda šansą ir jeigu aš jo atsisakysiu, susigadinsiu savo karmą. Bet kokia bus mano karma, jeigu šalia tėvo budės ir mano vaiką rudenį į pirmą klasę nuves svetimas žmogus? Tiesiog kai pasitikrini prioritetus, viskas sustoja į vietas ir tampa labai aišku, paprasta. Kai atsirado tos papildomos aplinkybės, supratau: nors persiplėšk, nieko neišeis. Bet iš politikos aš nesitraukiu: juk kas nors turės ir partijos darbą organizuoti, esu ir būsiu partijos tarybos narė. Bet kuriuo atveju į mūsų gyvenimą politika atėjo su visomis savo spalvomis.

Prieš atsisakydama mandato bandėte įsivaizduoti situaciją, kai abu su vyru atvažiuojate į darbą, įsitaisote posėdžių salėje...

Būtų įdomu. Be jokios abejonės, būtume dirbę skirtinguose komitetuose, srityse. Aš juk nieko nesuprantu ekonomikoje, todėl neturėčiau ką veikti Ekonomikos komitete. O Dainiui tik duok šią sritį! Man įdomesni socialiniai reikalai. Bet liūdnoji šio vaizdinio dalis: o kaip bus namuose? Kad jie būtų šilti ir jaukūs, turi skirti dėmesio. Tačiau kai abu grįš pavargę nuo kalbų ir ginčų, turbūt net minčių nebus, kad vakarieniaujant reikėtų užsidegti žvakes ar staltiesę gražesnę užtiesti...

Daug kam iki šiol žinomas tik kaip Daivos Tamošiūnaitės-Budrės vyras, Dainius pasirodė ne iš kelmo spirtas: politikoje jis ne toks jau ir naujokas, Klaipėdos universitete baigė ekonomikos mokslų bakalauro ir verslo vadybos magistro studijas. Jam net siūlomos Seimo Ekonomikos komiteto pirmininko pareigos.

Seimo nario darbas tarsi įpareigoja būti solidžiam, nekrėsti kvailysčių... Kaip sekasi būti rimtam?

Visada sakiau, kad sveikas humoras būtinas, bet, matyt, Seime nebeliks daug laiko šmaikštauti. Lakstysim iš posėdžio į posėdį, gal net kaip kai kurie seimūnai nusišnekėti imsime... Aišku, Seimo nario mandatas įpareigoja elgtis atsakingai, negali bare su sėbrais nusitašyti. Turi būti pasitempęs, nes esi pavyzdys, tarsi tautos veidas. Taip, viskas nauja, neįprasta, bet jeigu žmogus esi smalsus, daug gali perprasti ir išmokti. Seimo nariu negimė nė vienas.

Sunku mokytis kalbėti kaip politikui?

Kartais senųjų politikų kalba labai erzina: tai, ką būtų galima pasakyti trimis sakiniais, jie sugeba suvelti į ilgiausią, pusvalandį ir daugiau trunkančią polemiką. Tuščia demagogija man nepatinka kaip kiekvienam paprastam žmogui. Kol kas stengiuosi į tai nekreipti dėmesio, nes dabar svarbiausia užgniaužti visas ambicijas ir eiti dėl vieno tikslo - Lietuvos labui.

Jau kalbate kaip politikas...

O kaip kitaip pasakyti? Lietuva - ne „uabas", jos negali valdyti ir reguliuoti vienas žmogus. Visi turime dirbti dėl jos.

Koks jausmas vaikščioti po Seimo rūmus kaip naująją savo darbo vietą?

Pirmos dvi dienos buvo nejaukios. Pastatas pasirodė šaltas, niūrus, vien geležis, marmuras ir medis, viskas pilka... Bet pamažu įpranti.

Kaip jums tapus politiku pasikeis gyvenimas namuose?

Nežinau, ar gyvenimas namuose labai keisis, bet jau dabar pastebiu, kad pats keičiuosi. Ar aš patenkintas dabartiniu gyvenimu? Džiaugiuosi galimybe realizuoti save. Bet kol kas dar anksti užduoti tokių klausimų. Kaip čia gali būti patenkintas, kai net išsimiegoti ryte normaliai negali (juokiasi)! Teks pamiršti laikus, kai buvau savo firmos vadovas ir turėjau kur kas daugiau laisvo laiko.

Suprantu, kad jeigu sugebėsiu per dieną darbe sukauptas problemas palikti už durų, viskas bus gerai. Aišku, neišvengsime diskusijų ir namuose. Daiva - išmintingas žmogus, tikiu, kad ir toliau rasime bendrą kalbą. Stengsiuosi, kad stipriai nesijaustų, jog manęs namuose trūksta. Bet tikrai žinau, kad man labai trūks šeimos. Ir didžiausios aistros - futbolo. Jau dabar trūksta.

Kad Dainius pajuto pirmųjų namų ir šeimos ilgesio požymių, Daiva sako jau matanti. Jis kitaip pradėjo vertinti laiką, kurį praleidžia su žmona ir dukrele. „Seniau, kai savo darbus galėdavo atlikti namuose prie kompiuterio, nuolat matydavo mus zujančius aplinkui. O dabar mes dingome iš jo akiračio. Mato mus tik trumpai ryte ir šiek tiek vakare. Užtat tomis minutėmis jis labai šaunus ir dėmesingas. Seniau reikėdavo prašyte prašyti, kad padėtų suplauti indus, o dabar kartais ir neprašomas tai padaro, ir lovą pakloja, - šypsosi Daiva. - Turbūt jo mintys apie mus su Adele kur kas dažnesnės. Tfu tfu tfu, kad tik tai neišeitų..."

Apibūdinkite naująjį savo gyvenimą.

Jaučiuosi taip, tarsi visiškai negalėčiau planuoti savo gyvenimo: nežinai, kaip bus rytoj, kada Dainius pareis namo, kaip viskas susidėlios... Šeštą ar septintą vakaro jau lyg ir turėtų pareiti, o jis skambina ir sako, kad posėdis užsitęsė ir nežinia, kada pasibaigs. Supranti, kad savo gyvenimą gali organizuoti jau tik su aukle: jeigu nespėsi nueiti iki darželio, Dainiui net neskambinsi, paprašysi auklės paimti Adelę. Net buities darbų, kuriuos paprastai dalydavomės, nebeišeis išvengti. Buvome susitarę: jeigu Dainius pats vinies nekals, žmonių, kurie tai moka, sąrašas bus pas jį, nes jis kaip vyras atsakingas už šią sritį. O dabar man reikės turėti sąrašėlį santechnikų, elektrikų... Juk čia - senas namas, čia tiek daug visko atsitinka. Paprastai kai dingsta elektra, skambini vyrui ir sakai: „Dainiau, mes su Adele be elektros. Kaip baisu!" O dabar nebeskambinsi, kad nesutrukdytum kokio posėdžio, pati spręsi problemas. Suprantu ir tai, kad Adelytė mažiau matys tėtį. Be to, matau, kad Dainius iš manęs tikėsis stiprios psichologinės paramos, kad grįžęs namo norės išsakyti savo nerimą, pasipasakoti apie bėdas, nes mes taip buvome įpratę. Dabar problemos bus kitokios. Ir jam labai reikės žmogaus, kuris išklausytų ir nuramintų. Aš būsiu tas žmogus.

Girdėjau komentarų, kad vesdama laidą, renginius, garsindama filmus uždirbate kur kas daugiau nei Seimo narys. Kaip juokaujama: kas nors šeimoje juk turi ir pinigų uždirbti, ne tik Seime tėvynės labui darbuotis.

Taip, vesti renginius yra pelningas amatas. Susumavus mano uždarbį televizijoje su renginių pajamomis, ko gero, išeitų kur kas didesni pinigai nei Seimo nario alga. Bet žmonės nepagalvoja apie kitus dalykus: televizija - tokia vieta, kur tavo darbas baigiasi kiekvieną pavasarį ir nežinai, ar būsi priimtas rudenį. Dar blogiau: pradėjęs rudenį, nežinai, ar po Naujųjų metų vis dar dirbsi. Pridėjus krizę, kuri tuoj žada įsivažiuoti ir kuri nežinia kaip paveiks televiziją, išeina visai nekas. Gruodžio mėnesio renginių užsakymų paprastai turėdavau jau rugsėjį, spalį. Ramu būdavo. O dabar taip nėra, renginių organizavimo agentūros išgyvena ne pačius geriausius laikus, didelių apsisukimų ir pinigų šiemet nebebus. Taigi sakyti frazę: „Kas nors juk turi uždirbti pinigų šeimai!", nelabai ir išeina, nes dar nežinia, kieno darbas - mano ar Dainiaus, bus stabilesnis. O gal taip atsitiks, kad teks būti tik mama ir žmona? Gal sėdėsiu namie, megsiu, siūsiu...

Ar žmonės, su kuriais anksčiau kartu dirbote, lipote į sceną, vakarojote, tapę Seimo nariais nepasikeitė?

Ne, gal šiek tiek pasikeitė tik pokalbių temos ir jų išvaizda. Vyrai dabar nuolat su kostiumais, marškiniais ir kaklaraiščiais. Pripažįstu: man gražu. Kostiumuoti vyrai yra pasitempę, solidūs. O tokie moterims patinka, nes atrodo patikimi, galintys viskuo pasirūpinti. Įsivaizduokite, kaip man juokinga dabar kasryt matyti taip besirengiantį Budrį. Seniau jis naudodavo ne skutimo, o barzdos kirpimo mašinėlę. Man patikdavo tas jo kelių dienų apšepimas. Budrys, atsižvelgęs į mano norus, nesiskuto, nešiojo poilgius plaukus. Ir staiga tas žmogus kasdien skutasi, traukia marškinius, riša kaklaryšį. Tailande ieškodama lauktuvių net juoktis ėmiau: dar prieš pusmetį aš jam būčiau vežusi kokius medvilninius, lininius, palaidus, hipinius marškinius, siuvinėtus, su kokiais drambliais. Ir jie būtų idealiai tikę prie jo elgesio, plaukų, apšepimo, džinsų. O ką dabar daryti? Pirkti tokius marškinius ir laukti, kol jis kitais metais atostogų galės važiuoti? Nusprendžiau, kad dovanos irgi turi keistis, todėl skrisdama atgal Helsinkio oro uoste nupirkau keturis kaklaraiščius.

Mokate užrišti šį vyrišką atributą?

Moku, bet Dainius sako, kad šiek tiek ne taip, vieno užmetimo nepadarau. Be to, aš visiškai nesuprantu, koks kaklaraištis dabar madingas, geras... su žirneliais ar dryželiais... Mano bendrakeleiviai patarė, kad į madą atėjo labai siauros juostelės, parvežiau dovanų kelis tokius ir du klasikinius. Kalėdoms, matyt, irgi teks dovanoti marškinius... Va tau ir pirmieji pasikeitimai.