Šie Dalios Kernagienės (57), maestro Vytauto Kernagio žmonos, ištikimiausios jo gyvenimo palydovės ir atkaklios kovos su sunkia liga bendražygės, žodžiai nuskamba be galo paprastai ir nuoširdžiai. Moteris jau nevengia viešumos, tačiau negali paslėpti liūdesio, kuris vis dar užplūsta taip dažnai ir taip netikėtai. „Laikas žaizdų neužgydo..." - patikina švelniai šypsodamasi.
Dalia kviečia į namą, į kurį su sergančia mama ir sūnaus šeima įsikraustė prieš trejetą mėnesių. Vytautas į jau užbaigtą išsvajotą būstą taip ir neįžengė, tačiau nematoma jo ranka tarsi prisilietė prie kiekvienos kertelės. Grindys, kurias dieną prieš skrandžio operaciją pats išrinko, židinys, kurį pastatė su skulptoriumi Romu Kvintu. Ant jo - senovinės svarstyklės, kurias kadaise nupirkęs ir atnaujinęs Vytautas prasitarė: jų vieta šiame name bus būtent ten. Kieme - supiltas kalnelis anūkams Nojui ir Vėjui. Vytas dažnai svajodavo, kaip nuo jo iškritus sniegui čiuožinės mažyliai... „Viskuo pasirūpino sūnus Vytukas. Vaikai mane gudrumu atviliojo į šį namą", - šypteli Dalia ir tyliu balsu prisipažįsta, jog buvo labai sunku palikti butą pušų paunksnėje, kur prabėgo dvidešimt ketveri gyvenimo su mylimu žmogumi metai...
Jaučiate, kad laikui bėgant širdyje tampa bent kiek lengviau, ramiau?
Laikas žaizdų neužgydo. Jei jos didelės, kaip įmanoma užgydyti? Žinoma, kiekvienam kitaip, galų gale viskas priklauso dar ir nuo to, koks buvo išėjęs žmogus. Vytas buvo labai ryški asmenybė, todėl pamiršti jo tiesiog neįmanoma. Nekalbu apie tai, kad visuomenė jo nepamiršta ir turbūt nepamirš, o ką jau šnekėti apie artimuosius...
Po truputį stojuosi ant kojų, bet iki šiol negalėjau su niekuo kalbėti apie tai, kas nutiko, - buvo pernelyg sunku. Netekau vyro, didžiosios meilės. O ir labai daug jėgų įdėjome, kad jį ištrauktume iš ligos gniaužtų...
Pamenu, kai sužinojome apie Vyto ligą... Visą gyvenimą pas gydytojus ėjome kartu - jis net bijodavo, kai kraują iš piršto imdavo. Tą dieną Vytas atrodė visiškai sveikas žmogus, todėl kai išėjo iš gydytojo kabineto ir pasakė: „Rado", buvo sunku patikėti, kad nutiko kažkas baisaus. „Ką rado?" - perklausiau. „Vėžį", - atsakė. Atlikus tyrimą niekas dar nežinojo, kokios stadijos vėžys, bet pasidarė aišku, kad bus baisu.
O Vytautas žinojo, kaip tai baisu ir kas jo laukia?
Jis to nežinojo. Nežinojo ir iki pat pabaigos. Tylėjimas kainavo nemažai jėgų, bet, kita vertus, visi nuoširdžiai tikėjome, jog galime pasveikti.
Nieko jam nesakyti buvo jūsų sprendimas?
Aš nieko nenusprendžiau - tiesiog taip savaime išėjo. Visą gyvenimą buvau įpratusi viską laikyti savo rankose. Tuo metu, kai Vytą operavo, dukra su draugu buvo išvažiavusi į Ameriką ir palikusi man mažąjį Vėją. Norėjau, kad jiedu pailsėtų, todėl nieko jiems ir nesakiau, negąsdinau, tik paaiškinau, kad tai - dvylikapirštės žarnos operacija ir kad visiškai nebaisi. Kad yra blogai, pasakiau tik auklei, kuri tuo metu, kai aš miegodavau pas Vytą ligoninėje, likdavo nakvoti su vaiku...
Iš pat pradžių manėte, kad ši našta jums vienai bus pakeliama?
Kad visas mūsų gyvenimas toks buvo. Tikrai nevaidinu geradarės, bet man visuomet taip išeidavo. Įpratau šitaip gyventi. Toks buvo Vytas, toks buvo jo gyvenimas. Aš Vytui daug ką esu atleidusi vien todėl, kad jis buvo ypatinga asmenybė, - visuomet tai supratau. Žinoma, pykdavau ir būdavo skaudu. Pasipykdavome, bet dažniausiai vis vien stengdavausi daug ką nutylėti.
Esu paslaptinga būtybė, nepasakoju nei savo, nei kitų istorijų, todėl, neabejoju, atsiras draugių, kurios mane pažįsta ir kurios stebėsis, iš kurgi dabar atsirado tokia meilė. Bet ji visada tokia buvo... O štai būtinybės pasakoti apie ją nebuvo.
Įsivaizduokite, gyvena sau koks nors Daraškevičius, turi žmoną, veda vaiką į darželį, plauna automobilį, dar ką nors veikia - gyveni su tokiu vyru ir vargo nematai. Tačiau su Vytu taip gyventi buvo neįmanoma, nes visur, kiekviename žingsnyje, jis buvo kitoks. Net kai draugavome, tuokėmės, jis buvo ne toks kaip visi. Kai mokiausi Dailės akademijoje, „kadrų", rodos, buvo kiek nori - galėjau rinktis, tačiau man jų nereikėjo. Kai vieną vakarą Vytas atėjo pas mus į šokius, mus, modeliuotojas, saugantys skulptoriai jo tiesiog neįleido. Tada jis metė akmenuką į mano studijos langą ir pasakė, kad jo neįleidžia. O viena draugė ir sako: „Pažiūrėk, juk jis stovi su vilnonėmis kojinėmis ir basutėmis." Bet man tai nebuvo nei bjauru, nei juokinga, atvirkščiai - ypatinga.
Ir žavinga?
Na, žavu nebuvo (šypteli). Tiesiog Vytas buvo kitoks, todėl jį ir pasirinkau. Be to, labai šiltas žmogus, mokėjo viską pateikti. Kai draugavome, užsukdavo pas mane į svečius, paruošdavo vakarienę, atsinešdavo romo su kondensuotu pienu - būdavo labai gardu.
Nejaugi niekada nebuvo kilęs noras šalia matyti tokį vyrą kaip visi: galbūt ryte nuvedantį vaiką į darželį ar mokyklą, paskui keliaujantį į darbą, vakare grįžtantį, nenaktinėjantį?
Kai Vytas man sakydavo, kad nėra buhalteris, kartais atšaudavau: „Geriau jau juo būtum..." Bet tokia frazė nuskambėdavo juokais, nerimtai. Juk buvau pripratusi, kitokio gyvenimo net neįsivaizdavau, niekada negalvojau, kad jis galėtų būti kitoks. Nors ir kaip būtų, šalia Vyto visuomet jaučiausi saugi. Aišku, gyvenant su tokiu žmogumi visko yra buvę, ir tai natūralu.
Kernagį ypač pamilau, kai jis išėjo ir prieš visus televizijoje pasakė: „Aš iš naujo pamilau savo žmoną..." Iš tikrųjų tas laikotarpis, tie devyni mėnesiai nuo operacijos iki jo mirties, buvo ypatingi. Galbūt net ypatingesni už mūsų jaunystę, nes buvome jau subrendę, visiškai kitaip mąstėme. Mudu tiesiog buvome šalia vienas kito, vienas su kitu - kitaip ir negalėjome. Galbūt Vytui reikėjo mano ramybės, mano teikiamos vilties, kuria be perstojo tikėjau. Norėjau tuo tikėti ir tikėjau. Pamenu, kai mirė Janina Miščiukaitė, Vytas, jau gulėdamas reanimacijos palatoje, pasakė: „Manęs laukia tas pats." Neleidau jam apie tai galvoti, sakiau: „Ką tu, juokauji? Mūsų visiškai kitokia padėtis - juk turime kamieninių ląstelių, turime galimybių." Visą laiką pūčiau jam, kad viskas bus gerai.
Tuo pačiu „pūtėte" ir sau?
Ko gero... Buvo žiauru: turėjome trylika ląstelių kapsulių, o Vytui suleido tik vieną. Nepasakyčiau, kad jam pagerėjo, tačiau kitą dieną pamačiau tas pačias tikrąsias Kernagio akis - nepaprastai šviesias, gyvas. Austrų gydytojai mums vis kartojo, kad nenustotume tikėti ir leisti kamieninių ląstelių, kad iš šimto septyniasdešimties atvejų jie nepatyrė nė vieno pralaimėjimo. Nors, tiesą sakant, vienas reanimacijos skyriaus gydytojas sakė griežtą „ne" dėl kamieninių ląstelių persodinimo, užsiminė, kad garbingas žmogus turi garbingai mirti - nereikia jo kankinti, stengiantis pratęsti gyvenimą bent pusmetį. Vytas visą laiką buvo blaivaus proto, mes kalbėjomės apie labai rimtus dalykus, ir man tai buvo svarbiausia. Aš galėjau su juo kalbėtis ir būčiau galėjusi dar pusmetį ar tiek, kiek tos ląstelės būtų padėjusios.
Vytauto kovos dėl gyvenimo pralaimėjimas buvo pirmoji austrų gydytojų nesėkmė?
Taip išeina... Vytas mirė tą pačią naktį, kai ryte jam turėjo būti antrą kartą leidžiamos kamieninės ląstelės.
Devyni ligos mėnesiai judviem buvo praradimų ar atradimų metas?
Nežinau. Kai paaiškėjo, kad Vytui - vėžys, tą pačią akimirką tarsi nukirpau savo praeitį. Ji tiesiog dingo, nors nieko nedariau specialiai. Tą pačią akimirką liko vienintelė problema - reikia padaryti viską, kad Vytas liktų gyvas. Dingo praeitis - liko tik ateitis...
Kai Vytautas susirgo, jam buvote tarsi angelas sargas čia, Žemėje: visada šalia, pasiruošusi padėti ar tiesiog pasėdėti, pasakyti tinkamą žodį. Žmonės tiki, kad išėjusieji artimiesiems taip pat tampa angelais, kurie stebi iš Dangaus paliktų žmonių žingsnius, lydi juos ir saugo. Jūs jaučiate, kad Vytautas yra šalia?
Žinoma, jaučiu, nes jis visus mus be galo mylėjo. Kernagių šeima apskritai yra kaip kumštis - nedaloma. Vytas besąlygiškai mylėjo visus - mamą, seserį, mane, vaikus.
Iš pat pradžių vis galvojau, kodėl mane apima panika. Taip, neturėjau darbo (tiesa, kitą savaitę jau ketinu pradėti darbuotis), bet vis dar yra Vyto premija, iš kurios galėčiau šiek tiek pragyventi. Namas? Svarsčiau, ar galėčiau jį parduoti, jei vaikai nuspręstų kurtis atskirai - vienai man vietos jame per daug. Visą gyvenimą tai dirbau, tai nedirbau, todėl pasidarė baisu dar ir todėl, kad pensiją gausiu tik minimalią. Tokie skaičiavimai vedė iš proto, bet sūnus kartą paklausė: „Mama, negi manai, kad aš tau sviesto ant duonos neužtepsiu?" Dabar esu rami: į vaikus sudėjau visą širdį ir dabar gaunu atlygį.
Galiausiai supratau, dėl ko man baisu. Baisu todėl, kad netekau Vyto apsaugos. Nemoku be jo gyventi. Visuomet gaudavau tinkamą patarimą, padrąsinimą, visada Vytas mane paguosdavo, apkabindavo - su juo man būdavo saugu. Štai ko aš netekau, štai kodėl taip dabar bijau gyventi.
Sakoma, kad neįmanoma nugyventi gyvenimo nieko nepaaukojus. Rodos, šeimoje jūs ir buvote ta, kuri nusprendė aukotis - dėl vyro, vaikų. Niekada dėl to nesigailėjote?
Tokia greita buvo gyvenimo tėkmė, kad aš net neturėjau laiko apie tai galvoti. Žinojau, kad taip reikia gyventi, ir gyvenau.
Vytas mokėjo ramiai viską išspręsti, jam nereikėjo šūkauti norint būti išgirstam. Tikrai buvome ne itališka šeima - ir vienas, ir kitas pernelyg ramūs. Nors, tiesą sakant, kol sutikau Kernagį, buvau kur kas labiau pasiutusi, o kai susiėjome, atsidūriau jo šešėlyje - neįstengiau nugalėti, nors išties bandžiau. Vytas - nepaprastai stiprus žmogus, todėl man atrodo, kad ir dabar jis yra čia. Jaučiu jį visur.
Bet juk jūs - taip pat menininkė. O kur profesinės ambicijos, noras įrodyti, kad ir pati esate šio to verta kūrėja?
Matyt, esu šeimos žmogus, tačiau vis tiek sugebėdavau kažkur save „iškaišioti": kažką aprengdavau, kažkokiam spektakliui kostiumus sukurdavau, o atkūrus Nepriklausomybę su prancūzais net vieną pirmųjų modelių namų įkūrėme. Man to užteko.
O tai, kas buvo mūsų su Vytu šeimoje, vyko savaime. Niekada jam nepriekaištavau, nepykau: „Tu dainuoji, o štai aš namuose su vaikais turiu tupėti..."
Tačiau silpnumo akimirkomis turbūt net ir jūs imdavote savęs gailėti?
Juk mes visi kartais savęs pagailime...
Užsiminėte, kad ketinate kibti į darbus - jaučiate, jog esate tam pasirengusi?
Turiu keletą pasiūlymų, bet kai kuriems iš jų dar nesu pasiruošusi. Vieną turbūt priimsiu, ir priimsiu todėl, kad reikia gyventi, kad pati galėčiau sviesto ant duonos užsitepti. Be to, manau, pats laikas išeiti į žmones...
Vakare po laidotuvių sūnus sugalvojo, kad reikia įsteigti fondą. Apie jį esame kalbėję ir su Vytu, kai dar buvo gyvas, sakėme, kad norėtume skirti vėžiu sergantiems vaikams. Jei Vytas nors kiek būtų pasitaisęs, iš tiesų būtume ėmęsi šios veiklos. Sūnaus įsteigtas fondas gyvuoja nuo liepos mėnesio, bet kadangi Vytukas daug dirba, jam per sunku tuo rūpintis, todėl pažadėjau perimti šį darbą. Jaučiu, kad jau galiu tai padaryti. Manau, fondas būtų tiesioginis buvimas su Vytu, savotiška jo gyvenimo tąsa. Turiu prisiversti ir judėti į priekį, išlįsti iš uždaro rato.
Tiesą sakant, pasiilgau gyvenimo. Nuėjau į „Sirenų" spektaklį ir pagaliau supratau, jog už mano tvoros verda gyvenimas, ir dar toks gražus. O kokie gražūs žmonės, kaip gražiai apsirengusios panelės, kaip gražiai elgiasi... Ir dar tas šurmulys... Statėme šį namą, bet labiau dėl to, kad tai buvo didelė Vyto svajonė. Aš vis dėlto esu labiau miesto vaikas: man patinka vairuoti automobilį, būti tarp žmonių, bendrauti. Noriu priversti save į visa tai grįžti. Kas žino, galbūt tai yra geriausias mano šansas...
Kokie buvo septyni mėnesiai, kuriuos praleidote be mylimo, sielai artimo žmogaus?
Labai sunkūs. Mes iki šiol negalime klausytis Vyto dainų, iki šiol apie jį nekalbame būtuoju laiku - kol kas negaliu suvokti to kaip praeities. Net užrašas ant kryžiaus „Vytautas Kernagis" man nesuvokiamas... Bandau savęs klausti: „Kodėl?" Galbūt todėl, kad jo visur buvo nepaprastai daug. Tokį žmogų užmiršti sunku...
Po Vytauto mirties jūs kiekvieną dieną važiuodavote prie jo kapo. Ieškojote nusiraminimo ar mėginote prisiversti patikėti tuo, kas iš tiesų nutiko?
Iš tiesų du mėnesius viena ar su Vyto seserimi važiuodavau į kapines, nes man to reikėjo. Ten jaučiausi gerai, ten man buvo ramu ir šilta.
Kadaise buvote pradėjusi rašyti judviejų gyvenimo istoriją, tačiau sugedus kompiuteriui daugiau nei du šimtai puslapių tiesiog dingo. Dabar minčių leistis į prisiminimus ir vėliau juos išlieti baltame popieriaus lape nekyla?
Knygą jau rašo Rūta Oginskaitė - mes daug bendraujame, daug ką jai pasakoju. Pačiai? Vienu metu buvo minčių rašyti: „Šiandien Vytas jautėsi taip, kitą dieną - kitaip." Tačiau visiškai nebuvo tam laiko, be to, per dieną taip emociškai išsekdavau, kad vakarais tiesiog neturėdavau jėgų.
Ar kada nors ką nors parašysiu? Nežinau, kas bus kada nors. Nematau ateities. Juk sakiau: dar nesuvokiu, kaip man gyventi toliau. Nemoku. Be Vyto tiesiog nemoku gyventi...
