Dalia Morozovaitė: visiškai gerų žmonių nebūna!

Mažutė, traputė, beveik be makiažo, į uodegą surištais plaukais. Visai nepanaši į intrigantę Rositą iš serialo „Nekviesta meilė“! Septynių mėnesių sūnų Pijų trumpam palikusi globoti Jaunimo teatro režisieriaus asistentei, Dalia Morozovaitė (27) turi valandėlę laiko pasikalbėti prie puodelio žaliosios arbatos.

Jūsų Pijus, kaip ne vienas aktorių vaikas, kada nors pasakos užaugęs teatro užkulisiuose?

Nelabai norėčiau, kad teatre augtų. Kartais taip susiklosto, kad kolegės prašo pakeisti spektakliuose, o sūnaus neturiu su kuo palikti. Tada atsinešu į teatrą. Kol kas neturime auklės, Pijų su vyru auginame patys.

Atžala jau dalyvavo ir serialo filmavimuose?

Dar nebuvau nusinešusi. Girdėjau kalbų, kad galbūt vaiką filmuos, bet kol kas ir režisierius saugoja, bijo, kad vėjas neperpūstų, ir aš nelabai norėčiau. Kam mažą vaiką tampyti po filmavimo aikšteles? Paaugęs pats galės pasisiūlyti, jei norės. Kai laukiausi, maniau, gal mane „išims“ iš serialo, bet kūrybinė grupė nutarė, kad taip dar įdomiau ir mane staigiai suporavo su Miroslavu (aktoriumi Andriumi Bialobžeskiu – red. pas.).

Vadinasi, kol kas Pijus kaip Rositos ir Miroslavo sūnus seriale nepasirodys?

Nežinau. Rimtų pokalbių apie tai nebuvo nei su prodiuseriu, nei su režisieriumi. Kol kas jo niekur netempsiu, o kaip bus toliau, nežinau. Vyro bendradarbiai juokiasi, kad reikia Pijaus duomenis įtraukti į aktorių archyvą – gal kokiai reklamai vaikas tiks. Ričardas sako, kad brangiai kainuos: aktorės ir režisieriaus sūnus jau gimė beveik profesionalas (juokiasi). Tačiau iš tiesų negalvoju, kas jis išaugs.

Pijus dabar – visas jūsų gyvenimas?

Viskas labai pasikeitė… Kaip sakė viena kolegė, kai gimsta vaikas, atsiranda nerimas. Tačiau jis panaikina dėl kitų dalykų apimančią įtampą. Dabar dėl specialybės jaučiuosi daug ramiau, atsirado lengvumo. Taip nebesusireikšminu, nes yra apie ką galvoti ir be darbo. Motinystė – labai gražus dalykas. Daug kas prieš ją nublanksta.

Šiuo metu esate namų šeimininkė. Tokioms moterims ir skirti televizijos serialai!

Nesu serialų mėgėja. „Nekviestą meilę“ kartais pažiūriu profilaktiškai, dėl savęs. Iš televizijos serialų man patinka „Gražuolė“ Betė“ ir „Grei anatomija“. Jų laukiu. Tėvai žiūri brazilų kurtą „Vergę Izaurą“. Kai nuvažiuoju pas juos, irgi užmetu akį į kitokį, ne Holivudo, ne meksikietišką kūrinį. Dabar didžiausia mano pramoga – vaikas. Daug laiko atima pasivaikščiojimai su juo lauke. Kas mėnesį maždaug savaitei važiuoju pas tėvus į Leliūnus Utenos rajone. Man tai būna lyg atostogos.

Gimtajame miestelyje reikia teisintis, kad jūs ne tokia arši kaip Rosita iš „Nekviestos meilės“?

Kai pasirodžiau seriale, sulaukiau net buvusių mokytojų priekaištų, kad galėčiau būti geresnė. Mokyklos laikais buvau labai aktyvi. Turbūt visi nutarė, kad iš tiesų esu tokia bjauri (juokiasi). Kai kas dabar su manimi bendrauja atsargiai, lyg ir vengia, bet pažinę artimiau sako, kad aš visai kitokia nei Rosita. Man patinka, kad vaidinu blogiukę. Antrąjį sezoną buvo gana nuobodu, nes daugiausia teko sėdėti namie, o norisi įsukti kokių nors intrigų – kad būtų daugiau veiksmo.

Kurti blogo žmogaus vaidmenį iš tiesų įdomiau, nei būti teigiamu personažu?

Daug įdomiau! Man norisi vaidinti visišką intrigantę (juokiasi). Kol kas savęs neįsivaizduoju vaidinančios tobulą geriukę. Manau, visiškai gerų žmonių nebūna, vis tiek kiekvienas turime kokių nors ydų.

Kokių spygliukų turite pati?

Matyt, visiems jų išlenda. Kaip supratau, mane pastebėjo teatre ir pakvietė filmuotis Alvydas Šlepikas. Manau, režisieriai – geri psichologai. Pamato, kokių spalvų žmogus turi. Augau kaime, mūsų kurso vadovas Algis Latėnas sakydavo, kad esame nenugludinti deimančiukai. Kai prieš penkerius metus atėjau į Jaunimo teatrą, buvau naivi avelė, visai be spyglių. Pradžia buvo labai sunki. Serialas padėjo išsiugdyti savigyną. Būdavo, kai mane puola, aš susigūžiu, užsidarau. Tai blogai: juk tada reikia gintis. Teatre buvo visko… Tačiau ten man labai patinka. Norėčiau save išbandyti ir kine. Svajoju suvaidinti Eglę, žalčių karalienę. Kai laukiausi, taip užsimaniau perskaityti tą Salomėjos Nėries poemą. Toje dalyje, kur broliai žaltį užkapoja dalgiais, balsu raudojau. Jie sesei pavydėjo laimės! Man tai tokia neteisybė, skriauda pasirodė… Noriu Eglės vaidmens!

Turite kumščiuoti vyrą kino režisierių Ričardą Matačių!

Jis sakė, kad manęs neprakišinės (juokiasi). Aš manau taip pat.

Vestuvėms pasirinkote magišką datą – 2007-07-07.

Septyni man labai patinka, ir mano gimtadienis rugsėjo septintąją. Tačiau tuoktis tą dieną neplanavome – kunigas datą pasiūlė. Ne iš karto pastebėjome gražų sutapimą. Juokėmės, kad ceremonijai dar ir septintą valandą galėjome pasirinkti. Gal ši data ir atneš laimę. Bent jau kol kas neša. Šiandien esu laiminga. Aišku, daug ko trūksta, daug dar neturime. Praėjusią savaitę viešėdama kaime pagalvojau: koks sotus būtų gyvenimas, jei rasčiau raudonąjį keturlapį dobilą (juokiasi). Vakar vaikščiodama su vaiku pievoje tokius du ir nuskyniau! Susimąsčiau: o kiti ar randa – gal aš viena einu nosimi žemę ardama... Prieš Pijaus gimimą su vyru vaikščiodami po pievutę irgi aptikome po keturlapį dobilą! Iš dalies tikiu tokiais dalykais. Gal jie ir neša laimę. Reikia tuo tikėti. Kiti sako, kad vedybiniame gyvenime turi dirbti, kad jis būtų sėkmingas. Man ši frazė negraži: koks tada gyvenimas, jei visą laiką tik dirbi. Reikia tiesiog gyventi, būti, mokytis…

Judviejų pažintis užsimezgė Muzikos ir teatro akademijos koridoriuose?

Mus supažindino Ričardo bendrakursis. Tuo metu aš baigiau magistrantūrą, jis – bakalauro studijas. Gal iki tol jo net nebuvau pastebėjusi… Tačiau pamatę vienas kitą supratome, kad galime būti kartu. Sakoma: niekada nesakyk „niekada“, bet šiandien manau, kad Ričardas man skirtas. Taip abiem pasirodė nuo pirmos dienos, jaučiausi, lyg tą žmogų pažinočiau daug metų. Mums nereikėjo daug kalbėti, kad tai suprastume. Esame labai artimos sielos. Džiaugiuosi, kad jis režisierius, o ne aktorius.

Nesate konkurentai?

Taip taip. Aktoriai save labai myli ir yra egoistai. Tarp jų didelė konkurencija. Būdami kartu, jie gali užgožti vienas kitą, pavargti. Labai daug minusų, bet kartu išgyvena ir aktoriai (juokiasi)!

Šeimoje jūs žvaigždė?

Nežinau… Ričardas mane iškelia, bet ir neleidžia susireikšminti. Jis man visada suteikia galimybę rinktis. Nebandome užgožti vienas kito.

Kai laukėtės, laputės balsu sutuoktinį vaikydavote kaip seriale Rosita Miroslavą?

Visai nebuvau įnoringa. Vieną kartą vyras net klausė, kodėl nė sykio naktį neprašiau, kad važiuotų ko nors nupirkti. Netikiu, kad laukdamasi moteris gali pasikeisti šimtu procentų. Kasdieniame gyvenime nesu įnoringa, stengiuosi pati išsikovoti, padaryti, įsigyti. Iš kito žmogaus reikalauti – ne mano būdui. Juokinga, kai nėščiosios susireikšmina ir siuntinėja vyrus. Gal jos tokios buvo ir anksčiau?..

Pavydas ir intrigos – ne jums?

Niekam, net ir priešui, nieko nepavydžiu. Jei kitam gerai, tai ir man. Dėl moterų vyrą gal kartais šiek tiek ir pagraužiu, kartais pasikandžiojame (juokiasi). Jis sukasi reklamos, kino srityje, kur daug moterų. Mano profesija irgi tokia, kur vienas žingsnis iki paklydimo. Tačiau turi būti vidinis stabdis, gali save laiku sulaikyti. Nebent nenori. Vidinės nuostatos, sąžinė neleidžia paklysti.

Aktorius Andrius Bialobžeskis – jūsų skonio vyras?

Iš tiesų – ne (juokiasi)... Su Andriumi esame pažįstami nuo tada, kai atėjau į Jaunimo teatrą. Pirmame spektaklyje su juo dirbau. Pjesė pasirodė be manęs, nes režisieriui pavardė atrodė nežinoma. Dabar man tai labai juokinga, o tada patikėjau, kad galiu sugadinti spektaklį, nes mano pavardė nežinoma…

Patyrėte, kad aktoriaus profesija – ne vien publikos liaupsės. Kaip mergaitei iš Leliūnų kilo mintis ją rinktis?

Mokykloje visko prikrėsdavau. Maža iš mamos išmokdavau visokių anekdotų, dainelių ir jomis linksmindavau pradinių klasių mokytojas. Kai baigiau vidurinę mokyklą, tėvai, pamatę skelbimą, kad renkamas aktorių kursas Utenos teatrui, pasiūlė pabandyti stoti. Labai džiaugiausi, kad patekau į Muzikos akademiją, bet tris mėnesius nesupratau, ką čia veikiu. Mums kartodavo, kad aktorystė – devyniasdešimt penki procentai darbo ir penki gabumų. Labai stengiausi, o dėstytoja sakydavo, kad stengiasi tik durniai ir arkliai... Tada įvyko lūžis ir kažkas atsidarė. Save perlaužiau, pagaliau suvokiau, kad vaidmuo ateina savaime.
Įžvelgiu daug pliusų, kad esu kilusi iš kaimo: gyvenimą matau kitokį!

Ir keturlapį dobilą pievoje pastebite…

Iš tiesų daug pastebiu, ko kiti nemato. Tačiau grįžti į kaimą nebenorėčiau. Ten man trūktų veiklos, bet pailsėti traukia. Patinka kapstytis darže, eiti į laukus. Labai gera pabūti vienai: visiškai nieko negalvoji, atsipalaiduoji, išsivalo vidus. Tai tampa tarsi meditacija. Tėvai turi seną dūminę pirtį. Joje pasikaitinusi būnu lyg naujai gimusi.

Turite brolį dvynį. Kodėl abu nesirinkote aktorystės?

Valdas daug santūresnis. Manau, jis taip pat turi aktoriaus gebėjimų, yra kompanijos žmogus. Kai pradėjau mokytis Muzikos akademijoje, sakydavo, koks buvo kvailas, kad nestojo kartu… Kai brolis baigė veterinarijos studijas, nuvažiavau pasveikinti ir susimąsčiau: kodėl aš tokių nesirinkau, juk būčiau puiki veterinarijos gydytoja… Net nežinau, kodėl taip pagalvojau. Dabar Valdas man sako, kad džiaugiasi nestojęs į aktorinį. Pasak jo, tai kažkokia kvaila profesija, jokių garantijų… Iš tiesų nė vienas nesigailime pasirinkę savo kelią.

Dvynių ryšys ypatingas?

Manau, jis yra. Apie tai su Valdu niekada nesikalbėjome ir nereikia: mums tiesiog labai gera kartu būti, galima nieko nesakyti – susišaukiame ir taip.

Pagaliau brolis juk gali įsijungti televizorių ir pamatyti seserį.

To serialo jis nežiūri. Tik pasiteirauja, kada vaidinsiu, nes bendradarbės vis klausinėja.

Esate užaugusi didelėje šeimoje. Ar būna artimųjų dienos, kai visi suguža į spektaklį, kuriame jūs vaidinate?

Turiu dvi seseris ir tris brolius. Visi jie gyvena aplink Uteną. Į kiekvieną spektaklį nekeliauja. Seniai buvo premjera, seniai jie buvo suvažiavę…

Gatvėje tikriausiai galite ramiai vaikščioti: juk esate visai kitokia nei seriale.

Jūs taip manote? Aš irgi tikėjausi, kad nepažins… Nuėjau su sūnumi į polikliniką, o gydytoja ir sako: „Pranešė, kad manęs jau laukia „Nekviesta meilė“. Nuėjau pas kitą, sako: „Užeikit, ponia Rosita.“ Tokiose situacijose nežinau, kaip reaguoti… O vaikai gatvėje tiesiog šaukia: „Rosita, „Nekviesta meile“…
Kaimynai, maniau, pakalbina dėl vaiko. Pasirodo, jie irgi pamatė, kad filmuojuosi seriale. Kad dirbu ir teatre, matyt, mažai kas žino: nešaukia personažų, kuriuos sukūriau, vardais (juokiasi).

Jei nežinote, kaip reaguoti, vadinasi, dar nesate „sužvaigždėjusi“…

Tikrai nežinau! Kai vaikai ima klykauti: „Nekviesta meilė“, aplinkui visi pradeda gręžiotis. Truputį trikdo. Nesakau, kad tai blogai. Kai kas teigia, kad erzina įžymybės našta, bet tada ko ėjo į tą galerą. Manęs tai nevargina. Galiu padėkoti Alvydui Šlepikui, kuris mane pakvietė į serialą, nežiūrėjo, turiu garsią pavardę ar dar ne. Manau, dabar tą pavardę pagaliau turiu!