„Pas ką jūs?“ – domisi apsaugos darbuotojas. „Pas Pilypuką“, – išsprūsta man tarsi kokiai besipravardžiuojančiai mokinukei. Tiesiog savaime. Ir nors nuo tų laikų, kai Darius BALČIŪNAS (37) televizijos ekrane vaidino pūstažandį kūdikėlį Pilypuką, praėjo geras dešimtmetis, apsaugininkas nė nemirktelėjęs nurodo: „Pakilkite į ketvirtą aukštą.“
Vos pernai pastatyta stiklu ir metalu tviskanti Šiaulių arena yra naujoji Dariaus buveinė. Dar tada, kai televizija jo gyvenime buvo labai svarbi, po filmavimų Vilniuje grįžęs į Šiaulius jis iš „šoumeno“ akimirksniu persikūnydavo į verslininką. Reikėtų išlieti nemažai rašalo, kad išvardytum jo įkurtas ir vadovaujamas bendroves: reklamos agentūra „Pramuštgalvis“, koncertinė įmonė „Balheidas“, viešoji įstaiga „Idėjų turgus“, įmonė „Geras prekybos partneris“. O dabar, be visų verslų, atsirado dar vienos solidžios pareigos – „Šiaulių“ arenos direktorius.
Jis vilki brangų kostiumą, avi lakinius batus. Vietos laikraščiai jį narsto po kaulelį ir nepaliauja aiškinęsi, ar „Šiaulių“ arenai skirti Europos Sąjungos milijonai retkarčiais nenusėda Dariaus kišenėje. Juk negali šitam žmogui taip sektis! O jis prisiekia tebesąs atlapaširdis, sugeba pasijuokti ne tik iš kitų, bet ir iš savęs, moka nuryti kartų lietuvišką pavydą ir... nesijaučia žvaigždė. Bent jau tikrai nepyksta ant savo pavaldinių už tai, kad šie, užuot vadinę jį direktoriumi, toliau šaukia Pilypuku.
Geriausias mokytojas – alkis
Su Dariumi būtų galima ilgai diskutuoti apie tai, kas įskiepija verslumą – prigimtis ar negailestingai susiklosčiusios aplinkybės. Net su nedidele pašaipa pavadintas milijonieriumi, nenudelbia žvilgsnio. Jis gali drąsiai pasakyti, kad viską, ką turi, užsidirbo pats. Tėvo neteko būdamas vos dešimties – statybininku dirbęs ir šeima rūpinęsis sąžiningas žmogus ryžosi savižudybei. Netektis buvo skaudi ne tik moraliai. „Po tėvo mirties pasitaikydavo dienų, kai namuose visai nebūdavo ką valgyti, – užsimena Darius ir tuojau pat nuslopina sentimentus. – Bet alkis kartais būna geriausias mokytojas.“
Mokykla veiklaus paauglio negundė, bet ir akmeniu po kaklu nekabėjo: tai buvo pirmoji vieta, kur vaikinas užsidirbo pinigų, – vedė diskotekas. Netrukus kultūros namuose pradėjo vadovauti vaikų breiko būreliui, o vakarais ir pats šokdavo restorane. Sėkmingiausiais mėnesiais uždirbdavo po 200 rublių – dvigubai daugiau už mamą. Tačiau ne rubliai yra didžiausias iš anų laikų likęs turtas. Mokyklos diskotekoje Darius sutiko ir būsimą žmoną Daivą. Tuomet abiem tebuvo po šešiolika. Iš kitos mokyklos užklydusios šviesiaplaukės grožio neužgožė nė kalnas kasečių, o jai apsukrus didžėjus irgi paliko ryškų įspūdį. Meilė aplankė greitai, nors iš pradžių buvo tik platoniška: „Pusmetį kukliai bandėme susikibti rankomis, o dar po pusmečio per didžiausius vargus pasibučiavome.“
Vestuves surengė sočias, tradicines, su baltąja mišraine. „Mane galite uždaryti į muziejų – juk vedžiau pirmąją meilę. Sako, anksti vedęs nesigailėsi, – puse lūpų šypteli. – Gal atrodys paradoksalu, bet aš ir nesigailėjau.“
Keturiolika metų televizijoje
„Mano kumyrai – Arūnas Valinskas ir Vytautas Šustauskas“, – vėl juokauja Darius, o aš veltui spėlioju, kas juos sieja. Pasirodo, ilgai lauktas universiteto diplomas! Nors su pramogų pasaulio veikėjo marškinėliais gimęs Darius įstojo studijuoti būtent tai, iš ko norėjo valgyti duoną, – renginių režisūrą tuometėje Klaipėdos konservatorijoje, per baigiamuosius egzaminus pritrūko kantrybės. Tiesa, vis dar ketina žengti likusį žingsnelį iki diplomo. Juk dar ne vėlu – jam tik 37-eri. „Absolventas Šustauskas buvo gerokai vyresnis“, – pateikia motyvą. Vaidinti Šustauską kultinėje laidoje „Dviračio šou“ jam teko daugybę kartų. Kaip ir Raimundą Rugelį, apykvailį policininką, šiaulietį „bachūriuką“ su beisbolo lazda, simpatišką gėjų. Kelią iki šios laidos Darius mynė nuosekliai ir kryptingai: ankstyvoje jaunystėje prikalbinęs mamą parduoti garažą, iš gautų pinigų nusipirko vaizdo kamerą ir įsidarbino operatoriumi Šiaulių televizijoje. Paskui pasuko į Aurelijaus Silkinio įkurtą „Tango“ televiziją, o iš ten atsidūrė Lapėse, kur Romas Bubnelis buvo įkūręs „Litpoliinter“ kanalą.
Kanalas žlugo, bet Darius sėkmingai dviračiu važiavo toliau. Dar garsino animacinius filmus, plepėjo „Lalailoje“. Suskaičiuoja, kad ekrane šmėžavo keturiolika metų. „Pastarąjį kartą vaidinau Australijos lietuvį Juozą Petraitį“, – plačiai nusišypso. Tiesa, tai buvo senokai – prieš keletą mėnesių. Anksčiau Darius lėkdavo į Vilnių vos pakviestas laidos rengėjų, o dabar viskas atvirkščiai: susiruošęs į sostinę verslo reikalais, skambteli jiems ir praneša atvažiuosiąs, o šie mikliai sugalvoja, kokį personažą galėtų įkūnyti. Komiška vaidyba verslininkui jau seniai yra tik hobis. Būtų galima ir visai jos atsisakyti, bet... „Dviratis“ mano gyvenimui suteikia daug šarmo. Dar nenoriu jam dėti kryžiaus“, – pripažįsta. Ir užsisvajoja: gal kada visus verslus perims sūnūs, o pats galės atsidėti vien gyvenimo malonumams. Dariaus asmenybė sulipdyta iš dviejų lygių dalių: menininko ir komersanto. Sūnūs šias savybes tvarkingai pasidalijo per pusę. Penkiolikmetis Domantas groja gitara, žaidžia krepšinį ir nesuka galvos dėl rinkos dėsnių, o štai dešimties Džiugas jau domisi verslu. „Net dulkių namuose nenuvalo už dyką, – kikena tėvas. – Didžiausią biznį susuka nuvažiavęs pas senelius: atneša iš kiemo tris malkas ir už tai paprašo dešimties litų.“
Pramogų pasaulio ryklys
Žinoma, yra ir kita televizijos medalio pusė. Darius seniai įpratęs prie praeivių priekaištų, nepatenkintų politikų užgauliojimų. Dėl tokio humoro galėjo ir galvos netekti. „Drėbdavo į akis, kad esu nenaudėlis, peder..., tėvynės nemyliu, šiauliečio įvaizdį gadinu, – guodžiasi. – Bet juk ne aš tą „gezo“ įvaizdį primečiau. Dabar gal ir nebėra treningų, beisbolo lazdų, bet ne taip seniai buvo. Beje, ką tik Dubline vedžiau renginį vietos lietuviams. Nieko nenoriu įžeisti, bet apsidairęs supratau, kad skustos galvos, aptriušusios blondinės ir treningiukai niekur nedingo – tiesiog iš vienos vietovės urmu sugužėjo į kitą. Vadinasi, mums nelieka nieko kita, kaip išmokti juoktis iš savęs. Dabar apstu iš savęs besišaipančių mano personažų plagiatorių – visokių Saulėnų ir panašiai.“
Darius įpratęs prie pavyduolių. Žodį „draugas“ vartoja atsargiai, pasverdamas ir apmąstydamas. Kai pradėjo vadovauti „Šiaulių“ arenai, atsirado per daug pavydo. „Taip ūžtelėjo, kad turėjau gerokai išpūsti storą savo odą. Visiems buvo apmaudu, kad kažkoks „bachūriukas su beisbolke“ taip išsišoko, kad jam vis negana. Apžergė Šiaulius ir niekam nieko neduoda... Bet juk konkurse galėjo dalyvauti visi norintys, – pasakoja. – Prieš trejus metus „Rotary“ kalėdiniame vakarėlyje su bičiuliu Gintaru Radavičiumi susėdome prie brendžio ir nutarėme pabandyti. Žinote, kiek įmonių dalyvavo „Šiaulių“ arenos administravimo konkurse? Vienintelė – mūsiškė. Savaime suprantama, mes ir laimėjome. Arenos operatoriai būsime penkiolika metų. Aplinkiniai nepatenkinti dūzgia: „Vaje, kaip čia taip...“ Aš ir sakau: „Jei mažiau plepėtumėte, o daugiau dirbtumėte – ir jums daug kas pavyktų.“
Jis pats dirba daug. Stabteli ir suklūsta, kai pažįstamus jaunus vyrus ištinka sunki liga ar mirtis. Smarkiai sunerimo išgirdęs apie „dviratininko“ Haroldo Mackevičiaus infarktą. Tada tyliai prasklendė mintis, kad visų pinigų neuždirbs. Bet paskui vėl įsikinkė: sako, reikia išnaudoti savo žvaigždžių valandą. Bet juk tai kažkur girdėta?..
Apsidairau, ar kabineto pakampėje nematyti čiužinio. „Ne, miegoti kol kas sugrįžta namo, – juokiasi žmona Daiva. – Bet tik nakčiai.“ Kai vyras ryžosi naujam posūkiui, ji mėgino stabdyti – gal pagaliau pakaks tų įmonių ir direktorių?.. „Bet jo nesustabdysi, – tarsteli, – todėl išėjo taip, kaip visada: jis eina, o aš, morališkai palaikydama, seku iš paskos.“
Tačiau tai nebuvo beprotiška rizika. „Pramogų versle, nesikuklinsiu, esu ryklys, – dėsto D. Balčiūnas. – Organizuoti renginius, koncertus, bendrauti su vadinamosiomis žvaigždėmis man – kaip riešutus gliaudyti. Bet teko ekonomistus samdyti, kad su skaičiais geriau susidraugaučiau. Reikėjo juodai ginčytis su areną projektavusiu architektu, kol galiausiai jis suprato, kad mes norime daryti verslą, o mes suvokėme, kad dėl projekto jis vis dėlto buvo teisus. Sporte iki šiol buvau žalias, o dabar tenka rimčiausias rungtynes rengti. Būna minučių, kai gailiuosi – koks velnias mane nešė į tą galerą, skaičiuoju, kad mūsų su nuomininkais investuoti pinigai – beveik penki milijonai litų – gali niekada neatsipirkti. Atsiras arenų Kaune, Klaipėdoje, ir, žiūrėk, pamojuosime sėkmei balta nosinaite... Bet praeina minutė ir vėl važiuoju kaip prisuktas. Pirmąjį įsipareigojimą – per metus arenoje surengti 24 renginius – įvykdėme per du mėnesius. Man tai – labai įdomus iššūkis.“
Be žmonos – vienas vargas
Kartais Dariaus vis dar kamantinėja, kodėl neiškeičia gimtųjų Šiaulių į plačiakraštį Vilnių. Jis sako nedarąs to ne tik dėl „Šiaulių“ arenos ir jaukaus šeimyninio namo su tvenkiniu miesto pakraštyje, kur gražiai gyvena visa šeima. „Kartais susierzinęs mintyse apstaugiu Šiaulius, kad jie tobulėja naujais pastatais ir prekybos centrais, o ne vidumi. Bet vis tiek juos gerbiu ir myliu, – neslepia patriotizmo. – Čia daugiau dūšios, mažiau kamščių ir pižoniškumo. Verslininkai pagaliau pradeda investuoti ne tik į blondines ir brangias mašinas, bet ir kokią knygutę paskaito, į užsienį išvažiuoja. Man čia patinka.“
Darius vėl pasišaipo iš savęs – juk ir paties žmona blondinė, ir mašina nepigi, o knygų skaityti nėra nei laiko, nei kantrybės. Pastarąjį kartą į rankas buvo patekusi Frederico Beigbeder „14,99 euro“ – žiaurokas romanas apie reklamos valdomą pasaulį. Tačiau jį pervertęs padėjo. „Nieko nedarau dėl štampų, – trūkteli pečiais. – Man svarbus veidas, kurį turiu, svarbu, kad visiems galėčiau drąsiai žiūrėti į akis. Bet tikrai neskaitysiu knygos vien dėl to, kad kažkas ją pavadino kultine. Žmonės turi savo stalo knygų, o aš turiu savo stalo filmą – „Gladiatorių“. Ir man gerai. Mėgstu istorinius epus. Toks jau esu.“
Daiva irgi įsitikinusi, kad susitaikyti su tuo, kas esi, – brandos rezultatas. „Vilniuje turbūt nepritapčiau jau vien dėl savo stiliaus, – šypteli. – Man patinka vadinamasis rusiškas puošnusis. Todėl apsipirkti dažniau važiuojame ne į Lietuvos sostinę į Rygą.“ „Išsiruošiame ten su draugais, ir tai tampa tikra atrakcija, – prunkščia Darius. – Jau važiuojant žmona lyg netyčia pasiūlo brendžio, mandagiai pasiryžta vairuoti, o po taurelės ir piniginė plačiau atsiveria...“
Daiva nesigėdija prisipažinti oficialiai esanti namų šeimininkė. Baigusi mokyklą įgijo kirpėjos specialybę, bet pagal ją nedirbo. Per tuos metus ne sykį vyrui padėjo plėtoti verslą, net ėmėsi vadovės pareigų – direktoriavo vienoje iš Dariaus įkurtų įmonių. Dabar lydi jį į renginius, verslo parodas užsienyje. „Šiuo metu esu tiesiog žmona, – juokiasi. – Jis taip mane ir pristato partneriams.“
O kaipgi vidutinio amžiaus krizė, išaugę sparnai, jaunų merginų dėmesys? Juk statistiškai Darius atitinka visus atakuojamo vyro bruožus. „Gatvėje pamatęs patrauklią moterį tikrai nenusisuku, o gnybteliu žmonai: „Žiūrėk, kokia pupa“, – sąžiningai prisipažįsta. – Nužiūrėjusi gražesnį vyruką, ji atsako tuo pačiu.“ Gal tai normalu po dvidešimties kartu praleistų metų? „Gal, – svarsto Darius. – Kartais juokaujame, kad šitiek laiko būti drauge gali tik fantazijos visiškai neturintys žmonės. Meluočiau sakydamas, kad mano šeimoje viskas idealu. O ir jauniklės dabar tikrai įžūlios. Ypač pramogų pasaulyje: žiūrėk, jau ant kaklo kabinasi. Anksčiau visos norėjo būti manekenės, dabar – barakudos. Jos turi savo strategiją, kruopščiai suplanuoja tokią „karjerą“ ir kryptingai siekia tikslo. Pasimauti ant jų kabliuko lengva. Bet ką daryčiau, kai žmona pasakytų „dink“? Vienas vargas būtų...“ „Protingas žmogus taip sugeba nueiti į šoną, kad niekas to nesužino“, – su šypsenėle užsimena Daiva. Ir tuoj išgirsta vyro atsakymą: „Ačiū už patarimą, brangioji!“
Iš tiesų sveiko pavydo netrūksta jiems abiem. „Jei žmona vakarėlyje su kitu vyru pašoka du tris šokius, tai dar nieko, bet jei pusvalandį nepaleidžia jo iš glėbio, jau bėda, – neslepia Darius. – Todėl džiaugiuosi, kad veltis į visokias intrigas mes neturime laiko.“ Ištikus šeimyninei krizei, vieni keičia partnerį, kiti – darbą. „O aš tokiu atveju steigiu naują įmonę“, – randa išeitį nepataisomas verslininkas.
Užauginę du sūnus, Balčiūnai vis susimąsto apie dukrą. „Prisiruošti ir iš patogaus gyvenimo vėl pulti į buteliukus nelengva. Bet jei tikrai žinočiau, kad gims mergaitė, tuoj pat gimdyčiau“, – ryžtingai nusiteikusi Daiva. O jei – trečias brolis? „Būtų Jonas, – atšauna Darius. – Mūsų namuose ir taip dvi moterys – Daiva ir pinčeriukė Fifa, turinti atskirą drabužių spintą. O jei rimtai – minčių apie trečią vaiką mūsų galvose sklando, bet galiausiai viskas bus taip, kaip pasakys dėdulė viršuje.“
Vos pernai pastatyta stiklu ir metalu tviskanti Šiaulių arena yra naujoji Dariaus buveinė. Dar tada, kai televizija jo gyvenime buvo labai svarbi, po filmavimų Vilniuje grįžęs į Šiaulius jis iš „šoumeno“ akimirksniu persikūnydavo į verslininką. Reikėtų išlieti nemažai rašalo, kad išvardytum jo įkurtas ir vadovaujamas bendroves: reklamos agentūra „Pramuštgalvis“, koncertinė įmonė „Balheidas“, viešoji įstaiga „Idėjų turgus“, įmonė „Geras prekybos partneris“. O dabar, be visų verslų, atsirado dar vienos solidžios pareigos – „Šiaulių“ arenos direktorius.
Jis vilki brangų kostiumą, avi lakinius batus. Vietos laikraščiai jį narsto po kaulelį ir nepaliauja aiškinęsi, ar „Šiaulių“ arenai skirti Europos Sąjungos milijonai retkarčiais nenusėda Dariaus kišenėje. Juk negali šitam žmogui taip sektis! O jis prisiekia tebesąs atlapaširdis, sugeba pasijuokti ne tik iš kitų, bet ir iš savęs, moka nuryti kartų lietuvišką pavydą ir... nesijaučia žvaigždė. Bent jau tikrai nepyksta ant savo pavaldinių už tai, kad šie, užuot vadinę jį direktoriumi, toliau šaukia Pilypuku.
Geriausias mokytojas – alkis
Su Dariumi būtų galima ilgai diskutuoti apie tai, kas įskiepija verslumą – prigimtis ar negailestingai susiklosčiusios aplinkybės. Net su nedidele pašaipa pavadintas milijonieriumi, nenudelbia žvilgsnio. Jis gali drąsiai pasakyti, kad viską, ką turi, užsidirbo pats. Tėvo neteko būdamas vos dešimties – statybininku dirbęs ir šeima rūpinęsis sąžiningas žmogus ryžosi savižudybei. Netektis buvo skaudi ne tik moraliai. „Po tėvo mirties pasitaikydavo dienų, kai namuose visai nebūdavo ką valgyti, – užsimena Darius ir tuojau pat nuslopina sentimentus. – Bet alkis kartais būna geriausias mokytojas.“
Mokykla veiklaus paauglio negundė, bet ir akmeniu po kaklu nekabėjo: tai buvo pirmoji vieta, kur vaikinas užsidirbo pinigų, – vedė diskotekas. Netrukus kultūros namuose pradėjo vadovauti vaikų breiko būreliui, o vakarais ir pats šokdavo restorane. Sėkmingiausiais mėnesiais uždirbdavo po 200 rublių – dvigubai daugiau už mamą. Tačiau ne rubliai yra didžiausias iš anų laikų likęs turtas. Mokyklos diskotekoje Darius sutiko ir būsimą žmoną Daivą. Tuomet abiem tebuvo po šešiolika. Iš kitos mokyklos užklydusios šviesiaplaukės grožio neužgožė nė kalnas kasečių, o jai apsukrus didžėjus irgi paliko ryškų įspūdį. Meilė aplankė greitai, nors iš pradžių buvo tik platoniška: „Pusmetį kukliai bandėme susikibti rankomis, o dar po pusmečio per didžiausius vargus pasibučiavome.“
Vestuves surengė sočias, tradicines, su baltąja mišraine. „Mane galite uždaryti į muziejų – juk vedžiau pirmąją meilę. Sako, anksti vedęs nesigailėsi, – puse lūpų šypteli. – Gal atrodys paradoksalu, bet aš ir nesigailėjau.“
Keturiolika metų televizijoje
„Mano kumyrai – Arūnas Valinskas ir Vytautas Šustauskas“, – vėl juokauja Darius, o aš veltui spėlioju, kas juos sieja. Pasirodo, ilgai lauktas universiteto diplomas! Nors su pramogų pasaulio veikėjo marškinėliais gimęs Darius įstojo studijuoti būtent tai, iš ko norėjo valgyti duoną, – renginių režisūrą tuometėje Klaipėdos konservatorijoje, per baigiamuosius egzaminus pritrūko kantrybės. Tiesa, vis dar ketina žengti likusį žingsnelį iki diplomo. Juk dar ne vėlu – jam tik 37-eri. „Absolventas Šustauskas buvo gerokai vyresnis“, – pateikia motyvą. Vaidinti Šustauską kultinėje laidoje „Dviračio šou“ jam teko daugybę kartų. Kaip ir Raimundą Rugelį, apykvailį policininką, šiaulietį „bachūriuką“ su beisbolo lazda, simpatišką gėjų. Kelią iki šios laidos Darius mynė nuosekliai ir kryptingai: ankstyvoje jaunystėje prikalbinęs mamą parduoti garažą, iš gautų pinigų nusipirko vaizdo kamerą ir įsidarbino operatoriumi Šiaulių televizijoje. Paskui pasuko į Aurelijaus Silkinio įkurtą „Tango“ televiziją, o iš ten atsidūrė Lapėse, kur Romas Bubnelis buvo įkūręs „Litpoliinter“ kanalą.
Kanalas žlugo, bet Darius sėkmingai dviračiu važiavo toliau. Dar garsino animacinius filmus, plepėjo „Lalailoje“. Suskaičiuoja, kad ekrane šmėžavo keturiolika metų. „Pastarąjį kartą vaidinau Australijos lietuvį Juozą Petraitį“, – plačiai nusišypso. Tiesa, tai buvo senokai – prieš keletą mėnesių. Anksčiau Darius lėkdavo į Vilnių vos pakviestas laidos rengėjų, o dabar viskas atvirkščiai: susiruošęs į sostinę verslo reikalais, skambteli jiems ir praneša atvažiuosiąs, o šie mikliai sugalvoja, kokį personažą galėtų įkūnyti. Komiška vaidyba verslininkui jau seniai yra tik hobis. Būtų galima ir visai jos atsisakyti, bet... „Dviratis“ mano gyvenimui suteikia daug šarmo. Dar nenoriu jam dėti kryžiaus“, – pripažįsta. Ir užsisvajoja: gal kada visus verslus perims sūnūs, o pats galės atsidėti vien gyvenimo malonumams. Dariaus asmenybė sulipdyta iš dviejų lygių dalių: menininko ir komersanto. Sūnūs šias savybes tvarkingai pasidalijo per pusę. Penkiolikmetis Domantas groja gitara, žaidžia krepšinį ir nesuka galvos dėl rinkos dėsnių, o štai dešimties Džiugas jau domisi verslu. „Net dulkių namuose nenuvalo už dyką, – kikena tėvas. – Didžiausią biznį susuka nuvažiavęs pas senelius: atneša iš kiemo tris malkas ir už tai paprašo dešimties litų.“
Pramogų pasaulio ryklys
Žinoma, yra ir kita televizijos medalio pusė. Darius seniai įpratęs prie praeivių priekaištų, nepatenkintų politikų užgauliojimų. Dėl tokio humoro galėjo ir galvos netekti. „Drėbdavo į akis, kad esu nenaudėlis, peder..., tėvynės nemyliu, šiauliečio įvaizdį gadinu, – guodžiasi. – Bet juk ne aš tą „gezo“ įvaizdį primečiau. Dabar gal ir nebėra treningų, beisbolo lazdų, bet ne taip seniai buvo. Beje, ką tik Dubline vedžiau renginį vietos lietuviams. Nieko nenoriu įžeisti, bet apsidairęs supratau, kad skustos galvos, aptriušusios blondinės ir treningiukai niekur nedingo – tiesiog iš vienos vietovės urmu sugužėjo į kitą. Vadinasi, mums nelieka nieko kita, kaip išmokti juoktis iš savęs. Dabar apstu iš savęs besišaipančių mano personažų plagiatorių – visokių Saulėnų ir panašiai.“
Darius įpratęs prie pavyduolių. Žodį „draugas“ vartoja atsargiai, pasverdamas ir apmąstydamas. Kai pradėjo vadovauti „Šiaulių“ arenai, atsirado per daug pavydo. „Taip ūžtelėjo, kad turėjau gerokai išpūsti storą savo odą. Visiems buvo apmaudu, kad kažkoks „bachūriukas su beisbolke“ taip išsišoko, kad jam vis negana. Apžergė Šiaulius ir niekam nieko neduoda... Bet juk konkurse galėjo dalyvauti visi norintys, – pasakoja. – Prieš trejus metus „Rotary“ kalėdiniame vakarėlyje su bičiuliu Gintaru Radavičiumi susėdome prie brendžio ir nutarėme pabandyti. Žinote, kiek įmonių dalyvavo „Šiaulių“ arenos administravimo konkurse? Vienintelė – mūsiškė. Savaime suprantama, mes ir laimėjome. Arenos operatoriai būsime penkiolika metų. Aplinkiniai nepatenkinti dūzgia: „Vaje, kaip čia taip...“ Aš ir sakau: „Jei mažiau plepėtumėte, o daugiau dirbtumėte – ir jums daug kas pavyktų.“
Jis pats dirba daug. Stabteli ir suklūsta, kai pažįstamus jaunus vyrus ištinka sunki liga ar mirtis. Smarkiai sunerimo išgirdęs apie „dviratininko“ Haroldo Mackevičiaus infarktą. Tada tyliai prasklendė mintis, kad visų pinigų neuždirbs. Bet paskui vėl įsikinkė: sako, reikia išnaudoti savo žvaigždžių valandą. Bet juk tai kažkur girdėta?..
Apsidairau, ar kabineto pakampėje nematyti čiužinio. „Ne, miegoti kol kas sugrįžta namo, – juokiasi žmona Daiva. – Bet tik nakčiai.“ Kai vyras ryžosi naujam posūkiui, ji mėgino stabdyti – gal pagaliau pakaks tų įmonių ir direktorių?.. „Bet jo nesustabdysi, – tarsteli, – todėl išėjo taip, kaip visada: jis eina, o aš, morališkai palaikydama, seku iš paskos.“
Tačiau tai nebuvo beprotiška rizika. „Pramogų versle, nesikuklinsiu, esu ryklys, – dėsto D. Balčiūnas. – Organizuoti renginius, koncertus, bendrauti su vadinamosiomis žvaigždėmis man – kaip riešutus gliaudyti. Bet teko ekonomistus samdyti, kad su skaičiais geriau susidraugaučiau. Reikėjo juodai ginčytis su areną projektavusiu architektu, kol galiausiai jis suprato, kad mes norime daryti verslą, o mes suvokėme, kad dėl projekto jis vis dėlto buvo teisus. Sporte iki šiol buvau žalias, o dabar tenka rimčiausias rungtynes rengti. Būna minučių, kai gailiuosi – koks velnias mane nešė į tą galerą, skaičiuoju, kad mūsų su nuomininkais investuoti pinigai – beveik penki milijonai litų – gali niekada neatsipirkti. Atsiras arenų Kaune, Klaipėdoje, ir, žiūrėk, pamojuosime sėkmei balta nosinaite... Bet praeina minutė ir vėl važiuoju kaip prisuktas. Pirmąjį įsipareigojimą – per metus arenoje surengti 24 renginius – įvykdėme per du mėnesius. Man tai – labai įdomus iššūkis.“
Be žmonos – vienas vargas
Kartais Dariaus vis dar kamantinėja, kodėl neiškeičia gimtųjų Šiaulių į plačiakraštį Vilnių. Jis sako nedarąs to ne tik dėl „Šiaulių“ arenos ir jaukaus šeimyninio namo su tvenkiniu miesto pakraštyje, kur gražiai gyvena visa šeima. „Kartais susierzinęs mintyse apstaugiu Šiaulius, kad jie tobulėja naujais pastatais ir prekybos centrais, o ne vidumi. Bet vis tiek juos gerbiu ir myliu, – neslepia patriotizmo. – Čia daugiau dūšios, mažiau kamščių ir pižoniškumo. Verslininkai pagaliau pradeda investuoti ne tik į blondines ir brangias mašinas, bet ir kokią knygutę paskaito, į užsienį išvažiuoja. Man čia patinka.“
Darius vėl pasišaipo iš savęs – juk ir paties žmona blondinė, ir mašina nepigi, o knygų skaityti nėra nei laiko, nei kantrybės. Pastarąjį kartą į rankas buvo patekusi Frederico Beigbeder „14,99 euro“ – žiaurokas romanas apie reklamos valdomą pasaulį. Tačiau jį pervertęs padėjo. „Nieko nedarau dėl štampų, – trūkteli pečiais. – Man svarbus veidas, kurį turiu, svarbu, kad visiems galėčiau drąsiai žiūrėti į akis. Bet tikrai neskaitysiu knygos vien dėl to, kad kažkas ją pavadino kultine. Žmonės turi savo stalo knygų, o aš turiu savo stalo filmą – „Gladiatorių“. Ir man gerai. Mėgstu istorinius epus. Toks jau esu.“
Daiva irgi įsitikinusi, kad susitaikyti su tuo, kas esi, – brandos rezultatas. „Vilniuje turbūt nepritapčiau jau vien dėl savo stiliaus, – šypteli. – Man patinka vadinamasis rusiškas puošnusis. Todėl apsipirkti dažniau važiuojame ne į Lietuvos sostinę į Rygą.“ „Išsiruošiame ten su draugais, ir tai tampa tikra atrakcija, – prunkščia Darius. – Jau važiuojant žmona lyg netyčia pasiūlo brendžio, mandagiai pasiryžta vairuoti, o po taurelės ir piniginė plačiau atsiveria...“
Daiva nesigėdija prisipažinti oficialiai esanti namų šeimininkė. Baigusi mokyklą įgijo kirpėjos specialybę, bet pagal ją nedirbo. Per tuos metus ne sykį vyrui padėjo plėtoti verslą, net ėmėsi vadovės pareigų – direktoriavo vienoje iš Dariaus įkurtų įmonių. Dabar lydi jį į renginius, verslo parodas užsienyje. „Šiuo metu esu tiesiog žmona, – juokiasi. – Jis taip mane ir pristato partneriams.“
O kaipgi vidutinio amžiaus krizė, išaugę sparnai, jaunų merginų dėmesys? Juk statistiškai Darius atitinka visus atakuojamo vyro bruožus. „Gatvėje pamatęs patrauklią moterį tikrai nenusisuku, o gnybteliu žmonai: „Žiūrėk, kokia pupa“, – sąžiningai prisipažįsta. – Nužiūrėjusi gražesnį vyruką, ji atsako tuo pačiu.“ Gal tai normalu po dvidešimties kartu praleistų metų? „Gal, – svarsto Darius. – Kartais juokaujame, kad šitiek laiko būti drauge gali tik fantazijos visiškai neturintys žmonės. Meluočiau sakydamas, kad mano šeimoje viskas idealu. O ir jauniklės dabar tikrai įžūlios. Ypač pramogų pasaulyje: žiūrėk, jau ant kaklo kabinasi. Anksčiau visos norėjo būti manekenės, dabar – barakudos. Jos turi savo strategiją, kruopščiai suplanuoja tokią „karjerą“ ir kryptingai siekia tikslo. Pasimauti ant jų kabliuko lengva. Bet ką daryčiau, kai žmona pasakytų „dink“? Vienas vargas būtų...“ „Protingas žmogus taip sugeba nueiti į šoną, kad niekas to nesužino“, – su šypsenėle užsimena Daiva. Ir tuoj išgirsta vyro atsakymą: „Ačiū už patarimą, brangioji!“
Iš tiesų sveiko pavydo netrūksta jiems abiem. „Jei žmona vakarėlyje su kitu vyru pašoka du tris šokius, tai dar nieko, bet jei pusvalandį nepaleidžia jo iš glėbio, jau bėda, – neslepia Darius. – Todėl džiaugiuosi, kad veltis į visokias intrigas mes neturime laiko.“ Ištikus šeimyninei krizei, vieni keičia partnerį, kiti – darbą. „O aš tokiu atveju steigiu naują įmonę“, – randa išeitį nepataisomas verslininkas.
Užauginę du sūnus, Balčiūnai vis susimąsto apie dukrą. „Prisiruošti ir iš patogaus gyvenimo vėl pulti į buteliukus nelengva. Bet jei tikrai žinočiau, kad gims mergaitė, tuoj pat gimdyčiau“, – ryžtingai nusiteikusi Daiva. O jei – trečias brolis? „Būtų Jonas, – atšauna Darius. – Mūsų namuose ir taip dvi moterys – Daiva ir pinčeriukė Fifa, turinti atskirą drabužių spintą. O jei rimtai – minčių apie trečią vaiką mūsų galvose sklando, bet galiausiai viskas bus taip, kaip pasakys dėdulė viršuje.“
