Darius Kasparaitis (35), garsusis ledo ritulio peštukas, dėl kieto „vyriško" žaidimo gavęs Vaiduoklio Kasparo pravardę, nustebina: „Jei traumos nebeleis rungtyniauti, auginsiu vaikus. Tegul draugė eina dirbti, nes nori." Kad puikiai moka prižiūrėti septynių mėnesių dvynes Liv ir Lilly, tituluočiausias Lietuvos ledo ritulininkas įrodė: su mažosiomis viešėdamas gimtinėje, keletui dienų dešimčia metų už save jaunesnę jų mamą švedę Lisą Carrol išleido pailsėti į šiltuosius kraštus.
„Tėčio diena baigėsi šiandien apie trečią. Palikau mergaites savo mamai ir sesei. Išleido mane į Vilnių", - plačiai šypsosi ir kilsteli kepurę su snapeliu, rodydamas, kaip trumpai šįsyk nusikirpo. Nauja šukuosena ir kepurė pasislėpti nepadėjo. Tą pavakarę prie „Siemens" arenos, kurioje dėl pasaulio čempionato pirmojo diviziono A grupės turnyro bronzos turėjo grumtis Lietuvos ir Japonijos rinktinės, Darius buvo pašėlusiai populiarus: glėbesčiavosi su bičiuliais, atsakinėjo į gausybę telefono skambučių, fotografavosi, dalijo parašus būriams gerbėjų. Keturiolika metų anapus Atlanto pajėgiausioje pasaulio lygoje - NHL rungtyniavęs, pernai į Sankt Peterburgo SKA ekipą įsiliejęs elektrėniškis gimtinėje nepamirštas ir mėgstamas, nors pats, atrodo, kiek kompleksuoja, kad iki šiol neatstovavo Lietuvai. Nuo keturiolikos išvyko į Rusiją siekti sporto aukštumų ir su tuometės Nepriklausomų valstybių sandraugos rinktine tapo 1992 metų Albervilio olimpinių žaidynių čempionu, vėliau su Rusijos komanda olimpiadose iškovojo sidabrą ir bronzą. „Sakys, ko tas rusas taip pozuoja, - nuo kaklo nusiriša ir išskleidžia geltonos, žalios ir raudonos spalvų šaliką. - Žaisti Lietuvos rinktinėje dar labai noriu. Čia pradėjau sportuoti, būtų gražu ir užbaigti. Pagal taisykles, jei daugiau nei penkerius metus neatstovauju vienos šalies rinktinei, galiu pereiti į kitą. Su Rusijos komanda žaidžiau 2006-ųjų olimpiadoje. Kas čia iki tų penkerių metų beliko."
Viena - į tėtį, kita - į mamą
Porą savaičių Lietuvoje Dariui ritmą diktavo mažosios. Minučių tikslumu išvardija, kada dukterys gulasi, keliasi, valgo. Sankt Peterburge, kur praėjusį sezoną su šeima gyveno, taip pat vienas su vaikais pasilikdavo, bet tuomet Lisa išeidavo tik valandai ar dviem: „Kelioms dienoms tapti vienišu tėčiu dar nebuvo tekę. Aišku, padėjo mama ir sesuo, bet ir pats susitvarkyčiau. Jos jau didelės. Vieną galima pasodinti į kėdutę ir įjungti vaikišką televizijos programą, tuo metu kitą - paimti ant rankų. Kai labai neverkia, su jomis lengva. Įpratau. Juk ir Rusijoje, būdavo, rytais einu į treniruotę, paskui likusį laiką - su dukromis. Pastebėjau: kai augini vaikus, laikas labai greitai lekia. Rytas, vakaras, žiūrėk - jau kitas rytas. Dabar, pabuvęs su mergytėmis be Lisos, suprantu, kaip moterims sunku vaikus auginti, nuo jų neatsitraukti..."
Prieš gimstant dvynėms, gydytojai žadėjo, kad jos bus visiškai vienodos. Tačiau nutiko priešingai. Trylika minučių už seserį vyresnė Liv - didesnė ir stambesnė. Ji - rudakė tamsiaplaukė garbanė kaip mama. Smulkesnė ir mažesnė Lilly - blondinė mėlynai žalsvomis tėčio akimis. Anot Dariaus, ji trapi kaip maža damutė. Anksčiau už seserį šliaužioti pradėjusi Liv ir toliau pirmoji visko išmoksta. Lilly tą patį daryti pradeda po kokios savaitės kitos. Vyresnėlė naujų gudrybių ir judesių mokosi bandydama - iš pradžių kiek netiksliai, šleivai išeina. Užtat mažesnioji, pažiūrėjusi į seserį, jos klaidų nebekartoja - išsyk viską atlieka užtikrintai ir tiksliai. „Labai keista, kaip dvynės gali būti tokios nepanašios. Sunku pasakyti, kuri labiau pirmauja. Štai pirmas dantukas Lilly išdygo anksčiau nei sesei. Sunku su dviem, pavargstame, bet jos tiek laimės ir džiaugsmo suteikia! Auginti dvynukes labai įdomu. Jos kas dieną, kas valandą ko nors naujo išmoksta. Kai kam nors gimsta vienas vaikas, pagalvoju: kaip lengva..." - šypsosi tėvystę didžiausia laime vadinantis Darius.
Vestuvės? Kad gerai ir taip...
Sportininkas neskuba vesti dukrų mamos, finansų specialistės diplomą JAV gavusios krepšininkės Lisos: „Mums gerai ir taip. Jau atšvenčiau ne vienas savo vestuves, tad kol kas nenoriu ženytis. Turime vaikų. Tai - labai didelis dalykas. Skirtis neketiname. Švedijoje, kur dabar gyvename, labai daug žmonių dalijasi bendra buitimi, bet nesituokia. Negi tie popieriai pakeičia santykius? Aišku, kiekviena moteris nori ištekėti, būti žmona, bet... Kita vertus, nesakau „niekada". Bus matyti, visko gali nutikti. Juk kažkada sakiau, kad tikrai nebevesiu, būsiu vienas, be jokių moterų, gaudysiu kaifą pats sau. Kol sutikau Lisą... Taip išėjo, kad vienas būti negaliu. Įsimylėjau vėl."
Dariaus nenorą tuoktis galima suprasti: skyrybos su pirmąja žmona ruse Irina Kuznecova ir antrąja - švede Ingela Munter - jam ne tik atėmė daug jėgų, sugadino nervų, bet ir nemažai kainavo. Per savo moteris ledo ritulininkas prarado ne vieną kruvinu prakaitu uždirbtą milijoną. Tačiau abi „eks-" jį pasveikino iškart, kai vienoje Stokholmo ligoninėje pasaulį išvydo Liv ir Lilly. Tuo metu dvynukių gimimas gal ne itin pradžiugino tik Dariaus ir pirmosios jo žmonos, manekenės Irinos, dukterį Elizabeth Marią. Dvylikametė suvokė, kad tėčio meile nuo šiol teks dalytis su seserimis. „Kai pirmąsyk pas mane atvažiavo gimus dvynėms, jai akivaizdžiai nelabai patiko, kad yra tie maži vaikai. Dabar apsiprato ir mielai su sesėmis žaidžia. Gaila, kad Elizabeth neskyriau tiek laiko, kiek dvynėms. Kai ji gimė, buvau jaunas - vos dvidešimt ketverių, nesupratau tėvystės esmės. Dabar, vaikų sulaukęs trisdešimt penkerių, visai kitaip suprantu atsakomybę būti tėvu. Man su mergytėmis įdomu ir gera, nuostabu jas stebėti", - tiesiog švyti kalbėdamas apie vaikus. Nors Darius užsiėmęs su mažosiomis, Elizabeth pastaruoju metu gauna kaip niekada daug jo dėmesio. Su mama ji iš JAV persikraustė į Maskvą, tad pas tėtį į Sankt Peterburgą ar Stokholmą nuskrenda dažnokai: „Matomės daugiau nei tada, kai visi gyvenome Amerikoje."
Visur gerai, bet Niujorke - geriausia
Sezonas Dariui buvo nekoks - vargino kirkšnies trauma, dėl jos per metus teko keturiskart gultis ant operacinio stalo. „Kvailai viskas išėjo. Reikėjo iškart važiuoti į Ameriką operuotis, bet Rusijoje medikai pasakė, kad nieko rimta, tereikia savaitę nerungtyniauti, ir skausmas praeis savaime. Nieko panašaus nebuvo. Padarė operaciją, skausmas nesiliovė. Važiavau į Vokietiją pas garsią medikę, kuri panašiai susižeidusius futbolininkus gydo. Ji pasakė, kad praėjus dešimčiai dienų po operacijos galėsiu žaisti. Iščiuožiau ant ledo. Jausmas buvo toks, kad koja visai nuplyšo. Tada jau traukiau į JAV. Ten - dvi operacijos", - prisimena per savo karjerą keliolika kartų chirurgų pjaustytas ir siūtas atletas. Iš kur mėlynė ant randais „puoštos" nosies? Darius pasakoja, kad kažkada, gal prieš aštuonetą metų, ritulys, dažniau vadinamas rusišku žodžiu „šaiba", atskriejo tiesiai jam į nosį: „Gydytojai siuvo, tvarkė ir, matyt, gabalą „šaibos" ten paliko."
Jau trys mėnesiai jis gyvena be ledo ritulio. Per tą laiką priaugo gerus penketą kilogramų, tad būdamas Lietuvoje stengėsi susiimti - laikėsi dietos, bėgiojo. Tik palaksčius po Elektrėnų apylinkes vėl koją suskaudo. „Noriu bent metus rungtyniauti. Parako dar tikrai turiu. Temperamentas, energija su metais nė kiek nemąžta. Jei tapsiu lėtesnis, susensiu. Man patinka treniruotis kasdien po keturias penkias valandas, mėgstu „užvesti" komandą. Dabar SKA ekipoje buvau vyriausias. Jaunimui muzikos atnešdavau, pajuokaudavau. Treneriai pasakojo, kad tą dieną, kai gavau traumą, rūbinėje buvo kapų tyla. Kai esu aš, komandos nuotaika kitokia nei be manęs", - patikina.
Jei kūno skausmai nesiliaus ir privers pačiūžas kabinti ant vinies, Darius žino, ką norėtų veikti: jam bus gera namie su vaikais. „Lisa - jauna, todėl labai nori eiti dirbti", - paaiškina.
Sportininko šeima įsikūrusi Stokholme, kur gyvena Lisos artimieji. Šis miestas Dariui patinka - ten užtenka gaudesio, bet Niujorkas visuomet bus vieta, kuri jį trauks labiausiai. Šio miesto širdyje, Manhatane, ledo ritulininkas tebeturi butą. Jį išnuomojo iki birželio, bet, panašu, nelabai norėtų to ilgai tęsti: „Niujorke labai gera. Tai - mano miestas. Man reikia judėjimo. Iki skyrybų gyvenau name už Niujorko. Nepatiko. Sėdi namuose ir kursuoji tarp televizoriaus ir šaldytuvo. O kai esi centre, kur viskas verda, širdis atsigauna. Norisi vaikščioti, į žmones žiūrėti, sportuoti. Gal įkalbėsiu šeimą tenai kraustytis." O kol kas Dariui džiaugsmo teikia ir gyvenimas ramesniame už Niujorką Stokholme. Svarbiausia - šalia jo mažosios tėčio princesės Liv ir Lilly.
