Matyt, kiekvienai būtų didžiausias komplimentas iš medicinos mokslų daktaro, plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos specialisto Dariaus RADZEVIČIAUS (40) išgirsti, kad yra tobula. Kasdien kelias grožio operacijas atliekantis specialistas prisipažįsta nesąs iš tų, kurie „operuoja“ ir žiūrėdami televizorių, eidami gatve, keliaudami.
Kokias operacijas atlikote šiandien?
Šiandien buvo trys. Vienai pacientei atlikta vokų plastika, kitai – krūtų: įdėti implantai. Vyrui atlikta potrauminė plaštakos operacija. Ji buvo netipiška: daugiausia darau grožio operacijas. Beveik kasdien turiu po tris. Yra blogiau, kai viena: vadinasi, ji bus sudėtinga, labai ilga. Jeigu trys keturios – greičiausiai paprastesnės. Kiekvieną operaciją reikia atlikti tobulai. Jei matai, kad nebepajėgi, vadinasi, laikas eiti atostogų. Man poilsio reikia pakankamai dažnai.
Pastaraisiais metais mano atliekamų operacijų skaičius yra toks pat: penki šeši šimtai per metus. Bėgant laikui operacijų laikas trumpėja. Tos, kurios kažkada trukdavo keturias valandas, dabar trunka dvi, kurioms reikėdavo poros valandų, dabar užtenka vienos. Tačiau egzistuoja tam tikros ribos, per dešimt minučių niekada neišoperuosi. Manau, kad po truputį artėjama prie ribų, kiek operacijų chirurgas gali atlikti per dieną, kokiu tempu gali dirbti. Jei tokiu krūviu ateitų dirbti žmogus, tik baigęs studijas, turbūt nusižudytų. Tačiau kai tiek darbo atsiranda laipsniškai, įpranti.
Kodėl vadinamųjų grožio operacijų norima vis dažniau?
Mano praktikoje jų daugėja tikrai sparčiai. Kodėl taip yra? Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje ryškėja tendencija, kad plastinės operacijos nebėra paslaptis. Žmonės apie tai kalba, ir jau ne puse lūpų, o pakankamai garsiai. Jie nori gerai jaustis ne tik vidumi, bet ir išore. Jei bėgant metams atsiranda kokia nors disharmonija, jei jis vidumi ir fiziškai jaučiasi jaunas, o išvaizda išduoda amžių, normalu, kad norisi pasijauninti.
Plastinės operacijos nebėra kurios nors vienos išskirtinės klasės užgaida, tapo prieinamos visiems. Juk ne tik patys turtingiausi žmonės perka, tarkim, brangiausius puodelius: tiesiog yra žmonių, kurie mano, kad gali tai sau leisti. Taip ir su plastinėmis operacijomis: nutaręs pasigražinti nebūtinai turi būti milijonierius ar kino žvaigždė.
Trečia priežastis, kodėl mano praktikoje daugėja tokių operacijų, – kiekviena pacientė, kuri patenkinta rezultatu, apie tai pasako ne tik operavusiam chirurgui, bet ir bent vienai savo draugei. Kuo daugiau patenkintų pacienčių, tuo geriau chirurgui...
Nejaugi išvaizda žmogui iš tiesų yra tokia svarbi?
Galime susėsti jūs, aš, mano žmona psichiatrė (Jurga Radzevičienė – vaikų ir paauglių psichiatrė – red. past.) ir kalbėti iš visiškai skirtingų varpinių. Nors atstovauju plastinės chirurgijos bastionui, nesakau, kad vidinės žmogaus savybės nereikšmingos. Manau, kad tai labai svarbu ir visuomenė būtent į vidų, o ne išorę turėtų kreipti gerokai daugiau dėmesio. Žmogaus išsilavinimas, mąstymas, žinios, be abejonės, labai svarbu. Tačiau taip pat nereikėtų nuvertinti išvaizdos. Žinome daug faktų, kai fiziškai patrauklus žmogus turi daugiau galimybių užimti geresnį postą, būti labiau žinomas visuomenėje. Grožio operacijai ryžtasi tie, kurie nori geriau jaustis, kai dėl išvaizdos turi kokių nors kompleksų: vengia viešumo dėl atlėpusių ausų, negražios nosies; moteris nedrįsta eiti į pirtį, nes po gimdymo pasikeitė jos krūtų formos. Aišku, galima tai savyje užslėpti, niekam nerodyti, išgyventi, kankintis. Tačiau galima rinktis operaciją.
Ar dažnai ryžtamasi operacijai norint labiau patikti savo antrajai pusei?
Matyt, yra įvairiausių atvejų. Nesistengiu gilintis, dėl ko moteris stengiasi tą operaciją atlikti. Dauguma mano pacienčių pirmiausia nori patikti sau, geriau jaustis. Be abejonės, yra turinčių visokių tikslų: gal kuri nors nori susirasti vyrą, kita – labiau patikti saviškiui.
Man nelabai rūpi, dėl ko jos tai daro. Daug svarbiau – išsiaiškinti, ar žmogus neserga psichine liga – dismorfofobiniu sindromu, kuris pasireiškia tuo, jog visada būni nepatenkintas savo kūnu ir nors kokias operacijas darytum, niekas nepasikeis. Mano žmona psichiatrė, žinau pagrindinius požymius, kaip galima įtarti, kad žmogus turi šią problemą. Jeigu jis liepos ketvirtąją pastebi vieną raukšlę, liepos dešimtąją – antrą ir dėl to neina į darbą, vengia viešumos, galima įtarti, kad turi problemų, kurias padės išspręsti ne plastikos chirurgas, o psichiatras.
Moterys, norinčios putlesnių lūpų ar didesnės krūtinės, tikriausiai klausia, ar vyras jas liesdamas, bučiuodamas supras, kad jos lankėsi pas chirurgą?
Jei į lūpas nėra prileista per daug gelio ir jos neatrodo nenatūraliai, greičiausiai vyras nepajus. Tas pat ir su krūtimis. Kai kurios operacijos, tarkim, krūtų pakėlimas ar pilvo sienos plastika, palieka nemažus randus: nesuprasti neįmanoma. Tačiau nemanau, kad vyro ir moters santykiuose tai yra svarbiausia.
Televizijos, scenos žvaigždėms gera išvaizda ypač svarbi: tai lyg jų darbo dalis.
Nebūtinai tik joms. Net neįtartumėte, kad didžioji dalis operacijų atliekama paprastiems žmonėms. Gatvėje matau savo pacientus. Aplinkiniai nepastebi, kad jiems atliktos kokios nors operacijos, bet pats žmogus mato, kad, tarkim, jo nosis tiesesnė ar sumažėjęs pilvas, ir jaučiasi geriau. Kuo geriau kiekvienas jaučiasi, tuo daugiau šypsosi, labiau pasitiki savimi – tuo geriau mums visiems.
Pastaruoju metu atsiranda vis daugiau žinomų žmonių, viešai prisipažįstančių, kad koregavo savo išvaizdą. Atrodo, tai taip intymu...
Visuomenė kinta, keičiasi požiūris į daugelį dalykų. Atvirai kalbama ir apie seksą, moteriškuose žurnaluose dalijama daugybė intymaus gyvenimo patarimų: tai paskaičiusios mūsų močiutės griebtųsi už galvos. Apie daugelį dalykų dabar kalbama laisviau. Kartais tai yra noras save pareklamuoti, kitais atvejais tai rodo visišką žmogaus laisvę. Nemanau, kad tai yra kas nors blogo.
Savo pacientėms kartoju, kad bus kur kas geriau, jei pasakys tiesą: tuo greičiausiai niekas nepatikės (juokiasi). Tačiau jei tikinsite, kad krūtys padidėjo, nes gėrėte stebuklingų piliulių, nežmoniškai daug sportavote – tuo niekas netikės ir patys nuspręs, kad pasidarėte krūtinės operaciją.
Kokios grožio operacijos dabar populiariausios tarp moterų?
Dažniausiai moterys nepatenkintos krūtine: ji didinama, keliama, didinama ir keliama. Rečiau krūtys mažinamos. Po truputį Lietuvoje daugėja senstančio veido korekcijų. Jungtinėse Amerikos Valstijose tarp veido operacijų ir kitų grožio operacijų dažnio galima dėti lygybės ženklą. Mano praktikoje to dar nėra. Veido korekcijos operacijos nepigios, bet aiškiai matau, kad Lietuvoje sensta karta, turinti pinigų. Ji norės būti graži ir brandesnio amžiaus. Manau, kad dabartiniai keturiasdešimtmečiai penkiasdešimtmečiai norės ne tik jaunai jaustis, bet ir taip atrodyti.
Atėjusios į grožio saloną moterys prašo Victorios Beckham šukuosenos. Apie kokių žvaigždžių veido bruožus, kūno formas jos svajoja?
Labai retai moteris atsineša žurnalo iškarpą ir pageidauja būtent tokios nosies ar krūtinės. Tuomet atsakau, kad kiekvienas žmogus yra išskirtinis, individualūs ir jo audiniai, todėl neįmanoma iš jūsų nosies padaryti Sharon Stone nosies.
Ką pagražinti dažniausiai pageidauja vyrai?
Su vyrais mano santykis pakankamai specifinis – nedarau dviejų pagrindinių operacijų: nesodinu plaukų ir neilginu varpų. Vyrams dažniausiai atlieku ausų, nosies korekcijas, rečiau – senstančio veido operacijas. Vis dažniau keturiasdešimtmečiai nori, kad jiems nuo pilvo ir juosmens būtų nusiurbti riebalai.
Daug žmonių atkalbate nuo operacijų?
Jeigu operuosi pacientę, kuriai tai nereikalinga, greičiausiai ji nebus patenkinta rezultatais. Jeigu jai trisdešimt dveji ir nori pakelti vokus, rezultatas ją nuvils: matysis randas, bus negražu. Tokio amžiaus moteriai patariu neskubėti – dar pasenti ir tada tai daryti. Kitai sakau, jog jos pilvas per daug gražus, kad reikėtų jo sienos plastikos operacijos: juk pilvo apačioje liks randas. Kai moteris, nešiojanti trečio ar ketvirto dydžio liemenėlę, nori šešto, manau, kad tai tiesiog beprotybė.
Plastinių operacijų populiarumu, matyt, niekas neaplenks Jungtinių Amerikos Valstijų. Kokios amerikietiškos tendencijos kada nors gali pasiekti Lietuvą?
Ten populiaru aštuonioliktojo gimtadienio proga dukrai dovanoti krūtų didinimo operaciją. Ypač paklausios senstančio veido korekcijos. Galbūt pas mus niekada nebus tiek daug po didelio svorio numetimo nudribusio kūno korekcijų kaip ten, nes mūsų žmonės dar nėra tiek sotūs ir apkūnūs. Pastaruosius penkerius šešerius metus Amerikoje gausėja senstančių rankų plastikos operacijų. Yra daugybė įvairiausių priemonių, kaip jas koreguoti: lazeriu oda jauninama, kad rankos būtų putlesnės, jaunatviškesnės, ertmės tarp delnakaulių užpildomos riebalais. Pietų Amerikoje labai populiarios užpakalio korekcijos riebalų injekcijomis arba implantais. Ta banga jau atsirito iki Viduržemio jūros pakrantės. Tokios operacijos jau ne naujiena ir mūsų šalyje.
Su žmona diskutuojate apie plastinę chirurgiją?
Mes seniai pasiskirstę įtakos sferomis. Man požiūris – objektyvus. Jos – subjektyvus. Jurga nėra prieš plastines operacijas.
Jei Jurga nutartų patobulinti savo išvaizdą, ją operuotumėte pats?
Jeigu ji to norėtų, apie tai kalbėtų. Manau, kad taip. Yra nerašyta taisyklė savo artimųjų geriau neliesti, nes prarandi objektyvumą, į jį žiūri ne kaip į pacientą, o kaip į savo mamą, tetą, seserį. Tačiau mano požiūris bėgant metams kinta. Darydamas operaciją stengiuosi nemąstyti, kas ta moteris, kieno žmona, su kuo miega, kokias pareigas eina, kiek uždirba. Atsiriboju. Mokausi būti psichologiškai stabilus, objektyvus. Nežinau, didesnis stresas man būtų operuoti žmoną ar įžymią moterį. Bėgant laikui išmoksti būti objektyvus, viską vertinti racionaliai. Skaičiau knygą apie garsiausius pasaulio plastikos chirurgus. Ten klausiama, ar jie kada nors darė operacijas savo šeimos nariams. Labai nustebau, kad daugelis jų atsakė „taip“. Tai patvirtina, kad kai pasieki tam tikrą profesionalumo ribą, nebelieka skirtumo, ką operuoji: moki atsiriboti nuo emocijų, širdies dalykų ir matai tik pacientą ir jo problemą, o ne pažįstamą žmogų.
Jūs, kaip tie kolegos iš skaitytos knygos, esate operavęs savo artimuosius?
Esu operavęs ne vieną sau artimą žmogų.
Tiesa, kad jums dirbant operacinėje skamba muzika?
Beveik visada. Dirbu tyloje tik kai atlieku ypač sudėtingą operacijos dalį. Paprastai renkuosi muziką, kurios galiu klausytis be jokios įtampos. Man patinkančios muzikos spektras labai platus: nuo „Nirvanos“ iki Beethoveno Devintosios simfonijos, bet jos negalima ramiai klausytis. Operuojant ji man trukdytų. Operacinėje dažniausiai groja džiazas. Man labai patinka bossa nova stilius. Muzika ramina. Stengiuosi susikurti tokią aplinką, kurioje dirbu namuose: juose taip pat visada skamba man patinkanti muzika.
Laisvalaikiu žiūrite „medicininius“ serialus? Kiek, jūsų akimis, ten rodomos istorijos yra arti realybės?
Man labai patiko televizijos projektas „Ekstremalūs pokyčiai“, serialas „Ligoninės priimamasis“. Su didžiuliu malonumu žiūrėjau „Daktarą Hausą“, o „Grožio peilio“ serijas turiu DVD. Jei tai geras kinas, jį kuriant šalia režisieriaus tikrai stovėjo profesionalūs patarėjai, kurie konsultavo, kaip būna realiame gyvenime. Tai, kas rodoma serialuose, dažnai paremta tikrais faktais. Kaip ir „Grožio peilyje“, kartais pas mus tikrai ateina žmonių su keistais norais, tikrai būna įvairių komplikacijų.
Televizijos projekte teko dalyvauti ir pačiam.
„Grožio fabrikas“, manau, kad buvo pakankamai vykęs televizijos projektas. Tačiau jame dalyvauti buvo išties labai sunku: negalėjau suklysti, nes viską parodys televizija; mano darbą matė ne tik paprasti žiūrovai, bet ir kolegos. Kai kurios operacijos „Grožio fabrike“ buvo gana ekstremalios.
Na, o žiūrint televizijos laidą, koncertą ar krinta į akis ten šmėžuojančių žvaigždžių trūkumai?
Taip, aš tai pastebiu. Tačiau labai retai mąstau, kaip reikėtų tai taisyti: pakankamai apie tai prisigalvoju darbo kabinete. Nė vienas nesame tobulas. Galime rasti daugybę asimetrijos veide, kūne, bet nebūtina viską išoperuoti. Žaidimo, kam kokią operaciją galėčiau padaryti, nežaidžiu.
Sakėte, kuo intensyviau dirbate, tuo dažniau reikia atostogų. Kokios jos būna?
Mano gyvenimo ritmą šiek tiek pakeitė dukra Sofija, kuriai dabar pusantrų metų. Nepaisant to, stengiuosi atostogauti kas keli mėnesiai. Kaip smuikininkas privalo groti, taip chirurgas turi operuoti. Negaliu išvykti kartą per metus dviem mėnesiams, nes grįžęs nebežinosiu, kas esu. Todėl stengiuosi kur nors į užsienį išvažiuoti kelioms dienoms ar savaitei kas porą mėnesių. Svarbu, kad pailsėtų ne rankos, o galva. Tačiau tai negali būti ilgas atotrūkis: kad neužsimirštum.
Laisvalaikiu mėgstate fotografuoti. Ar gimus dukrai jūsų kelionių, miestų fotografiją pakeitė atžalos portretai?
Šiuo metu didžiausias mano nuotraukų failas yra vaiko. Tačiau jos neafišuojamos. Tikrai nebus jų parodos, nepublikuosiu žurnale, tikrai jos nekabos ant mano kabineto sienų. Manau, dukra bus laiminga kada nors tas nuotraukas paveldėjusi.
Kokias operacijas atlikote šiandien?
Šiandien buvo trys. Vienai pacientei atlikta vokų plastika, kitai – krūtų: įdėti implantai. Vyrui atlikta potrauminė plaštakos operacija. Ji buvo netipiška: daugiausia darau grožio operacijas. Beveik kasdien turiu po tris. Yra blogiau, kai viena: vadinasi, ji bus sudėtinga, labai ilga. Jeigu trys keturios – greičiausiai paprastesnės. Kiekvieną operaciją reikia atlikti tobulai. Jei matai, kad nebepajėgi, vadinasi, laikas eiti atostogų. Man poilsio reikia pakankamai dažnai.
Pastaraisiais metais mano atliekamų operacijų skaičius yra toks pat: penki šeši šimtai per metus. Bėgant laikui operacijų laikas trumpėja. Tos, kurios kažkada trukdavo keturias valandas, dabar trunka dvi, kurioms reikėdavo poros valandų, dabar užtenka vienos. Tačiau egzistuoja tam tikros ribos, per dešimt minučių niekada neišoperuosi. Manau, kad po truputį artėjama prie ribų, kiek operacijų chirurgas gali atlikti per dieną, kokiu tempu gali dirbti. Jei tokiu krūviu ateitų dirbti žmogus, tik baigęs studijas, turbūt nusižudytų. Tačiau kai tiek darbo atsiranda laipsniškai, įpranti.
Kodėl vadinamųjų grožio operacijų norima vis dažniau?
Mano praktikoje jų daugėja tikrai sparčiai. Kodėl taip yra? Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje ryškėja tendencija, kad plastinės operacijos nebėra paslaptis. Žmonės apie tai kalba, ir jau ne puse lūpų, o pakankamai garsiai. Jie nori gerai jaustis ne tik vidumi, bet ir išore. Jei bėgant metams atsiranda kokia nors disharmonija, jei jis vidumi ir fiziškai jaučiasi jaunas, o išvaizda išduoda amžių, normalu, kad norisi pasijauninti.
Plastinės operacijos nebėra kurios nors vienos išskirtinės klasės užgaida, tapo prieinamos visiems. Juk ne tik patys turtingiausi žmonės perka, tarkim, brangiausius puodelius: tiesiog yra žmonių, kurie mano, kad gali tai sau leisti. Taip ir su plastinėmis operacijomis: nutaręs pasigražinti nebūtinai turi būti milijonierius ar kino žvaigždė.
Trečia priežastis, kodėl mano praktikoje daugėja tokių operacijų, – kiekviena pacientė, kuri patenkinta rezultatu, apie tai pasako ne tik operavusiam chirurgui, bet ir bent vienai savo draugei. Kuo daugiau patenkintų pacienčių, tuo geriau chirurgui...
Nejaugi išvaizda žmogui iš tiesų yra tokia svarbi?
Galime susėsti jūs, aš, mano žmona psichiatrė (Jurga Radzevičienė – vaikų ir paauglių psichiatrė – red. past.) ir kalbėti iš visiškai skirtingų varpinių. Nors atstovauju plastinės chirurgijos bastionui, nesakau, kad vidinės žmogaus savybės nereikšmingos. Manau, kad tai labai svarbu ir visuomenė būtent į vidų, o ne išorę turėtų kreipti gerokai daugiau dėmesio. Žmogaus išsilavinimas, mąstymas, žinios, be abejonės, labai svarbu. Tačiau taip pat nereikėtų nuvertinti išvaizdos. Žinome daug faktų, kai fiziškai patrauklus žmogus turi daugiau galimybių užimti geresnį postą, būti labiau žinomas visuomenėje. Grožio operacijai ryžtasi tie, kurie nori geriau jaustis, kai dėl išvaizdos turi kokių nors kompleksų: vengia viešumo dėl atlėpusių ausų, negražios nosies; moteris nedrįsta eiti į pirtį, nes po gimdymo pasikeitė jos krūtų formos. Aišku, galima tai savyje užslėpti, niekam nerodyti, išgyventi, kankintis. Tačiau galima rinktis operaciją.
Ar dažnai ryžtamasi operacijai norint labiau patikti savo antrajai pusei?
Matyt, yra įvairiausių atvejų. Nesistengiu gilintis, dėl ko moteris stengiasi tą operaciją atlikti. Dauguma mano pacienčių pirmiausia nori patikti sau, geriau jaustis. Be abejonės, yra turinčių visokių tikslų: gal kuri nors nori susirasti vyrą, kita – labiau patikti saviškiui.
Man nelabai rūpi, dėl ko jos tai daro. Daug svarbiau – išsiaiškinti, ar žmogus neserga psichine liga – dismorfofobiniu sindromu, kuris pasireiškia tuo, jog visada būni nepatenkintas savo kūnu ir nors kokias operacijas darytum, niekas nepasikeis. Mano žmona psichiatrė, žinau pagrindinius požymius, kaip galima įtarti, kad žmogus turi šią problemą. Jeigu jis liepos ketvirtąją pastebi vieną raukšlę, liepos dešimtąją – antrą ir dėl to neina į darbą, vengia viešumos, galima įtarti, kad turi problemų, kurias padės išspręsti ne plastikos chirurgas, o psichiatras.
Moterys, norinčios putlesnių lūpų ar didesnės krūtinės, tikriausiai klausia, ar vyras jas liesdamas, bučiuodamas supras, kad jos lankėsi pas chirurgą?
Jei į lūpas nėra prileista per daug gelio ir jos neatrodo nenatūraliai, greičiausiai vyras nepajus. Tas pat ir su krūtimis. Kai kurios operacijos, tarkim, krūtų pakėlimas ar pilvo sienos plastika, palieka nemažus randus: nesuprasti neįmanoma. Tačiau nemanau, kad vyro ir moters santykiuose tai yra svarbiausia.
Televizijos, scenos žvaigždėms gera išvaizda ypač svarbi: tai lyg jų darbo dalis.
Nebūtinai tik joms. Net neįtartumėte, kad didžioji dalis operacijų atliekama paprastiems žmonėms. Gatvėje matau savo pacientus. Aplinkiniai nepastebi, kad jiems atliktos kokios nors operacijos, bet pats žmogus mato, kad, tarkim, jo nosis tiesesnė ar sumažėjęs pilvas, ir jaučiasi geriau. Kuo geriau kiekvienas jaučiasi, tuo daugiau šypsosi, labiau pasitiki savimi – tuo geriau mums visiems.
Pastaruoju metu atsiranda vis daugiau žinomų žmonių, viešai prisipažįstančių, kad koregavo savo išvaizdą. Atrodo, tai taip intymu...
Visuomenė kinta, keičiasi požiūris į daugelį dalykų. Atvirai kalbama ir apie seksą, moteriškuose žurnaluose dalijama daugybė intymaus gyvenimo patarimų: tai paskaičiusios mūsų močiutės griebtųsi už galvos. Apie daugelį dalykų dabar kalbama laisviau. Kartais tai yra noras save pareklamuoti, kitais atvejais tai rodo visišką žmogaus laisvę. Nemanau, kad tai yra kas nors blogo.
Savo pacientėms kartoju, kad bus kur kas geriau, jei pasakys tiesą: tuo greičiausiai niekas nepatikės (juokiasi). Tačiau jei tikinsite, kad krūtys padidėjo, nes gėrėte stebuklingų piliulių, nežmoniškai daug sportavote – tuo niekas netikės ir patys nuspręs, kad pasidarėte krūtinės operaciją.
Kokios grožio operacijos dabar populiariausios tarp moterų?
Dažniausiai moterys nepatenkintos krūtine: ji didinama, keliama, didinama ir keliama. Rečiau krūtys mažinamos. Po truputį Lietuvoje daugėja senstančio veido korekcijų. Jungtinėse Amerikos Valstijose tarp veido operacijų ir kitų grožio operacijų dažnio galima dėti lygybės ženklą. Mano praktikoje to dar nėra. Veido korekcijos operacijos nepigios, bet aiškiai matau, kad Lietuvoje sensta karta, turinti pinigų. Ji norės būti graži ir brandesnio amžiaus. Manau, kad dabartiniai keturiasdešimtmečiai penkiasdešimtmečiai norės ne tik jaunai jaustis, bet ir taip atrodyti.
Atėjusios į grožio saloną moterys prašo Victorios Beckham šukuosenos. Apie kokių žvaigždžių veido bruožus, kūno formas jos svajoja?
Labai retai moteris atsineša žurnalo iškarpą ir pageidauja būtent tokios nosies ar krūtinės. Tuomet atsakau, kad kiekvienas žmogus yra išskirtinis, individualūs ir jo audiniai, todėl neįmanoma iš jūsų nosies padaryti Sharon Stone nosies.
Ką pagražinti dažniausiai pageidauja vyrai?
Su vyrais mano santykis pakankamai specifinis – nedarau dviejų pagrindinių operacijų: nesodinu plaukų ir neilginu varpų. Vyrams dažniausiai atlieku ausų, nosies korekcijas, rečiau – senstančio veido operacijas. Vis dažniau keturiasdešimtmečiai nori, kad jiems nuo pilvo ir juosmens būtų nusiurbti riebalai.
Daug žmonių atkalbate nuo operacijų?
Jeigu operuosi pacientę, kuriai tai nereikalinga, greičiausiai ji nebus patenkinta rezultatais. Jeigu jai trisdešimt dveji ir nori pakelti vokus, rezultatas ją nuvils: matysis randas, bus negražu. Tokio amžiaus moteriai patariu neskubėti – dar pasenti ir tada tai daryti. Kitai sakau, jog jos pilvas per daug gražus, kad reikėtų jo sienos plastikos operacijos: juk pilvo apačioje liks randas. Kai moteris, nešiojanti trečio ar ketvirto dydžio liemenėlę, nori šešto, manau, kad tai tiesiog beprotybė.
Plastinių operacijų populiarumu, matyt, niekas neaplenks Jungtinių Amerikos Valstijų. Kokios amerikietiškos tendencijos kada nors gali pasiekti Lietuvą?
Ten populiaru aštuonioliktojo gimtadienio proga dukrai dovanoti krūtų didinimo operaciją. Ypač paklausios senstančio veido korekcijos. Galbūt pas mus niekada nebus tiek daug po didelio svorio numetimo nudribusio kūno korekcijų kaip ten, nes mūsų žmonės dar nėra tiek sotūs ir apkūnūs. Pastaruosius penkerius šešerius metus Amerikoje gausėja senstančių rankų plastikos operacijų. Yra daugybė įvairiausių priemonių, kaip jas koreguoti: lazeriu oda jauninama, kad rankos būtų putlesnės, jaunatviškesnės, ertmės tarp delnakaulių užpildomos riebalais. Pietų Amerikoje labai populiarios užpakalio korekcijos riebalų injekcijomis arba implantais. Ta banga jau atsirito iki Viduržemio jūros pakrantės. Tokios operacijos jau ne naujiena ir mūsų šalyje.
Su žmona diskutuojate apie plastinę chirurgiją?
Mes seniai pasiskirstę įtakos sferomis. Man požiūris – objektyvus. Jos – subjektyvus. Jurga nėra prieš plastines operacijas.
Jei Jurga nutartų patobulinti savo išvaizdą, ją operuotumėte pats?
Jeigu ji to norėtų, apie tai kalbėtų. Manau, kad taip. Yra nerašyta taisyklė savo artimųjų geriau neliesti, nes prarandi objektyvumą, į jį žiūri ne kaip į pacientą, o kaip į savo mamą, tetą, seserį. Tačiau mano požiūris bėgant metams kinta. Darydamas operaciją stengiuosi nemąstyti, kas ta moteris, kieno žmona, su kuo miega, kokias pareigas eina, kiek uždirba. Atsiriboju. Mokausi būti psichologiškai stabilus, objektyvus. Nežinau, didesnis stresas man būtų operuoti žmoną ar įžymią moterį. Bėgant laikui išmoksti būti objektyvus, viską vertinti racionaliai. Skaičiau knygą apie garsiausius pasaulio plastikos chirurgus. Ten klausiama, ar jie kada nors darė operacijas savo šeimos nariams. Labai nustebau, kad daugelis jų atsakė „taip“. Tai patvirtina, kad kai pasieki tam tikrą profesionalumo ribą, nebelieka skirtumo, ką operuoji: moki atsiriboti nuo emocijų, širdies dalykų ir matai tik pacientą ir jo problemą, o ne pažįstamą žmogų.
Jūs, kaip tie kolegos iš skaitytos knygos, esate operavęs savo artimuosius?
Esu operavęs ne vieną sau artimą žmogų.
Tiesa, kad jums dirbant operacinėje skamba muzika?
Beveik visada. Dirbu tyloje tik kai atlieku ypač sudėtingą operacijos dalį. Paprastai renkuosi muziką, kurios galiu klausytis be jokios įtampos. Man patinkančios muzikos spektras labai platus: nuo „Nirvanos“ iki Beethoveno Devintosios simfonijos, bet jos negalima ramiai klausytis. Operuojant ji man trukdytų. Operacinėje dažniausiai groja džiazas. Man labai patinka bossa nova stilius. Muzika ramina. Stengiuosi susikurti tokią aplinką, kurioje dirbu namuose: juose taip pat visada skamba man patinkanti muzika.
Laisvalaikiu žiūrite „medicininius“ serialus? Kiek, jūsų akimis, ten rodomos istorijos yra arti realybės?
Man labai patiko televizijos projektas „Ekstremalūs pokyčiai“, serialas „Ligoninės priimamasis“. Su didžiuliu malonumu žiūrėjau „Daktarą Hausą“, o „Grožio peilio“ serijas turiu DVD. Jei tai geras kinas, jį kuriant šalia režisieriaus tikrai stovėjo profesionalūs patarėjai, kurie konsultavo, kaip būna realiame gyvenime. Tai, kas rodoma serialuose, dažnai paremta tikrais faktais. Kaip ir „Grožio peilyje“, kartais pas mus tikrai ateina žmonių su keistais norais, tikrai būna įvairių komplikacijų.
Televizijos projekte teko dalyvauti ir pačiam.
„Grožio fabrikas“, manau, kad buvo pakankamai vykęs televizijos projektas. Tačiau jame dalyvauti buvo išties labai sunku: negalėjau suklysti, nes viską parodys televizija; mano darbą matė ne tik paprasti žiūrovai, bet ir kolegos. Kai kurios operacijos „Grožio fabrike“ buvo gana ekstremalios.
Na, o žiūrint televizijos laidą, koncertą ar krinta į akis ten šmėžuojančių žvaigždžių trūkumai?
Taip, aš tai pastebiu. Tačiau labai retai mąstau, kaip reikėtų tai taisyti: pakankamai apie tai prisigalvoju darbo kabinete. Nė vienas nesame tobulas. Galime rasti daugybę asimetrijos veide, kūne, bet nebūtina viską išoperuoti. Žaidimo, kam kokią operaciją galėčiau padaryti, nežaidžiu.
Sakėte, kuo intensyviau dirbate, tuo dažniau reikia atostogų. Kokios jos būna?
Mano gyvenimo ritmą šiek tiek pakeitė dukra Sofija, kuriai dabar pusantrų metų. Nepaisant to, stengiuosi atostogauti kas keli mėnesiai. Kaip smuikininkas privalo groti, taip chirurgas turi operuoti. Negaliu išvykti kartą per metus dviem mėnesiams, nes grįžęs nebežinosiu, kas esu. Todėl stengiuosi kur nors į užsienį išvažiuoti kelioms dienoms ar savaitei kas porą mėnesių. Svarbu, kad pailsėtų ne rankos, o galva. Tačiau tai negali būti ilgas atotrūkis: kad neužsimirštum.
Laisvalaikiu mėgstate fotografuoti. Ar gimus dukrai jūsų kelionių, miestų fotografiją pakeitė atžalos portretai?
Šiuo metu didžiausias mano nuotraukų failas yra vaiko. Tačiau jos neafišuojamos. Tikrai nebus jų parodos, nepublikuosiu žurnale, tikrai jos nekabos ant mano kabineto sienų. Manau, dukra bus laiminga kada nors tas nuotraukas paveldėjusi.
