Iki smulkmenų apgalvota. Stilinga. Ir velniškai nepatogu. „Jausmas - nerealus..." - tikina buvęs Lietuvos moksleivių krepšinio lygos vadovas, dabar - Nacionalinės moksleivių krepšinio asociacijos vykdantysis direktorius, Lietuvos senovinės automototechnikos klubo valdybos narys, verslininkas Darius Sarkanas (39) ir žada pavėžinti mėgstamiausiu „Studebaker" kabrioletu. Važiuojame tol, kol vaizdingose apylinkėse jo variklyje užviręs vanduo smarkia srove į viršų šauna. „Ir vėl teks remontuoti", - nenusimena antikvarinio automobilio savininkas.
Dariaus kolekcija išmėtyta po visą kiemą. Priekyje prie bičių avilių prisiglaudęs dėmėtas karinis sunkvežimis „Dodge Power Wagon". Kai prieš trejus metus jį pirko, nė nesitikėjo, kad taps tikru užkratu. Tiesiog manė: pasitaikė po ranka, bus gražus sodybos akcentas. Tas „akcentas", beje, važiuoja. „Žiemą nėra geresnės transporto priemonės, - šypsosi šeimininkas. - Dodžas nebijo nei lietaus, nei sniego. Neišvažiuojamų vietų jam nėra. O kai nubildu pas kaimynus pieno, bobutės žegnojasi: „Vaikeli, gal karas prasidėjo?"
Įdomu, ką jos sakytų, jei vieną dieną kelyje išsirikuotų trijų „Dodge" karavanas? „Du iš vietos nejuda, - sako kolekcininkas. - Pirkau juos tam, kad turėčiau vieną važiuojantį. Detales nuolat reikia keisti, o jos nesimėto..."
Darius tikina savo sodyboje neketinantis kurdinti senovinių automobilių muziejaus. „Mašina turi važiuoti", - neabejoja ir perka tik tas, kuriomis galima keliauti. 1921 metais pagamintu „Studebaker Big Six" pavėžino mus. O ne taip seniai jo „André Citroën C4G" limuzinu iš bažnyčios į Trakus važiavo ką tik susituokęs krepšinio komentatorius Linas Kunigėlis su savo išrinktąja Kotryna.
Kažin iš kur toji senų automobilių aistra? Darius gūžčioja pečiais: „Nežinau... Nors istorijos studijų nebaigiau, senovė ir istorija mane visada traukė. Technika, beje, irgi."
Buvusio krepšinio teisėjo žmona Jurgita jau susitaikė su keistu ir, žinia, ne taip jau pigiai kainuojančiu vyro pomėgiu. Užtat mama nepraleidžia progos pabambėti: „Tų senienų - pilnas kiemas..." Atrodo, jos čia - visą amžių stovi.
„Seni daiktai - jo liga", - šypsodamasi nepiktai tarsteli Jurgita. Darius linksi galva: „Aha, tikrai... Jei aš geležinį kanistrą iš Maskvos namo vilkau... Taigi vermachto laikų! Senienos mane traukia. Nuvažiuoju pas dėdę į sodybą, o ten - bufetas. Tiksliau - ne bufetas, o lentų krūva. Atsivežiau restauratorių, tas kainą kad šūktelėjo. Pamaniau, tiek to, turėsiu daiktą. Dabar žinovai sako, kad jis - aukščiausios klasės.
Visą gyvenimą norėjau senovinio stovimo laikrodžio su svarsčiais. Randu, stovi toks laikrodis Jonavos rajone. Išsiaiškinu: tarpukariu valandas mušė Rygos centriniame banke. Draugo sesuo ant aukšto žibalinę lempą rado, atvilko, kažkas senovinį butelį, taip vienas per kitą, vienas per kitą... Nemanyk, nėra paprasta. Niekas viešai nesiskelbia, kad gerą mašiniuką turi. Kol surandi galus... Pagal skelbimą nusipirkti paprasčiausia, bet juk ne pigiausia..."
Darius pasakoja, kad visi antikvariniai daiktai yra tam tikros klasės. Jo kolekcijoje kol kas aukščiausios klasės automobilių nėra. „Ir greičiausiai nebus, - tarsteli. - Nežinau, kurioje šalyje aukso puodą turėčiau išlošti? Kai kurių mažiausia kaina - milijonas eurų..."
Senovinių automobilių gerbėjas tikina, kad paklausiausi yra Europoje pagaminti modeliai: „Amerikietiškų ilgai ieškoti nereikia, o štai europietiški seniai visi priglobti. Kokia mašina yra antikvarinė? Ta, kuri pagaminta iki Antrojo pasaulinio karo. Po karo pasirodę automobiliai jau laikomi tiesiog senais."
Atsisėdęs į vieną iš savo senų mašinų Darius mėgsta įsivaizduoti, kokie žmonės juo važinėjo, kaip rengėsi, ką galvojo, kaip gyveno? „Tai - smagi pramoga ir mažytė galimybė prisiliesti prie istorijos", - sako kolekcininkas.
