„Nedrįsčiau pas mamą grįžti be Ilarijos, nes tada suteikčiau tik trečdalį laimės“, – juokiasi kelias dienas gimtajame Rietave su ketverių metų dukra viešėjusi dviratininkė Diana Žiliūtė (33). Ilgesnėms atostogoms ji kol kas neturi laiko – į Italiją išvyko dalyvauti daugiadienėse lenktynėse „Giro d’Italia“.
„Italijoje nuolatos reikia žiūrėti į laikrodį. Ten penkios minutės – aukso kainos. Čia nejaučiu laiko bėgimo“, – Diana džiaugiasi tėvų namų tyla ir ramybe. Tik čia pailsėti ji turėjo visai mažai laiko. Vos atvykusi iš Italijos, važiavo į Ignaliną, kur tradiciškai dalyvavo Lietuvos plento dviračių čempionate. Moterų atskiro starto lenktynėse ji iškovojo čempionės titulą, o grupinėse lenktynėse buvo antra. Ignalinoje Dianos startus iš arti stebėjo mama Galina Žilienė su vyru Pranu. Sportininkė norėjo išnaudoti kiekvieną akimirką, kad galėtų pabendrauti su artimais žmonėmis. Be to, jie turi tiek mažai progų iš arti pamatyti, kaip lenktyniauja duktė.
Mama Dianą norėjo palepinti naminiu maistu, bet lenktyniaudama dviratininkė laikosi griežtos dietos. „Būtų idealu, jei Lietuvos čempionatas vyktų po daugiadienių lenktynių „Giro d’Italia“. Tuomet galėčiau leistis mamos lepinama ir pamiršti dviratį. Norėtųsi ir visko paragauti, ir į Palangą ar prie ežero nuvažiuoti, bet negaliu – turiu treniruotis“, – sportininkė pasakoja dviračio nepamiršusi ir per trumpą atokvėpį Žemaitijoje.
Pasisvečiuoti pas senelę Galiną smagu itališkai čiauškančiai sportininkės dukrai Ilarijai. Atvažiuojančios anūkės seneliai visada laukia su naujais pliušiniais žaislais. Čia mergaitei netrūksta ir gyvų „žaislų“: glostomas leidžiasi katinas Pūkis, po kambarius laisvai skraido papūga, kieme draugiškai loja šuo. Šiemet Ilariją ypač sužavėjo triušiukai. Ji krykštė iš džiaugsmo gaudydama spurdančius, iš rankų ištrūkti besistengiančius gyvūnėlius. „Mano anūkė – triušių karalienė“, – juokėsi Ilarijos močiutė.
Besišypsanti nekaprizinga mergaitė visiems teikia daug džiaugsmo. „Ilarija“ išvertus iš italų kalbos reiškia „saulės tiltas, saulėta“, – sako dviratininkė. – Neapsirikome dukrai išrinkę šį vardą.“ Ji – lyg maža Dianos kopija. Sportininkė juokdamasi klausia: nejaugi išorinio panašumo nesumažėjo jai pasitamsinus plaukus? Sako, būdama blondinė pradėjo jaustis netvirtai, galbūt mažiau savimi pasitikinti, tad prieš kokį mėnesį kardinaliai pakeitė plaukų spalvą. „Mamos dukra, – glostydama baltapūkę Ilarijos galvą Diana sako, kad jiedvi labai artimos. – Mes viena kitą labai gerai jaučiame. Ji niekada nenori, kad tėtis vakare nuneštų į lovelę, kad ryte žadintų. Mudviejų stipri koalicija.“
Ilarija supranta lietuviškai, bet tik vieną kitą žodį pasako gimtąja mamos kalba. Diana prašo, kad klausiama lietuviškai mažylė taip ir atsakytų, bet ši ginasi, jog jai lietuviškai kalbėti sunku. „Mokydama dukrą lietuviškai, manau, padariau klaidą, ir dabar ką nors keisti per vėlu: mato, kad aš suprantu itališkai, ir kalba, kaip jai patogiau, – atvirauja sportininkė. – Jei turėsime antrą atžalą, žinosiu, kad jai negalima leisti su manim bendrauti itališkai.“
Tačiau kol kas apie didesnę šeimą Diana negalvoja. „Kai dukra atėjo į mano gyvenimą, viską dariau labai greitai. Vos pagimdžiusi sėdau ant dviračio – laukė pasaulio čempionatas... Man atrodo, kad atlaikyti tokį tempą galima tik vieną kartą, – svarsto sportininkė. – Vaiko gimimas man asocijuojasi su didžiuliais krūviais. Jų kol kas nesinori. Tačiau jei pajusime, kad trokštame antros atžalos – kodėl gi ne!“
Gegužės pabaigoje Dianai sukako trisdešimt treji. Ir jai pačiai jau kyla klausimų, kiek dar truks sportininkės karjera. Apsisprendimas pasitraukti iš didžiojo sporto – svarbus, gyvenimą iš esmės pakeisiantis žingsnis. Diana prisipažįsta, kad apie tai kalbėti labai nesinori: padėti dviratį ji turėjo minčių jau po praėjusio sezono. Tačiau šiemet sportuoja toliau. Prasitaria, kad galbūt tai – paskutiniai metai. Italijos klubas „Safi-Pasta Zara“, kuriam lietuvė ištikimai atstovauja keturiolika metų, kviečia tapti trenere. „Sportininko gyvenimas pilnas emocijų ir adrenalino. Baigus karjerą pasitraukti į tylų ramų gyvenimą – neįmanoma, – sako Diana. – Negalėčiau dirbti, tarkim, sekretore. Rimtai priėmiau klubo pasiūlymą treniruoti kitus. Labai noriu tų pareigų. Man tai –mielas, dvasinį pasitenkinimą teikiantis darbas. Patinka matyti, kad rengiant sportininką įdėtos pastangos nenueina veltui.“
Perspektyva, kad baigusi sportinę karjerą ir toliau gyvens panašiu rimtu, visai nedžiugina Dianos vyro restauratoriaus Mauricio Marios. „Jis norėtų, kad būčiau namų šeimininkė. Tačiau jam to pasiekti neišeis, – kvatoja ambicinga žemaitė. – Noriu užsiimti tuo, kur, jaučiu, traukia širdis, o ne pasirinkti tokį kelią, koks patiktų kam nors kitam.“ Diana džiaugiasi, kad treniruojant sportininkus gyvenimo ritmas nepasikeistų, o fizinis krūvis sumažėtų. Pasakoja, po gimdymo kilo bėdų dėl bronchų, atsirado astma. „Grįžtu į Lietuvą, kur vėjuota, netoli jūra, ir iš karto pasijuntu geriau. Italijoje – didelė drėgmė. Ten puikiai jaučiuosi tris keturis mėnesius per metus, paskui – vien nervai, nes turi sportuoti, gerai kvėpuoti, o sveikata neleidžia, – dviratininkė prisipažįsta, kad daug metų siekti gerų rezultatų nėra taip paprasta. – Nemanau, kad iš sporto reikia trauktis tada, kai nebesiseka. Turi žinoti, kada išeiti. Aš noriu pasitraukti iškelta galva.“
„Italijoje nuolatos reikia žiūrėti į laikrodį. Ten penkios minutės – aukso kainos. Čia nejaučiu laiko bėgimo“, – Diana džiaugiasi tėvų namų tyla ir ramybe. Tik čia pailsėti ji turėjo visai mažai laiko. Vos atvykusi iš Italijos, važiavo į Ignaliną, kur tradiciškai dalyvavo Lietuvos plento dviračių čempionate. Moterų atskiro starto lenktynėse ji iškovojo čempionės titulą, o grupinėse lenktynėse buvo antra. Ignalinoje Dianos startus iš arti stebėjo mama Galina Žilienė su vyru Pranu. Sportininkė norėjo išnaudoti kiekvieną akimirką, kad galėtų pabendrauti su artimais žmonėmis. Be to, jie turi tiek mažai progų iš arti pamatyti, kaip lenktyniauja duktė.
Mama Dianą norėjo palepinti naminiu maistu, bet lenktyniaudama dviratininkė laikosi griežtos dietos. „Būtų idealu, jei Lietuvos čempionatas vyktų po daugiadienių lenktynių „Giro d’Italia“. Tuomet galėčiau leistis mamos lepinama ir pamiršti dviratį. Norėtųsi ir visko paragauti, ir į Palangą ar prie ežero nuvažiuoti, bet negaliu – turiu treniruotis“, – sportininkė pasakoja dviračio nepamiršusi ir per trumpą atokvėpį Žemaitijoje.
Pasisvečiuoti pas senelę Galiną smagu itališkai čiauškančiai sportininkės dukrai Ilarijai. Atvažiuojančios anūkės seneliai visada laukia su naujais pliušiniais žaislais. Čia mergaitei netrūksta ir gyvų „žaislų“: glostomas leidžiasi katinas Pūkis, po kambarius laisvai skraido papūga, kieme draugiškai loja šuo. Šiemet Ilariją ypač sužavėjo triušiukai. Ji krykštė iš džiaugsmo gaudydama spurdančius, iš rankų ištrūkti besistengiančius gyvūnėlius. „Mano anūkė – triušių karalienė“, – juokėsi Ilarijos močiutė.
Besišypsanti nekaprizinga mergaitė visiems teikia daug džiaugsmo. „Ilarija“ išvertus iš italų kalbos reiškia „saulės tiltas, saulėta“, – sako dviratininkė. – Neapsirikome dukrai išrinkę šį vardą.“ Ji – lyg maža Dianos kopija. Sportininkė juokdamasi klausia: nejaugi išorinio panašumo nesumažėjo jai pasitamsinus plaukus? Sako, būdama blondinė pradėjo jaustis netvirtai, galbūt mažiau savimi pasitikinti, tad prieš kokį mėnesį kardinaliai pakeitė plaukų spalvą. „Mamos dukra, – glostydama baltapūkę Ilarijos galvą Diana sako, kad jiedvi labai artimos. – Mes viena kitą labai gerai jaučiame. Ji niekada nenori, kad tėtis vakare nuneštų į lovelę, kad ryte žadintų. Mudviejų stipri koalicija.“
Ilarija supranta lietuviškai, bet tik vieną kitą žodį pasako gimtąja mamos kalba. Diana prašo, kad klausiama lietuviškai mažylė taip ir atsakytų, bet ši ginasi, jog jai lietuviškai kalbėti sunku. „Mokydama dukrą lietuviškai, manau, padariau klaidą, ir dabar ką nors keisti per vėlu: mato, kad aš suprantu itališkai, ir kalba, kaip jai patogiau, – atvirauja sportininkė. – Jei turėsime antrą atžalą, žinosiu, kad jai negalima leisti su manim bendrauti itališkai.“
Tačiau kol kas apie didesnę šeimą Diana negalvoja. „Kai dukra atėjo į mano gyvenimą, viską dariau labai greitai. Vos pagimdžiusi sėdau ant dviračio – laukė pasaulio čempionatas... Man atrodo, kad atlaikyti tokį tempą galima tik vieną kartą, – svarsto sportininkė. – Vaiko gimimas man asocijuojasi su didžiuliais krūviais. Jų kol kas nesinori. Tačiau jei pajusime, kad trokštame antros atžalos – kodėl gi ne!“
Gegužės pabaigoje Dianai sukako trisdešimt treji. Ir jai pačiai jau kyla klausimų, kiek dar truks sportininkės karjera. Apsisprendimas pasitraukti iš didžiojo sporto – svarbus, gyvenimą iš esmės pakeisiantis žingsnis. Diana prisipažįsta, kad apie tai kalbėti labai nesinori: padėti dviratį ji turėjo minčių jau po praėjusio sezono. Tačiau šiemet sportuoja toliau. Prasitaria, kad galbūt tai – paskutiniai metai. Italijos klubas „Safi-Pasta Zara“, kuriam lietuvė ištikimai atstovauja keturiolika metų, kviečia tapti trenere. „Sportininko gyvenimas pilnas emocijų ir adrenalino. Baigus karjerą pasitraukti į tylų ramų gyvenimą – neįmanoma, – sako Diana. – Negalėčiau dirbti, tarkim, sekretore. Rimtai priėmiau klubo pasiūlymą treniruoti kitus. Labai noriu tų pareigų. Man tai –mielas, dvasinį pasitenkinimą teikiantis darbas. Patinka matyti, kad rengiant sportininką įdėtos pastangos nenueina veltui.“
Perspektyva, kad baigusi sportinę karjerą ir toliau gyvens panašiu rimtu, visai nedžiugina Dianos vyro restauratoriaus Mauricio Marios. „Jis norėtų, kad būčiau namų šeimininkė. Tačiau jam to pasiekti neišeis, – kvatoja ambicinga žemaitė. – Noriu užsiimti tuo, kur, jaučiu, traukia širdis, o ne pasirinkti tokį kelią, koks patiktų kam nors kitam.“ Diana džiaugiasi, kad treniruojant sportininkus gyvenimo ritmas nepasikeistų, o fizinis krūvis sumažėtų. Pasakoja, po gimdymo kilo bėdų dėl bronchų, atsirado astma. „Grįžtu į Lietuvą, kur vėjuota, netoli jūra, ir iš karto pasijuntu geriau. Italijoje – didelė drėgmė. Ten puikiai jaučiuosi tris keturis mėnesius per metus, paskui – vien nervai, nes turi sportuoti, gerai kvėpuoti, o sveikata neleidžia, – dviratininkė prisipažįsta, kad daug metų siekti gerų rezultatų nėra taip paprasta. – Nemanau, kad iš sporto reikia trauktis tada, kai nebesiseka. Turi žinoti, kada išeiti. Aš noriu pasitraukti iškelta galva.“
