Gali vakare, net ne savaitgalį, po darbų greitai pasidažyti lūpas ryškiai raudonai, susisukti kuodą ir įsisegti auskarus, prisidėti pintines užkandžių ir vaisių, naujojo putojančio vyno Bon Ami, paimti į vieną ranką gėlių puokštę, į kitą – skanų pyragą, išbučiuoti drauges, kurios atbėga tokios pat žavios ir laimingos, važiuoti į Trakus, sėsti į laivelį-plaustą, plaukioti po Galvės ežerą, pasitikti saulėlydį (kada paskutinį kartą pasitikai saulėlydį? o plaukdama ežeru?), laivelyje kepti daržoves, diskutuoti, kuris gėrimas skanesnis – tas saldus ar tas pusiau saldus, prisiminti savo gyvenimo meiles, sumerkti kojas į šiltą vandenį, pasakyti – kaip aš jus myliu, klausytis gražiausios muzikos, grožėtis dvarais, rūmais ir pilimis, tankiais miškais, draugių kompanija, gaudyti nuo stalo kylančias servetėles, užsidegti žvakes, pečius šildytis šiltais apklotėliais, klėgėti arba sėdėti ramiai, nustebti, kaip greit prabėga trys valandos, bet džiaugtis, kaip tai buvo jauku, norėti, kad vasara nesibaigtų, bet prisiminti, kokie gražūs tie rudeniniai megztukai. Ir grįžti namo naktį naktį.
Mūsų pasibuvimas buvo gražus. Draugė, kuriai reikia dėmesio ir meilės, džiaugėsi.
Visą įrašą su iliustracijomis peržiūrėkite Odetos tinklaraštyje.
Parašyk komentarą Odetai jos tinklaraštyje www.zaidziameparyziu.lt