Panašios kaip du vandens lašai, nuo lopšio visur kartu būnančios vienos garsiausių šalies dviratininkių dvynės Polikevičiūtės priverstos išsiskirti. Pekino olimpinėse žaidynėse dalyvauja tik Jolanta (37). 2001-ųjų pasaulio čempionė Rasa (37), tarptautinėje arenoje iškovojusi svaresnių pergalių nei sesuo, į Lietuvos dviračių rinktinę šįkart nepateko.
Kaip Kinijos sostinėje seksis Jolantai, Rasa jaus net ir nemindama pedalų šalia, kaip būdavo dažniausiai. „Per praėjusias „Tour de France" lenktynes nebuvau pasiėmusi racijos. Privažiavau prie Dianos Žiliūtės ir sakau: „Sukuosi atgal pažiūrėti, kur Polka (taip dviračių pasaulyje vadinamos abi seserys) prapuolė." Dairausi - nėra. O juk buvo geros formos, „ėjo geroje pozicijoje". Pasirodo, nuojauta neapgavo. Ji pargriuvo ir ėmė vytis pagrindinę grupę. Atsilikau palaukti. Kitos sportininkės stebisi: „Kaip tu tai supratai?" Yra tarp mūsų kažkas ypatinga. Jolanta - dalis manęs", - kalba Rasa Polikevičiūtė. Sesuo jai pritaria ir dar papildo: „Jaučiame viena kitą, kaip ir kiekvienas artimas žmogus. Pavyzdžiui, numanau, kada mano sūnui nutinka kažkas negera net ir būdama toli. Taip pat vienas kito būseną nuspėja vyras ir žmona."
Mes - skirtingi žmonės!
Į pasaulį Jolanta atėjo dvidešimčia minučių anksčiau nei Rasa. Užtat gyvenime ši dažnai būdavo už seserį smarkesnė. Gal todėl ieškoti naujų talentų į mokyklą Panevėžyje užklydusiam dviračių sporto treneriui Antanui Jakimavičiui kūno kultūros mokytojas patarė atkreipti dėmesį pirmiausia į Rasą. Treniruotis ji neskubėjo, aiškino turinti pasitarti su seserimi. Jolantos nuomonė apie dviračius buvo griežta: tai - vyrų sportas. Tačiau, neįveikusi Rasos užsispyrimo, ir pati kartu su ja pradėjo minti pedalus. Tuomet Polikevičiūtėms buvo po trylika.
Iki pasirinkdamos sportininkių kelią, jos išmėgino jėgas baleto scenoje - išvažiavo į Vilnių, įstojo į tuometę M. K. Čiurlionio meno mokyklą. Tačiau Rasa ilgai neištvėrė ir grįžo į Panevėžį. Nors Jolantai buvo pranašaujama nebloga balerinos karjera, viena sostinėje neužsibuvo - parlėkė paskui seserį į gimtinę.
Smulkutės, iš pažiūros trapios, kairiarankės žaliai rudų akių, nuo mažumės daugybę dalykų jos darė panašiai. Tačiau tikina beveik niekada nesinaudojusios savo panašumu. Rasa tik kartą mokykloje mėgino tuo piktnaudžiauti: „Niekuomet nemokėjau muzikos - visų smuiko ir boso raktų. Nusiunčiau sesę atsiskaityti vietoj savęs. Jolka viską sėkmingai padarė, bet sugebėjo paduoti ne mano pažymių knygelę, o savo! Taip mokytoja viską suprato. Mums visą laiką atrodė: kaip galima kur nors apsikeisti, jei esame skirtingi žmonės? Juk skiriamės ne tik vidumi, bet ir išore. Į pasimatymus viena už kitą tikrai nevaikščiojome. O kaip galima?" Jolanta irgi tvirtina dėl panašumo į seserį nuotykių nepatyrusi: „Mus painiodavo nebent vaikystėje ir paauglystėje, nes iki kokių aštuoniolikos metų išties atrodėme stulbinamai panašios. Vėliau neskirdavo tik tie, kurie matydavo pirmą kartą. Šiaip per varžybas kolegos net iš nugaros atskiria, kur važiuoja Rasa, o kur - aš. Kitokia mūsų laikysena. Suklysti gali nebent jaunos, trasoje mūsų dar nemačiusios panelės."
Kad ir kaip vienos tituluočiausių ir labiausiai patyrusių Lietuvos dviratininkių mėgintų neigti savo panašumą, abi pripažįsta bendrumų turinčios daugiau nei skirtumų. „Jei interviu klausimai tokie patys man ir Rasai, važiuoju į viešbutį ilsėtis. Juk ji kalbės tą patį, ką pasakyčiau aš, - įsitikinusi Jolanta. - Be to, kai mudvi kartu ką nors komentuojame, niekas nebeįsiterpia. Jei namuose susirenka visi artimieji - vaikai, vyrai, mamos - keliame triukšmą lyg tikra sicilietiška šeima. Visi nori pareikšti nuomonę. Kai esame po vieną, lyg ir normalūs, kai krūvoje - nevaldoma kompanija."
Tekėjo viena po kitos
Paauglystėje prasidėjęs sportinis maratonas seseris taip įsuko, kad iš jo ištrūkti sunku iki dabar, kai planetos dviračių sporto elitui priklausančios dvynės vis dažniau pavadinamos veteranėmis. „Net nereikia skaičiuoti, ir taip žinau, kad gyvenime daugiau laiko praleidau treniruočių stovyklose nei namuose", - be nuoskaudos sako Rasa. Kasdienės alinančios keleto valandų treniruotės, tvirtas nugalėtojų charakteris davė puikių rezultatų. Rasa Polikevičiūtė tapo daugkartine SSRS čempione, prestižinėse lenktynėse „Tour de France" dusyk užėmė antrąją vietą, iškovojo visų spalvų medalius pasaulio pirmenybėse. Didžiausias Jolantos Polikevičiūtės laimėjimas - 1994-ųjų pasaulio komandų vicečempionės titulas, kurį ji pelnė su Lietuvos rinktine. Tuo metu komandai atstovavo ir Rasa.
Polkos trasoje buvo varžovės, per pratybas - partnerės, stovyklose - kambario draugės. „O kur dėsiesi? Viena prie kitos esame pripratusios, o apsistojus su svetimu žmogumi tektų iš naujo derintis. Pavargstame viena nuo kitos. Visko būna. Bet gerai, kad per penkias minutes susitaikome. Kuri pirma užsiplieskia? Priklauso nuo metų laiko, situacijos, nuotaikos", - prisipažįsta Jolanta.
Seserų biografijos faktai stebėtinai sutampa. Abi ištekėjo tais pačiais metais: Rasa susituokė su 1988-ųjų Seulo olimpinių žaidynių dviračių treko vicečempionu Nikolajumi Kovšu, Jolanta žiedus sumainė su Viktoru Manakovu, 1980 metais per Maskvos olimpiadą dviračiu treke laimėjusiu auksą. Rasa sūnų Artūrą Maskvoje pagimdė dviem mėnesiais anksčiau nei sesuo susilaukė pirmagimio Viktoro Sankt Peterburge. Šiuose Rusijos miestuose dvynės ir tebegyvena.
Vaikai - lyg broliai
Tarp šeimos ir karjeros laviravusios seserys kai kuriuos jaunystės epizodus prisimena kaip košmarą. Buvo baisu prisipažinti treneriams, kad laukiasi, tad iš trasų pasitraukė ne iškart. „Labai skirtingai atrodėme nėštumo metu. Rasa buvo iš tų, kurios pernelyg nestorėja, pilvas formuojasi aukštai. Ji jau ėjo gimdyti, o aplinkiniams atrodė, jog tėra nėščia kokius tris mėnesius. Artūras gimė penkiasdešimt trijų centimetrų ūgio. Visi stebėjosi: kur jis tilpo? O aš - priešingai. Iki nėštumo svėriau tiek, kiek dabar - keturiasdešimt devynis kilogramus, o laukdamasi - aštuoniasdešimt tris. Pilvo labai nesimatė, atrodžiau šiaip stambus žmogus", - dar aiškiai juntama Panevėžio, iš kurio prieš daug metų išvažiavo, tarme greitakalbe beria Jolanta. Laukdamasi ji kartą susapnavo, kad nepažįstama moteris duoda į rankas kūdikį - berniuką. Nuo tada ir įsikalė į galvą, kad turės sūnų. Tad jei jau sesers pilvas kitos formos, Polikevičiūtės padarė išvadą: Rasa turės dukterį. Tais nepriteklių laikais drabužėlių ir berniukui, ir mergaitei sportininkės pripirko keleriems metams į priekį. Kai Rasai prieš gimdymą gydytoja pasakė, jog laukiasi sūnaus, ji puolė ginčytis: „Ne, berniukas gims seseriai. Man - mergaitė." „Taip tada mąstėme ir gyvenome. Juk mums buvo vos per dvidešimt..." - šypteli Jolanta.
Į didįjį sportą seserys po gimdymo grįžo labai greitai - su vos vaikštančiais sūnumis ėmė blaškytis po treniruočių stovyklas. Tada atrodė, kad miegotų nors ir ant adatų, jei tik kas ir dieną, ir naktį energijos kupinus berniukus joms nuo galvų nuimtų. Tačiau jei palikdavo vaikus Panevėžyje gyvenančiai mamai, imdavo panikuoti, ar šiems ko nenutiko. „Šeimą ir sportą įmanoma suderinti, bet labai sunku. Jei palieki vaikus ir važiuoji į varžybas, stovyklas, jie kenčia. Jei imi kartu, nukenčia sportas. Tada nori visur bėgti, spėti, kad jie kuo daugiau pamatytų. Žinai, kad dar turi juos ir mokyti. Juk kai ištisiems mėnesiams į užsienį išsiveždavome jau vyresnius, turėdavome mokyklos kursą išeiti, patikrinti, ar paruoštos pamokos. Kita vertus, būdami greta vaikai pakylėja, įkvepia. Aišku, geriausia, kaip atžalų neturinti Edita Pučinskaitė gali sau leisti - po varžybų paprasčiausiai uždaryti viešbučio kambario duris ir ilsėtis. Tačiau pagalvoju: geriau jau pavargti anksčiau nei visai vaikų neturėti. Juk kas žino, kada bus per vėlu... Dabar, kai einame su sūnumis, niekas netiki, kad tie dideli žmonės - mūsų vaikai", - pasakoja Rasa.
Artūras ir Viktoras niekada motinų neprašė brolio ar sesers, nes vienas kitam juos atstojo. Ir dabar, kalbantis su abiem Polikevičiūtėmis, dažnai įstringa, jog apie atžalas jos šneka daugiskaita - „sūnūs". Sportininkių vaikams - po šešiolika, jie - dviratininkai, kaip ir tėvai.
Ateityje neprapuls
Seserys dar karjeros pradžioje pagarsėjo ne tik sporto laimėjimais, bet ir tik joms būdingu atvirumu, tiesmukumu ir kova dėl teisybės. Jei kas nepatiko, iškart išrėš į akis. Jokių autoritetų joms nėra. Polkų apsižodžiavimai su komandos draugėmis, treneriu nekart iškilo į viešumą, virto skandalais. Tačiau dažniausiai dar nenutilus kalboms apie konfliktą pačios jį sukėlusios dvynės su visais jau būdavo susitaikiusios. Jei komandoje nėra Polkų, tampa kažkaip pernelyg tylu, ima stigti kandžių jų replikų, nepertraukiamo plepėjimo, juoko.
Ar seserys viena be kitos būtų tiek daug pasiekusios? Užsispyrimo, valios ir mokėjimo kovoti už save nė vienai niekada nestigo. Bet dviese Polkos - dviguba jėga. „Niekuomet silpnesnei už save sportininkei neužleisiu pozicijos. Pasakysiu: „Izvinite, podvintes" („atsiprašau, pasitraukite")", - neslepia Jolanta. Ir sakydama tai ji visuomet žino turinti tvirtą užnugarį - palaikančią seserį.
Prieš kelerius metus Polikevičiūtės prakalbo apie ketinimą pasitraukti iš didžiojo sporto. Tačiau po nedidelės pertraukos grįžo, varžybose pasiekė puikių rezultatų, nušluostė nosį ne vienai kone perpus jaunesnei dviratininkei, o Jolanta net pateko į olimpinę šalies rinktinę.
Seserys neabejoja, jog nepražus ir baigusios karjerą, o šis etapas - ne už kalnų. „Tuo metu, kai buvau užmetusi sportą, dviratininkus treniruojantis mano vyras nedavė ramybės: „Baigei karjerą, man reikia žmogaus, kuris padėtų." Sakiau, kad nieko nenoriu, jokio sporto. Tik namuose būti. Svajoju: sėdžiu, skaitau laikraščius, žiūriu televizorių. Ir taip - metus. Tik gal neiškęsčiau... Kartais labai pavargstu nuo gyvenimo tempo: grįžti iš kurios nors šalies, galvoji, kokius lėktuvo bilietus ir kada reikia užsakyti, kaip ko nors nepamiršti. Visas keliones organizuojame pačios. Jei mesčiau sportą, nebūtų darbo, kurio nesugebėčiau dirbti. Juk nieko nėra sunkiau kaip keturias ar šešias valandas minti visu pajėgumu. Regis, geriau per tą laiką ką nors plaučiau, rašyčiau, skaičiuočiau. Po tiek metų sporte man atrodo, kad jei nevažiuoju dviračiu, jau nepavargstu - kai nemini pedalų, nedirbi. Aišku, gal taip atrodytų pusmetį. Šiaip sau, savo malonumui pasivažinėti dviračiu smagu, gera, reikalinga, bet profesionalusis sportas nieko neduoda. Tik atima", - dėsto Jolanta.
Seserys nenudžiugo, kai jų sūnūs apsisprendė sukti profesionalių sportininkų keliu. „Jei būtų kokį tenisą ar šuolius į vandenį pasirinkę, gal nieko nebūtume sakiusios. Bet dviračiai... Juk tai - pragaras. Amžinas traumų pavojus. Važiuoji plentu, kur daugybė mašinų. Nežinia, kada kokia nelaimė gali nutikti", - susiraukia Jolanta. Dvynės nerimauja dėl sūnų, nors pripažįsta, kad talento ir charakterio jiems Dievas davė ir dar drėbtelėjo - Artūras ir Viktoras ne pagal savo amžių stiprūs, užsispyrę ir... mažiau emocingi nei garsiosios Polkos. „Pavyzdžiui, mano Viktoras užsispirs ir tyliai sau viską padarys, nerodys emocijų. O aš - iš cholerikių, karštuolių. Kai pradedu ginčytis, šaukti, Viktoras man ramiai taria: „Mama, tau visi blogi atrodo. Keisk charakterį." Sakau, kad išties juk taip negalvoju, tiesiog išsilieju", - skėsteli rankomis.
Tai kur skirtumai?
„Atsiprašau, kuri esate?" - Rasą užkalbina pro šalį einanti žurnalistė. Prie šio klausimo seniai pratusi sportininkė nė nemirktelėdama prisistato. Tai kurgi skirtumai, apie kuriuos taip neseniai man dėstė garsiosios dvynės? Pasirodo, jų esama. Jolanta laimę rado tvirtoje šeimoje. Rasos santuoka braška. Nors su Nikolajumi ji oficialiai neišsiskyrusi, žiniasklaidai jau yra prisipažinusi, kad širdis priklauso kitam garsiam Rusijos dviratininkui Viačeslavui Jekimovui. Rasa vairuoja geriau nei Jolanta. Bent jau tai daro dažniau ir greičiau, užtat skristi lėktuvu bijo labiau nei sesuo. O kas daugiau jas skiria, gal žino nebent pačios Polkos, šių metų rugsėjį švęsiančios 38-ąjį gimtadienį. Kaip ir daugumą ankstesnių, greičiausiai - vėl drauge.
