Aktorius ir daugelio TV3 serialų balsas Džiugas Siaurusaitis (36) įsitikinęs, kad neskriausdami vienas kito po vienu stogu gali gyventi tik tos pačios profesijos žmonės. Iširus pirmajai santuokai, dabar vyras laimę kuria su kolege Lina Rastokaite (29) - aktore, režisiere, dainininke, šiuo metu sėkmę bandančia muzikiniame projekte „Žvaigždžių vartai". „Ar nebijau, kad žmonės ims kalbėti, jog tai aš Liną įkišau į projektą? Tikrai ne. Baisu būti apkaltintam teisingai, o dabar žinau, kur yra tiesa", - šypsodamasis patikina Džiugas.
Prieš daug metų, dar „Be tabu" laikais, per interviu tavęs klausiau, kokių gyvenime turi tabu. Tuomet sakei, kad niekada negalima staigiai mesti gerti, rūkyti, suaugusiems vyrams gerti pieną, nes tai vaikiška, negalima pasakoti anekdotų, jei nemoki, prie stalo banaliai kalbėti, dar draudžiama smirdėti. Metams bėgant, nuostatos keičiasi?
Tikrai nesikeičia, tik reikia pagalvoti, ar naujų neatsirado (juokiasi)... Ko dar negalima daryti? Man atrodo, kad blogas tonas - tyčiotis iš Landsbergio, Adamkaus, be to, tai nebeįdomu. Dar negalima šaipytis iš Dariaus ir Girėno.
O iš kitų tyčiotis galima?
Žinoma, galima, ypač iš blogų. Bet yra žmonių, turinčių teisingumo aurą, todėl visai nesvarbu, ką jie yra padarę. Lygiai taip pat negalima tyčiotis iš tikėjimo ar patriotizmo. Vėliava, herbas, simboliai - yra žmonių, kuriems jie labai svarbūs. Manau, ir be šių dalykų yra iš ko pasišaipyti - erdvės tam apstu.
Bet yra nemažai manančiųjų, kad lietuvių humoras - ne pats geriausias. Žiūri „šmaikščią" laidą, bet kad verkti, o ne juoktis labiau norisi...
Bėda ta, kad juokingi dalykai dažniausiai būna „ne reitinginiai", todėl ir rodyti juos per televizorių reikia labai saikingai. Tokią prabangą sau galima leisti gana retai. Pagrindinė televizijos žiūrovų auditorija gero, intelektualaus humoro nesupras, kita vertus... Juk „Vergų choras" iš Giuseppe Verdi operos „Nabukas" patinka ir muzikos profesionalams, ir paprastiems kaimiečiams. Yra genialių dalykų, kurie gali būti skirti visiems.
Tikrai nesutinku, kad lietuvių humoro jausmas prastas - yra visokio. O rusiškas humoras man atrodo smarkiai pervertintas. Per gerklę lenda, kai žmonės pradeda įrodinėti, kad štai rusų humoras - nuostabus. Pažiūrėkite ir palyginkite Naujamečius žiburėlius: juk tas pats š... (žinoma, jei tik manote, jog lietuviški yra būtent tokie), skirtumas tik tas, kad žiūrėdamas rusiškus dar ir supranti nieko nepažįstantis. Manau, rusų televizijos pernelyg pervertinamos, todėl jų beveik nežiūriu. O ir senų laikų nostalgijos nejaučiu.
Žiūrovą prajuokinti paprasta?
Žinau viena: tai kur kas sudėtingiau nei pravirkdyti. Jei drama gera, o tu apsiašarojęs skaitai monologą, salė ima verkti sykiu. Žmogų nesunku įtikinti, kad tau graudu. Prajuokinti banaliu būdu, pavyzdžiui, spyriu į subinę, taip pat nėra labai sunku, tačiau priversti kvatotis iš tikrųjų, turint mintį, taip, kad išėjęs iš spektaklio dar ir susimąstytų, kas vyko scenoje, kur kas sudėtingiau.
O kalbant apie „Be tabu" laikų humorą... Neseniai su Jurgiu (buvusiu „Be tabu" redaktoriumi, o dabar - TV3 programų direktoriumi Jurgiu Jefremovu - red. past.) peržiūrėjome vaizdajuostes su laidų įrašais. Ko mes tik nebuvome prikūrę ir kaip buvo juokinga, drąsu... Dabar tokio „žostko" avangardo į eterį niekaip neišleistume (juokiasi).
O kas per tuos dvejus metus pasikeitė?
Daug kas pasikeitė: atsirado etikos gynėjų, lietuvių kalbos komisijos, tad nors televizijos vadovai ir leistų transliuoti tokius reportažus, nenustotų mokėti baudų. Anksčiau būdavo kur kas daugiau galima sau leisti. Todėl su Jurgiu žiūrėdami reportažus džiaugėmės, kad jie vis dėlto išvydo dienos šviesą. Dabar tokius siužetus nebebūtų taip smagu kurti, nes jie liktų tarsi iškastruoti: kažką reikėtų uždengti, kažko negalėtum sakyti, nes, kaip vėliau išaiškėtų, tai skatina alkoholio vartojimą, rūkymą. Kai prisimenu, kiek mes buvome sukūrę „bamblinių" siužetų, kai gerdavome ir gerdavome alų iš bambalių. O mūsų siužetas „alkoholinė gravitacija"? Sėdėjome visą dieną su Jurgiu, gėrėme degtinę, kas pusvalandį ar valandą tikrinomės, kaip kinta mūsų reakcija, o pabaigoje važiavome į blaivyklą pūsti į alkoholio matuoklį.
Ir?!
Pripūčiau 3,26 promilės.
Turbūt tai buvo daugiausia, kiek esi pripūtęs?
Kad tai buvo vienintelis kartas, kai pūčiau (juokiasi)!
O kiek pripūtė kolega?
Apie dvi promiles. Jurgis, panašu, simuliavo ir gėrė tik kas antrą (juokiasi). Kad ir kaip būtų, manau, tas reportažas buvo gana švietėjiškas ir netgi bauginantis: juk pasakojome, kaip alkoholis iškreipia erdvę, kaip galima įkristi į juodąją skylę.
Bet laikai pasikeitė... Ką veikti turint tokią lakią fantaziją, kai atsiranda vis daugiau draudimų?
Reikia ieškoti erdvės kitur save išreikšti. Štai dabar vedu laidą „Skylė sienoje", kurioje galiu kalbėti, ką noriu, komentuoti, kaip noriu: sakė, iškirps, jei kas netiks. Dar reiškiuosi „Puikiajame šou", bet taip pat jau esame gavę baudą už alkoholio propagavimą. O kai Lukas su Duniu padainavo „Paragavęs dūmo", dar ir už narkotikų populiarinimą susimokėjome. Tiesą sakant, man tokie dalykai atrodo juokingi, bet ką padarysi - juk žmonės turi kuo nors užsiimti.
O kur dar nuolatinis galvos skausmas dėl laidos reitingų...
Apie tai mažai galvoju. Saulius Bartkus yra gerai pasakęs: „Tegul konkuruoja reklamų pardavėjai ir tinklelių sudarytojai." Mano reikalas - sukurti gerą produktą, kad pačiam dėl jo nebūtų gėda, o štai jų darbas tą produktą įkišti į tinklelį taip, kad žmonės jį žiūrėtų. Jei mano vedamą ar prodiusuojamą laidą „pakištų" po labai populiariu projektu, galėčiau prieš kamerą net nuogas atsistoti, tačiau net iš smalsumo kanalo niekas neperjungtų (juokiasi).
Laikinumo jausmas, kai niekada nežinai, ar pasibaigus sezonui laida liks, nevargina?
Ne, nes dažniausiai vieną laidą pakeičia kita. Kiek metų dirbu televizijoje, visada pasibaigus vienam projektui gaunu pasiūlymų kurti kitą. Arba pats susigalvoju, ką veikti. Pavyzdžiui, vasarą nusprendžiau padirbėti „Meilės trikampio" montažo režisieriumi - niekada to nedariau, bet, pažiūrėjęs keletą praėjusio sezono serijų, iškart perpratau darbą. Veiklos visada yra.
Ar buvo darbų, kuriuos baigus širdį būtų suspaudę? Juk atsisveikinti su projektu, prie kurio dirbai ne vieną mėnesį, neturėtų būti labai paprasta.
Skaudžiausia buvo atsisveikinti su „Ačiū Dievui, atėjai". Turbūt šis projektas pasirodė per daug intelektualus nesubrendusiai mūsų publikai. Tai buvo vienas brangiausių televizijos projektų su puikiais aktoriais ir ne mažiau puikiais laidos svečiais, tačiau žiūrovams jo nereikėjo - reitingai nebuvo tokie, kokių tikėtasi.
Tačiau garsinant animacinius filmus, serialus sukti galvos dėl reitingų nereikia, o ir laikinumo jausmas neturėtų kankinti: juk populiariuosius „Simpsonus" įgarsini jau daugiau nei dešimt metų...
Juos man smagu ir įgarsinti, ir žiūrėti. O kadangi jau esu ir sutapatintas su jais, negaliu net pachaltūrinti - tai jau garbės reikalas, nors už tai niekas daugiau nemoka (juokiasi).
Pirmasis tavo, kaip įgarsintojo darbas, buvo žymiajame seriale „Santa Barbara". Ten smagių akimirkų taip pat netrūko?
Ne tas žodis! Pirmiausia todėl, kad tai buvo pirmas darbas, be to, serialą įgarsinome šešiese - trys vyrai ir trys moterys. Studijoje dirbdavome šeštadieniais nuo ryto iki vakaro, ir tai buvo savotiškas „Santa Barbaros" klubas: susirinkdavome, išgerdavome kavos, parūkydavome, pasidalydavome naujienomis, įgarsinę vieną seriją, darydavome pertraukėlę. Kai būdavo kieno nors gimtadienis, susimesdavome, pirkdavome dovanų, simboliškai atšvęsdavome. Praleidome trejus be galo smagius metus.
O siužeto vingiai jums kiek nors rūpėjo?
Pamenu, būdavo akimirkų, kai vieną sakinį galėdavai perskaityti tik tuomet, kai visi išeidavo iš kambario. Įsivaizduok, guli lovoje Kruzas ir sako mylimajai Iden: „Aš tavęs noriu. Aš myliu tave, mažute." Bandai ištarti tą sakinį, bet negali, nes visi aplinkui lūžta, o tu, žinoma, iš paskos (juokiasi).
Televizijoje tavęs tiek daug, kad natūraliai kyla klausimas: o kiek dar tavo gyvenime liko teatro?
Kaip ir visada, daugiausia laiko praleidžiu teatre. Vaidinu netgi daugiau už kai kuriuos aktorius, neturinčius papildomo darbo televizijoje ar kur kitur. Praėjusį ir užpraeitą sezoną vaidindavau dviejose premjerose, kurioje nors gaudavau vieną pagrindinių vaidmenų, tad, manau, visai neblogai. Per mėnesį vaidinu aštuoniuose ar devyniuose spektakliuose, o tai nėra mažai.
Tačiau triukšmingų pasisėdėjimų teatre turbūt lieka vis mažiau: spėju, dabar aktoriai į teatrą ateina repetuoti, vaidinti spektakliuose, o atlikę darbą traukia toliau...
Tas tiesa - pasisėdėjimų lieka vis mažiau, tačiau su kolegomis, su kuriais bendrauju dažniau, susitinkame, nors, tiesą sakant, vis rečiau. Bet televizija čia ne prie ko. Visi turi automobilius, namo reikia grįžti... Ech, kaip gerai gyvenau, kai neturėjau mašinos (juokiasi).
Vienas iš tavo įgarsinamų herojų - Elas Bandis iš serialo „Vedęs ir turi vaikų" - turi gana savotišką požiūrį į šeimą: jam nerūpi žmona, vaikai, su nostalgija kalba apie senus laikus ir negali susitaikyti su esama padėtimi. Jūs kuo nors panašūs?
Na, nesėdžiu priešais televizorių ranką užkišęs už kelnių, bet jo požiūris, supratimas tikrai atskleidžia nemažai tiesos, ir visai nesvarbu, kad serialas labiau skirtas amerikiečiams. Tie, kuriems jis nepatinka, spėju, turi labai daug panašumų su jo herojais. Manau, kiekvienas vyras rastų panašumų su Elu Bandžiu, kaip ir kiekviena moteris - su gražuole Pege.
Tiesa, nesu statistinis šeimos žmogus, todėl nemanau, kad vyro pareiga - uždirbti pinigų, o likusiems šeimos nariams - juos leisti, bet, manau, yra nemažai žmonių, kurie būtent taip ir įsivaizduoja šeimą.
Tavo šeima kitokia, nes gyvenimo draugė Lina Rastokaitė - taip pat aktorė? Du menininkai po vienu stogu negali kurti statistinės šeimos?
Nemėgstu žodžio „menininkas". Man jis asocijuojasi su asketu, gyvenančiu komunoje, valgančiu ryžius, nesipraususiu, kažką kuriančiu ir gaunančiu iš to dvasinio peno. Nesutinku, kad tik tuščiu skrandžiu galima sukurti meną, o pavalgęs ir sotus meno nesukursi. „Menininkas" man skamba kaip keiksmažodis.
Viena priežasčių, kodėl iširo pirmoji mano šeima, buvo ta, kad su žmona turėjome pernelyg skirtingus darbus: aš - aktorius, Jūratė - baldų konsultantė. Žmonės sunkiai supranta, kai gyvenimo partnerio tvarkaraštis absoliučiai skiriasi nuo tavojo. Būdavo, šeimos nariai ar draugai švenčia savaitgaliais gimtadienius, o aš juose niekada nepasirodau. Kadangi teatre laisva diena - pirmadienis, siūlydavau susitikti sekmadienio vakarais, bet, aišku, niekas nepasirašydavo - juk visiems kitą rytą reikėdavo į darbą. Laikui bėgant, tapau šeimos autsaideriu, bet pakeisti nieko negalėjau: teatro repertuaras ne nuo manęs priklauso. O moters pradas toks jau yra: jai būtina susitvarkyti gyvenimą, pradėti gyventi pagal tam tikrą schemą.
Su Lina esame kūrybos žmonės, todėl puikiai suprantame, kodėl kur nors reikia eiti sekmadienio vakarą, abu žinome, ką reiškia premjeros balius, paprastai trunkantis visą naktį, todėl nė vienam nekyla klausimų: „Ką, negali namuose pabūti?"
Bet juk kiek yra šeimų, kuriose gyvena aktorius ir gydytoja ar - atvirkščiai, bet skirtis net neketina...
Jūratė turbūt nenorėjo taikytis su tokiu gyvenimu, kokį galėjau jai pasiūlyti. Juo labiau kiti aktoriai galbūt būna kur kas ramesni nei aš.
Nepaisant visko, po skyrybų su Jūrate likote draugai?
Kai sykiu gyvenome, būdavo negero, erzinančio kibirkščiavimo, o kai išsikrausčiau, santykiai tapo nuostabūs. Tokie jie yra iki šiol.
Kaip tėvų skyrybas išgyveno vaikai?
Tiesą sakant, net nežinau - nesame kalbėjęsi apie tai. Kotrynai dvylika, tad ji gudresnė, todėl, manau, viską suprato ir be ilgų aiškinimų. Rokui dar tik septyneri, todėl jam gal buvo kiek sudėtingiau. Bet, manau, kai šeimoje nėra įtampos ir barnių, vaikams daug paprasčiau.
Su Lina drauge esate jau beveik trejus metus. Antrą kartą ištarti priesaikos žodžius neskubi?
Apie tai su Lina nesikalbėjome. O ar ryžčiausi tai padaryti antrą kartą? Kodėl gi ne? Tiesiog apie tai dar negalvojome, net nediskutavome, kiek mums abiem svarbi santuoka. Manau, ne tai žmones sieja. Jei norėsi išsiskirti, nepadės nei spaudas pase, nei statusas. Tai nesulaikys ir laimės nesuteiks.
