„Du mėnesiai ir devynios dienos“, – pareiškia dainininkė Džordana Butkutė (40). Būtent prieš tiek laiko jos gyvenimas apvirto aukštyn kojomis. Būtent prieš tiek laiko užsimezgė lemtinga pažintis su Kaune taksistu dirbančiu keleriais metais vyresniu Elegijumi. Būtent tiek laiko ji sako esanti laiminga.
Sekmadienio vakaras. Džordana ką tik grįžo iš Vilniaus, kur reikėjo brūkštelėti paskutinį parašą dėl knygos. Tiksliau, paskutinius šimtą septyniasdešimt vieną parašą – po vieną kiekviename knygos puslapyje. Tokia sutartis su leidėjais: jeigu kuriam nors iš knygoje minimų žmonių kas nors nepatiktų, pretenzijos turėtų būti reiškiamos Džordanai. Kol kas dainininkei tai mažai rūpi. Rankose ji laiko spaustuvės dažais dar kvepiantį leidinį apie savo gyvenimą. Kaip pati sako, tikrą, neišgalvotą ir įvairios patirties kupiną gyvenimą.
Maršrutu Kaunas–Vilnius–Kaunas, aišku, ją vežė Elegijus. Iš pirmo žvilgsnio santūrus, tuščiai netauškiantis, į „chebrą“ nesisiūlantis vyriškis. Kol kalbamės su Džordana, išeina į lauką parūkyti. Akivaizdu, kad jam dar neįprasta, gal net nejauku maudytis žvaigždės šlovės spinduliuose.
O Džordana po kavinę tiesiog skrajoja: prieina porą žodžių pasakyti mylimajam, grįžta prie stalelio, vėl akimis lydi Elegijų... Ir nuolat šypsosi. Šis sekmadienio vakaras jai ypatingas dar ir dėl to, kad pagaliau grįš namo. Jie abu grįš į jos butą, iš kurio prieš kelias valandas išsikraustė buvęs draugas Sergejus Gorbonas (38). Mėnesį trukusiame kare, kuris vadinosi „Pinigai“, jis nusprendė užleisti pozicijas ir paskelbė kapituliaciją: nieko iš Džordanos nebenori, išvažiuoja į Vilnių arba apskritai emigruoja iš Lietuvos.
Jeigu ne įprotis dalyti autografus, tikslią naujo savo gyvenimo pradžią Džordana vargu ar prisimintų. Užrašiusi linkėjimą, ji būtinai nurodo ir tos dienos datą. Tąkart dainininkę savo taksi automobiliu vežęs Elegijus paprašė autografo. Džordana parašė mielą linkėjimą ir datą: 2009-ųjų balandžio 20-oji...
Pažinties pradžia – lyg iš romano...
Iš tiesų situacija labai paprasta: išsikviečiau taksi, nes ruošiausi važiuoti pas draugę. Pasėdėti, paplepėti, parodyti nuotraukas iš gastrolių Amerikoje. Važiuodama apsižiūrėjau, kad visai neturiu grynųjų, tik banko kortelę. Pasakiau taksistui, kad paskambinsiu, kai susiruošiu namo, tada už abi keliones – pirmyn ir atgal – sumokėsiu. Jis man užrašė savo telefono numerį. Kai iš draugės važiavau namo, išsikviečiau jį. Kitą kartą vėl reikėjo kažkur važiuoti, paskambinau jam. Dar po kurio laiko paprašiau, kad parodytų man Kauną, nes, be automobilio, scenos ir namų, aš daugiau nieko nematau. Tik žinau, kur keli prekybos centrai, siuvėjos namai, manikiūrininkės salonas, dar kirpykla, soboras ir draugų restoranas „Briedžių medžioklė“ Karmėlavoje. Elegijus pradėjo mane vežioti po miestą, pasakoti. Įdomu be galo. Iki paryčių taip važinėdavomės. Norėdavau kartu palydėti saulę ir auštant pasitikti. Susitikimams specialiai tikrai nesipuošdavau: paprasti kedukai, kelnės ir striukytė, kad mašalai nesukąstu. Nesiruošdavau kaip į pasimatymus, nes ir po restoranus mes nevaikščiojome. Tiesiog važiuodavome ir kalbėdavomės. Draugavome! Jums turbūt juokingai skamba, kai suaugę žmonės kalba apie draugystę, bet kelias savaites tikrai tik bendravome. Jis daug pasakojo apie savo gyvenimą. Nieko neslėpė, nuoširdžiai, be falšo ir pasakų atsivėrė.
Jeigu jau prašėte Kauną parodyti, matyt, Elegijus iš karto krito į akį?
Aišku, patiko. Netgi labai. Be to, aš nešokau iš vienos lovos į kitą. Mes jau daugiau nei pusę metų su Sergejumi gyvenome kaip kaimynai. Lyg ir dviese buvome, bet iš tiesų – viena. Net bendrų planų jau nekūrėme. Jis – ištisai prie kompiuterio, aš – kitame kambaryje prie televizoriaus. Kartu būdavome dvidešimt keturias valandas per parą, išskyrus gal penkiolika minučių, kol Sergejus į parduotuvę maisto nuvažiuodavo arba šunį išeidavo pavedžioti. Visą laiką kartu ir kartu. O paskui net būdami kartu buvome atskirai. Aš stengdavausi išvažiuoti pas kokią draugę... namo neskubėdavau...
Pažinčių ieškojote?
Niekada. Turbūt užtektų išeiti į gatvę ir kas nors prisikabintų, bet man to nereikėjo. Tikrai nebuvo noro susipažinti su kokiu vyru, eiti į restoraną ir verkti jam ant peties, kokia aš nelaiminga... Dievas pats mano gyvenimą sudėliojo į reikiamas vietas. Padarė taip, kaip turi būti. Anksčiau ar vėliau su Sergejumi mes būtume išsiskyrę. Gal pavargome vienas nuo kito... atšalome. Matyt, neįmanoma šitiek būti kartu ir nesipykti. Nieko gero vieną veidą matyti dvidešimt keturias valandas per parą. Gal kitaip būtų buvę, jeigu jis būtų dirbęs, grįžęs vakarais... Aš jo būčiau laukusi su skania vakariene ir galvojusi, kaip man išlaikyti mus abu ir dar mokėti paskolą. Jam dabar kas: išėjo, ir viskas. O man liko visos skolos ir paskolos.
Su Sergejumi jau viskas visiems laikams baigta?
Tai jau taip.
Skauda širdį dėl visų dešimties metų?
Žinoma. Bet žmonės dar ne tiek kartu pragyvena ir išsiskiria. Toks gyvenimas... Aišku, buvo ir gražių akimirkų, dešimties metų taip lengvai iš atminties neišbrauksi. Bet paskutiniu metu Sergejaus elgesys buvo nežmoniškas. Net savo santykių dešimtmečio neatšventėme: sėdėjo jis prie kompiuterio ir net nepakilo. Pamiršo. Kai priminiau, pasakė: „Koks skirtumas – devyneri ar dešimt?“ Mes nė vienų metinių nesame šventę, dešimtmetis irgi liko nepaminėtas.
Nesiginu, Sergejus man yra daug padėjęs. Bet vyras turi padėti savo moteriai! Kitaip, koks jis vyras? Jeigu neatneša finansų į namus, tai tegu bent padeda. Taip, jis priimdavo koncertų užsakymus, tardavosi, veždavo mane į pasirodymus, bet dirbau koncertuose juk aš.
Kai prieš gerus penkerius metus pasklido kalbų, kad Sergejus jus muša, interviu gynėte jį, sakėte, tai – prasimanymai. Kaip vis dėlto tada buvo?
Visko buvo... Slėpiau tai, nes buvau ir esu žinoma. Nenorėjau, kad manęs visi gailėtų. Be to, mano charakteris irgi ne iš lengvųjų. Jaučiau, kad pati kartais išprovokuoju jo pykčio protrūkį, vadinasi, pati ir kalta esu. Tada Sergejus man buvo viskas. Mano artimieji – kitame Lietuvos krašte. Sergejus man buvo ir mama, ir tėvas, ir brolis, ir meilužis, ir vadybininkas...
Per dešimt metų prie daug ko pripratome: visur kartu važiuodavome, kartu gyvenome, kartu valgyti gaminome... Beje, Sergejus per spaudą gyrėsi, kad tik jis manimi rūpinosi... valgyti per dienas ruošė... saugojo kaip angelas sargas... Pačiais atsakingiausiais momentais užgerdavo, ir viskas, o man reikėdavo pačiai ieškoti automobilio, sudaryti koncertinę programą. Nereikia tik ant manęs varyti... Niekada vienas kaltas nebūna. Užtat dabar viskas visai kitaip.
Lyginate Elegijų su Sergejumi?
Stengiuosi nelyginti, bet akivaizdu, kad jie labai skiriasi – išvaizda, charakteriu. Elegijaus šeima – puiki. Ir Sergejaus šeima mane gražiai priėmė, blogo žodžio apie jo artimuosius negalėčiau pasakyti, bet susitikdavome dažniausiai tik per balius. Tiek to bendravimo ir buvo. Elegijaus namuose linksma ir be balių, žmonės – labai šaunūs. Daug bendraujame. Man dabar net draugų nereikia – užtenka savo šeimos, jo artimųjų ir paties Elegijaus. Kai nusprendžiau išeiti iš namų, būtent Elagijaus brolis pasiūlė mums keltis į jų tėvų sodą. Susidėjau daiktus ir išėjau.
Kodėl iš savo buto išėjote jūs?
Todėl, kad Sergejus nesikraustė. Paskui per spaudą ir visiems draugams aiškino, kaip išsireikalaus iš manęs šimtą tūkstančių, paskui – penkiasdešimt... Vyras jau visai savigarbos neturėtų, jei iš moters pinigų prievartautų. Jeigu man taip pasakytų: „Noriu skirtis. Išeik“, aš, moteris, ir tai kaip stoviu iš svetimo buto išeičiau.
Koks yra Elegijus?
Visai kitoks. Labai švelnus, protingas, žodžius jis renka. Aš malu liežuviu, o jo kiekvienas žodis reikšmingas, apgalvotas. Man patinka ir jo ramybė, ir protas. Puikiai daro masažą. Elegijus neturi nieko vulgaraus. O man dabar labai reikia būtent švelnumo, supratimo, net mokėjimo nusileisti, jeigu moteriškai paburbuliuoju. Jis labai vyriškas ir po padu tikrai nesileis pakišamas. Aš irgi nebe jauniklė, kad, kaip sako, mylimo vyro kojines skalbčiau ir dar vandenį išgerčiau. Mes mylime su protu. Matau, kad Elegijus – ne išnaudotojas ir nieko nenuskriaustų. Jo tėvai pasakojo, kad nėra rankos prieš moterį pakėlęs, nesikeikia, nesispjaudo... Ogi, atrodo, kalėjimuose ne vienus metus praleidęs...
Jo praeitis jūsų nė kiek neišgąsdino?
Kalbos, kad jis sėdėjo už žmogžudystę, – visiška nesąmonė. Net į teismą žadame duoti leidinį, kuris pirmas tai parašė. Tikrai taip nepaliksime, nes Elegijus turi dukrą iš pirmosios santuokos, o ji mokyklą lanko, prisiklauso baisiausių dalykų. Įsivaizduokite, ką turi jausti vaikas, jeigu net mamos klausia: „Ar tikrai mano tėtis žmogžudys?“ Kaip mano tėvams jaustis? Jie irgi vis klausinėja, ar nebijau su tokiu žmogumi būti.
Elegijus su žmogžudystėmis neturi nieko bendro, tiesiog jaunystėje daug kitokių klaidų pridarė ir nuo šešiolikos metų kalėjimuose sėdėjo tai už apiplėšimus, tai už narkotikus, tai už pasipriešinimą policijai ir chuliganizmą.
Tegu galvoja, kas ką nori, bet jis tikrai nėra pavojingas ar pirmas pasitaikęs vyras. Ant kaklo aš nesikoriau ir iš vienos lovos į kitą neperlipau. Tiesiog sutikau šiltą žmogų ir jis sušildė mane. Per tuos kelis mėnesius kaip moteris pajutau tiek dėmesio, kiek iš Sergejaus per dešimt metų turbūt nesu sulaukusi. Šita pažintis buvo visiškas atsitiktinumas, bet nė vienam iš mūsų ji nebuvo atsitiktinė ir vienadienė. Apskritai mano gyvenime vienadienių ar mėnesį kitą trunkančių romanų niekada nebuvo. Jausmai ir santykiai tęsdavosi metų metus: trejus su puse, penkerius, septynerius... su Sergejumi – ilgiausiai. Vienos nakties romanai, kai ryte prabundi šalia kokio vyriškio ir tik tada paklausi, kuo jis vardu, – ne man. Ir niekada nebuvo, kad man sakytų: „Kaip ten tave... Inga... Sveta... atnešk sumuštinį...“
Kaip Elegijus reagavo, kai į jo taksi automobilį įsėdo tokia žvaigždė?
Kai pirmą kartą vežė, buvau su tamsiais akiniais, nieko daug nekalbėjau. Nepažino manęs. Tuo metu, kai aš buvau pasiekusi karjeros viršūnę, jis dienas leido „sanatorijoje“ – Rygos kalėjime. Mano dainų žinojo gal tik dvi tris – senąsias. Niekada nebuvo mano fanas. Neseniai prisėdę perklausėme kokius aštuonis mano dainų kompaktus, daug kas patiko. Labai įsiminė „Angelas nakty“, „Išlošti gyvenimą“. Jam tokios rimtos, turinčios prasmę dainos patinka. Tokios, pagal kurias su alaus bokalu šokinėjama, neįdomios.
Jam apskritai daug geriau būtų, jeigu manęs niekas nepažinotų. Sakė, kad įsimylėjo ne Džordaną Butkutę, o gražią moterį.
Nenuspėjamas dalykas ta meilė. Lyg ir ne „pacanai“, kad tuos drugelius pilve jaustume... Bet, žiūrėk, kitiems gyvenimas irgi tik po keturiasdešimties prasideda. Aš dabar viską nuo nulio pradedu. Svarbiausia – be blogų įpročių, nes Elegijus nieko nevartoja. Atsivartojo, atsisėdėjo žmogus... Ir priklausomybę nuo narkotikų gydėsi... Jis jau dvylika metų nevartoja narkotikų ir trejus negeria alkoholio. Labai nusiteikęs prieš visus nuodus. Vienintelis dalykas – rūko.
Ir jūs dabar griežtai laikysitės? Su taurėmis šampano baigta?
Aišku! Jau seniai negeriu. Žiūrėkit, kaip gerai atrodau (juokiasi).
Sunku pratintis prie naujo gyvenimo?
Pokyčius išgyventi visada sunku. Juk viskas radikaliai pasikeitė: gyvenimas kitoks, žmogus šalia manęs kitas.
Neseniai grįždami iš vieno koncerto padarėme avariją: apakino priešais važiuojanti mašina ir nusiritome į griovį. Iš mašinos nieko neliko, o mes išgyvenome dėl to, kad buvome prisisegę diržus. Tik porą dantų nusiskėliau ir diržas į krūtinę labai įsirėžė. Elegijus ir vaistus po avarijos man pirko, ir slaugė. Išgyveno, bijojo, kad po tokio įvykio į jo pusę daugiau net nežiūrėsiu... Net pardavė motociklą (didžiausią savo aistrą, meilę ir svajonę) ir pirko kitą automobilį, kad kuo greičiau vėl galėtų dirbti ir niekam nesėdėtų ant sprando. Tai daug pasako. Elegijus – labai atsakingas, rimtas žmogus. Man nesvarbu, kuo jis dirba. Gerbiu už tai, kad dirba. Pavyzdžiui, toks atsitikimas: Sergejus man buvo užsakęs nosies auskariuką su deimantu. Du jau buvau pametusi, tai labai norėjau gražaus, mažučio. Užsakė ir pamiršo. Tuoj jau kitos Kalėdos bus, o tos dovanos kaip neturiu, taip neturiu. Pati paskambinau juvelyrui. Pasirodo, seniai manęs laukia. Elegijus visą naktį tada taksavo, uždirbo ir nupirko man tą auskariuką. Va tau: taksistas, bet deimantą padovanojo. O Sergejus dovanas man pirkdavo, galima sakyti, iš mano pačios pinigų.
Taip giriate naują draugą. Gal su šiuo žmogumi ir vestuvės galėtų būti?
Nenoriu. Kas iš to, kad Sergejus užmovė man žiedelį Antalijoje? Ar dėl to vestuvės įvyko? Mane dažnai kviečia koncertuoti didžiulėse prašmatniose vestuvėse. Bet kodėl niekas neužsako dainuoti per skyrybas? Kur tie balti balandžiai? Limuzinai? Ne, net pačios turtingiausios vestuvės negarantuoja gražių santykių. Koks tikslas tada tuoktis?
Tik jūsų viešumo, akivaizdu, Elegijus dar prisibijo...
Nebijo, tiesiog sako, kad dar spės su žurnalistais pabendrauti. Prisipažino, kad norėtų su manimi pasenti.
Tai rodo, kad jausmai rimti. Jūs irgi tą patį galite pasakyti?
Lygiai tą patį. Jums atrodo per greitai? O man – ne. Dabar dažnai susimąstau: jeigu būčiau tada turėjusi tuos penkiolika litų grynaisiais, visai kitaip turbūt viskas būtų susiklostę...
Sekmadienio vakaras. Džordana ką tik grįžo iš Vilniaus, kur reikėjo brūkštelėti paskutinį parašą dėl knygos. Tiksliau, paskutinius šimtą septyniasdešimt vieną parašą – po vieną kiekviename knygos puslapyje. Tokia sutartis su leidėjais: jeigu kuriam nors iš knygoje minimų žmonių kas nors nepatiktų, pretenzijos turėtų būti reiškiamos Džordanai. Kol kas dainininkei tai mažai rūpi. Rankose ji laiko spaustuvės dažais dar kvepiantį leidinį apie savo gyvenimą. Kaip pati sako, tikrą, neišgalvotą ir įvairios patirties kupiną gyvenimą.
Maršrutu Kaunas–Vilnius–Kaunas, aišku, ją vežė Elegijus. Iš pirmo žvilgsnio santūrus, tuščiai netauškiantis, į „chebrą“ nesisiūlantis vyriškis. Kol kalbamės su Džordana, išeina į lauką parūkyti. Akivaizdu, kad jam dar neįprasta, gal net nejauku maudytis žvaigždės šlovės spinduliuose.
O Džordana po kavinę tiesiog skrajoja: prieina porą žodžių pasakyti mylimajam, grįžta prie stalelio, vėl akimis lydi Elegijų... Ir nuolat šypsosi. Šis sekmadienio vakaras jai ypatingas dar ir dėl to, kad pagaliau grįš namo. Jie abu grįš į jos butą, iš kurio prieš kelias valandas išsikraustė buvęs draugas Sergejus Gorbonas (38). Mėnesį trukusiame kare, kuris vadinosi „Pinigai“, jis nusprendė užleisti pozicijas ir paskelbė kapituliaciją: nieko iš Džordanos nebenori, išvažiuoja į Vilnių arba apskritai emigruoja iš Lietuvos.
Jeigu ne įprotis dalyti autografus, tikslią naujo savo gyvenimo pradžią Džordana vargu ar prisimintų. Užrašiusi linkėjimą, ji būtinai nurodo ir tos dienos datą. Tąkart dainininkę savo taksi automobiliu vežęs Elegijus paprašė autografo. Džordana parašė mielą linkėjimą ir datą: 2009-ųjų balandžio 20-oji...
Pažinties pradžia – lyg iš romano...
Iš tiesų situacija labai paprasta: išsikviečiau taksi, nes ruošiausi važiuoti pas draugę. Pasėdėti, paplepėti, parodyti nuotraukas iš gastrolių Amerikoje. Važiuodama apsižiūrėjau, kad visai neturiu grynųjų, tik banko kortelę. Pasakiau taksistui, kad paskambinsiu, kai susiruošiu namo, tada už abi keliones – pirmyn ir atgal – sumokėsiu. Jis man užrašė savo telefono numerį. Kai iš draugės važiavau namo, išsikviečiau jį. Kitą kartą vėl reikėjo kažkur važiuoti, paskambinau jam. Dar po kurio laiko paprašiau, kad parodytų man Kauną, nes, be automobilio, scenos ir namų, aš daugiau nieko nematau. Tik žinau, kur keli prekybos centrai, siuvėjos namai, manikiūrininkės salonas, dar kirpykla, soboras ir draugų restoranas „Briedžių medžioklė“ Karmėlavoje. Elegijus pradėjo mane vežioti po miestą, pasakoti. Įdomu be galo. Iki paryčių taip važinėdavomės. Norėdavau kartu palydėti saulę ir auštant pasitikti. Susitikimams specialiai tikrai nesipuošdavau: paprasti kedukai, kelnės ir striukytė, kad mašalai nesukąstu. Nesiruošdavau kaip į pasimatymus, nes ir po restoranus mes nevaikščiojome. Tiesiog važiuodavome ir kalbėdavomės. Draugavome! Jums turbūt juokingai skamba, kai suaugę žmonės kalba apie draugystę, bet kelias savaites tikrai tik bendravome. Jis daug pasakojo apie savo gyvenimą. Nieko neslėpė, nuoširdžiai, be falšo ir pasakų atsivėrė.
Jeigu jau prašėte Kauną parodyti, matyt, Elegijus iš karto krito į akį?
Aišku, patiko. Netgi labai. Be to, aš nešokau iš vienos lovos į kitą. Mes jau daugiau nei pusę metų su Sergejumi gyvenome kaip kaimynai. Lyg ir dviese buvome, bet iš tiesų – viena. Net bendrų planų jau nekūrėme. Jis – ištisai prie kompiuterio, aš – kitame kambaryje prie televizoriaus. Kartu būdavome dvidešimt keturias valandas per parą, išskyrus gal penkiolika minučių, kol Sergejus į parduotuvę maisto nuvažiuodavo arba šunį išeidavo pavedžioti. Visą laiką kartu ir kartu. O paskui net būdami kartu buvome atskirai. Aš stengdavausi išvažiuoti pas kokią draugę... namo neskubėdavau...
Pažinčių ieškojote?
Niekada. Turbūt užtektų išeiti į gatvę ir kas nors prisikabintų, bet man to nereikėjo. Tikrai nebuvo noro susipažinti su kokiu vyru, eiti į restoraną ir verkti jam ant peties, kokia aš nelaiminga... Dievas pats mano gyvenimą sudėliojo į reikiamas vietas. Padarė taip, kaip turi būti. Anksčiau ar vėliau su Sergejumi mes būtume išsiskyrę. Gal pavargome vienas nuo kito... atšalome. Matyt, neįmanoma šitiek būti kartu ir nesipykti. Nieko gero vieną veidą matyti dvidešimt keturias valandas per parą. Gal kitaip būtų buvę, jeigu jis būtų dirbęs, grįžęs vakarais... Aš jo būčiau laukusi su skania vakariene ir galvojusi, kaip man išlaikyti mus abu ir dar mokėti paskolą. Jam dabar kas: išėjo, ir viskas. O man liko visos skolos ir paskolos.
Su Sergejumi jau viskas visiems laikams baigta?
Tai jau taip.
Skauda širdį dėl visų dešimties metų?
Žinoma. Bet žmonės dar ne tiek kartu pragyvena ir išsiskiria. Toks gyvenimas... Aišku, buvo ir gražių akimirkų, dešimties metų taip lengvai iš atminties neišbrauksi. Bet paskutiniu metu Sergejaus elgesys buvo nežmoniškas. Net savo santykių dešimtmečio neatšventėme: sėdėjo jis prie kompiuterio ir net nepakilo. Pamiršo. Kai priminiau, pasakė: „Koks skirtumas – devyneri ar dešimt?“ Mes nė vienų metinių nesame šventę, dešimtmetis irgi liko nepaminėtas.
Nesiginu, Sergejus man yra daug padėjęs. Bet vyras turi padėti savo moteriai! Kitaip, koks jis vyras? Jeigu neatneša finansų į namus, tai tegu bent padeda. Taip, jis priimdavo koncertų užsakymus, tardavosi, veždavo mane į pasirodymus, bet dirbau koncertuose juk aš.
Kai prieš gerus penkerius metus pasklido kalbų, kad Sergejus jus muša, interviu gynėte jį, sakėte, tai – prasimanymai. Kaip vis dėlto tada buvo?
Visko buvo... Slėpiau tai, nes buvau ir esu žinoma. Nenorėjau, kad manęs visi gailėtų. Be to, mano charakteris irgi ne iš lengvųjų. Jaučiau, kad pati kartais išprovokuoju jo pykčio protrūkį, vadinasi, pati ir kalta esu. Tada Sergejus man buvo viskas. Mano artimieji – kitame Lietuvos krašte. Sergejus man buvo ir mama, ir tėvas, ir brolis, ir meilužis, ir vadybininkas...
Per dešimt metų prie daug ko pripratome: visur kartu važiuodavome, kartu gyvenome, kartu valgyti gaminome... Beje, Sergejus per spaudą gyrėsi, kad tik jis manimi rūpinosi... valgyti per dienas ruošė... saugojo kaip angelas sargas... Pačiais atsakingiausiais momentais užgerdavo, ir viskas, o man reikėdavo pačiai ieškoti automobilio, sudaryti koncertinę programą. Nereikia tik ant manęs varyti... Niekada vienas kaltas nebūna. Užtat dabar viskas visai kitaip.
Lyginate Elegijų su Sergejumi?
Stengiuosi nelyginti, bet akivaizdu, kad jie labai skiriasi – išvaizda, charakteriu. Elegijaus šeima – puiki. Ir Sergejaus šeima mane gražiai priėmė, blogo žodžio apie jo artimuosius negalėčiau pasakyti, bet susitikdavome dažniausiai tik per balius. Tiek to bendravimo ir buvo. Elegijaus namuose linksma ir be balių, žmonės – labai šaunūs. Daug bendraujame. Man dabar net draugų nereikia – užtenka savo šeimos, jo artimųjų ir paties Elegijaus. Kai nusprendžiau išeiti iš namų, būtent Elagijaus brolis pasiūlė mums keltis į jų tėvų sodą. Susidėjau daiktus ir išėjau.
Kodėl iš savo buto išėjote jūs?
Todėl, kad Sergejus nesikraustė. Paskui per spaudą ir visiems draugams aiškino, kaip išsireikalaus iš manęs šimtą tūkstančių, paskui – penkiasdešimt... Vyras jau visai savigarbos neturėtų, jei iš moters pinigų prievartautų. Jeigu man taip pasakytų: „Noriu skirtis. Išeik“, aš, moteris, ir tai kaip stoviu iš svetimo buto išeičiau.
Koks yra Elegijus?
Visai kitoks. Labai švelnus, protingas, žodžius jis renka. Aš malu liežuviu, o jo kiekvienas žodis reikšmingas, apgalvotas. Man patinka ir jo ramybė, ir protas. Puikiai daro masažą. Elegijus neturi nieko vulgaraus. O man dabar labai reikia būtent švelnumo, supratimo, net mokėjimo nusileisti, jeigu moteriškai paburbuliuoju. Jis labai vyriškas ir po padu tikrai nesileis pakišamas. Aš irgi nebe jauniklė, kad, kaip sako, mylimo vyro kojines skalbčiau ir dar vandenį išgerčiau. Mes mylime su protu. Matau, kad Elegijus – ne išnaudotojas ir nieko nenuskriaustų. Jo tėvai pasakojo, kad nėra rankos prieš moterį pakėlęs, nesikeikia, nesispjaudo... Ogi, atrodo, kalėjimuose ne vienus metus praleidęs...
Jo praeitis jūsų nė kiek neišgąsdino?
Kalbos, kad jis sėdėjo už žmogžudystę, – visiška nesąmonė. Net į teismą žadame duoti leidinį, kuris pirmas tai parašė. Tikrai taip nepaliksime, nes Elegijus turi dukrą iš pirmosios santuokos, o ji mokyklą lanko, prisiklauso baisiausių dalykų. Įsivaizduokite, ką turi jausti vaikas, jeigu net mamos klausia: „Ar tikrai mano tėtis žmogžudys?“ Kaip mano tėvams jaustis? Jie irgi vis klausinėja, ar nebijau su tokiu žmogumi būti.
Elegijus su žmogžudystėmis neturi nieko bendro, tiesiog jaunystėje daug kitokių klaidų pridarė ir nuo šešiolikos metų kalėjimuose sėdėjo tai už apiplėšimus, tai už narkotikus, tai už pasipriešinimą policijai ir chuliganizmą.
Tegu galvoja, kas ką nori, bet jis tikrai nėra pavojingas ar pirmas pasitaikęs vyras. Ant kaklo aš nesikoriau ir iš vienos lovos į kitą neperlipau. Tiesiog sutikau šiltą žmogų ir jis sušildė mane. Per tuos kelis mėnesius kaip moteris pajutau tiek dėmesio, kiek iš Sergejaus per dešimt metų turbūt nesu sulaukusi. Šita pažintis buvo visiškas atsitiktinumas, bet nė vienam iš mūsų ji nebuvo atsitiktinė ir vienadienė. Apskritai mano gyvenime vienadienių ar mėnesį kitą trunkančių romanų niekada nebuvo. Jausmai ir santykiai tęsdavosi metų metus: trejus su puse, penkerius, septynerius... su Sergejumi – ilgiausiai. Vienos nakties romanai, kai ryte prabundi šalia kokio vyriškio ir tik tada paklausi, kuo jis vardu, – ne man. Ir niekada nebuvo, kad man sakytų: „Kaip ten tave... Inga... Sveta... atnešk sumuštinį...“
Kaip Elegijus reagavo, kai į jo taksi automobilį įsėdo tokia žvaigždė?
Kai pirmą kartą vežė, buvau su tamsiais akiniais, nieko daug nekalbėjau. Nepažino manęs. Tuo metu, kai aš buvau pasiekusi karjeros viršūnę, jis dienas leido „sanatorijoje“ – Rygos kalėjime. Mano dainų žinojo gal tik dvi tris – senąsias. Niekada nebuvo mano fanas. Neseniai prisėdę perklausėme kokius aštuonis mano dainų kompaktus, daug kas patiko. Labai įsiminė „Angelas nakty“, „Išlošti gyvenimą“. Jam tokios rimtos, turinčios prasmę dainos patinka. Tokios, pagal kurias su alaus bokalu šokinėjama, neįdomios.
Jam apskritai daug geriau būtų, jeigu manęs niekas nepažinotų. Sakė, kad įsimylėjo ne Džordaną Butkutę, o gražią moterį.
Nenuspėjamas dalykas ta meilė. Lyg ir ne „pacanai“, kad tuos drugelius pilve jaustume... Bet, žiūrėk, kitiems gyvenimas irgi tik po keturiasdešimties prasideda. Aš dabar viską nuo nulio pradedu. Svarbiausia – be blogų įpročių, nes Elegijus nieko nevartoja. Atsivartojo, atsisėdėjo žmogus... Ir priklausomybę nuo narkotikų gydėsi... Jis jau dvylika metų nevartoja narkotikų ir trejus negeria alkoholio. Labai nusiteikęs prieš visus nuodus. Vienintelis dalykas – rūko.
Ir jūs dabar griežtai laikysitės? Su taurėmis šampano baigta?
Aišku! Jau seniai negeriu. Žiūrėkit, kaip gerai atrodau (juokiasi).
Sunku pratintis prie naujo gyvenimo?
Pokyčius išgyventi visada sunku. Juk viskas radikaliai pasikeitė: gyvenimas kitoks, žmogus šalia manęs kitas.
Neseniai grįždami iš vieno koncerto padarėme avariją: apakino priešais važiuojanti mašina ir nusiritome į griovį. Iš mašinos nieko neliko, o mes išgyvenome dėl to, kad buvome prisisegę diržus. Tik porą dantų nusiskėliau ir diržas į krūtinę labai įsirėžė. Elegijus ir vaistus po avarijos man pirko, ir slaugė. Išgyveno, bijojo, kad po tokio įvykio į jo pusę daugiau net nežiūrėsiu... Net pardavė motociklą (didžiausią savo aistrą, meilę ir svajonę) ir pirko kitą automobilį, kad kuo greičiau vėl galėtų dirbti ir niekam nesėdėtų ant sprando. Tai daug pasako. Elegijus – labai atsakingas, rimtas žmogus. Man nesvarbu, kuo jis dirba. Gerbiu už tai, kad dirba. Pavyzdžiui, toks atsitikimas: Sergejus man buvo užsakęs nosies auskariuką su deimantu. Du jau buvau pametusi, tai labai norėjau gražaus, mažučio. Užsakė ir pamiršo. Tuoj jau kitos Kalėdos bus, o tos dovanos kaip neturiu, taip neturiu. Pati paskambinau juvelyrui. Pasirodo, seniai manęs laukia. Elegijus visą naktį tada taksavo, uždirbo ir nupirko man tą auskariuką. Va tau: taksistas, bet deimantą padovanojo. O Sergejus dovanas man pirkdavo, galima sakyti, iš mano pačios pinigų.
Taip giriate naują draugą. Gal su šiuo žmogumi ir vestuvės galėtų būti?
Nenoriu. Kas iš to, kad Sergejus užmovė man žiedelį Antalijoje? Ar dėl to vestuvės įvyko? Mane dažnai kviečia koncertuoti didžiulėse prašmatniose vestuvėse. Bet kodėl niekas neužsako dainuoti per skyrybas? Kur tie balti balandžiai? Limuzinai? Ne, net pačios turtingiausios vestuvės negarantuoja gražių santykių. Koks tikslas tada tuoktis?
Tik jūsų viešumo, akivaizdu, Elegijus dar prisibijo...
Nebijo, tiesiog sako, kad dar spės su žurnalistais pabendrauti. Prisipažino, kad norėtų su manimi pasenti.
Tai rodo, kad jausmai rimti. Jūs irgi tą patį galite pasakyti?
Lygiai tą patį. Jums atrodo per greitai? O man – ne. Dabar dažnai susimąstau: jeigu būčiau tada turėjusi tuos penkiolika litų grynaisiais, visai kitaip turbūt viskas būtų susiklostę...
