Po metų pertraukos į tėvynę grįžęs atlikėjas Edgaras Lubys, daugeliui žinomas slapyvardžiu Amberlife‘as, dar nepriprato prie pakitusių spalvų, žmonių ir lygaus horizonto. „Netgi kvapas čia kitoks nei Islandijoje“, – rudenėjančio oro gurkšnius gėrė Edgaras.
Dar tik savaitė, kai esate grįžęs namo. Smagu?
Dienos taip greitai lekia, regis, dar nė adaptuotis nespėjau, o jau užgriuvo koncertai. Į Klaipėdą grįžau ryte, durų skambutį nuspaudžiau, kai šeimyna dar miegojo. Pirmąją pamačiau sesę, paskui išlindo apsimiegoję tėvai. Tądien likau beveik nemiegojęs, o vakarop išlėkiau koncertuoti.
Ar namiškiai sulaukė islandiškų lauktuvių?
Žinoma, grįžau su lauktuvėmis – nuotraukų albumai ir islandiškas šokoladas. Pūdyto ryklio nevežiau, nes skridau lėktuvu (juokiasi). Kiek jau tilpo į lagaminą, tiek.
Nepaisant pakilių emocijų, kišenėje guli bilietas atgal į Islandiją...
Ten dar liko begalė mano daiktų, automobilis ir visokių nebaigtų klausimų. O mano galvoje tebevyksta didysis apsisprendimas: likti ar nelikti Lietuvoje?
Vadinasi, iš Islandijos grįžote dar neapsisprendęs?
Didžioji dalis manęs lyg ir norėtų likti Lietuvoje. Man čia patinka, ko gero, grįšiu į Lietuvą visam laikui (šypsosi). Yra Islandijoje dar šiokių tokių reikalų, juos sutvarkęs apsispręsiu galutinai.
Kol buvote Islandijoje, Lietuvos spaudoje apie jus pasirodydavo viena kita žinutė. Ar galima sakyti, kad pailsėjote nuo viešojo gyvenimo?
Tikrai taip. Ten gyvenau dvidešimt kartų lėtesnį gyvenimą, buvau apsuptas gamtos, daug laiko turėjau sau. Reikia pastebėti, kad iki Islandijos laiko sau apskritai neskirdavau – gyvendavau dėl kitų žmonių, todėl buvau išsisėmęs ir išsitaškęs... Matyt, reikėjo tų metų, kad galėčiau atsisukti ir pasižiūrėti į save.
Edgarai, Islandijoje jūsų kažkas laukė? O gal vykote į niekur?
O, tai jau būtų labai didelė avantiūra (juokiasi). Važiavau pas ten gyvenantį buvusį grupės klavišininką. Nesiruošiau ilgam, bet man patiko ir užsikabinau. Reikjavike visi namukai palei vandenyną, todėl net ir gyvendamas centre esi apsuptas gamtos.
Per šiuos metus ieškojote savęs?
Na, neturiu tiek pajamų, kad visus metus būčiau galėjęs gyventi vien savo malonumui... Ten dirbau paprastą administracinį darbą. Jis mane tenkino ir patiko. Dirbau tam, kad aplankyčiau ir pažinčiau tą šalį.
Be muzikavimo, nebuvote bandęs daugiau jokių darbų?
Aš visada dirbau, tik jūs nežinote. Daugelis muzikantų gyvena ne iš muzikos, tiesiog jie to neviešina, todėl žmonėms ir atrodo, kad čia labai didelės žvaigždės... Lietuva ne tokia turtinga šalis, kad joje padainavęs tris dainas ar išėjęs į eterį taptum turtingas.
Lietuvoje, be muzikavimo, dirbau vertėju, esu dirbęs ir muzikos prekių parduotuvėje. Aš ir dabar esu nusiteikęs dirbti. Man patinka veikla.
Ką galite pasakyti apie Islandiją po metų, praleistų toje šalyje?
Šiandien galiu tvirtinti, kad ji ne tokia jau mažytė. Islandija – beveik kaip aštuonios Lietuvos! Pasaulyje ji žinoma dėl unikalios gamtos, valgomo pūdyto ryklio ir geizerių. Juokinga, bet ten veikia vos vienas geizeris (juokiasi). Na, yra dar geoterminių versmių, bėga karštas vanduo... Tiek vanduo, tiek elektra ten nemokama. Nors Islandija – neva bankrutavusi valstybė, žmonės joje gyvena geriau nei Lietuvoje.
Kas labiausiai įsiminė toje šalyje?
Na, yra Islandijoje tokių „crazy“ dalykų. Net nežinau, kaip cenzūriškai tai papasakoti (šypsosi). Tarkim, islandai turi gėrimo ir mylėjimosi dieną. Tada niekas nedirba, visi plaukia į salą, statosi palapines, geria ir mylisi. Jų kalendoriuje yra net kelios tokios raudonai pažymėtos dienos.
Gal matėte iš arti ir islandų muzikos žvaigždžių?
Taip, mačiausi su Bjork. Prašiau drauge nusifotografuoti, bet ji sakė, kad yra per girta fotografijai. Šėlionės klubuose – neatsiejamos nuo jų kultūros.
Kaip galėtumėte apibūdinti Islandiją žmogui, kuris joje dar nebuvo?
Man ji pasirodė kaip kontrastų šalis: lyg ir žalia, bet atšiauru, trykšta karštos versmės, bet šalta... Žmonės arba smarkiai „tūsinasi“, arba pasirenka sveiką gyvenimo būdą: lankosi vegetarų restoranuose, sporto klubuose, bėgioja.
Be to, Islandijoje beveik kiekvienas susijęs su menu. Jei ir užima kokias nors rimtas pareigas, kurios su menu neturi nieko bendra, vis tiek lanko keramikos ar tapybos būrelius. Galbūt taip yra, nes ten gana atoku. Islandijoje žmonės daugiau eina į save, nesiblaško kaip Lietuvoje.
Ten išmokau dar vieno dalyko – nieko su niekuo nelyginti, o priimti taip, kaip yra. Kitaip sakant, atsikračiau stereotipinio mąstymo.
Ir sveiko gyvenimo būdu užsikrėtėte?
Didelis sporto aistruolis niekada nebuvau, bet negeriu, nerūkau ir mėsos nevalgau jau seniai.
Įspūdį padarė islandiškos bulvės. Jos nuskutamos, supjaustomos ir sumaišomos su graikiniais riešutais. Tada kepamos pusiau garuose, pusiau aliejuje, apliejamos karamele ir valgomos. Iš pradžių atrodo kiek egzotiškai, bet labai skanu. Pabandykite!
Minėjote, kad baigiate naująjį albumą...
Islandijoje įrašiau beveik visą albumą, liko tik techniniai dalykai, kuriuos kaip nors išspręsiu. Iki šiol negaliu atsidžiaugti tuo, kad nebedirbu su jokiais prodiuseriais. Muzikiniame pasaulyje netgi klostosi dėstosi tokia tendencija: tarp dviejų rankų nebereikia papildomų, kurios imtų pinigus ar darytų iš to verslą. Mes su grupe nusprendėme, kad bandysime viskuo rūpintis patys. Juolab kad dabar naujos erdvės – internetas. Jame galima išleisti albumą, kad ir nemokamai. Kai darai tai iš polėkio, neturėdamas paskatų papildyti savo sąskaitą banke, galima ir taip.
O kaip pragyvenimo šaltinis?
Pasakiau sau, kad man nebūtina gyventi iš muzikos. Jeigu grįšiu į Lietuvą, matyt, kaip eilinis pilietis ieškosiu darbo, o muziką kursiu savo malonumui. Stengdamasis pragyventi iš kūrybos, prisistatai sau daug barjerų... Geriau jau bėgsiu visiškai laisvu takeliu, kaip išeis, taip, bet padarysiu viską pats.
Bet ar liks laiko koncertams dirbant kitą darbą?
Na, negalėsiu prisiplanuoti koncertų iki begalybės, bet galėsiu surengti kelis gerus.
Kiek metų dirbote su prodiuseriais Gintaru ir Mindaugu Bendžiais?
Beveik penkerius, o tiek tikrai pakanka, kad išsiaiškintum, kaip ir kas toje virtuvėje vyksta. Esu tvirtai nusprendęs – nenoriu dirbti su jokiais prodiuseriais. Ir išvis prieš krizę kas antras lietuvis muzikos versle buvo prodiuseris...
Ar nemanote, kad geriau luktelėti sunkmečio pabaigos ir tada grįžti namo?
Man ta krizė nė velnio nereiškia. Per ją aš nieko nepraradau, tik atradau. Jei žmonės koncentruojasi, kad viskas žlugs ir bus blogai, patys į tą traukinį ir pataiko... Juk ne badas, ne maras. Afrikoje kasdien vaikai miršta, o mes gyvename gerai. Ši krizė man – labai normalus dalykas, juk prieš ją daug kas iš oro pinigus darėsi.
O kaip žmonės pakelia sunkmetį Islandijoje?
Na, ir ten daug kas prisiėmė kreditų, prisipirko antikvarinių automobilių... Bet Islandijoje kitos socialinės garantijos, todėl net ir tokiomis aplinkybėmis žmonės nesijaučia išmesti į jūrą. Jei ir atleido iš darbo, žmogus pusę metų gauna visą atlyginimą, dar metus – 80 proc., tik vėliau tie procentai ima kristi. Na, bet per tiek laiko tikrai įmanoma susirasti darbą. Ten gyvendamas pamėgau vieną posakį: laimingas yra ne tas, kuris daug turi, o tas, kuriam mažai reikia. Regis, krizei tai labai tinka.
Prieš išvykdamas į Islandiją užsiminėte, jog padarėte klaidą viešindamas asmeninį savo gyvenimą. Ar vis dar taip pat tebemanote?
Nenoriu, kad kas nors kištųsi į privatų mano gyvenimą: skaitytų straipsnius, komentuotų ir mano apatinius skaičiuotų. Tada irgi panašiai galvojau, tik patirties neturėjau: viskas atrodė šviesu, gražu... Juk kiekvienas turi paslapčių, kurių niekas nežino. Būtent todėl reikia saugoti savo erdvę.
Tačiau nuo viešumo ir toliau nepasislėpsite...
Na, ir žvaigžde būti man nepatinka... Būtent dėl to labai gerai jaučiausi Islandijoje. Ten manęs niekas nepažinojo, nežiūrėjo su išankstine nuostata kaip Lietuvoje...
Jei atvirai, norėčiau vėl būti tuo Edgaru prieš penkiolika metų. Aš vertinu paprastus dalykus: bendravimą, gamtą, man patinka nuvažiuoti į kaimą...
Ir skinti rudeninius obuolius?
Ne kartą esu tai daręs. Tarp kitko, prieš tris dienas ten buvau. Va, ir į Vilnių obuolių atsivežiau, tik neatsinešiau... Būčiau pavaišinęs.
Dar tik savaitė, kai esate grįžęs namo. Smagu?
Dienos taip greitai lekia, regis, dar nė adaptuotis nespėjau, o jau užgriuvo koncertai. Į Klaipėdą grįžau ryte, durų skambutį nuspaudžiau, kai šeimyna dar miegojo. Pirmąją pamačiau sesę, paskui išlindo apsimiegoję tėvai. Tądien likau beveik nemiegojęs, o vakarop išlėkiau koncertuoti.
Ar namiškiai sulaukė islandiškų lauktuvių?
Žinoma, grįžau su lauktuvėmis – nuotraukų albumai ir islandiškas šokoladas. Pūdyto ryklio nevežiau, nes skridau lėktuvu (juokiasi). Kiek jau tilpo į lagaminą, tiek.
Nepaisant pakilių emocijų, kišenėje guli bilietas atgal į Islandiją...
Ten dar liko begalė mano daiktų, automobilis ir visokių nebaigtų klausimų. O mano galvoje tebevyksta didysis apsisprendimas: likti ar nelikti Lietuvoje?
Vadinasi, iš Islandijos grįžote dar neapsisprendęs?
Didžioji dalis manęs lyg ir norėtų likti Lietuvoje. Man čia patinka, ko gero, grįšiu į Lietuvą visam laikui (šypsosi). Yra Islandijoje dar šiokių tokių reikalų, juos sutvarkęs apsispręsiu galutinai.
Kol buvote Islandijoje, Lietuvos spaudoje apie jus pasirodydavo viena kita žinutė. Ar galima sakyti, kad pailsėjote nuo viešojo gyvenimo?
Tikrai taip. Ten gyvenau dvidešimt kartų lėtesnį gyvenimą, buvau apsuptas gamtos, daug laiko turėjau sau. Reikia pastebėti, kad iki Islandijos laiko sau apskritai neskirdavau – gyvendavau dėl kitų žmonių, todėl buvau išsisėmęs ir išsitaškęs... Matyt, reikėjo tų metų, kad galėčiau atsisukti ir pasižiūrėti į save.
Edgarai, Islandijoje jūsų kažkas laukė? O gal vykote į niekur?
O, tai jau būtų labai didelė avantiūra (juokiasi). Važiavau pas ten gyvenantį buvusį grupės klavišininką. Nesiruošiau ilgam, bet man patiko ir užsikabinau. Reikjavike visi namukai palei vandenyną, todėl net ir gyvendamas centre esi apsuptas gamtos.
Per šiuos metus ieškojote savęs?
Na, neturiu tiek pajamų, kad visus metus būčiau galėjęs gyventi vien savo malonumui... Ten dirbau paprastą administracinį darbą. Jis mane tenkino ir patiko. Dirbau tam, kad aplankyčiau ir pažinčiau tą šalį.
Be muzikavimo, nebuvote bandęs daugiau jokių darbų?
Aš visada dirbau, tik jūs nežinote. Daugelis muzikantų gyvena ne iš muzikos, tiesiog jie to neviešina, todėl žmonėms ir atrodo, kad čia labai didelės žvaigždės... Lietuva ne tokia turtinga šalis, kad joje padainavęs tris dainas ar išėjęs į eterį taptum turtingas.
Lietuvoje, be muzikavimo, dirbau vertėju, esu dirbęs ir muzikos prekių parduotuvėje. Aš ir dabar esu nusiteikęs dirbti. Man patinka veikla.
Ką galite pasakyti apie Islandiją po metų, praleistų toje šalyje?
Šiandien galiu tvirtinti, kad ji ne tokia jau mažytė. Islandija – beveik kaip aštuonios Lietuvos! Pasaulyje ji žinoma dėl unikalios gamtos, valgomo pūdyto ryklio ir geizerių. Juokinga, bet ten veikia vos vienas geizeris (juokiasi). Na, yra dar geoterminių versmių, bėga karštas vanduo... Tiek vanduo, tiek elektra ten nemokama. Nors Islandija – neva bankrutavusi valstybė, žmonės joje gyvena geriau nei Lietuvoje.
Kas labiausiai įsiminė toje šalyje?
Na, yra Islandijoje tokių „crazy“ dalykų. Net nežinau, kaip cenzūriškai tai papasakoti (šypsosi). Tarkim, islandai turi gėrimo ir mylėjimosi dieną. Tada niekas nedirba, visi plaukia į salą, statosi palapines, geria ir mylisi. Jų kalendoriuje yra net kelios tokios raudonai pažymėtos dienos.
Gal matėte iš arti ir islandų muzikos žvaigždžių?
Taip, mačiausi su Bjork. Prašiau drauge nusifotografuoti, bet ji sakė, kad yra per girta fotografijai. Šėlionės klubuose – neatsiejamos nuo jų kultūros.
Kaip galėtumėte apibūdinti Islandiją žmogui, kuris joje dar nebuvo?
Man ji pasirodė kaip kontrastų šalis: lyg ir žalia, bet atšiauru, trykšta karštos versmės, bet šalta... Žmonės arba smarkiai „tūsinasi“, arba pasirenka sveiką gyvenimo būdą: lankosi vegetarų restoranuose, sporto klubuose, bėgioja.
Be to, Islandijoje beveik kiekvienas susijęs su menu. Jei ir užima kokias nors rimtas pareigas, kurios su menu neturi nieko bendra, vis tiek lanko keramikos ar tapybos būrelius. Galbūt taip yra, nes ten gana atoku. Islandijoje žmonės daugiau eina į save, nesiblaško kaip Lietuvoje.
Ten išmokau dar vieno dalyko – nieko su niekuo nelyginti, o priimti taip, kaip yra. Kitaip sakant, atsikračiau stereotipinio mąstymo.
Ir sveiko gyvenimo būdu užsikrėtėte?
Didelis sporto aistruolis niekada nebuvau, bet negeriu, nerūkau ir mėsos nevalgau jau seniai.
Įspūdį padarė islandiškos bulvės. Jos nuskutamos, supjaustomos ir sumaišomos su graikiniais riešutais. Tada kepamos pusiau garuose, pusiau aliejuje, apliejamos karamele ir valgomos. Iš pradžių atrodo kiek egzotiškai, bet labai skanu. Pabandykite!
Minėjote, kad baigiate naująjį albumą...
Islandijoje įrašiau beveik visą albumą, liko tik techniniai dalykai, kuriuos kaip nors išspręsiu. Iki šiol negaliu atsidžiaugti tuo, kad nebedirbu su jokiais prodiuseriais. Muzikiniame pasaulyje netgi klostosi dėstosi tokia tendencija: tarp dviejų rankų nebereikia papildomų, kurios imtų pinigus ar darytų iš to verslą. Mes su grupe nusprendėme, kad bandysime viskuo rūpintis patys. Juolab kad dabar naujos erdvės – internetas. Jame galima išleisti albumą, kad ir nemokamai. Kai darai tai iš polėkio, neturėdamas paskatų papildyti savo sąskaitą banke, galima ir taip.
O kaip pragyvenimo šaltinis?
Pasakiau sau, kad man nebūtina gyventi iš muzikos. Jeigu grįšiu į Lietuvą, matyt, kaip eilinis pilietis ieškosiu darbo, o muziką kursiu savo malonumui. Stengdamasis pragyventi iš kūrybos, prisistatai sau daug barjerų... Geriau jau bėgsiu visiškai laisvu takeliu, kaip išeis, taip, bet padarysiu viską pats.
Bet ar liks laiko koncertams dirbant kitą darbą?
Na, negalėsiu prisiplanuoti koncertų iki begalybės, bet galėsiu surengti kelis gerus.
Kiek metų dirbote su prodiuseriais Gintaru ir Mindaugu Bendžiais?
Beveik penkerius, o tiek tikrai pakanka, kad išsiaiškintum, kaip ir kas toje virtuvėje vyksta. Esu tvirtai nusprendęs – nenoriu dirbti su jokiais prodiuseriais. Ir išvis prieš krizę kas antras lietuvis muzikos versle buvo prodiuseris...
Ar nemanote, kad geriau luktelėti sunkmečio pabaigos ir tada grįžti namo?
Man ta krizė nė velnio nereiškia. Per ją aš nieko nepraradau, tik atradau. Jei žmonės koncentruojasi, kad viskas žlugs ir bus blogai, patys į tą traukinį ir pataiko... Juk ne badas, ne maras. Afrikoje kasdien vaikai miršta, o mes gyvename gerai. Ši krizė man – labai normalus dalykas, juk prieš ją daug kas iš oro pinigus darėsi.
O kaip žmonės pakelia sunkmetį Islandijoje?
Na, ir ten daug kas prisiėmė kreditų, prisipirko antikvarinių automobilių... Bet Islandijoje kitos socialinės garantijos, todėl net ir tokiomis aplinkybėmis žmonės nesijaučia išmesti į jūrą. Jei ir atleido iš darbo, žmogus pusę metų gauna visą atlyginimą, dar metus – 80 proc., tik vėliau tie procentai ima kristi. Na, bet per tiek laiko tikrai įmanoma susirasti darbą. Ten gyvendamas pamėgau vieną posakį: laimingas yra ne tas, kuris daug turi, o tas, kuriam mažai reikia. Regis, krizei tai labai tinka.
Prieš išvykdamas į Islandiją užsiminėte, jog padarėte klaidą viešindamas asmeninį savo gyvenimą. Ar vis dar taip pat tebemanote?
Nenoriu, kad kas nors kištųsi į privatų mano gyvenimą: skaitytų straipsnius, komentuotų ir mano apatinius skaičiuotų. Tada irgi panašiai galvojau, tik patirties neturėjau: viskas atrodė šviesu, gražu... Juk kiekvienas turi paslapčių, kurių niekas nežino. Būtent todėl reikia saugoti savo erdvę.
Tačiau nuo viešumo ir toliau nepasislėpsite...
Na, ir žvaigžde būti man nepatinka... Būtent dėl to labai gerai jaučiausi Islandijoje. Ten manęs niekas nepažinojo, nežiūrėjo su išankstine nuostata kaip Lietuvoje...
Jei atvirai, norėčiau vėl būti tuo Edgaru prieš penkiolika metų. Aš vertinu paprastus dalykus: bendravimą, gamtą, man patinka nuvažiuoti į kaimą...
Ir skinti rudeninius obuolius?
Ne kartą esu tai daręs. Tarp kitko, prieš tris dienas ten buvau. Va, ir į Vilnių obuolių atsivežiau, tik neatsinešiau... Būčiau pavaišinęs.
