Lėktuvui nusileidus Vilniuje, Amberlife slapyvardžiu žinomas muzikantas Edgaras Lubys (26) net prisimerkė: tokios žalumos ir tokio lygaus horizonto nebuvo matęs be dviejų dienų metus – tiek laiko gyveno ir kūrė Islandijoje. Atsigrožėti Lietuvos gamta, gimtąja Klaipėda ir Baltija jis dar nespėjo – per savaitę, kiek yra čia, repetuoja, koncertuoja, o spalį kels sparnus į Islandiją. Ilgam? Kol kas ir pats sau negali atsakyti.
Kaip pirmoji savaitė gimtinėje?
Dar nespėjau adaptuotis. Kaip šilta! Išskrendant pas mus, Islandijoje, buvo kokie aštuoni laipsniai šilumos, pylė lietus. Čia kvepia medžiais, žole, ten – vandenynu. Islandijoje oras labai grynas.
Dalydamasis įspūdžiais apie tą šalį jau sakai „pas mus“? Lietuvoje neužsibūsi?
Tiesą sakant, turiu bilietą atgal – liko nesutvarkytų reikalų, daiktų. Darbą kelionių agentūroje Reikjavike baigiau, bet gavau kitą pasiūlymą. Kol kas nėra ko daug apie jį kalbėti – dar viskas „plaukioja ore“. Spalį nuskridęs apsidairysiu ir nuspręsiu, ar jo imuosi.
Po metų svetimame krašte grįžai pasikeitęs? Ko ten išmokai?
Pamatęs kitokių žmonių imi keistis ir pats. Mūsų pasąmonėje dar daug posovietizmo, žmonės išsigandę, mąsto negatyviai. Islandai – maža, bet drąsi tauta. Kas, kad krizė, kad pusę metų negauna atlyginimo, bet jie vis vien kartoja, jog Islandija – geriausia. Kitaip nei lietuviai, islandai „nevaro“ ant valdžios. Manau, reikia ne valdžią keikti, o nuo savęs pradėti kurti šviesesnę ateitį. Reikia išmokti mylėti save ir jaustis laimingiems. Krizė? Mažai pinigų? Bet juk laimingas ne tas, kuris daug turi, o tas, kuriam mažai reikia.
Tau reikia mažai?
Taip. Svarbiausia – gitara ir gamta. Galėčiau kaime gyventi. Koks malonumas nueiti į šiltnamį, agurką nusiskinti! Manau, krizė grąžins žmones prie natūralumo, imsime daugiau bendrauti, atgims vienybės jausmas.
Grojai pajūryje, šį ketvirtadienį koncertuosi Vilniuje. Jaučiasi krizė?
Kai Andrius Mamontovas viešėjo Islandijoje, pagrojome kartu, pasikalbėjome ir nutarėme, jog dabar žmonės ieško tikrų dalykų. Nebereikia muzikos kaip fono valgant karbonadą. Atlikėjams, už valandos pasistaipymą pagal fonogramą pratusiems gauti kelių tūkstančių honorarą, tiek niekas nebenori mokėti. Tie laikai baigėsi. Viskas puikiai klostosi, kai nekeli sau reikalavimo daugiausia uždirbti, parduoti daug albumų. Koncertuose man svarbiausia ne uždarbis, o tai, kad scenoje būtų gera, ir žinia, kurią savo muzika noriu perduoti. Jau turime dainų naujam albumui, bet savęs su botagu neskubiname, ramiai taisome techninius dalykus. Gal taip yra todėl, kad gyvename ne iš muzikos? Kaip, beje, didžiuma Islandijos grupių. Ten iš kūrybos gyvena tik tie, kurie pateko į pasaulinę rinką.
Vis dar jaučiuosi pakibęs tarp žemės ir dangaus. Galbūt, kai nusileisiu žemėn, turėsiu kibti į darbo paieškas. Gal tada jos didenybę krizę sutiksiu ir aš...
Kaip pirmoji savaitė gimtinėje?
Dar nespėjau adaptuotis. Kaip šilta! Išskrendant pas mus, Islandijoje, buvo kokie aštuoni laipsniai šilumos, pylė lietus. Čia kvepia medžiais, žole, ten – vandenynu. Islandijoje oras labai grynas.
Dalydamasis įspūdžiais apie tą šalį jau sakai „pas mus“? Lietuvoje neužsibūsi?
Tiesą sakant, turiu bilietą atgal – liko nesutvarkytų reikalų, daiktų. Darbą kelionių agentūroje Reikjavike baigiau, bet gavau kitą pasiūlymą. Kol kas nėra ko daug apie jį kalbėti – dar viskas „plaukioja ore“. Spalį nuskridęs apsidairysiu ir nuspręsiu, ar jo imuosi.
Po metų svetimame krašte grįžai pasikeitęs? Ko ten išmokai?
Pamatęs kitokių žmonių imi keistis ir pats. Mūsų pasąmonėje dar daug posovietizmo, žmonės išsigandę, mąsto negatyviai. Islandai – maža, bet drąsi tauta. Kas, kad krizė, kad pusę metų negauna atlyginimo, bet jie vis vien kartoja, jog Islandija – geriausia. Kitaip nei lietuviai, islandai „nevaro“ ant valdžios. Manau, reikia ne valdžią keikti, o nuo savęs pradėti kurti šviesesnę ateitį. Reikia išmokti mylėti save ir jaustis laimingiems. Krizė? Mažai pinigų? Bet juk laimingas ne tas, kuris daug turi, o tas, kuriam mažai reikia.
Tau reikia mažai?
Taip. Svarbiausia – gitara ir gamta. Galėčiau kaime gyventi. Koks malonumas nueiti į šiltnamį, agurką nusiskinti! Manau, krizė grąžins žmones prie natūralumo, imsime daugiau bendrauti, atgims vienybės jausmas.
Grojai pajūryje, šį ketvirtadienį koncertuosi Vilniuje. Jaučiasi krizė?
Kai Andrius Mamontovas viešėjo Islandijoje, pagrojome kartu, pasikalbėjome ir nutarėme, jog dabar žmonės ieško tikrų dalykų. Nebereikia muzikos kaip fono valgant karbonadą. Atlikėjams, už valandos pasistaipymą pagal fonogramą pratusiems gauti kelių tūkstančių honorarą, tiek niekas nebenori mokėti. Tie laikai baigėsi. Viskas puikiai klostosi, kai nekeli sau reikalavimo daugiausia uždirbti, parduoti daug albumų. Koncertuose man svarbiausia ne uždarbis, o tai, kad scenoje būtų gera, ir žinia, kurią savo muzika noriu perduoti. Jau turime dainų naujam albumui, bet savęs su botagu neskubiname, ramiai taisome techninius dalykus. Gal taip yra todėl, kad gyvename ne iš muzikos? Kaip, beje, didžiuma Islandijos grupių. Ten iš kūrybos gyvena tik tie, kurie pateko į pasaulinę rinką.
Vis dar jaučiuosi pakibęs tarp žemės ir dangaus. Galbūt, kai nusileisiu žemėn, turėsiu kibti į darbo paieškas. Gal tada jos didenybę krizę sutiksiu ir aš...
