„Niekada nepuoselėjau vilčių tapti „super truper" žvaigžde. Tiesiog maniau, kad ši veikla nebus tik žaidimas", - prisipažįsta Edilija Šliauderienė (26), kurios grįžimo į muzikos sceną atlikėjos Iš Stiklo vardu nepavadinsi sėkmingu. Jauna moteris tikina nemėgstanti chaoso, o būtent tai dabar ir išgyvena: muzikinė karjera baigta, naujos veiklos paieškos kol kas bevaisės, o ir asmeniniame gyvenime, panašu, netrūksta sumaišties. Tiesa, apie santykius su vyru Mariumi kalba miglotai, tačiau būtent tai ir išduoda, kad jų šeimoje, regis, ne viskas rožėmis klota.
Vienur esi pristatoma kaip dainininkė Iš Stiklo, kitur rašoma, kad tavo, kaip atlikėjos, karjera baigta. Kaip yra iš tikrųjų?
Man dainininkė Iš Stiklo jau nebeegzistuoja, bet kažkieno galvoje galbūt ji dar yra. Paskaičiusi vieną interviu supratau, kad buvusiam mano vadybininkui Jauniui (prieštaringai vertinamam žurnalistui ir prodiuseriui Jauniui Čiuladai - aut. past.) tokia atlikėja dar egzistuoja.
O kodėl tau ji nieko nebereiškia? Grįžimas į muzikos pasaulio padangę nebuvo toks sėkmingas, kaip tikėjaisi?
Nuo tos dienos, kai pirmą kartą garsiai pranešta apie mano grįžimą į sceną ir atlikėjos Iš Stiklo atsiradimą, tebuvo įrašyta viena daina, pradėta antra, o visa kita - tik kalbos. Nenoriu nieko blogo sakyti apie Jaunių - yra kaip yra. Nėra prasmės ieškoti kaltininkų. Tiesiog daugiau nesu linkusi žaisti šio žaidimo - visa tai pernelyg ilgai užsitęsė. Turiu vaiką, todėl man reikia bent šiokio tokio stabilumo, o ne pompastiško žaidimo „Superžvaigždė". Tiesą sakant, net pati nelabai suprantu, kas vyko ir kas nutiko (juokiasi).
Tad viltys grįžti į popmuzikos sceną žlugo?
Nereikia šitaip dramatizuoti (šypsosi)... Niekada nepuoselėjau vilčių tapti „super truper" žvaigžde, krautis iš dainavimo milijonų. Tiesiog maniau, kad ši veikla duos šiokios tokios naudos. Nemaniau, kad iškart grįžusi imsiu iš muzikos uždirbti, bet vyliausi, kad laikui bėgant tai nutiks. Tačiau per pusę metų taip niekas ir nepajudėjo iš vietos.
Priėjau prie išvados, kad dainavimas man nebent gali būti papildoma veikla šalia kitos - rimtesnės. Atplaukia iš jos kokie pinigėliai - valio! Neatplaukia - nieko tokio! Norėčiau tai daryti savo malonumui. Gyventi tik muzika, draskytis, žūtbūt lįsti į televiziją - ne man. Taigi tuo mano viltys ir baigiasi...
Gal gali suskaičiuoti: kiek iš tikrųjų egzistavo atlikėja Iš Stiklo, kol „sudužo" į šipulius?
Net nežinau - pusę metų, gal daugiau.
Bet juk turėtų būti skaudu, kad pompastiškas grįžimas taip greitai virto tyliu pasitraukimu?
Gal net atvirkščiai - džiaugiuosi, kad pagaliau viskas baigėsi. Juolab kad ir pati supratau, jog atsidėti vien tik dainavimui nenoriu ir negaliu. Jei būčiau nėrusi į visa tai stačia galva, būčiau daug atėmusi iš savo vaiko. Noriu turėti galimybę planuoti, o muzikos pasaulyje sunkiai ką besuplanuosi. Žinai, turbūt tikrai nėra to blogo, kas neišeitų į gera...
O gal tau tiesiog pritrūko entuziazmo, noro, kad pabaiga būtų kitokia? Galbūt apskritai dar nebuvai pasirengusi grįžti į sceną?
Neretai į krūvą susimeta daugybė aplinkybių ir dažnai nebūna tik vienas kaltas. Vadybininko kaltė? Atlikėjo? Iš tiesų pradžioje buvo labai didelis užsidegimas, bet kai pamačiau, kad viskas vyksta ne visai taip, kaip įsivaizdavau, entuziazmas išblėso. Tada ir pamaniau: „Gal man tikrai to visiškai nereikia?"
Jei šalia būtų žengęs kitas vadybininkas, pabaiga galbūt buvusi visai kitokia?
Nežinau, kas būtų, jeigu būtų... Greičiausiai vis vien vėliau ar anksčiau būčiau supratusi, kad noriu stabilesnės veiklos.
Apie kokią veiklą svajoji?
Norėčiau daryti tai, ko nesu dariusi. Galėčiau dirbti su klientais, vadovauti personalui - ką nors panašaus, ką dariau vadovaudama interjero salonui. Gal net mielai išbandyčiau darbą televizijoje. Suprantu, kad tai - tas pats šou verslas, bet vis vien stabilesnis nei muzika: bent jau gali būti beveik tikras, kad vieną sezoną darbą turėsi. Matau save įvairiose srityse, bet iki šiol blaškausi, nors puikiai suprantu, kad tam nelabai turiu laiko. Bet ir periodas ką nors nauja pradėti ne itin dėkingas.
Lauki, kol kas nors ką nors pasiūlys, ar ieškai darbo pati?
Būtų gerai, jei kas paskambintų ir pasiūlytų (kvatojasi)! Prieš savaitę internete pradėjau skaitinėti skelbimus - kaip visi normalūs žmonės. Jau svarstau, kam galėčiau nusiųsti gyvenimo aprašymą, tiesa, kol kas nenoriu minėti konkrečių pavardžių ir pavadinimų.
Bet pardavėjos darbo turbūt neieškai?
O kodėl ne? Tikrai nespjaunu ir į tokį darbą. Žinoma, nenorėčiau dirbti „Maximoje" ar „Zaroje", bet yra salonų, susijusių su grožiu, estetika, interjero dizainu, kuriuose mielai ir be jokio susireikšminimo dirbčiau. O kodėl turėčiau susireikšminti? Juk dainininkė - tai tik statusas, kuris svarbus kitiems, ne man pačiai.
Darbo penkias dienas per savaitę nuo tam tikros iki tam tikros valandos nesibaidai?
Tiesą sakant, seniai to nedariau. Bet, pamenu, interjero salone dirbau pagal grafiką ir man tai visai patiko - žinai, kada dirbi, o kada esi laisva, gali pažadėti, kad ateisi į draugo gimtadienį, su bičiuliais susitarti, kad eisite linksmai praleisti vakaro. Kai esi scenos žmogus, tokių pažadų dalyti negali. Man patinka, kai gyvenime viskas aišku, nėra makalynės.
Bet juk kaip atlikėja Iš Stiklo koncertavai visai nedaug, tad gyvenimą planuotis galėjai kaip nori...
Aš apskritai nekoncertavau! Buvo keli įrašai, pasifilmavau keliose laidose, bet koncertų nebuvo. O ir kokie gali būti koncertai, jei tavo repertuare - vos viena daina (šypsosi). Būdavo nepaprastai juokinga, kai kas nors paklausdavo apie mano „koncertinę veiklą". Apie ką jūs kalbate?!
Apskritai keista, kad žurnalistai mane vis dar kalbina, o kai kurie net kviečia nusifotografuoti žurnalo viršeliui. Dar keisčiau, kai kalbina kaip atlikėją Iš Stiklo. Kas aš tokia?!
Beje, neblogas klausimas...
(Kvatojasi.) Buvau atlikėja, ir tas šleifas tempiasi iki šiol. Iš tikrųjų esu tik žinomas veidas. Žmonės vis dar prisimena statusą, kuris neegzistuoja. Kas aš? Mama vardu Edilija. Dainininke savęs nevadinu, galėčiau pasivadinti nebent buvusia atlikėja.
Nepaisant to, jog esi buvusi, vakarėliuose, kuriuose renkasi įžymybės, esi gana dažna viešnia.
Esu žinomas veidas, todėl mane fotografuoja, tačiau realiai nieko nedarau, kad būčiau fotografuojama. Neveikiu nieko, kas žmonėms galėtų būti įdomu.
Bet juk turbūt nedaug kas žino, kad dainininkės Iš Stiklo nebėra...
O tu tikra, kad daug kas žino, jog tokia dainininkė apskritai egzistavo (juokiasi)?
Dėl renginių... Einu į juos, nes man patinka ir tikrai ne todėl, kad būčiau fotografuojama. Mielai sutikčiau, kad net nepastebėtų. O gal man ant kaktos užsirašyti „Nefotografuoti" ar plakatą pasidaryti? Fotografuokite tada, kai ką nors įdomaus veiksiu, o kol kas tik auginu vaiką ir galvoju, ką reikės toliau daryti.
Veiklos pasiilgau kaip oro ir vandens. Turiu darbelį renginių organizavimo firmelėje, bet nenoriu apie tai daug pasakoti - smulkus užsiėmimas, ir tiek. Ėmiausi, nes per ilgai užsisėdėjau ir žūtbūt noriu pagaliau išlįsti iš sąstingio. Ši veikla neatima daug laiko ir neatneša didelių pinigų, bet džiaugiuosi, kad turiu nors ką nors veikti.
Nieko keista, kad kyla klausimas: iš ko gyveni?
Vis dar sėkmingai iš motinystės pašalpos. Per daug nesišvaistau, todėl užtenka. Bet netrukus valstybės skrynelė užsidarys, todėl darbo ne tik noriu, bet jo man ir reikia.
Pastaruoju metu gyveni Vilniuje?
Čia praleidžiu vis daugiau laiko. Klaipėdoje man liūdna - sėdime dviese su Lela name ir neturime kuo užsiimti. Gyvenu kaip kokia pamestinukė (juokiasi)... Apie darbą, veiklą Klaipėdoje apskritai neverta kalbėti. Vilniuje - viskas kitaip. Žinoma, krizė ir čia jaučiasi, bet ne taip stipriai kaip Klaipėdoje. Šis miestas nuo manęs vis labiau tolsta.
Kalbi apie save, dukrelę, tačiau vyro Mariaus nė karto taip ir nepaminėjai...
Jis Afrikoje. Jau keturis mėnesius. Apie vyro darbus niekada nepasakoju, tad galiu pasakyti tik tiek, kad jis ten tikrai neatostogauja.
Vyrą ilgam į kitą žemyną išleidai lengva širdimi?
Tiesiog tam neprieštaravau.
Bet šį mėnesį, girdėjau, jis turėtų grįžti?
Tiesą sakant, jau nebežinau. Turėjo grįžti, bet dabar klaustukas, ar tai nutiks.
Kalbama, kad nemažai klaustukų - ir jūsų pačių santykiuose. Juolab kad apie jį beveik nešneki, o į renginius vis ateini su kitais - nuotraukos iš Džordanos Butkutės koncerto, kuriame laiką leidai tikrai ne su vyru, gana dviprasmiškos: su vienu vaikinu judu laikotės už rankų, kartkartėmis pasibučiuojate, išeinate apsikabinę. Natūralu, jog kyla klausimas, ar jūs su Mariumi vis dar kartu.
Bet juk nevaikštau nuolat su kuo nors vienu. Tačiau, teisybę pasakius, nenoriu kalbėti apie tai, kas susiję ne vien su manimi, o ir su kitais žmonėmis. Mano vyras niekada nenorėjo būti viešumoje, todėl būtų sąžininga, jei apie jį nekalbėčiau ir dabar.
O tie kiti... Visi jie - geri mano bičiuliai. Naglis, Jordis - žinau, kokias nuotraukas turi omenyje... Mane ir su Atlantos Donatu bandė supiršti. Na ir kas? Mano gyvenime vyrų draugų visada buvo daug. Be to, esu bendraujanti, emocionali, todėl apsikabinti žmogų, jį pabučiuoti man yra labai natūralu. Taip bendrauju ir savęs nevaržau.
Bet ranką prie širdies pridėjusi gali pasakyti, kad jūs su Mariumi - vis dar laiminga šeima?
Mes visada liksime šeima. Atleisk, daugiau nėra ką komentuoti. Vyras - Afrikoje, aš - Vilniuje, bet kad ir kur būtume, mes visada būsime šeima. Mūsų santykiuose klaustukų nėra (juokiasi).
Tad tavo širdis vis dar užimta?
Mano širdis priklauso man (šypsosi)...
