Dvi amerikiečių poros, sumanę keliauti po įspūdingas Portugalijos pilis bei dvarus, nė nesitikėjo, kad jų bendrakeleiviais taps lietuviai. Ir dar kokie, - smagi, linksma ir polėkio nestokojanti pora - televizijos laidų vedėja Edita MILDAŽYTĖ (41) su vyru verslininku Gintautu VYŠNIAUSKU (49).
„Tokios kelionės gana retos, - sako Edita, vartydama storą nuotraukų albumą. - Paprastai Portugalijoje nuomojami automobiliai ir leidžiamasi palei vandenyną. Mūsų tikslas buvo kitoks. Apžiūrinėjome senovines pilis, žavėjomės dvarų architektūra ir tuo, kaip sumaniai anų laikų pastatai suderinti su naujais viešbučių korpusais."
Pagyvenusių amerikiečių kompanija Editos ir Gintauto nevaržė. Kai norėdavo pabūti dviese, tiesiog klajodavo po mažus, dar Romos imperijos laikus menančius miestelius.
Nepaprasto grožio vienuolynai, paversti prabangiais penkių žvaigždučių viešbučiais, gurmaniškos vakarienės žvakių šviesoje ir, žinoma, puikusis Porto vynas... „Per jį netekome Ginto megztinio, - juokiasi Edita, prisiminusi pasisėdėjimą šiame uoste. - Padavėjui iškart pasakėme, kad mums tai - pirmas kartas. Jei užsisėdėtume, tegu nugabena į „Donos Amelijos" apartamentus. Jo paslaugų mums neprireikė, tačiau megztukas dingo." „Portugalija man „nurovė" stogą," - juokauja Edita, per atostogas jau išmaišiusi pusę pasaulio. Ji negalėtų tiksliai pasakyti, kurią šalį primena Portugalija. Važiuodama kalnų keliais kartais matydavo Šveicariją, kartais - Austriją, o kai kada išlįsdavo Barselonos vaizdas. „Nė nemaniau, kad ši šalis tokia išsivysčiusi ir turtinga, - sako. - Bet ko stebėtis - juk ji turtinga marmuru, Porto vynu, kamštiniu ąžuolu ir visiškai nemačiusi didžiojo karo."
„Tokios kelionės gana retos, - sako Edita, vartydama storą nuotraukų albumą. - Paprastai Portugalijoje nuomojami automobiliai ir leidžiamasi palei vandenyną. Mūsų tikslas buvo kitoks. Apžiūrinėjome senovines pilis, žavėjomės dvarų architektūra ir tuo, kaip sumaniai anų laikų pastatai suderinti su naujais viešbučių korpusais."
Pagyvenusių amerikiečių kompanija Editos ir Gintauto nevaržė. Kai norėdavo pabūti dviese, tiesiog klajodavo po mažus, dar Romos imperijos laikus menančius miestelius.
Nepaprasto grožio vienuolynai, paversti prabangiais penkių žvaigždučių viešbučiais, gurmaniškos vakarienės žvakių šviesoje ir, žinoma, puikusis Porto vynas... „Per jį netekome Ginto megztinio, - juokiasi Edita, prisiminusi pasisėdėjimą šiame uoste. - Padavėjui iškart pasakėme, kad mums tai - pirmas kartas. Jei užsisėdėtume, tegu nugabena į „Donos Amelijos" apartamentus. Jo paslaugų mums neprireikė, tačiau megztukas dingo." „Portugalija man „nurovė" stogą," - juokauja Edita, per atostogas jau išmaišiusi pusę pasaulio. Ji negalėtų tiksliai pasakyti, kurią šalį primena Portugalija. Važiuodama kalnų keliais kartais matydavo Šveicariją, kartais - Austriją, o kai kada išlįsdavo Barselonos vaizdas. „Nė nemaniau, kad ši šalis tokia išsivysčiusi ir turtinga, - sako. - Bet ko stebėtis - juk ji turtinga marmuru, Porto vynu, kamštiniu ąžuolu ir visiškai nemačiusi didžiojo karo."
