Prieš keliolika metų žiniasklaidos jis buvo pakrikštytas skandalinguoju ekskunigu, iškeitusiu kunigystę į meilę moteriai. Tuomet nuo Edmundo Atkočiūno (50) nusigręžė daugelis - ne tik buvę kolegos. Lietuvoje pasijutęs persona non grata, jis išskrido į Ameriką, kur vedė mylimą moterį Gerimantą (37) ir susilaukė trijų dukrų. Po metų, vėl praleistų gimtinėje, sako, jog šaltasis karas prieš jį ir tuos, kurių likimas panašus, dar ne visai pasibaigė.
Susitinkame prie katedros. Tądien Edmundas į ekskursiją po jos požemius atsiveža auklėtinius - Labdaros ir paramos fondo „SOS vaikai" globos namų vaikus. Ten jis dirba socialiniu pedagogu ir projektų vadovu. Socialinis darbas - dar viena jo specialybė, mat, be rimtų muzikos mokslų ir teologijos bakalauro diplomo, evangelizacijos, psichologijos ir filosofijos studijų Šv. Antano universitete Romoje, kadaise gavo ir pedagogikos magistro laipsnį Klaipėdos universitete. Būrelyje vaikų, vadinančių jį dėde, po šaltus katedros požymius landžioja ir trys jo dukros, įpratusios daug laiko praleisti su tėčiu, - dvylikametė Ėlėja, vienuolikmetė Noatė ir devynerių Dorėja.
Sulaužėte nusistovėjusias normas ir turbūt tokios reakcijos galėjote tikėtis, bet į Ameriką pasitraukėte nuo visuomenės pasmerkimo ar dėl noro ten kaip nors išsaugoti kunigystę?
Dėl abiejų dalykų. Manau, pribrendo, kad prieš tūkstantį metų įvestas celibatas būtų pakeistas. Tiek Kauno kunigų seminarijoje, tiek jau tapęs kunigu žinojau ir mačiau, kad kai kurie kunigai turi neoficialias žmonas ir vaikų. Tai nebuvo paslaptis ne tik man, bet ir tų kunigų parapijiečiams... Tačiau toks dvejopas gyvenimas buvo toleruojamas. Mano apsisprendimą lėmė dar ir tai, kad jaučiau, jog Bažnyčia vis labiau eina ne dvasingumo, o materializmo keliu. O aš naiviai bandžiau gyventi pagal Evangeliją. Deja, apsilankęs tiek Italijoje, tiek Amerikoje pamačiau, kad taip gyventi stengiasi vos vienas kitas dvasininkas. Kita vertus, yra žmonių, kurie visai nesilankydami bažnyčioje ir nebūdami praktikuojantys katalikai spinduliuoja dvasingumu... Kelerius metus mane buvo apėmusi krizė, nes smarkiai susvyravo Bažnyčios autoritetas. Natūralu, kad gyvenimo prasmės ieškojimai atvedė prie šeimos kūrimo, nors dėl to buvo daug ir sunkių svarstymų. Pranciškonų vienuolyne man liepė apsispręsti per naktį: arba „ženijiesi" ir išeini, arba lieki. Tai buvo sunki naktis... Ne dėl to, kad būčiau abejojęs dėl savęs ar Gerimantos. Buvo pasakyta, kad vedybomis išduosiu kunigystę, o ji man buvo labai svarbi. Iš tikrųjų širdyje likau kunigu, bet ne katalikų: kunigystę suvokiu plačiau - kaip meilę Dievui ir tarnavimą žmonėms. Bet kaip galėjau įrodyti visuomenei, kad likau toks pat? Jei nelaikau mišių, nereiškia, kad nesu kunigas. Kurti šeimą tokiomis aplinkybėmis Lietuvoje tuomet buvo per daug sudėtinga: nenorėjau, kad gimsiantys vaikais patirtų psichologinę traumą: juk būtų nuolat apkalbinėjami ir nužiūrinėjami.
Skridote į nežinomybę?
Ten turėjau draugą Arvydą Žygą, kunigą ir antropologą, porai savaičių apsistojau pas jį Čikagoje. Svarstėme, ką toliau daryti. Neturėjau nei kur gyventi, nei ką dirbti. Amerikoje tokie apsisprendimai irgi Bažnyčios netoleruojami. Bet vis vyliausi dar išgelbėsiąs savo kunigystę... Susiradau vedusių kunigų bendruomenę - jie morališkai mane palaikė, paprastai pasakę: vesk, tai juk ne tavo, o tavo Bažnyčios problema. Atvažiavo Gerimanta, susituokėme, išvykome į Majamį, apsigyvenome pas mamos draugę, o po metų persikėlėme į Santa Moniką - ten buvo daugiau vedusių kunigų, įsiliejome į jų bendruomenę.
Amerikoje vedę kunigai į jas burtis ėmė prieš dvidešimt metų, kai jiems irgi buvo labai sunku - ir tėvai išsižadėdavo, ir tokia, regis, demokratiška visuomenė pasmerkdavo. Dabar jau įvykęs lūžis - ten žmonės kviečia vedusius kunigus krikštyti ar laidoti savo vaikų ir artimųjų. Formaliai neišsaugojau kunigystės, bet paskui nurimau - Dievas visuomet su manimi ir tarpininkų jam nereikia. Dabar jaučiuosi atsikratęs konkrečios religijos varžtų, nes supratau, kad Dievo negalima įforminti.
Bet turbūt vis vien jautėtės kaip bėgliai?
Krizė truko kokius penkerius metus. Tol, kol suvokiau, kad būti vyru ir tėvu yra natūralu ir puiku. Katalikiškas auklėjimas manyje buvo užblokavęs daugybę paprastų tiesų. Buvo sunku. Kentėjau ne tik aš - ir Gerimanta, ir mano mama, ir jos tėvai, likę Nidoje, tarsi atsidūrę tarp dviejų ugnių. Visi buvome smerkiami ir kaltinami. Dar dirbdamas kunigu nuolat susidurdavau su dogmomis, kurios man kėlė nerimą, pavyzdžiui, su savižudžių smerkimu. Jei atsirasdavo supratingų kunigų, kurie savižudžius laidodavo, vis vien jų artimuosius smerkdavo giminės, draugai ir kaimynai. Pamenu, kaip grauždavosi tėvai, nespėję pakrikštyti staiga mirusio savo kūdikio - esą šis eis tiesiai į pragarą. Teisti, smerkti ir kaltinti - taip įprasta. Tarp kitko, šiomis dieniomis popiežius kitaip interpretavo pomirtinį nekrikštų likimą... Galu gale...
Kaip į apsisprendimą vesti reagavo jūsų kolegos?
Daugelis nusisuko. Buvo gal tik keli, kurie suprato. Didžiausias šokas mane ištiko per mamos laidotuves: nė vienas artimu laikytas draugas pranciškonas neatėjo prie jos kapo. Jei nėra meilės ir tolerancijos dvasingais save laikančių žmonių širdyse, jei jie nesugeba perlipti per dogmas ir ambicijas, ką tada kalbėti apie kitus... Mama visą gyvenimą buvo giliai tikinti, dėl tikėjimo kalinta lageriuose, bet nesulaukė pagarbos vien todėl, kad aš tapau nepageidaujamu žmogumi. Labai lengva kalbėti apie meilę žmonijai ir abstrakčiam savo artimui, bet pamiršti konkretų žmogų. Dirbu su našlaičiais ir matau, kaip jie kenčia. Kaip padėti gausioms šeimoms? Ar kas nors žino, kaip jos gyvena? Aš matau realybę, o ne gražias pasakas.
Amerikoje jūsų žmona baigė vieną geriausių universitetų, vėliau turėjo aukštas pareigas tokiose kompanijose kaip „Paramount Pictures", „20th Century Fox", Lietuvoje sėkmingai įsidarbino viename banke. Jums, kaip suprantu, teko didesnė buities našta. Kaip susitvarkėte?
Namie dirbau kompiuterinį darbą, muzikos mokytoju ir auginau pametinukes dukras. Galėjau, skirtingai nei Gerimanta, tai suderinti. Turbūt turėjome daug energijos - juk reikėdavo mergaites pamaitinti, naktį prie jų atsikelti, susisodinus vežtis į parduotuvę (Amerikoje vaikų iki dvylikos metų negali palikti vienų), su visomis trimis, įkeltomis į prekių vežimėlį, apsipirkti. Ir ne vieni metai tokio darbo... Bet nesame unikalūs: žmonės augina ir po keliolika vaikų nesiskųsdami. Nors tik dabar suprantu, koks tai buvo krūvis: be artimųjų, be jokios pagalbos, toli nuo tėvynės, iš kurios jautėme tarsi šaltąjį karą.
Lietuvoje tėvo vaidmuo tradiciškai ne itin vertinamas. Nors ledai, regis, pralaužti: jauni vyrai jau eina trumpų atostogų naujagimiui auginti, bet visuomenės požiūriu vyrui ilgiau užsisėdėti namie - „ne lygis"...
Amerikoje viskas aišku: jei moteris turi geresnį darbą, didesnė buities ir vaikų auginimo našta tenka vyrui ir - atvirkščiai. Manau, greitai taip bus ir Lietuvoje, nes čia moterys turi labai aukštas pareigas ir gerai mokamus darbus.
Niekada su Gerimanta dėl to nebuvote rimtai susipykę?
Niekada!
Dėl šeimos paaukojote daug ką. Ir ramų gyvenimą...
Gal ir Gerimantos gyvenimas kitu atveju būtų kitaip susiklostęs. Žengėme revoliucinį žingsnį. Ir dėl jo nesigailime.
Dukros žino jūsų istoriją?
Taip, mes nuo jų nieko neslėpėme. Kalbame ir diskutuojame apie Dievą, kaip gyvenantį visur ir mumyse, ugdome natūralų jų religingumą. Joms čia iš pradžių buvo sunku - jautėsi patekusios į kitokį pasaulį. Trumpam atvažiuoti būdavo įdomu, bet gyventi - visai kas kita. Mes ten jautėme nostalgiją Lietuvai, o dabar dukros ją jaučia Amerikai. Grįžome labiausiai dėl jų - norėjome, kad augtų lietuviškoje kultūroje. Apie grįžimą mąstėme ne vienus metus, bet vis buvo trukdžių. Laukėme, kol Gerimanta baigs mokslus. O ir grįžti nebuvo kur, nes Nidoje iš manęs atimė butą. Ne bažnyčiai priklausantį - teisėtai mano išsipirktą. Įrodant, kad kadaise jį buvo leista išsipirkti tik kaip kunigui, o ne kaip piliečiui. Na, tokia savotiška bausmė - kad vedžiau... Dar ir dabar man sakoma, kad turėčiau grįžti į Bažnyčią, prisipažinti esąs kaltas, kad vedžiau, kad turiu vaikų. Niekada! Nesijaučiu kaltas, kad myliu savo šeimą. O grįžome mes vis vien - iš pradžių pagyvenome Nidoje pas Gerutės tėvus, paskui atvažiavome į Vilnių. Dukros pradėjo lankyti Simono Daukanto vidurinę ir Balio Dvariono muzikos mokyklas, o mes ieškojome darbų.
Įtariu, kad jūsų pavardė tam nepadėjo, ar ne?
Nebuvo lengva. Kartais darbą prižadėdavo, o kiek vėliau, matyt, išsiaiškinę, kas ir kaip, jį atsakydavo. Pradėjau dirbti spaustuvėje vadybininku, paskui grįžau prie artimos mano širdžiai socialinės veiklos. Myliu vaikus ir man su jais lengva. Kai užaugini savus, tampi ir kitiems tolerantiškesnis, turi daugiau kantrybės. Jiems reikia daug ką parodyti: važiuojame į muziejus, į gražias ir įdomias Lietuvos vietas. Turi juos gerbti, mylėti, matyti juose dievišką daigą, kurį privalai išauginti. Negali ant jų dėl nieko pykti, nes tokie vaikai - pažeisti žmonės. Kai kurie turi tėvus, senelius, gimines, bet niekam jų nereikia. Niekas jų nenori!
Pastebėjote, kad kas nors būtų pasikeitę per dvylika metų Lietuvoje - kad ir žmonių santykiai?
Būtent. Baisiausia, kad žmonės visai nebeturi laiko sau. Ir čia, ir ten toks pat kapitalizmas, verčiantis žmones viską aukoti beveik vien darbui. Daugiau niekam nebelieka laiko. Nebeįmanoma susitikti su draugais, nes nesuderini laiko - visi užsiėmę. Amerikoje žmonės jau bando nuo to gelbėtis: buriasi į klubus pagal pomėgius - kad neužmirštų bendrauti... Po dvylikos metų nebuvimo daug ryšių jau nutrūkę, likusi vaikystės draugų nostalgija, bet žmonės bręsta, keičiasi ir dažnai į tą pačią upę, deja, nebeįbrisi. Todėl liko nostalgija laikų, kai galėjai tiesiog susėsti, kalbėtis, svajoti, kai bendra sistema, bendras visa ko stygius mus tarsi vienijo, kai vienas kitam idealistiškai padėjome. Jaunoji karta bus jau kitokia - praktiška, pragmatiška. Bet ji praras tai, ką mes turėjome - laisvės troškimą, džiaugsmo pojūtį. Jie laimingi, kad baigė mokslus, susirado darbą, nusipirko butą ir mašiną, nuskrido į Las Vegasą. Mes buvome laimingi galėdami nunešti kryžių į Kryžių kalną. Svajojome apie laisvę, kūrėme planus, iš gyvenimo tikėjomės daug, nes buvome pilni sprogstamo entuziazmo. Per tuos dvylika metų, deja, senstelėjusios tradicinės kai kurių nuostatos nepasikeitė - užėję į bažnyčią, dar iš vieno kito pastebime nemalonių žvilgsnių.
Bet ten užeinate?
Užeiname ir vaikus nuvedame. Pats nesmerkiu nieko - juk per tą laiką aš daug mąsčiau, o jie galbūt nemąstė.
