Juoda ir balta. Šios spalvos Edmundui Štenger-Mundžiui (35) ir jo žmonai Violetai Štenger (38) tinka kalbant ne tik apie išvaizdą. Įpratęs aplink save kelti energijos sūkurius, Mundis ir per Lietuvos pramogų pasaulį praūžė lyg viesulas: nesibaimindamas tarti įžūlių komplimentų ir aštrokos kritikos, kalbėdamas tiesiai, visada ištikimas pats sau. Be abejo, visiems suteikė galimybę suabejoti, ar toks pat ištikimas jis yra ir žmonai. „Pats mėgaujasi svetimų moterų dėmesiu, o žmoną su vaikais saugo nuo pašalinių akių ir laiko užrakinęs namie", - liejosi spėlionės. Tik Violetai nuo tų spėlionių, kaip ir nuo viešumos blizgesio, nei šilta, nei šalta. „Svarbiausia - aš jaučiu, kad mudviejų santykiai geri, - ji ramiai nusišypso. - O visa kita - ne taip ir svarbu."
Tykų šventės dienos priešpietį Mundis sąžiningai bando išvaikyti trumpos nakties sapnus puodeliu kapučino. „Ir vėl atsitiko taip, kaip visada, - jaukiai patrina nosį į šalia sėdinčios Violetos petį. - Vakar grįžau iš Latvijos. Pažadėjau sau: užsuksiu į klubą tik trumpam, pora kokteilių - ir iškart namo! Bet užėjom į vieną klubą, į antrą, trečią - grįžau šeštą ryto..." „Ir dar sugebėjai raktus pamiršti, - taikiai šypteli Violeta. - Paryčiais girdžiu - kažkas brazdinasi apie langus... Teko keltis įleisti."
Tai klube judu buvote ne kartu?
Violeta: O ne, naktiniai klubai manęs visai nežavi. Buvome kelis kartus drauge nuėję, bet tik tam, kad įsitikinčiau: tai jo sritis, ne mano. Aš mieliau einu į teatrą.
Gal jis tikrai tave laiko uždaręs namie? Gal visada priekabiai nori žinoti, kur eini? Ar skambina iš savo Latvijos ir reikliai klausinėja: „Kur tu? Ką veiki?"
Violeta: Ne, vyras manęs nepersekioja! Pasitiki. Bent taip sako. Gal aš ko nors nežinau...
Edmundas: Pasitikiu! Neskambinu!
Kaip gyvenate tą savaitės dalį, kai jo nėra namie?
Violeta: Sukuosi įprastu ratu: vaikai, namai, ruoša. Su Paule laukiame iš mokyklos grįžtančio brolio. Anksčiau pati jį ten veždavau, bet kai gimė mažoji, Patrikas buvo priverstas tapti savarankiškas. Šiandien jis net pusryčius mudviem su tėčiu paruošė: iškepė kiaušinyje pamirkytų duonos riekelių. O aš jam kaip pavyzdį vis rodau draugių vaikus, kurie ir grindis išvalo, ir indus išplauna, ir maisto nuperka.
Edmundas: Man tai atrodo nenormalu. Vaikas turi būti vaikas, o čia - nueiti į parduotuvę, sutvarkyti namus... Tai kada jam žaisti? Vaikystė turi būti vaikystė.
O kokia buvo judviejų vaikystė? Mediniai žaislai?..
Edmundas: Medinis smuikas! Nuo darželio dalyvaudavau visokiose „Dainų dainelėse". Šešerių metų berniūkščiui norėjosi palakstyti, pažaisti futbolą, o reikėjo groti smuiku. Balio Dvariono muzikos mokyklos styginių orkestre grojau pirmuoju smuiku, tad jaučiau atsakomybę už visą orkestrą: net ledo ritulio nežaisdavau, nes reikėjo saugoti rankas.
Violeta: Manęs tėvai neragino - neturėjo galimybių. Norėjau šokti, piešti, bet nepavyko. Todėl kai tik Patrikas pamatė tėtį, grojantį smuiku, ir ištarė: „Aš irgi noriu", puolėme ieškoti mokyklos. Tiesa, netrukus pareiškė, kad smuiku nebegros: teko perkelti į pianino klasę. Bet suteikėme jam galimybių viską išbandyti. O man taip nebuvo. Visos mano atostogos prabėgo vienkiemyje, o vaikui juk reikia mokytis, kol yra imlus. Žinoma, reikia ir palakstyti paskui karves, pajodinėti ant kiaulių, tą mes su pusbroliu sėkmingai darydavome...
Edmundas: Taigi taip ir parašys! Ant kiaulių ji mat jodinėjo!
Violeta: Dar ir ant buliaus jodavome! Mudviejų nuomonės dėl kaimo gyvenimo dažnai susikerta: jam tai atrodo baisu, o man - natūralu. Vaikystėje ir varles pripūsdavome...
Edmundas: Bijojau, kad tai pasakysi. Net negalvok to rašyti!
Na, kaip pažiūrėsi. Galima sakyti, kad varlių pūtimas - pirmieji medicinos pagrindai...
Violeta: Vaikas turi išmokti ir tokių dalykų.
Violeta, kaip tu patekai į grožio konkursą?
Violeta: Iš sportinio intereso (juokiasi). Nuo trylikos metų lankiau kulkinį šaudymą, tapau sporto meistre. Sovietų Sąjungos rinktinėje buvau vienintelė iš Baltijos šalių, vasaras praleisdavau sporto stovyklose Maskvoje. Svajojau studijuoti tuomečio Leningrado dailės akademijoje, bet tada prasidėjo politinių permainų laikotarpis. Į Vilniaus dailės akademiją be specialaus pasiruošimo nebūčiau įstojusi, todėl studijavau drabužių modeliavimą Lengvosios pramonės technikume. Ir nuėjau į grožio konkursą - man tai buvo tarsi gimnastikos būrelis. Buvau labai berniokiška, bėgiodavau apsiavusi sportbačiais ir mūvėdama džinsais, nieko nežinojau apie kosmetiką. Vytenis Pauliukaitis mokė visokių įdomių dalykų, tad grožio konkursas man buvo tarsi moteriškumo mokyklėlė.
Ten ir susipažinote su Edmundu?
Violeta: Taip. Bet iš pradžių aš jį atstūmiau.
Edmundas: Aš ten dainavau. Buvau susipažinęs su tyrimo medžiaga, žinojau, kad konkurse dalyvauja viena lenkaitė (juokiasi). Prie jos priėjęs tesugebėjau išspausti: „Aš irgi lenkas"... Ji trūktelėjo pečiais: „Tai gerai." Ir nuėjo! Bet po dviejų mėnesių vėl susitikome konkurse „Mis Pabaltijys". Į Vilnių su Violeta grįžome jau kartu. Tada turėjau motociklą: atvažiavau pas ją, o tas sėkmingai sugedo, ir aš jį labai sunkiai kelis mėnesius taisiau Violetos tėvo garaže. Turėjau progą dažnai lankytis...
Violeta, ar anuomet reikėjo drąsos draugauti su tamsiaodžiu?
Violeta: Ne - aš buvau gyvenusi Maskvoje, daug ko mačiusi. Jis atrodė kitoks, ir tiek. Maniau, pokštus krečia - argi panašus į lenką? Laukiau, kada baigsis jo išmoktos lenkiškos frazės.
Edmundas: Daugiau barjerų buvo ne dėl mano išvaizdos, o dėl reputacijos. Ji mane laikė mergišiumi...
Violeta: Užteko pamatyti, kaip jis nuolat merginų persirengimo kambaryje sukiojasi... Man tai nepatiko. Buvau jauna, ketinau siekti mokslų, karjeros, visai nenorėjau ko nors įsimylėti. Bet jis buvo labai atkaklus. Jau po kelių mėnesių paklausė, ar tekėsiu. Atsakiau - taip, tik po penkerių metų. Norėjau kur nors važiuoti studijuoti. Jis pasakė: „Gerai, aš laiko turiu."
Bet neišvažiavai?
Edmundas: Neišvažiavo. Nes aš ją namuose uždariau (juokiasi).
Violeta: Tiesiog taip susiklostė aplinkybės. Jeigu mūsų santykiai gražūs, jei aš esu įsitikinusi, kad viskas gerai, tai koks skirtumas, kas ką šneka?
Edmundas: Atrodo, pasielgėme neatsakingai, nes susituokėme vos po metų pažinties. Bet pagal amžių buvome subrendę. Tvarkėmės nuosavą butuką, nieko iš tėvų neprašėme. Aš dirbau radijo stotyje „Znad Wilii", Violeta individualiai siūdavo klientėms. Įkūrėme firmą, siuvome vienetinių modelių vakarines sukneles. Vertėmės per galvą - būdavo, savaitę vien makaronai. Makaronai su kečupu, makaronai be kečupo... Makaronus virdavome kartu.
Nebuvo taip: žmona prie viryklės, vyras - ant sofos?
Violeta: Mane Edmundas tuo ir sužavėjo: pirmą kartą atėjęs į svečius, po vakarienės nurinko nuo stalo indus ir ėmė plauti. Va, galvoju, čia tai normalus vyras...
Jis turbūt tai darė vienintelį kartą gyvenime, bet tiek to...
Edmundas: Netiesa. Kažkada esu plovęs ir antrąkart (juokiasi). O vėliau ėmiau vesti renginius, ir prasidėjo mūsų aukso amžius. Tais laikais uždirbdavau labai gerai.
O kaip klostėsi judviejų santykiai? Lengvai nugludinote kampus?
Edmundas: Su žiežirbomis.
Violeta: Aš mėgau kraštutinumus: viskas būdavo juoda arba balta. Pavyzdžiui, kai susipažinome, pareiškiau: lytiniai santykiai tik po vedybų!
Taip ir buvo?..
Edmundas: Taip. Violeta visada buvo kitokia, ir man tai labai patiko.
Violeta: Sporto stovyklose merginos verkdavo nežinodamos, nuo kurio trenerio pastojo. Man to nereikėjo. Aš rimtesnė už Edmundą, ir jis manęs klausydavo, kai bandydavau reguliuoti jo gyvenimą. Bet laikui bėgant supratau, kad žmogaus nepakeisiu: koks yra, toks ir liks.
Susikivirčiję judu skubate taikytis ar savaitę tylite?
Violeta: Aš linkusi viską spręsti ramiai, diplomatiškai, o Edmundas - atvirkščiai. Susinervinusi noriu viena užsidaryti kambaryje ar išeiti pabėgioti, o jam reikia viską išlieti čia ir dabar.
Edmundas: Negaliu eiti miegoti susipykęs su žmona. Negaliu tylėti savaitę - man geriau rėkti, bartis, išsikrauti. Išsikrauni - ir viskas atrodo gerai.
Violeta: Taip, jam tada palengvėja, o aš turiu nešti visą krūvį!
Edmundas: Mudviejų su Violeta charakteriai - kardinaliai skirtingi, bet laikui bėgant supratome, kad nėra prasmės vienam kito keisti. Svarbu rasti bendrų taškų. Bendri mudviejų taškai - tai noras būti kartu, požiūris į santuoką, šeimą.
Violeta: Pamatai sutapo, todėl mudu pradėjome statyti.
Edmundas: Retsykiais tas pastatas lengvai apgriūva, su trenksmu nulekia žemyn koks balkonas, bet paramstome, padarome kapitalinį remontą ir gyvename toliau.
Kas pasikeitė gimus vaikui?
Edmundas: Vaiko mes labai norėjome. Ne taip lengva buvo jo susilaukti...
Violeta: Jau buvome susikūrę buitį, vaikas turėjo savo kambarį. Ir man buvo jau dvidešimt septyneri - norėjau pirmą pagimdyti iki trisdešimties.
Edmundas: Vaikas mūsų nesuvaržė, nes niekur ir nesiveržėme. Aš tada buvau kitoks: nesinaudojau laisve, į šou biznį žiūrėjau kaip į darbą. Nebuvo taip, kad aš po klubus valkiojuosi, o ji sėdi namie.
Šit kaip. Tai tik dabar taip yra?
Violeta: Dabar esame subrendę. Kiekvienas žinome, ko norime. Juk žmogus bręsta, auga, ieško savęs.
Edmundas: Aš save radau „Absento fėjose" (juokiasi). Kai susipažinome, buvau toks, kaip dabar, - padraika. Ji mane paveikė, stengiausi jai įtikti, net buvome supanašėję. Visi stebėjosi - koks aš pasikeitęs, tapęs namisėda, visur tik su žmona ir nieko daugiau.
O tu vis tiek nutrūkai!
Edmundas: O aš vis tiek nutrūkau! Žmogaus nepakeisi. Ir savęs neapgausi: gali tai daryti, bet nesijausi laimingas, tau ko nors trūks. Iš tiesų gyvenime viskas nuspalvinta pustoniais, o ne juoda ir balta.
Sudėtinga buvo vienai auginti vaiką, kai vyras mokėsi Lenkijoje?
Violeta: Supratau, kad jam reikia studijuoti. Vilniuje studijuoti teisę buvo brangu, kyšiai dideli, o mes tiek neturėjome. Pasitaikė galimybė - ir jis išvažiavo.
Edmundas: Ne tam važiavau į Lenkiją, kad pabėgčiau nuo žmonos!
Sunku saugoti ištikimybę per atstumą?
Edmundas: Žinoma, sunku. Ir ne tik per atstumą... Tada man buvo sunkiau ne dėl ištikimybės, o dėl gyvenimo pokyčių. Buvau dvidešimt septynerių, bet gyvenau bendrabutyje su aštuoniolikmečiais! Siaubas! Tačiau po pusmečio pripratau ir pradėjau gyventi normalų studentišką gyvenimą: kur nors nueiti, pasilinksminti, su kuo nors pabendrauti...
Violeta, tau buvo ramu?
Violeta: Taip. Aš juo pasitikėjau. Grįžęs netrukus vėl išvažiavo - šįkart dirbti į Rygą. Kaip jau sakiau, žmogus privalo ieškoti savęs.
Kodėl tu su vaikais nevažiuoji ten gyventi?
Violeta: Nes ir čia esu patenkinta. Sūnus pradėjo mokytis Vilniuje. Be to, pradžia Rygoje buvo sudėtinga, Edmundui teko traukti firmą iš bankroto, nuomoti butus, stotis ant kojų. Kur ten aš su vaiku...
Edmundas: Pastebėjau, kad mes nesame seni, bet senų pažiūrų. Kol nėra sąlygų, nėra ir vaikų. Kol nėra buto, nėra ko ten ir važiuoti. Negi lėksi paskui vyrą, jei anas neturi stogo virš galvos, ar ne?
Violeta: Negaliu skųstis (juokiasi). Kai pradedu guostis, kad norėčiau turėti daugiau laisvo laiko, Edmundas man nupiešia tarybinės moters paveikslą: ji dirba fabrike nuo ryto iki vakaro, su pirkiniais bėga namo, tempia iš darželio vaikus, skalbia ir verda...
Edmundas: Ir dar ištariu genialią frazę: „Už tavo leksuso lango yra ir kitoks gyvenimas."
Violeta: Pro mano leksuso langą gyvenimas tikrai atrodo labai gražus. Žinoma, visur galima rasti minusų, bet aš labiau linkusi ieškoti pliusų. Viskas gerai, nesergame jokiomis baisiomis ligomis... O buvo metas, kai laukiau atsakymo dėl krūties auglio - piktybinis ar ne. Mano dienos galėjo būti suskaičiuotos.
Edmundai, ką tu tada galvojai?
Edmundas: Labai išgyvenau. Tai buvo visai neseniai - praėjusiais metais. Du maži vaikai... Kai tai nutinka, visos smulkmenos nubyra kaip dulkės, ir lieka tik gyvenimo pamatas. Supranti, kad tas žmogus tau brangus, ir nenori jo prarasti. Aš tiesiog bijojau, būčiau atidavęs viską, kad rezultatai būtų buvę teigiami. Atsipeikėjau nuo šou biznio, tūso, chebros, supratau, kad tai nieko neverta. Dievas turbūt specialiai tai padarė, kad atsipeikėčiau. Specialiai pakišo ir istoriją su susišaudymu - matyt, nebuvo kitos galimybės mane papurtyti ir priversti viską apmąstyti.
Manai, jeigu ne tos nelaimės, dabar būtum kitoks?
Edmundas: Nežinau, koks būčiau. Bet tada plaukiau ant bangos, jūra atrodė iki kelių. Kartais pagalvoju, kad ir dabar man reikėtų atsitokėti, nes dar vieno Dievo pagrasinimo pirštu nebenoriu.
Violeta, ar vis dėlto kraustysiesi į Latviją?
Edmundas: Pasakyk visai Lietuvai, kad šiemet atvažiuosi.
Violeta: Šešti metai per atostogas ten važiuojame. Šiemet planuoju ir kraustytis. Ko tu juokiesi? Juk pasakiau, kad planuoju...
Edmundas: Turbūt norėjau išgirsti ne „planuoju", o „atvažiuosiu"...
Matai? Ją dar reikia įkalbėti!
Violeta: Turiu tam tikrų įsitikinimų, kurie mane stabdo. Bet žmonės, kurie vienas kitam pažada būti kartu iki gyvenimo pabaigos, turi tesėti pažadą.
Ką tu manai apie dabartinį Edmundo sužydėjimą?
Edmundas: (Dainuoja.) Palemone sužydėjo visos gėlės...
Violeta: Aš - už. Žinau, kad pramogų sritis labai miela jo širdžiai, jis jaučiasi kaip žuvis vandeny. Aš už tai, kad žmogus atsiskleistų, atsipalaiduotų, mėgautųsi.
Ar neįvyko nieko tokio, kad vyrui pasakytum: „Mielasis, jau per daug atsipalaidavai"?
Violeta: O kam tas karteles kelti, žmogų į rėmus sprausti... Reikia tiesiog mėgautis gyvenimu. Mes tai ir darome.
Edmundas: Nesitarėme dėl mano dalyvavimo „Žvaigždžių duetuose": tiesiog pareiškiau, kad dalyvausiu, o Violeta man išrinko partnerę. Tu kalta, kad dabar aš su Rūta kankinuosi!
Violeta: Vertinant profesionalumą, judviejų duetas labai gražus. O dėl asmeninių santykių - čia jau jūsų problemos. Prie talentingų žmonių sudėtinga prieiti, nereikia jų spausti. Duok žmogui laisvę, ir talentas atsiskleis.
Ar pavyksta likti išmintingai, kai tas talentas ištaria žymiąją savo frazę, kad scenos partnerę norėtų arba užmušti, arba pamylėti?
Violeta: Tai tik žodžių žaismas. Išsamiau tai aptarti mums su Edmundu vertėtų dviese. Keistas jis žmogus: jam net tokioje situacijoje reikia žiūrovų ir klausytojų!
Vadinasi, šia delikačia tema yra ką išklausyti ir aptarti!
Edmundas: Žinoma, yra...
Violeta: Nėra tobulų žmonių. Visi turime trūkumų. Kas iš to, kad jį barsiu? Gadinsime nervus, gaišime laiką, o jis vis tiek darys savo. Neverta... Mažam vaikui reikia leisti prisiliesti prie orkaitės, kad žinotų, kas yra karšta. Taip ir čia: jei reikės, Dievas jį papurtys.
Bet gal ir žmonai vertėtų jį apmalšinti?
Violeta: Manau, kad jis išsilakstys. Negalima per jėgą rauti žalio neprinokusio vaisiaus - išmintingiau sulaukti, kol pats prinoks ir nukris. Žmogų reikia ne barti, o tiesiog mylėti.
Edmundas: Gal dėl to sugyvename, kad esame tokie skirtingi. Mūsų santykiai labai pagerėjo, kai atsipalaidavome. Patinka, nepatinka - čia jau kas kita, niekada nebūna idealu. Bet mes mėgaujamės gyvenimu.
Ar judviejų atsipalaidavimo ribos - tokios pat?
Edmundas: Violetos ribos kur kas siauresnės. Ne todėl, kad jai galima mažiau: tiesiog pati jas nusistačiusi. Mano ribos - labai plačios, jos - siauros. Ir, neslėpsiu, man tai patinka.
Violeta, tu sulauki kitų vyrų dėmesio?
Violeta: Taip, žinoma.
Edmundas: Šit kaip? Nagi, klausinėk, nesustok, čia jau ir man įdomu.
Violeta: Visur sulaukiu dėmesio. Gatvėje. Parduotuvėje. Kartais užtenka sankryžoje sustoti...
Ir ką vyrai daro? Prilipdo telefonų numerius prie mašinos stiklo?
Violeta: (Juokiasi.) Kaip moteriai, malonu, kad į mane atkreipia dėmesį, kad dar nesu sugriuvusi keturiasdešimtmetė. Buvo labai malonu, kai sykį neįleido į mokyklą: „Kur tu čia dabar, į kokią pamoką?" Į pirmą klasę, sakau, pas sūnų... Bet romanų sau neleisčiau, nes žinau, kad įskaudinčiau artimą žmogų.
O vyrui tos tiesos negalioja?
Violeta: Tai jau jo sąžinės reikalas. Jis suaugęs, tegul pats ir sprendžia.
Edmundas: Man tos tiesos galioja! Galioja, sakau!
Violeta: Kai tai sakai, žiūrėk žmogui tiesiai į akis. Antraip pamanys, kad meluoji...
