Kaip gyvena šeima, kurios namas stovi gatvėje, pavadintoje taip, kaip kadaise veikusio muilo fabriko? Be abejo, čia, kaip ir visur, išaušta dienų, kai į žydrą dangų kyla laime nuspalvinti burbulai, o kartais jie sproginėja lyg mūšio lauke. Egidijus (49) ir Vaida (49) SIPAVIČIAI ne sykį turėjo progą pasijusti lyg muilo operos herojai. Tačiau vis dėlto jie – kartu.
Kartu ir – laimingi. Prašomas pasakyti tikslią santuokos datą dainininkas trumpai pagalvoja: „1975-ųjų rugpjūčio 1-oji.“ Sugavęs žmonos žvilgsnį pasitaiso: „1985-ųjų rugpjūčio 1-oji.“ Kasmet šią dieną Vaida nudžiuginama puokšte. O gal pora ketina atnaujinti amžinos ištikimybės priesaiką? „Vaida bijo, – kvatoja Egidijus. – Nežino, kas paskui gali atsitikti, o dabar gerai gyvename...“ Neseniai tokia mintis kilo vakarojant su draugais – gal vertėtų susiruošti ir iškelti sau tokią šventę, kuri truktų kelias paras? Tačiau kalbos ir liko kalbomis.
„Mes tikrai gera pora!“ – tvirtina dainininkas. „Niekada nesimėtėme žodžiu „skiriamės“, – jam antrina žmona. Nors dar prieš pusmetį smalsuoliams atrodė, kad Sipavičių skyrybos – ne už kalnų. Vaida netgi sulaukė klausimo, ar namas jau parduotas, mat jaukus būstas būtų buvęs gardus kąsnis. Tačiau dainininkas vasarą kilusį skandalą (į paparacų taikinį Egidijus Sipavičius pateko su paslaptinga brunete, kurią pristatė kaip įkaušusią gerbėją. „Vėliau labai gailėjausi šių žodžių, nenoriu įžeisti žmonių“, – dabar prisipažįsta) vadina išpūstu burbulu. Šeimą išskirti galėjusioje istorijoje atlikėjas stengiasi įžvelgti pliusą – apie jį tiek daug nebuvo rašoma net pasirodžius naujam albumui.
Egidijau, šią savaitę pristatėte naują laidą „Žmonos“. Atrodo, apie garsių vyrų antrųjų pusių džiaugsmus ar rūpesčius turėtų kalbėti moterys...
Geriau atsakytų prodiuseriai. Mano manymu, jei saldžią laida vestų graži moteris, gal būtų per daug cukraus... Vyro reikia lyg kontrasto ar balanso. Net trileryje turi būti gražių moterų, kitaip dėl ko būtų verta kovoti?
Kad moteriai reikia tvirto peties, neabejojama. O kaip vyrui – gal prie namų židinio jis kaip tik geriau jaučiasi vienas?
Viengungiais iki mirties išlieka tik vienas kitas. Vyrai po skyrybų ir vėl veda – ketvirtą, penktą sykį. Nors prisiekia daugiau niekada nevesią. Viena moteris ar vienas vyras – kažkas neišbaigta. Žmogus turi patirti ir atradimo džiaugsmą, ir nusivylimo skausmą. Tik tada gyvenimas būna pilnakraujis. Šiai situacijai tinka viena istorija. Seniai šeimas sukūrę bičiuliai vienišą vyrą ragino ieškoti žmonos. „Kam? Aš laisvas, viską, ko reikia, turiu“, – atkirsdavo šis. Kadangi jį vis zujino ir zujino, kartkartėmis vyriškis pradėjo įsiklausyti į šiuos žodžius. Paskutinis argumentas ryžtis vesti buvo vieno draugo frazė: „Įsivaizduoji, ateis paskutinė diena. Nebus kas mirties patale atneštų stiklinę vandens.“ Nykus vaizdas. Vyras sukruto ir vedė. Šeimyninis gyvenimas susiklostė itin nesėkmingai, jis jautėsi nelaimingas. Džiaugsmo nesuteikė ir atžalos. Gulėdamas mirties patale girdėjo, kaip vaikai riejasi dėl turtų. Ir kokia tada jam į galvą šovė mintis? „O vandens tai nesinori...“
Karjeros laiptais kopiančiam vyrui svarbu, kokia moteris šalia: vienus reikia stumti, kitiems – sukurti ramybės oazę...
Man svarbiausia – netrukdyti. Pirmoji šeima iširo vien dėl šios priežasties. Kai vedžiau, buvau paprastas dvidešimt vienų vaikinas iš Šančių, dirbau radijo gamykloje aparatūros derintoju, surinkinėjau pirmus kompiuterius, skaičiavimo mašinas. Draugavau su mergaite, vaikelis ir, aišku, vedybos. Staiga viskas pasikeitė – patekau į sceną. Iki tol visą laiką barškinau gitara, kartą mane išgirdo ir pakvietė į saviveiklininkų ansamblį, paskui greitai prasidėjo profesionalo karjera. Tapau vokalinio instrumentinio ansamblio „Vilniaus aidai“ nariu. Išvažiuodavome dviem trims savaitėms į gastroles po Lietuvą – nuolat nebūdavau namie. Tokį gyvenimą ne visi gali iškęsti. Pirmajai žmonai nepavyko – kartu gyvenome tik kelerius metus. Negaliu sakyti, kad tik ji kalta. Ir aš kaltas. Prasidėjo visokie gandai, pletkai...
Pavyko išsaugoti ryšį su pirmąja šeima?
Labai skausmingai skyrėmės, buvo metas, kai nemačiau dukrų. Ilgainiui su žmona susitvarkėme savo gyvenimus taip, kad mums vienam kito nereikia. Vyresnioji dukra gyvena Prancūzijoje ir turi dvi dukras – vienai anūkei septyneri, kita neturi nė metų. Jaunesnioji gyvena Kaune.
Subyrėjus pirmajai šeimai, ilgai mėgavotės viengungiško gyvenimo malonumais?
Linksmas laikas. Tuo metu padaryta viskas, kas įmanoma.
Gal verta nuotykius aprašyti knygoje?
(Purto galvą.) Būtų vienoda. Koncertas – balius, koncertas – balius...
Pasakojama, kad legendinis Bobas Dylanas po koncerto naktiniame klube užsisakydavo žuvies iš restorano, truputį LSD iš narkotikų prekeivio ir būtinai tamsiaplaukę gražuolę nakčiai iš sutenerio...
(Kvatoja.) Lietuvoje buvo kiek kitaip: ne LSD – degtinė.
Kažkuris jūsų kolega yra sakęs, kad atlikėjas neturėtų nustebti, jei po koncerto užkulisiuose prieis vaikas ir ištars: „Labas, tėti“...
Jau būtų priėjęs. Bet gal reikia nusispjauti per petį?
Po kiek metų linksmybių maratonas pabodo?
Neskaičiavau. Tapti alkoholiku man niekada negrėsė – negaliu daug baliavoti. Jei dvi dienas baliai, trečią esu ligonis. Viengungiavimo laiku nebuvo ilgesnio meilės romano. Tik nuotykiai, nuotykiai, nuotykiai. Kartą geru laiku ir geroj vietoj pasirodė Vaida.
Kaip sutikote būsimą žmoną?
Atsitiktinai. Pirmą sykį pamačiau ją būdamas jaunas pradedantis dainininkas. Stovėjau autobusų stotelėje. Sustojo pro šalį važiuojantis draugas – mašinoje sėdėjo dvi merginos, viena jų buvo Vaida. Tik po kurio laiko ir įvairių peripetijų pradėjome draugauti.
Antrąsias vedybas taip pat paspartino į pasaulį besiveržiantį gyvybė?
Metus jau gyvenome kartu. Vaikutis paragino sudėti parašus.
Negąsdino, kad pirmosios vedybos ir jums, ir Vaidai nenusisekė?
Vėl bristi į tą pačią upę...
(Po pauzės.) Tikrai nebuvo apėmusi euforija. Bet priėmėme tai kaip logišką žingsnį. Aišku, sykį nudegęs žmogus vėl bijo. Bet mes buvome vienas kitą išmėginę: ilgai draugavome, paskui metus gyvenome.
Pirmaisiais gyvenimo kartu metais spėjote patirti, kas yra krizė?
Mylėjome vienas kitą. Kol pora draugauja, retai kyla nesusipratimų, nesutarti pradeda kartu įsikūrę. Tada pyktis niekur neišeina, lieka tarp dviejų žmonių tame pačiame kambaryje. To dažniausiai poros ir neišlaiko. Nekrikščioniška, bet, manau, prieš vedybas reikia kartu pagyventi.
Bet gal tada norėsis visą gyvenimą tik bandyti...
Ir gerai. Santuokoje svarbiausia – psichologinis suderinamumas. Tai galima įvertinti tik būnant kartu. Sako, didžiausias išbandymas porai – išsiskyrimas. Manau, priešingai – buvimas kartu visą laiką. Išsiskiri nors ir trumpam, pasiilgsti, atmintyje iškyla romantiškiausi vaizdai... Bet išgyvenk kartu uždarytas...
Kas tada verčia likti kartu?
Atsakomybė. Tolerancija. Supratimas. Atlaidumas.
Meilės nepaminėjote. Kaip per dvidešimt vedybinio gyvenimo metų ji keičiasi?
Būtų naivu tikėtis, kad išliktų romantiška Džuljetos ir Romeo meilė...
Be abejo, juk jie kartu nė nespėjo pagyventi...
(Juokiasi.) Būtų pagyvenę – viskas būtų baigęsi. Nebūtų romantiškos istorijos. Sakoma, kad komedija – buvusi tragedija. Gal ir su meile taip pat? Ilgainiui ji keičiasi. Neįsivaizduoju penkiasdešimtmečių sutuoktinių, laipiojančių vienas pas kitą pro balkoną.
Bet nesunku įsivaizduoti, kaip penkiasdešimtmetis kopia ne į savo sutuoktinės balkoną...
Tai klasikinis variantas (kvatoja). Ir jau komedija.
Esate patyręs tai, kas vadinama vidutinio amžiaus krize?
Kas prisipažins tai patyręs? Pavadinimą „amžiaus krizė“ sugalvojo psichoanalitikai, kad galėtų sukišti žmogų į rėmelius ir pasakyti, kas jam yra. Iš kur jie žino, kas atsitiko? Iš kur žinoti, ar ištiko vidutinio amžiaus krizė, ar žmona apsileido, prieš miegą ryja cepelinus ir su ja tampa nebeįdomu? Gal tiksliau – kantrybės krizė?
Ir vėl kalta moteris?
Santykius turi puoselėti abu. Kai sporto klube pamatau apkūnią moteriškę, įnirtingai puolančią prie treniruoklių, neabejoju – vyras ją paliko dėl jaunesnės. Kur ji buvo anksčiau?
Tai būtų išgelbėję santykius?
Kodėl ne? Tas pats tinka ir vyrams. Po vedybų daugelio figūra taip pasikeičia... Susitinki ir pastebi papilnėjusį liemenį, žandukus. Ar tik nevedei? „Taip“, – išdidžiai prisipažįsta. Niekur nenori eiti iš namų, skaniai valgo, tačiau po kiek laiko to nebeužtenka... Moterys pastebi: jei vyras pasitempęs, vadinasi, šalia – kita moteris. Jis susišukavęs, naujai apsirengęs... Kokia parazitė, viską pakeitė. O gal vyras paprasčiausiai pasistengė? Reikia stengtis abiem. Aš tik filosofuoju. Šeimoje su tuo nesusidūriau.
Bet čia tik viena priežastis, galinti sugriauti šeimą. Vieni sako, kad išskyrė uošvė. Kiti kaltina nepriteklius. Treti priteklius ir persisotinimą. Kaip gali žinoti, ko reikia žmogui? Šeimoje gyvenant pradeda erzinti tai, kas kadaise patiko. Tarkim, mielos silpnybės. Kaip žavu – viena jos akis šiek tiek mažesnė... O po kiek laiko norisi prašyti, kad ryškiau tą akį pasidažytų.
Koks jūsų šeimos receptas?
Esame išlaikę patį didžiausią išbandymą: penkerius metus buvome drauge visą parą. Dirbome užsienyje (Šveicarijoje, Olandijoje, Italijoje), kartu gyvenome, ilsėjomės ir dirbome – juk Vaida buvusi šokėja. Panašiai kaip kosminiame laive uždaryti žmonės, skirtumas tik tas, kad galėjome bendrauti su aplinkiniais. Šeimai tai buvo sunkiausias momentas.
Kai pradėjote pasakoti, pamaniau, kad paminėsite neištikimybę...
Ne. Sunku, kai žmonės visą laiką kartu, tada negalima net atsikvėpti.
Niekada nekilo minties susikrauti lagaminą ir išeiti iš namų?
Esu cholerikas: pratrūkstu, o aistroms nurimus gailiuosi. Reikia dėkoti Vaidai už toleranciją. Ji sugebėdavo atlaikyti tą momentą ir sulaukti atsiprašymo. Santuoką gelbsti ši jos savybė ir, be abejo, kiti mano būdo bruožai. Mes tikrai gera pora! Abu esame kartą išsiskyrę, abu žinome, kaip tai trapu, kaip lengva viską nubraukti. O kas toliau? Sunku ką nors sukurti.
Gal sulaiko ir vaikai?
Didesnė atsakomybė. Juolab kad aš jau turiu tokią naštą – kartą palikau savo vaikus ir mačiau, kaip dukros kankinasi.
Bet perkūno iš giedro dangaus tikimybė niekada neatmetama?
Velnias tu mano, niekas nežino, ką tas gyvenimas tekštelės. Niekada nesakyk „niekada“.
Viename interviu tvirtinote, kad vyrai užkoduoti būti neištikimi...
Nemačiau nė vieno, kurio akys nesužibėtų horizonte pasirodžius patraukliai moteriai ir neužsidegtų flirtuoti. Tačiau paskui prasideda kiti dalykai: ką tu sau gali leisti ir ką leidi. Flirtas, santykių pradžia – žaviausias dalykas. Ir amžius – ne riba.
Bet jei kompanijoje staiga žvilgsnis sustoja ties žmona, kuri flirtuoja su šalia esančiu vyriškiu... Pavyduliaujate?
Nesame vienas kitam iškėlę pavydo scenos. Kai baliavojame, kartu ateiname ir kartu išeiname. Žiburiukai akyse – liuks. Matai degančias akis, supranti, kad žeria komplimentus. Kodėl ne? Pats užmiršti tai daryti. Tokie dalykai mobilizuoja.
Tuo metu laiptais nusileidžia fotosesijai pasirengusi Vaida. Gal pokalbis apie komplimentus, o gal kas kita Egidijų priverčia prisiminti, kad moka žarstyti pagyras. Dabartinį savo gyvenimo laikotarpį Vaida vadina „prie namų“. Ilgai ji sukosi lyg voverė: nuo aštuonių ryto iki penktos vakaro dirbo vadybininke vienoje drabužiais prekiaujančioje bendrovėje (bet tai nesutrukdydavo lydėti vyro į vakarėlius, o kitą rytą pakirsti iš lovos šeštą )ir ne rečiau nei Egidijus vykdavo į komandiruotes. Sausį išėjo iš darbo. „Dabar galiu pajusti, ką reiškia būti žymaus vyro žmona“, – šypsosi moteris. Iš pradžių to baiminosi (nors turi individualią įmonę ir kartais konsultuoja renkant kolekcijas), bet ilgainiui pajuto, kaip vis labiau įtraukia namų ritmas. Pranašumų daug – gali skirti laiko sau („lankausi sporto klube, patobulinau figūrą. Moterys visada atranda ką keisti“), dešimtmetei Liepai („Padedu ruošti pamokas, nereikia samdyti merginos kaip anksčiau“), dvidešimt dvejų sūnui Karoliui („Iš darbo atvažiuoja pietų, susėdame ir pasikalbame“). Vienintelis trūkumas: „Taip gyvenant reikia turėti kur kas daugiau pinigų nei dirbant.“
Vaida, ar sunku būti garsaus vyro žmona?
Jei ir namuose jis būtų užrietęs nosį, tada būtų sunku. Egidijus atveria namų duris ir tampa mylinčiu vyru, geru tėčiu, rūpestingu partneriu. O kai jis scenoje, negaliu atitraukti akių. Iki šiol.
Kas tai? Meilė?
Tik susipažinus – aistra, kai vienas be kito nė iš vietos. Kai tiek metų esi kartu – kitaip. Tačiau ir dabar man gera į jį žiūrėti. Jaučiu, kad labai myliu. Kai patenki į painias situacijas ir tampi visuomenės taikiniu, pagalvoji: jei tie gandai pasirodytų tiesa, būtų labai skaudu.
Užsimenate apie praėjusią vasarą pasklidusias kalbas, kad jūsų vyrui draugiją palaiko tamsiaplaukė?
Taip. Netikiu, kad tai galėtų vykti, bet... Esu atvira: Egidijus man primena, kad galvočiau, ką sakau, juk aplinkiniai tik ir laukia intrigos. Tačiau meluoti sunku – paskui gali pamirši savo žodžius. Mes daug apie tai kalbėjomės. Spaudoje pasirodžiusios nuotraukos tarsi leidžia suprasti, kad jie buvo dviese... Klausiau, kaip jos padarytos. Kadangi tuomet nepastebėjau jokių Egidijaus elgesio pokyčių, jokių dingimų, o tokių, spėju, atsiranda porai tolstant, įtarimų nekilo. Jei šeimoje harmonija ir vienas taip pasielgia, vadinasi, gilumoje kažkas neteisinga. Manau, Egis garbingas. Jei kas nors būtų, pasakytų man, neveidmainiautų ir neslėptų. Jis visada išgyvena, jei aš jaudinuosi, ir trokšta, kad ramiai gyvenčiau. O skambinti ar tikrinti...
Svarbiausia šeimoje – pasitikėti?
Taip. Kai partneriui pasakai, kad pasitiki ir jis gali daryti, ką nori, gal nebekyla tokio noro? Kai susitikome, nebuvau girdėjusi, kad Egidijus žinomas dainininkas. Paprastas ir labai patrauklus vaikinas. Man jis buvo gražus.
Kuris žengė pirmą žingsnį?
Aš. Man jis labai patiko, įtampa per kojas nuėjo. Pažinties dieną buvome keturiese. Jis pradėjo bendrauti su geriausia mano drauge. Kai tapo per sunku matyti juos kartu, pasakiau tai tiesiai šviesiai. Nebijojau prisipažinti Egidijui, kad jį myliu, todėl negaliu būti kartu su jais.
Vyrus toks drąsus pareiškimas gali išgąsdinti?
Švelniai pasakiau. Vieną vakarą ekspromtu išsiveržė. Skaudu buvo matyti juos kartu apsikabinant ir bučiuojantis. Tada negalvojau apie reakciją. Niekada apie tai nesikalbėjome, tik viename Egidijaus interviu perskaičiau, kad tai jį ir suintrigavo. Pradėjome draugauti rudenį, o jis gal tik pavasarį pasakė mane mylįs. Man buvo gera ir be to prisipažinimo. Tačiau išgirsti, be abejo, malonu.
Mes niekada nesimėtėme žodžiu „skiriamės“. Aš kartą taip pat esu išsiskyrusi. Nors to negaliu vadinti santuoka – per trumpai truko.
Iš namų išėjo ne tik pirmasis mano vyras, bet ir jo mama. Manęs niekas neklausė. Kaip dabar prisimenu save stovinčią ir galvojančią: „Keista, kad ši pasaka greitai baigėsi.“ Jie nuėjo ir nuėjo. Viskas.
Sipavičių namus Šančiuose užlieja sutemos. Po virtuvę nekantriai kuičiasi išalkusi Liepa, savo kambaryje dar neužsidaro Karolis. Artėja septinta valanda, ritualu tapusios vakarienės laikas. Jei tik šeimos galva neužsiėmusi (nors dažnai būtent taip ir atsitinka), visi keturi susėda prie stalo. Gal ir ne laikas prisiminti dainininko papasakotą istoriją, kaip vyras išsižadėjo viengungystės dėl ramybės paskutinio atodūsio akimirką, bet... Įdomu, šlovės laikotarpį išgyvenantis atlikėjas susimąsto, ar Vaida – būtent tas žmogus, kuris išties paskutinę stiklinę vandens? „Ar aš tau skirta?“ – mylinčiomis akimis žvelgdama į vyrą klausimą perfrazuoja Vaida. „O gal paprašysiu įpilti viskio?“ – nepaliauja šmaikštavęs Egidijus. Klausantis pokalbio įrašo, ties šiais žodžiais pasigirsta pakštelėjimas.
Kartu ir – laimingi. Prašomas pasakyti tikslią santuokos datą dainininkas trumpai pagalvoja: „1975-ųjų rugpjūčio 1-oji.“ Sugavęs žmonos žvilgsnį pasitaiso: „1985-ųjų rugpjūčio 1-oji.“ Kasmet šią dieną Vaida nudžiuginama puokšte. O gal pora ketina atnaujinti amžinos ištikimybės priesaiką? „Vaida bijo, – kvatoja Egidijus. – Nežino, kas paskui gali atsitikti, o dabar gerai gyvename...“ Neseniai tokia mintis kilo vakarojant su draugais – gal vertėtų susiruošti ir iškelti sau tokią šventę, kuri truktų kelias paras? Tačiau kalbos ir liko kalbomis.
„Mes tikrai gera pora!“ – tvirtina dainininkas. „Niekada nesimėtėme žodžiu „skiriamės“, – jam antrina žmona. Nors dar prieš pusmetį smalsuoliams atrodė, kad Sipavičių skyrybos – ne už kalnų. Vaida netgi sulaukė klausimo, ar namas jau parduotas, mat jaukus būstas būtų buvęs gardus kąsnis. Tačiau dainininkas vasarą kilusį skandalą (į paparacų taikinį Egidijus Sipavičius pateko su paslaptinga brunete, kurią pristatė kaip įkaušusią gerbėją. „Vėliau labai gailėjausi šių žodžių, nenoriu įžeisti žmonių“, – dabar prisipažįsta) vadina išpūstu burbulu. Šeimą išskirti galėjusioje istorijoje atlikėjas stengiasi įžvelgti pliusą – apie jį tiek daug nebuvo rašoma net pasirodžius naujam albumui.
Egidijau, šią savaitę pristatėte naują laidą „Žmonos“. Atrodo, apie garsių vyrų antrųjų pusių džiaugsmus ar rūpesčius turėtų kalbėti moterys...
Geriau atsakytų prodiuseriai. Mano manymu, jei saldžią laida vestų graži moteris, gal būtų per daug cukraus... Vyro reikia lyg kontrasto ar balanso. Net trileryje turi būti gražių moterų, kitaip dėl ko būtų verta kovoti?
Kad moteriai reikia tvirto peties, neabejojama. O kaip vyrui – gal prie namų židinio jis kaip tik geriau jaučiasi vienas?
Viengungiais iki mirties išlieka tik vienas kitas. Vyrai po skyrybų ir vėl veda – ketvirtą, penktą sykį. Nors prisiekia daugiau niekada nevesią. Viena moteris ar vienas vyras – kažkas neišbaigta. Žmogus turi patirti ir atradimo džiaugsmą, ir nusivylimo skausmą. Tik tada gyvenimas būna pilnakraujis. Šiai situacijai tinka viena istorija. Seniai šeimas sukūrę bičiuliai vienišą vyrą ragino ieškoti žmonos. „Kam? Aš laisvas, viską, ko reikia, turiu“, – atkirsdavo šis. Kadangi jį vis zujino ir zujino, kartkartėmis vyriškis pradėjo įsiklausyti į šiuos žodžius. Paskutinis argumentas ryžtis vesti buvo vieno draugo frazė: „Įsivaizduoji, ateis paskutinė diena. Nebus kas mirties patale atneštų stiklinę vandens.“ Nykus vaizdas. Vyras sukruto ir vedė. Šeimyninis gyvenimas susiklostė itin nesėkmingai, jis jautėsi nelaimingas. Džiaugsmo nesuteikė ir atžalos. Gulėdamas mirties patale girdėjo, kaip vaikai riejasi dėl turtų. Ir kokia tada jam į galvą šovė mintis? „O vandens tai nesinori...“
Karjeros laiptais kopiančiam vyrui svarbu, kokia moteris šalia: vienus reikia stumti, kitiems – sukurti ramybės oazę...
Man svarbiausia – netrukdyti. Pirmoji šeima iširo vien dėl šios priežasties. Kai vedžiau, buvau paprastas dvidešimt vienų vaikinas iš Šančių, dirbau radijo gamykloje aparatūros derintoju, surinkinėjau pirmus kompiuterius, skaičiavimo mašinas. Draugavau su mergaite, vaikelis ir, aišku, vedybos. Staiga viskas pasikeitė – patekau į sceną. Iki tol visą laiką barškinau gitara, kartą mane išgirdo ir pakvietė į saviveiklininkų ansamblį, paskui greitai prasidėjo profesionalo karjera. Tapau vokalinio instrumentinio ansamblio „Vilniaus aidai“ nariu. Išvažiuodavome dviem trims savaitėms į gastroles po Lietuvą – nuolat nebūdavau namie. Tokį gyvenimą ne visi gali iškęsti. Pirmajai žmonai nepavyko – kartu gyvenome tik kelerius metus. Negaliu sakyti, kad tik ji kalta. Ir aš kaltas. Prasidėjo visokie gandai, pletkai...
Pavyko išsaugoti ryšį su pirmąja šeima?
Labai skausmingai skyrėmės, buvo metas, kai nemačiau dukrų. Ilgainiui su žmona susitvarkėme savo gyvenimus taip, kad mums vienam kito nereikia. Vyresnioji dukra gyvena Prancūzijoje ir turi dvi dukras – vienai anūkei septyneri, kita neturi nė metų. Jaunesnioji gyvena Kaune.
Subyrėjus pirmajai šeimai, ilgai mėgavotės viengungiško gyvenimo malonumais?
Linksmas laikas. Tuo metu padaryta viskas, kas įmanoma.
Gal verta nuotykius aprašyti knygoje?
(Purto galvą.) Būtų vienoda. Koncertas – balius, koncertas – balius...
Pasakojama, kad legendinis Bobas Dylanas po koncerto naktiniame klube užsisakydavo žuvies iš restorano, truputį LSD iš narkotikų prekeivio ir būtinai tamsiaplaukę gražuolę nakčiai iš sutenerio...
(Kvatoja.) Lietuvoje buvo kiek kitaip: ne LSD – degtinė.
Kažkuris jūsų kolega yra sakęs, kad atlikėjas neturėtų nustebti, jei po koncerto užkulisiuose prieis vaikas ir ištars: „Labas, tėti“...
Jau būtų priėjęs. Bet gal reikia nusispjauti per petį?
Po kiek metų linksmybių maratonas pabodo?
Neskaičiavau. Tapti alkoholiku man niekada negrėsė – negaliu daug baliavoti. Jei dvi dienas baliai, trečią esu ligonis. Viengungiavimo laiku nebuvo ilgesnio meilės romano. Tik nuotykiai, nuotykiai, nuotykiai. Kartą geru laiku ir geroj vietoj pasirodė Vaida.
Kaip sutikote būsimą žmoną?
Atsitiktinai. Pirmą sykį pamačiau ją būdamas jaunas pradedantis dainininkas. Stovėjau autobusų stotelėje. Sustojo pro šalį važiuojantis draugas – mašinoje sėdėjo dvi merginos, viena jų buvo Vaida. Tik po kurio laiko ir įvairių peripetijų pradėjome draugauti.
Antrąsias vedybas taip pat paspartino į pasaulį besiveržiantį gyvybė?
Metus jau gyvenome kartu. Vaikutis paragino sudėti parašus.
Negąsdino, kad pirmosios vedybos ir jums, ir Vaidai nenusisekė?
Vėl bristi į tą pačią upę...
(Po pauzės.) Tikrai nebuvo apėmusi euforija. Bet priėmėme tai kaip logišką žingsnį. Aišku, sykį nudegęs žmogus vėl bijo. Bet mes buvome vienas kitą išmėginę: ilgai draugavome, paskui metus gyvenome.
Pirmaisiais gyvenimo kartu metais spėjote patirti, kas yra krizė?
Mylėjome vienas kitą. Kol pora draugauja, retai kyla nesusipratimų, nesutarti pradeda kartu įsikūrę. Tada pyktis niekur neišeina, lieka tarp dviejų žmonių tame pačiame kambaryje. To dažniausiai poros ir neišlaiko. Nekrikščioniška, bet, manau, prieš vedybas reikia kartu pagyventi.
Bet gal tada norėsis visą gyvenimą tik bandyti...
Ir gerai. Santuokoje svarbiausia – psichologinis suderinamumas. Tai galima įvertinti tik būnant kartu. Sako, didžiausias išbandymas porai – išsiskyrimas. Manau, priešingai – buvimas kartu visą laiką. Išsiskiri nors ir trumpam, pasiilgsti, atmintyje iškyla romantiškiausi vaizdai... Bet išgyvenk kartu uždarytas...
Kas tada verčia likti kartu?
Atsakomybė. Tolerancija. Supratimas. Atlaidumas.
Meilės nepaminėjote. Kaip per dvidešimt vedybinio gyvenimo metų ji keičiasi?
Būtų naivu tikėtis, kad išliktų romantiška Džuljetos ir Romeo meilė...
Be abejo, juk jie kartu nė nespėjo pagyventi...
(Juokiasi.) Būtų pagyvenę – viskas būtų baigęsi. Nebūtų romantiškos istorijos. Sakoma, kad komedija – buvusi tragedija. Gal ir su meile taip pat? Ilgainiui ji keičiasi. Neįsivaizduoju penkiasdešimtmečių sutuoktinių, laipiojančių vienas pas kitą pro balkoną.
Bet nesunku įsivaizduoti, kaip penkiasdešimtmetis kopia ne į savo sutuoktinės balkoną...
Tai klasikinis variantas (kvatoja). Ir jau komedija.
Esate patyręs tai, kas vadinama vidutinio amžiaus krize?
Kas prisipažins tai patyręs? Pavadinimą „amžiaus krizė“ sugalvojo psichoanalitikai, kad galėtų sukišti žmogų į rėmelius ir pasakyti, kas jam yra. Iš kur jie žino, kas atsitiko? Iš kur žinoti, ar ištiko vidutinio amžiaus krizė, ar žmona apsileido, prieš miegą ryja cepelinus ir su ja tampa nebeįdomu? Gal tiksliau – kantrybės krizė?
Ir vėl kalta moteris?
Santykius turi puoselėti abu. Kai sporto klube pamatau apkūnią moteriškę, įnirtingai puolančią prie treniruoklių, neabejoju – vyras ją paliko dėl jaunesnės. Kur ji buvo anksčiau?
Tai būtų išgelbėję santykius?
Kodėl ne? Tas pats tinka ir vyrams. Po vedybų daugelio figūra taip pasikeičia... Susitinki ir pastebi papilnėjusį liemenį, žandukus. Ar tik nevedei? „Taip“, – išdidžiai prisipažįsta. Niekur nenori eiti iš namų, skaniai valgo, tačiau po kiek laiko to nebeužtenka... Moterys pastebi: jei vyras pasitempęs, vadinasi, šalia – kita moteris. Jis susišukavęs, naujai apsirengęs... Kokia parazitė, viską pakeitė. O gal vyras paprasčiausiai pasistengė? Reikia stengtis abiem. Aš tik filosofuoju. Šeimoje su tuo nesusidūriau.
Bet čia tik viena priežastis, galinti sugriauti šeimą. Vieni sako, kad išskyrė uošvė. Kiti kaltina nepriteklius. Treti priteklius ir persisotinimą. Kaip gali žinoti, ko reikia žmogui? Šeimoje gyvenant pradeda erzinti tai, kas kadaise patiko. Tarkim, mielos silpnybės. Kaip žavu – viena jos akis šiek tiek mažesnė... O po kiek laiko norisi prašyti, kad ryškiau tą akį pasidažytų.
Koks jūsų šeimos receptas?
Esame išlaikę patį didžiausią išbandymą: penkerius metus buvome drauge visą parą. Dirbome užsienyje (Šveicarijoje, Olandijoje, Italijoje), kartu gyvenome, ilsėjomės ir dirbome – juk Vaida buvusi šokėja. Panašiai kaip kosminiame laive uždaryti žmonės, skirtumas tik tas, kad galėjome bendrauti su aplinkiniais. Šeimai tai buvo sunkiausias momentas.
Kai pradėjote pasakoti, pamaniau, kad paminėsite neištikimybę...
Ne. Sunku, kai žmonės visą laiką kartu, tada negalima net atsikvėpti.
Niekada nekilo minties susikrauti lagaminą ir išeiti iš namų?
Esu cholerikas: pratrūkstu, o aistroms nurimus gailiuosi. Reikia dėkoti Vaidai už toleranciją. Ji sugebėdavo atlaikyti tą momentą ir sulaukti atsiprašymo. Santuoką gelbsti ši jos savybė ir, be abejo, kiti mano būdo bruožai. Mes tikrai gera pora! Abu esame kartą išsiskyrę, abu žinome, kaip tai trapu, kaip lengva viską nubraukti. O kas toliau? Sunku ką nors sukurti.
Gal sulaiko ir vaikai?
Didesnė atsakomybė. Juolab kad aš jau turiu tokią naštą – kartą palikau savo vaikus ir mačiau, kaip dukros kankinasi.
Bet perkūno iš giedro dangaus tikimybė niekada neatmetama?
Velnias tu mano, niekas nežino, ką tas gyvenimas tekštelės. Niekada nesakyk „niekada“.
Viename interviu tvirtinote, kad vyrai užkoduoti būti neištikimi...
Nemačiau nė vieno, kurio akys nesužibėtų horizonte pasirodžius patraukliai moteriai ir neužsidegtų flirtuoti. Tačiau paskui prasideda kiti dalykai: ką tu sau gali leisti ir ką leidi. Flirtas, santykių pradžia – žaviausias dalykas. Ir amžius – ne riba.
Bet jei kompanijoje staiga žvilgsnis sustoja ties žmona, kuri flirtuoja su šalia esančiu vyriškiu... Pavyduliaujate?
Nesame vienas kitam iškėlę pavydo scenos. Kai baliavojame, kartu ateiname ir kartu išeiname. Žiburiukai akyse – liuks. Matai degančias akis, supranti, kad žeria komplimentus. Kodėl ne? Pats užmiršti tai daryti. Tokie dalykai mobilizuoja.
Tuo metu laiptais nusileidžia fotosesijai pasirengusi Vaida. Gal pokalbis apie komplimentus, o gal kas kita Egidijų priverčia prisiminti, kad moka žarstyti pagyras. Dabartinį savo gyvenimo laikotarpį Vaida vadina „prie namų“. Ilgai ji sukosi lyg voverė: nuo aštuonių ryto iki penktos vakaro dirbo vadybininke vienoje drabužiais prekiaujančioje bendrovėje (bet tai nesutrukdydavo lydėti vyro į vakarėlius, o kitą rytą pakirsti iš lovos šeštą )ir ne rečiau nei Egidijus vykdavo į komandiruotes. Sausį išėjo iš darbo. „Dabar galiu pajusti, ką reiškia būti žymaus vyro žmona“, – šypsosi moteris. Iš pradžių to baiminosi (nors turi individualią įmonę ir kartais konsultuoja renkant kolekcijas), bet ilgainiui pajuto, kaip vis labiau įtraukia namų ritmas. Pranašumų daug – gali skirti laiko sau („lankausi sporto klube, patobulinau figūrą. Moterys visada atranda ką keisti“), dešimtmetei Liepai („Padedu ruošti pamokas, nereikia samdyti merginos kaip anksčiau“), dvidešimt dvejų sūnui Karoliui („Iš darbo atvažiuoja pietų, susėdame ir pasikalbame“). Vienintelis trūkumas: „Taip gyvenant reikia turėti kur kas daugiau pinigų nei dirbant.“
Vaida, ar sunku būti garsaus vyro žmona?
Jei ir namuose jis būtų užrietęs nosį, tada būtų sunku. Egidijus atveria namų duris ir tampa mylinčiu vyru, geru tėčiu, rūpestingu partneriu. O kai jis scenoje, negaliu atitraukti akių. Iki šiol.
Kas tai? Meilė?
Tik susipažinus – aistra, kai vienas be kito nė iš vietos. Kai tiek metų esi kartu – kitaip. Tačiau ir dabar man gera į jį žiūrėti. Jaučiu, kad labai myliu. Kai patenki į painias situacijas ir tampi visuomenės taikiniu, pagalvoji: jei tie gandai pasirodytų tiesa, būtų labai skaudu.
Užsimenate apie praėjusią vasarą pasklidusias kalbas, kad jūsų vyrui draugiją palaiko tamsiaplaukė?
Taip. Netikiu, kad tai galėtų vykti, bet... Esu atvira: Egidijus man primena, kad galvočiau, ką sakau, juk aplinkiniai tik ir laukia intrigos. Tačiau meluoti sunku – paskui gali pamirši savo žodžius. Mes daug apie tai kalbėjomės. Spaudoje pasirodžiusios nuotraukos tarsi leidžia suprasti, kad jie buvo dviese... Klausiau, kaip jos padarytos. Kadangi tuomet nepastebėjau jokių Egidijaus elgesio pokyčių, jokių dingimų, o tokių, spėju, atsiranda porai tolstant, įtarimų nekilo. Jei šeimoje harmonija ir vienas taip pasielgia, vadinasi, gilumoje kažkas neteisinga. Manau, Egis garbingas. Jei kas nors būtų, pasakytų man, neveidmainiautų ir neslėptų. Jis visada išgyvena, jei aš jaudinuosi, ir trokšta, kad ramiai gyvenčiau. O skambinti ar tikrinti...
Svarbiausia šeimoje – pasitikėti?
Taip. Kai partneriui pasakai, kad pasitiki ir jis gali daryti, ką nori, gal nebekyla tokio noro? Kai susitikome, nebuvau girdėjusi, kad Egidijus žinomas dainininkas. Paprastas ir labai patrauklus vaikinas. Man jis buvo gražus.
Kuris žengė pirmą žingsnį?
Aš. Man jis labai patiko, įtampa per kojas nuėjo. Pažinties dieną buvome keturiese. Jis pradėjo bendrauti su geriausia mano drauge. Kai tapo per sunku matyti juos kartu, pasakiau tai tiesiai šviesiai. Nebijojau prisipažinti Egidijui, kad jį myliu, todėl negaliu būti kartu su jais.
Vyrus toks drąsus pareiškimas gali išgąsdinti?
Švelniai pasakiau. Vieną vakarą ekspromtu išsiveržė. Skaudu buvo matyti juos kartu apsikabinant ir bučiuojantis. Tada negalvojau apie reakciją. Niekada apie tai nesikalbėjome, tik viename Egidijaus interviu perskaičiau, kad tai jį ir suintrigavo. Pradėjome draugauti rudenį, o jis gal tik pavasarį pasakė mane mylįs. Man buvo gera ir be to prisipažinimo. Tačiau išgirsti, be abejo, malonu.
Mes niekada nesimėtėme žodžiu „skiriamės“. Aš kartą taip pat esu išsiskyrusi. Nors to negaliu vadinti santuoka – per trumpai truko.
Iš namų išėjo ne tik pirmasis mano vyras, bet ir jo mama. Manęs niekas neklausė. Kaip dabar prisimenu save stovinčią ir galvojančią: „Keista, kad ši pasaka greitai baigėsi.“ Jie nuėjo ir nuėjo. Viskas.
Sipavičių namus Šančiuose užlieja sutemos. Po virtuvę nekantriai kuičiasi išalkusi Liepa, savo kambaryje dar neužsidaro Karolis. Artėja septinta valanda, ritualu tapusios vakarienės laikas. Jei tik šeimos galva neužsiėmusi (nors dažnai būtent taip ir atsitinka), visi keturi susėda prie stalo. Gal ir ne laikas prisiminti dainininko papasakotą istoriją, kaip vyras išsižadėjo viengungystės dėl ramybės paskutinio atodūsio akimirką, bet... Įdomu, šlovės laikotarpį išgyvenantis atlikėjas susimąsto, ar Vaida – būtent tas žmogus, kuris išties paskutinę stiklinę vandens? „Ar aš tau skirta?“ – mylinčiomis akimis žvelgdama į vyrą klausimą perfrazuoja Vaida. „O gal paprašysiu įpilti viskio?“ – nepaliauja šmaikštavęs Egidijus. Klausantis pokalbio įrašo, ties šiais žodžiais pasigirsta pakštelėjimas.
