Neseniai politikas, visuomenės veikėjas Egidijus Skarbalius (43) ir jo žmona Aelita (28) atšventė trejų metų santuokos sukaktį, tačiau iki šiol ginčijasi, kuris kurį „pakabino". Aišku viena: abu dėl to labai patenkinti, negali atsidžiaugti puikiai tarpusavyje sutariančiais sūnumis Viliumi (11) bei Vismuntu (2 m. 10 mėn.) ir birželio pradžioje gimusia dukrele Saule.
Dėl šios priežasties Egidijui daugiau nei mėnesį tęsiasi „namadieniai". Koks džiaugsmas berniukams! „Būdavo, ryte Vismuntas prabunda, pirmas klausimas: „Tėtis darbe?" Vakare nerimauti pradeda Vilius: „Kada tėtis grįš?" Berniukai Egidijaus labai pasiilgsta", - pasakoja Aelita. „Užtai dabar jie „skraido": tai ko nors nesusitvarkė, ko nors nepadarė. Vis turiu prie ko prikibti, - tėviškais rūpesčiais dalijasi Egidijus. Gal dabar sūnūs pradės klausinėti: kada tėtis išeis į darbą? - Na, bent į akis kol kas to nesako. Iš tiesų dėl Viliaus ir Vismunto problemų neturime. Kai gimė Saulutė, vyresnysis mažajam atstoja tėtį, mamą, mokytoją, auklėtoją, cerberį ir draugą. Mums dėl Vismunto ramu. Kol neturėjome dukrytės, Vilius net klausdavo, ar nenorime vakare išeiti į koncertą arba kur nors pavakarieniauti. Su mažuoju jis puikiai susitvarko." O Vismuntas žino, kada brolis grįš iš mokyklos, stovi prie lango ir stebi kelią. Pamato ir klykia iš džiaugsmo. „Vieną rytą mažasis pareiškė, kad kartu su broliu eis į mokyklą", - juokiasi laiminga mama.
Ar būsi mano mama?
Kai Aelita pradėjo draugauti su prieš keletą metų našliu tapusiu Egidijumi, Viliui buvo septyneri. Vieną dieną močiutė jam pašnibždėjo, kad tėtis ją ims į žmonas. Laimingas berniukas puolė Aelitos klausti: „Tu tikrai būsi mano mama? Kaip aš meldžiausi, kad ja būtum!" Aelita su didžiuliu džiaugsmu prisimena tuos žodžius: „Vaiko galvelėje buvo susidėlioję, kad kai tėtis ves, tapsiu jo mama. Kartą Viliuko paklausiau, kuo norėtų, kad jam būčiau: draugė, mama, teta? Jis tą pačią akimirką išpoškino: „Mama, mama!" Iš šalies žmonės tokioje situacijoje mato kur kas daugiau problemų, nei jų iš tiesų yra. Berniukas buvo pasiilgęs motiniškos šilumos, todėl viskas labai natūraliai ir paprastai susiklostė. Nebuvo jaukinimosi ir pratinimosi laikotarpio."
Kai Vilius sužinojo, kad mama laukiasi, šokinėjo iš džiaugsmo ir vis kartojo, kaip nori brolio. Prisiglausdavo prie Aelitos pilvo ir kalbėdavo: „Broli, broli, kaip aš tavęs laukiu! Visko tave išmokysiu." Nors medikai garantavo, kad bus berniukas, moteris prisimena su vyru kalbėdavusis, ką reikės daryti, jeigu gims mergaitė. Ar Vilius sesute taip pat džiaugsis? Bet medikų prognozės buvo teisingos.
Dovana Tėvo dienos proga
Šeima nesureikšmina, kad į namus, į kuriuos persikėlė prieš pusmetį, dar reikia lipti kopėčiomis - Aelita su šypsena patikina, kad laiptai jau užsakyti, - o kieme pilna nuo statybų likusių daiktų. „Svarbu, kad name jau praktiškai viską susitvarkėme. Labiausiai norėjau užuolaidų, nes ankstesniame name jų taip ir nepasikabinau, - ruošdama kavą pasakoja Aelita. Jų namai - pusiaukelėje tarp Klaipėdos ir Palangos. Iki jūros - tik pusantro kilometro. Kai šėlsta audra, Skarbaliai girdi stichiją. - Per langus matosi mūsų pirmas namą. Matote, jis visai netoli, kitoje kelio pusėje. Šitą statėme nuo pamatų. Manėme, parduosime, bet kai buvo baigtas, supratome, kad jame didėjančiai mūsų šeimai bus daugiau erdvės, todėl ir persikėlėme. Vietos reikia ne tik mums, vaikams, bet ir augintiniams."
Persų katinas Pilkis - Aelitos „mergautinis turtas". Kalytė Snaigė buvo jos užgaida, kai laukėsi Vismunto. Egidijus nėščiai moteriai negalėjo atsakyti. Abu nutarė, kad kol gims vaikelis, dar yra šiek tiek laiko, todėl spės šunelį paauginti. Bet viskas susidėliojo kitaip: kūdikis į pasaulį atėjo praėjus porai dienų po to, kai įsigijo Snaigę, rugsėjo 22-ąją, žemaičių švenčiamą Saulės mūšio dieną. „Tą dieną ant visų piliakalnių degami laužai. Važiavome su Egidijumi prie Šatrijos, bet kalno papėdėje supratau, kad reikia apsisukti ir skubėti į ligoninę. Vismuntas - vienas ryškiausių Žemaitijos kunigaikščių, todėl taip pavadinome sūnų", - reto vardo istoriją pasakoja moteris.
Anksčiau į pasaulį pasibeldė ir dukrytė. Aelita juokdamasi pasakoja, kad ir sūnų, ir dukrą nešiojo trisdešimt septynias savaites. Mažoji, medikų teigimu, turėjo gimti per Jonines. „Suskaičiavau, kad tos magiškos trisdešimt septynios savaitės sueis būtent Tėvo dieną, todėl Egidijų nuo nėštumo vidurio pradėjau erzinti, kad tokia svarbia proga dovanosiu jam dukrytę. Gydytojai sakė, gims mergaitė, bet suknyčių neskubėjome pirkti (juokiasi). Vėliau pažiūrėjau, kad tuo metu dar ir pilnatis bus, o vaikai dažnai gimsta būtent per tą mėnulio fazę. Dar labiau patikėjau, kad pavyks padaryti siurprizą. Ir pavyko! Saulutė gimė antrą nakties. Todėl Egidijus į dukrą žiūri žibančiomis akimis", - žiūrėdama, kaip ant rankų mažąją sūpuoja tėtis, pasakoja Aelita. Už kiekvieną vaiką Egidijus žmonai dovanojo papuošalus. Vismuntas buvo įvertintas akvamarinais, Saulė - gausybe perlų.
Vaikai ateina tada, kai nori
Ar Saulutę galima vadinti pagranduke? Moteris patikina, kad ji buvo planuotas vaikas, o apie daugiau atžalų kaip ir negalvoja. „Bet, žinote, kaip kartais būna. Išties sunku tokius dalykus suplanuoti. Vaikai ateina tada, kai nori. Tik mes manome, kad juos planuojame. Todėl esame labai laimingi, kad Saulutė nusprendė ateiti dabar ir pas mus. Net nežinau, kaip ją reikės auklėti. Su berniukais paprasta: viena ranka laikai už kupros, kita glostai. Sakoma, kad sūnūs - mamos vaikai. Juos lepinu, myluoju, užstoju prieš tėtį. Kažkada įsijautusi pasakiau, kad mergaitę rimtai auklėsiu. Egidijus pažiūrėjo į mane: „Sustok, sustok. Tave paliksim namuose, o mes su Saulyte važiuosim suknelių pirkti", - juokiasi moteris.
Gimus dukrai, Aelita jaučia, keičiasi jos noras grįžti į darbą, kaip buvo pasaulį išvydus Vismuntui. „Kol kas tikrai apie tai net negalvoju. Po sūnaus gimimo labai gretai pasiilgau veiklos. Matyt, motiniškumas dar nebuvo prasimušęs (šypsosi). Dabar taip gera namuose. Nežinau, kas bus po pusės metų, bet su Egidijumi man ir dabar veiklos užtenka. Kad kiekvienas einantis į darbą padarytų tiek, kiek aš namuose! Manęs pilna visur, kur yra Egidijus. Aš tiesiog negaliu nežinoti, kas vyksta, - juokiasi. - Esu baigusi viešąjį administravimą, turiu darbo patirties. Žinau, ko reikia įvairioms institucijoms. Rūpinuosi Egidijumi, todėl stengiuosi, kad jis nesulauktų skambučių dėl neteisingai atliktų darbų, nesinervintų. Visą laiką būnu šalia, girdžiu, ką kalba telefonu, pagaunu esmę ir galiu pradėti dirbti. Gal todėl veiklos ir nepasiilgstu."
Karingiausių tautų atstovė
Kad Egidijus Skarbalius yra aktyvus žmogus, pernai su bendraminčiais įkūręs Žemaičių partiją ir norintis, kad Lietuvos žemėlapyje atsirastų Žemaitijos regionas, būtų įteisinta žemaičių pilietybė, žino daugelis. Tačiau jam nė kiek nenusileidžia Aelita. Ant jos ir vyro automobilių plevėsuoja Žemaitijos vėliavėlės. „Esu per pusę žemaitė ir totorė. Manyje - dvi karingiausios tautos, - juokiasi ir patikslina, kad žemaitiškas kraujas permušė totorišką. Ji vienintelė iš šeimos liko gyventi Lietuvoje. - Patikslinu, Žemaitijoje. Tėvai, sesuo ir brolis susipakavo daiktus ir išvyko už Atlanto, o mane čia laiko meilė tėvynei. Saviškius dėl sprendimo iškeliauti iki šiol baru ir pas juos net paviešėti nevažiuoju. Tėvai išgyvena, kad anūkų nemato. Tada jiems atsakau: „Aš jūsų nevariau." Tiesa, jie jau kalba, kad ruošiasi grįžti."
Pasakodama apie savo prigimtį Aelita pasiguodžia, kad vyras neleidžia jai jodinėti. „Kas labiausiai myli žirgus? Lietuviai ir totoriai. Bet Egidijus bijo dėl manęs, todėl ir neleidžia. Tik kartais nuveža į žirgyną. Žiauriausia buvo, kai nusivežė į Nemuno žirgyną, kur veisiami žirgai. Gražiausia ten pavasarį, kai į užliejamas pievas išleidžiamos kumelės su jaunikliais. Įsivaizduokit, trys šimtai kumelių ir tiek pat kumeliukų! Vaizdas - nepakartojamas. Gali kiaurą dieną žiūrėti ir vakare nesinori išeiti. Pradžioje visi būriu pradeda bėgti, paskui pripranta ir kiša galvas, kad glostytum, kutentum paausius. Tarp kumeliukų prasideda pavydas, nes kiekvienas nori būti glostomas. Nenusakomas jausmas. Tada Egidijui pasakiau: „Ar turi sąžinės, kad atvežei mane čia nėščią, kai negaliu užlipti ant žirgo!" O jis atsakė, kad išpildė mano norą ir buvo ramus, nes žinojo, jog nejodinėsiu ir tikrai nieko blogo neatsitiks."
