Pro naujųjų aktorės Eglės Jackaitės (34) namų langą matosi jūra. To vaizdo ji pasiilgsta kiekvieną kartą, kai tik išeidama užtrenkia duris. Vilnius - kitoks. Čia daugiau skubėjimo, žodžių, triukšmo, kvapų ir viso to, ko Eglei dabar mažiausiai reikia. „Vaikeliui augti geriausia Klaipėdoje", - be abejonės balse sako populiari aktorė. Metusi šalin visus darbus, pasilikusi tik vieną vaidmenį teatre, Eglė daugiausia laiko dabar skiria sau ir savo šeimai.
Net keista tave tokią matyti... Amžinai skubanti, lekianti, sėdi priešais tokia rami ir savimi patenkinta. Panašu, tiesiog mėgaujiesi gyvenimu...
Esi teisi, neliko skubėjimo, mano gyvenime nebėra chaoso. Gyvenu laukimu ir tai - tokia palaima! Širdį graužia tik vienas mažas rūpestėlis - juk žinote, susirgo režisierius Kostas Smoriginas, todėl buvo nukelta spektaklio „Vilnius-Dakaras" premjera. Vaidinsime jame kartu su Ramūnu Rudoku. Vėluojame visą mėnesį, o man, besilaukiančiai, tai - labai daug. Lapkritį numatyta vienuolika spektaklių. Būsiu jau aštuntą mėnesį nėščia. Gimdysiu sausio pabaigoje, taigi gruodį - paskutiniai spektakliai.
Vis dar pati vairuoji automobilį? Ir atleki iš Klaipėdos į Vilnių?
Puikiai jaučiuosi, kodėl turėčiau to nedaryti?! Esu stipri, daug laiko praleidžiu vaikščiodama prie jūros. Ten vėjas išvaiko visas mintis, netgi atpratau nešiotis mobilųjį telefoną.
Betgi taip gali netekti užsakymų vesti renginius?!
Kad dabar to daryti nė nenoriu! Geriau jau save pasaugoti. Štai teatras - kas kita. „Domino" - naujas mano etapas.
Egle, ar vaidinai scenoje, kai laukeisi pirmagimio Jokūbo?
Kai laukiausi Jokūbo, dar studijavau. Pamenu, spektaklyje „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo" turėjau du vaidmenis. Vaidinau mažą mergaičiukę, Mažylio draugę Astridą. Šmirinėjau po sceną pasiėmusi mažą pliušinį šunelį su tokia plačia plačia raudona suknele. Paskui bėgdavau į užkulisius, persirengdavau ir tapdavau Mažylio paaugle sesute.
Nejau žiūrovai nepastebėdavo tavo figūros pokyčių?
Mes, studentai, vaidinome mokomajame teatre. Žiūrovai čia rinkdavosi savi, bičiuliai, draugai ir artimieji. Kaip nepastebės - aišku, kad pastebėdavo. Juk storėjau ir darausi nebe tokia rangi. Ypač kai apsirengdavau aptemptus paauglės drabužius. Pamenu, kartą išėjau ir slystelėjau scenoje. Salė tik - ach! Ir dėstytojai... Kaip jie mane globojo, net nuo scenos judesio paskaitų atleisdavo, kad tik vaikeliui nepakenkčiau.
Prisipažink, ar pasakei spektaklio „Vilnius-Dakaras" režisieriui, kad laukiesi? Juk tada, kai pasiūlė vaidmenį, apie tavo nėštumą dar nelabai kas žinojo...
O kaip galėjau nepasakyti?! „Domino" teatro vadovai pirmieji tai sužinojo. Buvo labai smagu išgirsti jų žodžius, kad tai nieko nekeičia. Spektaklio scenarijus - dėkingas. Juk dykumoje atsiduria pora, kuri turi vaikų. Dabar jie laukiasi dar vieno, o tai jau - ekstremalu. Iš esmės vaidmeniui tai tik prideda spalvų. Esu ne tik žmona - esu besilaukianti žmona. Svarbiausia, kad gerai jausčiausi, kai prasidės spektakliai. Manęs klausia, ar galėsi lapkritį viename spektaklyje pakeisti Ingą Jankauskaitę? Dabar atrodo, kad galėsiu. O kaip bus iš tiesų? Žinau, nėštumas - ne liga. Tačiau kartais įtampa daro savo. Neabejoju, kad kalbų po premjeros užteks. Žmonės vertins, lygins spektaklius.
Šiais laikais požiūris į vaikelio laukiančią veiklią moterį yra gerokai pasikeitęs. Pajutai?
Netgi mano pačios požiūris pasikeitęs! Praėjo trylika metų ir man atrodo, kad atsirado daugiau atsakomybės, noro rūpintis savimi, lepinti save, saugoti. Kai laukiau Jokūbo, viskas buvo savaime suprantama ir aišku, jokių baimių, jokių rūpesčių. Tai - jaunystė, juk buvau vos dvidešimties. Dabar, nors ir esu stipresnė nei tuomet, saugau save labiau. Nuo neigiamų emocijų, netgi piktų žvilgsnių. Patiriu begalinį laukimo džiaugsmą - mėgaujuosi kiekvienu vaikelio judesiu, skaitau knygas, rūpinuosi namais, šeima. Pradėjau gaminti - salotos visokios, obuolių pyragai... Mano vyrams tai labai patinka.
Jokūbas netgi juokauja: „Mesk tu tuos vaidinimus, geriau valgyti mums daryk." Pasidariau labai labai naminė... Ir esu be galo laiminga.
Žinia apie vaikelį jums su Karoliu buvo netikėta? Kokie jausmai aplankė, kai sužinojai, kad laukiesi?
Matyt, jau seniai viduje buvau pasirengusi tapti mama. Laukiau ir norėjau kūdikėlio, juk visada svajojau apie tris vaikus. Tiesiog tam nebuvo tinkamų aplinkybių ir žmogaus, šalia kurio jausčiausi saugi ir tvirta.
Panašu, kad Karolis ir yra tas žmogus?
Karolis sutvertas šeimai. Pamenu, išvykome į Gruziją. Nežinojau tada, kad kūdikėlis - jau pakeliui, užtat drąsiai jodinėjau ant arklio. Žirgas atrodė ramus, bet staiga - kad pasileis! Ir tiems, kurie mane stebėjo, ir man pačiai kvapą užgniaužė. Nesu jojikė, tačiau balne pavyko išsilaikyti, nors žirgas lėkė per akmenis. Apvaizda mane išgelbėjo, mano angelas sargas... Kai žirgas šiaip ne taip sustojo, apkabinau jo kaklą, prisiglaudžiau... Ir dėkojau, dėkojau Dievui, kad viskas gerai baigėsi. Apie tai, kad galėčiau būti nėščia, tą akimirką nepagalvojau. O štai Karolis - pagalvojo.
Į Gruziją atvykome jau sužadėtiniai. Prieš kelionę Vilniuje Karolis man pasipiršo. Padarė tai labai romantiškai. Koks sutapimas - jau tada laukiausi, tik mudu apie tai nė nenumanėme.
O kaip tavo sužadėtinis reagavo į žinią, kad taps tėvu?
Norėjau svarbią naujieną jam pasakyti ne telefonu, bet paskambinusi, matyt, labai emocingai ištariau: „Atvažiuok!" Karolis iškart suprato, kas atsitiko. Ir kaip jis mane saugojo pirmuosius mėnesius!
Ar nusprendėte, kur gimdysi?
Jokūbą pagimdžiau Klaipėdoje, manau, kad ir antrasis čia gims. Klaipėdoje lankau vandens aerobiką. Susirenka daug besilaukiančių moterų, pasikalbame, bėdomis pasidalijame.
Ar Karolis rengiasi dalyvauti gimdyme?
Pažadėjo man, kad bus šalia. Kaip dažnai dabar jis sako: „Kokia tu graži!" Tai - malonūs žodžiai, bet aš juokiuosi: „Meluoji?! Juk pati matau, kaip mano figūra keičiasi..."
Gal jau žinote, kokios spalvos drabužėlius pirkti?
Gydytojai mums pasakė, bet juk niekada negali būti tikras (juokiasi). Visada norėjau trijų vaikų. Jei bus berniukas, tikiuosi kada nors dar pagimdyti dukrytę. Jei būtų mergytė, tada jau viskas - gana.
Vardus lapelyje jau surašėte?
Ai, žinai, kaip su tais vardais... Pamenu, Jokūbui buvau sugalvojusi Viliaus vardą. Kai gimė, pati nustebau: „Visai ne Vilius. Jokūbas."
Kraitelį jau krauni?
Nė į tą pusę nežiūriu, neperku, gal bijau laimę nubaidyti? Be to, sutapo, kad keletas draugių neseniai pasigimdė vaikiukus. Visos tik rankomis mojuoja: „Nepirk, tiek visko liks." Aš juokiuosi: „Dėkit dėkit, pravers." Jokūbo irgi viską išdalijau, palikau tik vienus marškinėlius jam atminimui.
Ar judu jau nusprendėte, į kuriuos namus - Klaipėdoje ar Vilniuje - parsivešite gimusį kūdikį?
Klaipėdoje - puikiausios sąlygos. Nauji namai, gražu, langai iki žemės, vaizdas į jūrą... Svetainėje netgi televizoriaus neturiu, man labiau patinka žiūrėti pro langus. Į Vilnių mes taip pat atvažiuosime, tačiau naujuose namuose prie jūros - smagiau.
Kai laukiasi, moterys jaučia poreikį sukti gūžtą, perstumdyti baldus, ruošti kūdikiui namuose vietelę...
Taip ir yra! Karolis išvažiavo į Vilnių, o aš nusprendžiau sofą perstumti taip, kad pro langus galėčiau matyti jūrą. Atsargiai, atsargiai... Suku ratus po namus, matuoju, kur lovytę statysiu, galvoju, kokį vežimėlį pirkti - su plačiais ratais reikia, kad pajūriu galėtume važinėti. Tokia mama, mama esu...
Na, tokie paprasti dalykai bent kartais priverčia sulėtinti tempą...
Visada sakydavau: „Viešpatie, vesk mane pas tą žmogų, pas kurį turiu nueiti!" Juk taip svarbu užmigti apsikabinus mylimąjį. Ir kaip gera, kai žmogus tau tiesiog tinka! Karolio šeimos vertybės - labai stiprios. Matyt, įskiepijo tėvai - jie taip gražiai gyvena. Aš užaugau be mamos, tokie tarpusavio santykiai man - tiesiog nuostabūs. Karolio mama manimi rūpinasi, jaučiuosi, lyg būčiau atradusi brandesnio amžiaus draugę.
Gali tikėti likimu, gali juo netikėti, tačiau gyvenimas viską sustato į vietas, sudėlioja taip, kaip jam reikia...
Kiek daug visko per tuos metus buvo! Nuo metukų - be mamos, visokios bėdos su tėčiu, bet mudu su broliu Žilvinu nenukabinome nosies: viskas gerai, viskas puiku. Žinai, kaip galvoju: jei išvargai vargą, jei perėjai skausmą, bus su kaupu atlyginta. Visą laiką visais rūpinausi, visiems padėjau, o dabar staiga - kažkas rūpinasi manimi, man padeda. Stebuklas!
Kokia į tavo nėštumą buvo vyresnėlio Jokūbo reakcija?
Visada atvirai kalbamės su sūnumi. Jokūbui Karolis patinka, gal todėl jis vaikelio irgi labai laukia.
Kūdikėlis gims, o jūs dar nesate sutuokę...
Argi tai ką nors keičia? Neslėpsiu, galvojome apie vestuves. Taip norėčiau, kad ceremonija vyktų prie jūros, tačiau Bažnyčia draudžia Santuokos sakramentą priimti kur nors kitur, ne bažnyčioje. O man atrodo: negi prie jūros Dievo nėra? Nenoriu pompastikos, nenoriu didelių iškilmių. Įsivaizduoju: mus sutuokia, visi po taurę šampano ir skirstomės. Tai mūsų dviejų šventė. O gal susituoksime ne Lietuvoje (juokiasi).
Na, svetimų vestuvių užtektinai prisižiūrėjai, kai tekdavo jas vesti...
Užtat ir nenoriu nei ryžių ant bažnyčios laiptų, nei balandžių, nei rožių žiedlapių. Tikras teatras! Aš svajoju apie tikras, nuoširdžias vestuves. Man taip gaila jaunųjų, kurie per pokylį rūpinasi visais, tik ne savimi, o nuo „karti karti" mane tiesiog purto.
