Vardas, pavardė: Eglė Jackaitė.
Gimimo data, vieta: 1974 04 28, Klaipėda.
Šeiminė padėtis: išsiskyrusi; gyvena su draugu Karoliu, kartu augina judviejų sūnų (2 mėn.) bei Eglės sūnų Jokūbą (13).
Pasiekimai: teatro aktorė, renginių bei televizijos laidų vedėja.
Susilaukusi antrojo sūnelio aktorė Eglė Jackaitė kuriam laikui buvo atsiribojusi nuo pramogų pasaulio ir žiniasklaidos. Tik dabar, prabėgus daugiau nei dviem mėnesiams, moteris ryžosi atviram ir nuoširdžiam pokalbiui.
- Tu taip ilgai nebendravai su žurnalistais, kad net pasklido įvairių kalbų. Ką apie jas manai?
- Kad susirgau depresija (juokiasi)?! Girdėjau tokių kalbų. Kadangi atsiribojau nuo išorinio pasaulio, žmonės priėjo prie savų išvadų, ėmė kurti įvairias istorijas. Tačiau tokiu momentu atsiriboti nuo visko yra normalu. Nėra nieko svarbiau už ką tik gimusį kūdikėlį. Mane stebino žurnalistų nesupratingumas: įkyrūs skambučiai, trumposios žinutės su prašymais atsiųsti vaiko ūgio, svorio duomenis, vardą... Buvo pirmos mano mažylio gyvenimo dienelės, norėjosi, kad jis jaustųsi saugus, adaptuotųsi prie pasaulio. Tai buvo tikrai ne pats tinkamiausias laikas kalbėtis su žurnalistais. Todėl į nepažįstamus skambučius neatsiliepdavau. Beveik visada mobiliojo telefono garsas būdavo išjungtas, nes atsirasdavo tokių, kurie skambindavo po dešimt kartų per dieną. Labai džiaugiuosi, kad taip elgiausi. Kodėl turėčiau kažkam sakyti, koks mūsų vaiko svoris, ūgis, vardas - juk tai mūsų šeimos asmeninis reikalas.
- Vadinasi, nesirgai jokia depresija?
- Tai visiška nesąmonė! Man tikrai nebuvo jokios depresijos! Esu subrendusi moteris. Šitas žingsnis buvo apgalvotas, lauktas. Vaikelio gimimas yra didžiausias stebuklas ir džiaugsmas. Mano jausmai - tik teigiami ir pozityvūs. Esu sveika, puikiai jaučiuosi. Vaikutis gimė sveikas ir gražus. Aš labai laiminga, jo tėvelis ir brolis taip pat. Visa mūsų šeima bei artimieji negali atsidžiaugti mažuoju. Kodėl turėčiau sirgti depresija?
- Klaipėdoje ar Vilniuje daugiau praleidi laiko?
- Šiuo metu daugiau laiko praleidžiu Klaipėdoje, bet jau porą kartų su mažyliu buvome Vilniuje. Greitai vėl važiuosime. Tačiau Klaipėdoje mažyliui sveikiau, nes čia geras oras, jūra. Ir man Klaipėdoje daug ramiau. Gyvenu visai kitokiu ritmu, mėgaujuosi ramybe ir šia akimirka. Labai džiaugiuosi, kad su mažyliu galiu būti visą laiką, galiu stebėti, kaip jis auga, keičiasi, šypsosi... Augindama Jokūbą, buvau studentė ir tokios prabangos neturėjau. Būti šalia augančio mažylio, bet kuriai mamai yra didžiulė laimė ir Dievo dovana.
- Kaip suprantu, dabar visiškai kitaip augini mažąjį nei Jokūbą?
- Dabar aš daug brandesnė, kitokia ir gyvenimiška patirtis. Juk praėjo 13 metų! Aišku, abu savo sūnus myliu vienodai - meilės nepamatuosi ir nepadalysi. Jie abu man vienodai brangūs. Tik dabar galiu sau leisti niekur neskubėti, būti su mažyliu ir tuo mėgautis. Tada tokios galimybės neturėjau.
- Sūneliu visą laiką rūpiniesi Tu, ar jau radai auklę, kuri Tau pagelbėtų?
- Man daug padeda Karolis, Jokūbas, kartais atvažiuoja Karolio mama - ji man irgi daug padėjo. Tačiau visi turi savo gyvenimus, darbus, todėl natūralu, kad daugiausia laiko su mažyliu praleidžiu aš. Tiesa, jau radau mergaitę, kuri kartais kelioms valandoms mane išleidžia sutvarkyti būtiniausių reikalų. Mažylio po prekybos centrus nesivežioju, noriu jį apsaugoto nuo įvairių bakterijų ir žmonių žvilgsnių.
- Po gimdymo daugelį moterų apima panika dėl svorio, tačiau Tu atrodai puikiai. Kaip Tau pavyko taip greitai sugrįžti į senas vėžes?
- Nesilaikau dietų ir nesportuoju - negaliu, nes maitinu vaikelį. Priaugti kilogramai išnyko savaime. Kelias dienas po gimdymo sau nebuvau graži, bet paskui atsigavau. Atėjusios lankyti draugės negalėjo atsistebėti, kad aš vėl liekna. Aišku, mano svoris dar nėra toks, koks buvo iki nėštumo, tačiau jaučiuosi puikiai. Dabar dėl svorio tikrai nesuku galvos, nes man svarbiausia būti sveikai ir kiek galima ilgiau maitinti mažylį.
- Ar tiesa, kad greitai grįši į teatrą?
- Birželio pradžioje su „Domino“ teatru kviesime žiūrovus į spektaklį „Vilnius-Dakaras“. Teatro vadovas, sužinojęs, kad laukiuosi, manęs klausė, kada po gimdymo galėsiu grįžti į teatrą. Tada nieko prognozuoti negalėjau. Tačiau pažadėjau, kad jeigu vaikeliui gimus jausiuosi gerai, ilgai nedelsiu. Taip ir yra. Aš jaučiuosi puikiai ir galiu grįžti. Teatras man labai svarbus - ten pasisemiu tik pačių geriausių ir šilčiausių emocijų.
- Ir sulaukei pasiūlymo vesti vestuves?
- Taip, viena pora iš Airijos savo šventę patikėjo būtent man. Man tai labai malonu. Džiaugiuosi, kad esu reikalinga. Važiuosiu su mažyliu. Kol aš dirbsiu, jis su tėčiu ar kažkuo kitu bus šalia. Dabar aš kitaip į viską žiūriu: niekur neskubu, nelekiu, dėl nieko nesinervinu...
- Gal ir apie savas vestuves jau galvojate?
- Dabar mums svarbiausia - vaikelis. Mes nenorime niekur skubėti. Visada sakiau ir sakysiu, kad antspaudas pase meilės nesustiprina. Vestuvės tikrai bus, bet konkrečios datos dar nesame numatę.
- Žinau, kad sūnaus vardo neviešinate, bet gal šįsyk jį atskleisi?
- Tokie dalykai, kaip vardas, nuotraukos, - labai asmeniška. Tai tik mums, šeimos nariams, mūsų aplinkai. Nemanau, kad visai Lietuvai jį reikia žinoti, vertinti ir aptarinėti. Aš labai gerbiu Karolį, o jis šiuo klausimu kategoriškas. Ir nėra prasmės dėl to diskutuoti ar ginčytis.
- Šių metų balandžio 28 dieną Tavęs laukia gražus jubiliejus. Gal nusimato balius?
- Tas skaičius tikrai skamba labai išdidžiai (juokiasi)! Kadangi visada kitiems kuriu šventes, sau didelės šventės niekada nesu dariusi. Kaip sakoma, batsiuvys be batų... Manau, kad šis gimtadienis - tinkamiausias laikas švęsti. Noriu visus artimus žmones, draugus, šeimos narius sukviesti į vieną būrį. Radau labai gražią vietą - prie jūros. Viliuosi, jog bus smagu. Ilgą laiką vilkėjau praktiškus drabužius, dėvėjau sportinę avalynę, o ir laukdamasi daug nesipuošiau. Todėl natūralu, kad jau noriu pasigražinti, kažkur išeiti, pabendrauti, pašėlti ir pasilinksminti.