Vienu gražiausių Lietuvos vyrų tituluojamo operos solisto Vytauto Juozapaičio žmona Eglė Juozapaitienė, „Eglės“ ansamblio vadovė ir Vilniaus kolegijos dėstytoja, tebesijaučia laimingai įsimylėjusi. Ką tik dukrą Vaidą ištekinusi žavi moteris šį pavasarį davė amžinus įžadus savo vyrui, su kuriuo civilinėje santuokoje gyvena jau dvidešimt metų – pora priėmė Santuokos sakramentą Vilniaus arkikatedros bazilikos Šv. Kazimiero koplyčioje.
Tiesą sakant, jie atrodo beviltiškai teigiama pora. Malonūs, besišypsantys, nepaleidžiantys vienas kito iš akiračio. Kaip iš serialų. Bet čia turbūt kaltas mūsų sugedęs požiūris. „Na, nesame mes tokie idealūs, kaip atrodo, – pokalbio pabaigoje prisipažįsta Eglė. – Buvo visko: ir nuopuolių, ir pakilimų. Bet kai neabejoji suradęs antrąją puselę, į daug ką žvelgi visiškai kitaip.“ Jiems abiem – tai antroji šeima; į ją atsivedė savo dukreles Vaivą ir Vaidą, o po kurio laiko susilaukė dabar jau šešiolikmetės Ievos. Eglė tikina niekada nesijautusi pamiršta ar nepastebėta – nei vyro, nei visuomenės. Mėgstamas darbas „Eglės“ ansamblyje šįmet įvertintas Lietuvos liaudies kultūros centro ir Pasaulio lietuvių dainų švenčių fondo įsteigtu Aukso paukštės apdovanojimu, nelauktai atsirado proga išmėginti save visai kitu amplua – moteris pakviesta į LTV laidą „Kapitonų mūšis“, na, o vyras, sako, visada ją skatina, palaiko, drąsina. Ir myli, be abejo.
Pailsėjote per savaitgalį?
Jau daug daug metų laisvų savaitgalių neturime. Paprastai vyrui šeštadienį ir sekmadienį – spektakliai ar koncertai, o šeimos grafikas visuomet buvo derinamas pagal jį…
Kaip tradicinėse lietuvių šeimose – moteris visada prisiderina…
Net nežinau, ar tai tradicija. Tačiau stengiuosi derintis. Su „Egle“ savaitgaliais nerepetuojame, bet ir kitomis dienomis kartais visoms penkiolikai susirinkti būna sudėtinga: namai, darbai, vaikų rūpesčiai. Žaviuosi ir stebiuosi, kad moterys apskritai dar randa laiko bei energijos tokiam pomėgiui. „Eglė“ galėtų vadintis ir dainuojančių moterų klubu. Labai susigyvenome, susidraugavome, tad priimdamos naują narę kreipiame dėmesį ne vien į vokalinius duomenis – žiūrime, kas ji per žmogus, koks jos būdas. Eidamos per gyvenimą sudėtingų ir nemalonių žmonių sutinkame ne tiek daug, bet jie labai trukdo…
Susirenkate ir išsyk imate rimtai repetuoti? Nesinori tiesiog paplepėti?
Stengiuosi viską daryti rimtai, bet jos dažnai nepasiduoda mano norams! Tad bent jau pradėti repeticiją stengiuosi ne nuo pašnekesių, o nuo prasidainavimo pratimų, nes tai labai svarbu. Sunkiausia – grįžti prie darbo po pertraukos… Kalbų daug ir apie ką tik nori! O jei dar po švenčių ar po kokių nors kelionių… Ansamblio dalyvės tokios įdomios, kad stebiuosi, kodėl jomis iki šiol nesusidomėjo žurnalistai.
Viena, Lidija Rasutis, jau buvo susidomėję. Kai ji išlindo iš pogrindžio ir atsiskleidė televizijos dainų projekte.
Visų jų asmeninės istorijos neeilinės. Žinau, kad kiekviena mūsų iš šito kolektyvo gauname ne tik vokalinės, bet ir gyvenimiškos patirties, patarimų ir pagalbos.
Ar sunkiau vadovauti keturiolikai moterų, ar vienam vyrui? Savam, aišku.
Niekada nedemonstruoju, kad vadovauju…
Visos mes nedemonstruojame.
Iš tikrųjų tai moterys turbūt visur vadovauja. Nors aš dažnai nusileidžiu, moku prisitaikyti. Manau, kad abu stengiamės vienas kitam pagelbėti. Esame užsivertę darbais, bet nė nežinau, ar mokėtume gyventi, jei būtų kitaip.
Atrodote trapi, švelni, romantiška – dabar ne itin dažnai sutinkamo tipo moteris. Vyrauja drąsios, kietos, sumanios. Kartais jos sako, kad užgniaužti savo gležnumą ir švelnumą privertė gyvenimas. O jūs visada tokia buvote?
Jaunos mes, ko gero, visos be išimties būname romantikės.
Tikriausiai svajojote tapti operos soliste?
Tai buvo mano tėvelio svajonė.
Tad jūs, kaip gera mergaitė, lankėte muzikos mokyklą ir nesipriešinote?
Kaip gera mergaitė – ėjau, o paskui – kaip bloga – mečiau. Priešindavausi. Tingėdavau groti. Nenoriu teisinti savęs, bet dabar suprantu, kad mažam vaikui truputį patingėti ir paišdykauti nėra tokia didelė nuodėmė, kaip atrodydavo mokytojams. Jie buvo griežti, mane bausdavo. Muzikos mokytojų taip bijodavau, kad kartais prieš pamoką net į bažnyčią bėgdavau… Tai mane stipriai paveikė ir nusprendžiau su muzika nieko bendro neturėti. Įstojau į tuometį Vilniaus inžinerinį statybos institutą – jame mokėsi vyresnis brolis, man patiko jam braižyti brėžinius. Maniau, neprapulsiu dirbdama statybų inžiniere. Bet jau po pusmečio supratau labai suklydusi. Mečiau. Kurį laiką dirbau, kol kartą tėtis pasakė: „Susiprotėk, mergaite. Juk tau skirta muzika!“ Paklausiau. Tuometėje Kultūros mokykloje mokiausi choro dirigavimo, dalyvaudavau įvairiuose konkursuose, dainuodavau. Kartą patekau į konsultaciją pas Vaclovą Daunorą – jis įkalbėjo rinktis solinį dainavimą. Bet čia atskira, sudėtinga ir gana skaudi tema…
Kaip į jūsų gyvenimo viražus reagavo tėvai? Tuo metu, būdama labai jauna, dar spėjote ir ištekėti.
Tėvai, ačiū Dievui, buvo tolerantiški. Leido man klysti, nors stengėsi švelniai atvesti į protą ir dėl mokslų pasirinkimo, ir dėl ankstyvų vedybų. Kai tik įstojau į tuometę Konservatoriją, gimė dukra. Buvo labai sunku. Kartais kaip ant adatų sėdėdavau paskaitose, o mano tėtis mašinoje supdavo Vaidą. Jei ne tėvų pagalba, tikrai nebūčiau galėjusi studijuoti. Tada jau atrodė, kad žinau, ko iš tiesų noriu. Jaučiausi savo rogėse, be to, nuolat sulaukdavau komplimentų dėl dainavimo. Tai įkvėpė. Patikėjau savo sėkme. Bet… Lūžis įvyko trečiame kurse, kai supratau, kad visgi dainuoju blogai. Pasidarė baisu. Dainavimo reikia mokytis labai ilgai – kurso draugai jau turėjo dešimties metų patirtį, o aš atėjau gana žalia. Ši specialybė itin sudėtinga, reikalauja nepaprastai daug ištvermės, psichologinio pasirengimo. Privalai būti stiprus. Dainavimas – tai ne vien puikus balsas, idealiai išmokti techniniai dalykai. Tai ir protas, valia, intuicija.
Taigi supratote, kad nebūsite operos primadona…
Supratau. Dar mėginau gelbėtis, vaikščiojau mokytis pas fantastišką dainavimo mokytoją J. Kepenienę – pas ją bėgdavo visi sutrikę ir savo gebėjimais suabejoję studentai…
Bet turbūt buvo žmogus, kuris išsklaidė iliuzijas pareikšdamas, kad dainuojate ne taip gerai, kaip jums atrodo?
Tas žmogus buvo būsimasis mano vyras Vytautas, su kuriuo tuo metu draugavau!
Na, nieko sau – kai taip pasako patinkantis žmogus...
Patinkantis, bet norintis gero! Išgirdusi jo pastabas pasiklausiau savo įrašų ir suvokiau, kad daug ką darau negerai. Kad esu per silpna šiai specialybei. Dainavimas reikalauja ir milžiniškų fizinių jėgų, ištvermės, energijos – juk artistas per spektaklį numeta vos ne porą kilogramų! Jis neturi teisės sutrikti nė sekundėlės, nes viskas sugrius. O aš… Matyt, kaip sakote, buvau per didelė romantikė. Kartais dainuojant norėdavosi sustoti ir pagalvoti…
Bet iš esmės tai svajonė juk žlugo?
Tuomet supratau dar vieną dalyką: turėdama šiokios tokios patirties galiu labai daug padėti artimam žmogui. O svajonė… Man nebuvo sunku užgniaužti savo ambicijas. Labai aiškiai pamačiau, koks talentingas yra Vytautas ir kaip svarbu jam padėti. Šeimoje du dainininkai – beprotnamis! Juk tai egoistiška specialybė... Turi išsimiegoti, laiku pavalgyti, pailsėti, negali aukotis dėl kitų.
Tai pamanėte, kad būsite jo mūza?
Ja ir tapau. Kartais sėdėdavome naktimis ir klausydavomės arijų, kalbėdavomės. Tapau ne tik mūza, bet ir pagalbininke. Supratau, kad turiu prisiimti labai daug buities rūpesčių. Bendro gyvenimo pradžioje – kone visus. Ir dar sugebėdavau su juo keliauti! Visą gyvenimą beveik visur važiuojame kartu. Pasisekė, kad turiu fantastišką mamą, kuriai galėdavau ramiai palikti vaikus.
O ar niekada nenorėjote vyro pakeisti, perdirbti, kaip moterys sako?
Be abejo, norėjau! Manote, kad Juozapaitis saldainiukas? Ir jis, ir aš turime ir kitą savo pusę, tik tiek, kad ji dažnai neišlenda į paviršių.
Nesijaučiate paaukojusi gyvenimą vyrui?
Jokiu būdu! Suprantu, kad iš šalies gali taip pasirodyti. Daug ką dariau dėl jo, bet šalia viso to gyvenau puikų savo gyvenimą, tobulinausi. Vadovavau ansambliui, dėsčiau studentams. Abu su Vytautu vis dar vienas iš kito mokomės, vienas kitą iš naujo atrandame ir manau, kad neturime jokių nuoskaudų. Tik ar galiu teigti, kad jį puikiai pažįstu? Ko gero, ne. Mes kiekvienas esame nenuspėjamas.
Negi kada nors supykusi nepagalvodavote: po velnių, čiaupas laša, durys neužsidaro, vaikai serga, vyras dainuoja, o man – nors persiplėšk?
Mūsų šaldytuvo rankenėlė iki šiol nulūžusi... Turbūt antri metai. Tačiau dėl to nepučiu problemos! Žinau, kad jei sukelsiu audrą, bus verčiau nupirktas naujas šaldytuvas nei pataisyta rankenėlė. Pas mus taip yra: jei sugenda koks nors buities prietaisas, nuperkamas naujas, o senas išvežamas į sąvartyną arba atiduodamas tiems, kurie jį pasitaiso. Na, aš, aišku, kitaip daryčiau, bet Vytauto dėl to nepjaunu.
Dabar esate išmintinga, tačiau nepatikėsiu, kad jo nepjaudavote žalioje jaunystėje...
Nebent dėl būdo bruožų. Vytautas gi kitą kartą užsiplieskia kaip degtukas! Nors taip atsitinka vis rečiau ir rečiau...
Ar jis pavydus?
Demonstruoja, kad ne, bet iš tikrųjų – taip. Kaip ir aš. Būna nemalonu pajusti pavydo kirminėlį...
Kai vyras glaudžiu rateliu apsuptas besižavinčių juo moterų...
Jau stengiuosi garsiai įvardyti, kas man nepatinka.
Taip ir išdėstote: „Vytautai, gal galėtum šiek tiek mažiau joms šypsotis?“
Jis beveik joms nebesišypso! (Juokiasi.) Bent man matant.
Jūsų neerzina tos ar tie, kurie tiesiog konstatuoja, kad turbūt labai sunku gyventi su gražiu vyru?
Šiaip ar taip, maloniau, kad tiek dėmesio jis gauna ne iš vyrų – iš moterų! O scenoje grožis – tik pliusas. Gal erzintų, jei dėmesio sulauktų vien jis, bet ir aš girdžiu užtektinai komplimentų. Vytautas man taip pat rodo daug dėmesio. Nesijaučiu nuskriausta. Na, nebent jis visai užpultas, moterų apsuptyje... Bet ir tada būna malonu, kai Vytautas mane apsikabina, paima už rankos ar kitaip parodo, kad esu jo moteris.
Sakėte, kad visada esate šalia…
Jam tai patinka. Taip jau įpratome. Ir kai manęs su nuostaba teiraujasi: „Kiek tu gali žiūrėti jo spektaklius? Penkiasdešimt, šimtą kartų?“, atsakau, kad tai ne pareiga, o malonumas. Jaučiu kiekvieną jo atsikvėpimą. Ir kaskart pastebiu šį tą naujo. Tai – mano gyvenimo dalis. Jei jos nebūtų, gal surasčiau kažką naujo. Gal tapyčiau. Buvimas kartu man dabar yra poilsis ir dvasinis komfortas.
Jaučiate gyvenimo pilnatvę?
Prieš kelias dienas parduotuvėje susitikau draugę. Paklausė: „Kaip gyveni?“ Sustojau, spontaniškai ištariau: „Gerai!“ Paskui pradėjau galvoti, kad tikrai gerai: vaikai sveiki, mama sveika, Vytui viskas sekasi. Man irgi savotiškas pakilimas! Ir staiga pradėjau verkti. Tik todėl, kad esu labai pavargusi… Darbai, televizija, koncertai.
Televizija daug atima?
Juk neturiu ilgametės patirties. Iš pradžių jaučiau tiesiog klaikų stresą. Dabar galiu laisviau atsikvėpti, bet vis tas perdėtas atsakomybės jausmas… Mokausi, rašau, klausausi kūrinių, jie estradiniai ir kai kurie visai negirdėti… Domiuosi, kas jų autoriai, gilinuosi į viską, nors kartais šitiek gal nė nereikia. Dėl to gaunu barti iš savo brangiausio žmogaus: kad nepailsiu, kad sėdžiu naktimis... Tačiau esu labai patenkinta!
Pagaliau atradote tai, kas seniai pažįstama eiliniam piliečiui, – popmuziką!
Klausausi jos ir man taip smagu! Surandu labai daug naujo. Nes esu įsitikinusi, kad kiekvienas reiškinys turi šį tą įdomaus.
Koks jausmas apėmė tuokiantis bažnyčioje?
Maniau, nueisime ir dviese susituoksime, bet Vytautas paprašė ir baltos suknelės, ir nuotakos puokštės. Supratau, kad taip paprastai neišsisuksiu… Ir kad tai labai rimta. Kitą dieną po ceremonijos turėjome įrašyti laidą, tai iki pat išvakarių ruošiausi, nervinausi. Bažnyčioje apėmė keistas jausmas – lyg stebėčiau save iš šalies. Iš pradžių su kunigu pajuokavome, kad nuotaka dar gali pabėgti… Niekada anksčiau nebuvau patyrusi tokio jausmo, koks aplankė Šv. Kazimiero koplyčioje. Pamokslas buvo ypatingas, jis taip sujaudino, kad bijojau pravirkti. Klausiausi žodžių, kuriuos visi žinome, bet jie labai tiksliai nustato gyvenimo prioritetus: svarbiausia yra šeima, mūsų mylimiausi žmonės, o darbai, karjera, sėkmė, šlovė tėra antraeiliai dalykai. Mane sujaudino ir tai, kad Vytautas, kasdienybėje ne itin praktiškas žmogus, savo iniciatyva, niekieno neraginamas, suorganizavo nuostabią ceremoniją, o iki jos rūpinosi visomis juridinėmis smulkmenomis. Supratau, kad jam tai labai svarbu…
Tiesą sakant, jie atrodo beviltiškai teigiama pora. Malonūs, besišypsantys, nepaleidžiantys vienas kito iš akiračio. Kaip iš serialų. Bet čia turbūt kaltas mūsų sugedęs požiūris. „Na, nesame mes tokie idealūs, kaip atrodo, – pokalbio pabaigoje prisipažįsta Eglė. – Buvo visko: ir nuopuolių, ir pakilimų. Bet kai neabejoji suradęs antrąją puselę, į daug ką žvelgi visiškai kitaip.“ Jiems abiem – tai antroji šeima; į ją atsivedė savo dukreles Vaivą ir Vaidą, o po kurio laiko susilaukė dabar jau šešiolikmetės Ievos. Eglė tikina niekada nesijautusi pamiršta ar nepastebėta – nei vyro, nei visuomenės. Mėgstamas darbas „Eglės“ ansamblyje šįmet įvertintas Lietuvos liaudies kultūros centro ir Pasaulio lietuvių dainų švenčių fondo įsteigtu Aukso paukštės apdovanojimu, nelauktai atsirado proga išmėginti save visai kitu amplua – moteris pakviesta į LTV laidą „Kapitonų mūšis“, na, o vyras, sako, visada ją skatina, palaiko, drąsina. Ir myli, be abejo.
Pailsėjote per savaitgalį?
Jau daug daug metų laisvų savaitgalių neturime. Paprastai vyrui šeštadienį ir sekmadienį – spektakliai ar koncertai, o šeimos grafikas visuomet buvo derinamas pagal jį…
Kaip tradicinėse lietuvių šeimose – moteris visada prisiderina…
Net nežinau, ar tai tradicija. Tačiau stengiuosi derintis. Su „Egle“ savaitgaliais nerepetuojame, bet ir kitomis dienomis kartais visoms penkiolikai susirinkti būna sudėtinga: namai, darbai, vaikų rūpesčiai. Žaviuosi ir stebiuosi, kad moterys apskritai dar randa laiko bei energijos tokiam pomėgiui. „Eglė“ galėtų vadintis ir dainuojančių moterų klubu. Labai susigyvenome, susidraugavome, tad priimdamos naują narę kreipiame dėmesį ne vien į vokalinius duomenis – žiūrime, kas ji per žmogus, koks jos būdas. Eidamos per gyvenimą sudėtingų ir nemalonių žmonių sutinkame ne tiek daug, bet jie labai trukdo…
Susirenkate ir išsyk imate rimtai repetuoti? Nesinori tiesiog paplepėti?
Stengiuosi viską daryti rimtai, bet jos dažnai nepasiduoda mano norams! Tad bent jau pradėti repeticiją stengiuosi ne nuo pašnekesių, o nuo prasidainavimo pratimų, nes tai labai svarbu. Sunkiausia – grįžti prie darbo po pertraukos… Kalbų daug ir apie ką tik nori! O jei dar po švenčių ar po kokių nors kelionių… Ansamblio dalyvės tokios įdomios, kad stebiuosi, kodėl jomis iki šiol nesusidomėjo žurnalistai.
Viena, Lidija Rasutis, jau buvo susidomėję. Kai ji išlindo iš pogrindžio ir atsiskleidė televizijos dainų projekte.
Visų jų asmeninės istorijos neeilinės. Žinau, kad kiekviena mūsų iš šito kolektyvo gauname ne tik vokalinės, bet ir gyvenimiškos patirties, patarimų ir pagalbos.
Ar sunkiau vadovauti keturiolikai moterų, ar vienam vyrui? Savam, aišku.
Niekada nedemonstruoju, kad vadovauju…
Visos mes nedemonstruojame.
Iš tikrųjų tai moterys turbūt visur vadovauja. Nors aš dažnai nusileidžiu, moku prisitaikyti. Manau, kad abu stengiamės vienas kitam pagelbėti. Esame užsivertę darbais, bet nė nežinau, ar mokėtume gyventi, jei būtų kitaip.
Atrodote trapi, švelni, romantiška – dabar ne itin dažnai sutinkamo tipo moteris. Vyrauja drąsios, kietos, sumanios. Kartais jos sako, kad užgniaužti savo gležnumą ir švelnumą privertė gyvenimas. O jūs visada tokia buvote?
Jaunos mes, ko gero, visos be išimties būname romantikės.
Tikriausiai svajojote tapti operos soliste?
Tai buvo mano tėvelio svajonė.
Tad jūs, kaip gera mergaitė, lankėte muzikos mokyklą ir nesipriešinote?
Kaip gera mergaitė – ėjau, o paskui – kaip bloga – mečiau. Priešindavausi. Tingėdavau groti. Nenoriu teisinti savęs, bet dabar suprantu, kad mažam vaikui truputį patingėti ir paišdykauti nėra tokia didelė nuodėmė, kaip atrodydavo mokytojams. Jie buvo griežti, mane bausdavo. Muzikos mokytojų taip bijodavau, kad kartais prieš pamoką net į bažnyčią bėgdavau… Tai mane stipriai paveikė ir nusprendžiau su muzika nieko bendro neturėti. Įstojau į tuometį Vilniaus inžinerinį statybos institutą – jame mokėsi vyresnis brolis, man patiko jam braižyti brėžinius. Maniau, neprapulsiu dirbdama statybų inžiniere. Bet jau po pusmečio supratau labai suklydusi. Mečiau. Kurį laiką dirbau, kol kartą tėtis pasakė: „Susiprotėk, mergaite. Juk tau skirta muzika!“ Paklausiau. Tuometėje Kultūros mokykloje mokiausi choro dirigavimo, dalyvaudavau įvairiuose konkursuose, dainuodavau. Kartą patekau į konsultaciją pas Vaclovą Daunorą – jis įkalbėjo rinktis solinį dainavimą. Bet čia atskira, sudėtinga ir gana skaudi tema…
Kaip į jūsų gyvenimo viražus reagavo tėvai? Tuo metu, būdama labai jauna, dar spėjote ir ištekėti.
Tėvai, ačiū Dievui, buvo tolerantiški. Leido man klysti, nors stengėsi švelniai atvesti į protą ir dėl mokslų pasirinkimo, ir dėl ankstyvų vedybų. Kai tik įstojau į tuometę Konservatoriją, gimė dukra. Buvo labai sunku. Kartais kaip ant adatų sėdėdavau paskaitose, o mano tėtis mašinoje supdavo Vaidą. Jei ne tėvų pagalba, tikrai nebūčiau galėjusi studijuoti. Tada jau atrodė, kad žinau, ko iš tiesų noriu. Jaučiausi savo rogėse, be to, nuolat sulaukdavau komplimentų dėl dainavimo. Tai įkvėpė. Patikėjau savo sėkme. Bet… Lūžis įvyko trečiame kurse, kai supratau, kad visgi dainuoju blogai. Pasidarė baisu. Dainavimo reikia mokytis labai ilgai – kurso draugai jau turėjo dešimties metų patirtį, o aš atėjau gana žalia. Ši specialybė itin sudėtinga, reikalauja nepaprastai daug ištvermės, psichologinio pasirengimo. Privalai būti stiprus. Dainavimas – tai ne vien puikus balsas, idealiai išmokti techniniai dalykai. Tai ir protas, valia, intuicija.
Taigi supratote, kad nebūsite operos primadona…
Supratau. Dar mėginau gelbėtis, vaikščiojau mokytis pas fantastišką dainavimo mokytoją J. Kepenienę – pas ją bėgdavo visi sutrikę ir savo gebėjimais suabejoję studentai…
Bet turbūt buvo žmogus, kuris išsklaidė iliuzijas pareikšdamas, kad dainuojate ne taip gerai, kaip jums atrodo?
Tas žmogus buvo būsimasis mano vyras Vytautas, su kuriuo tuo metu draugavau!
Na, nieko sau – kai taip pasako patinkantis žmogus...
Patinkantis, bet norintis gero! Išgirdusi jo pastabas pasiklausiau savo įrašų ir suvokiau, kad daug ką darau negerai. Kad esu per silpna šiai specialybei. Dainavimas reikalauja ir milžiniškų fizinių jėgų, ištvermės, energijos – juk artistas per spektaklį numeta vos ne porą kilogramų! Jis neturi teisės sutrikti nė sekundėlės, nes viskas sugrius. O aš… Matyt, kaip sakote, buvau per didelė romantikė. Kartais dainuojant norėdavosi sustoti ir pagalvoti…
Bet iš esmės tai svajonė juk žlugo?
Tuomet supratau dar vieną dalyką: turėdama šiokios tokios patirties galiu labai daug padėti artimam žmogui. O svajonė… Man nebuvo sunku užgniaužti savo ambicijas. Labai aiškiai pamačiau, koks talentingas yra Vytautas ir kaip svarbu jam padėti. Šeimoje du dainininkai – beprotnamis! Juk tai egoistiška specialybė... Turi išsimiegoti, laiku pavalgyti, pailsėti, negali aukotis dėl kitų.
Tai pamanėte, kad būsite jo mūza?
Ja ir tapau. Kartais sėdėdavome naktimis ir klausydavomės arijų, kalbėdavomės. Tapau ne tik mūza, bet ir pagalbininke. Supratau, kad turiu prisiimti labai daug buities rūpesčių. Bendro gyvenimo pradžioje – kone visus. Ir dar sugebėdavau su juo keliauti! Visą gyvenimą beveik visur važiuojame kartu. Pasisekė, kad turiu fantastišką mamą, kuriai galėdavau ramiai palikti vaikus.
O ar niekada nenorėjote vyro pakeisti, perdirbti, kaip moterys sako?
Be abejo, norėjau! Manote, kad Juozapaitis saldainiukas? Ir jis, ir aš turime ir kitą savo pusę, tik tiek, kad ji dažnai neišlenda į paviršių.
Nesijaučiate paaukojusi gyvenimą vyrui?
Jokiu būdu! Suprantu, kad iš šalies gali taip pasirodyti. Daug ką dariau dėl jo, bet šalia viso to gyvenau puikų savo gyvenimą, tobulinausi. Vadovavau ansambliui, dėsčiau studentams. Abu su Vytautu vis dar vienas iš kito mokomės, vienas kitą iš naujo atrandame ir manau, kad neturime jokių nuoskaudų. Tik ar galiu teigti, kad jį puikiai pažįstu? Ko gero, ne. Mes kiekvienas esame nenuspėjamas.
Negi kada nors supykusi nepagalvodavote: po velnių, čiaupas laša, durys neužsidaro, vaikai serga, vyras dainuoja, o man – nors persiplėšk?
Mūsų šaldytuvo rankenėlė iki šiol nulūžusi... Turbūt antri metai. Tačiau dėl to nepučiu problemos! Žinau, kad jei sukelsiu audrą, bus verčiau nupirktas naujas šaldytuvas nei pataisyta rankenėlė. Pas mus taip yra: jei sugenda koks nors buities prietaisas, nuperkamas naujas, o senas išvežamas į sąvartyną arba atiduodamas tiems, kurie jį pasitaiso. Na, aš, aišku, kitaip daryčiau, bet Vytauto dėl to nepjaunu.
Dabar esate išmintinga, tačiau nepatikėsiu, kad jo nepjaudavote žalioje jaunystėje...
Nebent dėl būdo bruožų. Vytautas gi kitą kartą užsiplieskia kaip degtukas! Nors taip atsitinka vis rečiau ir rečiau...
Ar jis pavydus?
Demonstruoja, kad ne, bet iš tikrųjų – taip. Kaip ir aš. Būna nemalonu pajusti pavydo kirminėlį...
Kai vyras glaudžiu rateliu apsuptas besižavinčių juo moterų...
Jau stengiuosi garsiai įvardyti, kas man nepatinka.
Taip ir išdėstote: „Vytautai, gal galėtum šiek tiek mažiau joms šypsotis?“
Jis beveik joms nebesišypso! (Juokiasi.) Bent man matant.
Jūsų neerzina tos ar tie, kurie tiesiog konstatuoja, kad turbūt labai sunku gyventi su gražiu vyru?
Šiaip ar taip, maloniau, kad tiek dėmesio jis gauna ne iš vyrų – iš moterų! O scenoje grožis – tik pliusas. Gal erzintų, jei dėmesio sulauktų vien jis, bet ir aš girdžiu užtektinai komplimentų. Vytautas man taip pat rodo daug dėmesio. Nesijaučiu nuskriausta. Na, nebent jis visai užpultas, moterų apsuptyje... Bet ir tada būna malonu, kai Vytautas mane apsikabina, paima už rankos ar kitaip parodo, kad esu jo moteris.
Sakėte, kad visada esate šalia…
Jam tai patinka. Taip jau įpratome. Ir kai manęs su nuostaba teiraujasi: „Kiek tu gali žiūrėti jo spektaklius? Penkiasdešimt, šimtą kartų?“, atsakau, kad tai ne pareiga, o malonumas. Jaučiu kiekvieną jo atsikvėpimą. Ir kaskart pastebiu šį tą naujo. Tai – mano gyvenimo dalis. Jei jos nebūtų, gal surasčiau kažką naujo. Gal tapyčiau. Buvimas kartu man dabar yra poilsis ir dvasinis komfortas.
Jaučiate gyvenimo pilnatvę?
Prieš kelias dienas parduotuvėje susitikau draugę. Paklausė: „Kaip gyveni?“ Sustojau, spontaniškai ištariau: „Gerai!“ Paskui pradėjau galvoti, kad tikrai gerai: vaikai sveiki, mama sveika, Vytui viskas sekasi. Man irgi savotiškas pakilimas! Ir staiga pradėjau verkti. Tik todėl, kad esu labai pavargusi… Darbai, televizija, koncertai.
Televizija daug atima?
Juk neturiu ilgametės patirties. Iš pradžių jaučiau tiesiog klaikų stresą. Dabar galiu laisviau atsikvėpti, bet vis tas perdėtas atsakomybės jausmas… Mokausi, rašau, klausausi kūrinių, jie estradiniai ir kai kurie visai negirdėti… Domiuosi, kas jų autoriai, gilinuosi į viską, nors kartais šitiek gal nė nereikia. Dėl to gaunu barti iš savo brangiausio žmogaus: kad nepailsiu, kad sėdžiu naktimis... Tačiau esu labai patenkinta!
Pagaliau atradote tai, kas seniai pažįstama eiliniam piliečiui, – popmuziką!
Klausausi jos ir man taip smagu! Surandu labai daug naujo. Nes esu įsitikinusi, kad kiekvienas reiškinys turi šį tą įdomaus.
Koks jausmas apėmė tuokiantis bažnyčioje?
Maniau, nueisime ir dviese susituoksime, bet Vytautas paprašė ir baltos suknelės, ir nuotakos puokštės. Supratau, kad taip paprastai neišsisuksiu… Ir kad tai labai rimta. Kitą dieną po ceremonijos turėjome įrašyti laidą, tai iki pat išvakarių ruošiausi, nervinausi. Bažnyčioje apėmė keistas jausmas – lyg stebėčiau save iš šalies. Iš pradžių su kunigu pajuokavome, kad nuotaka dar gali pabėgti… Niekada anksčiau nebuvau patyrusi tokio jausmo, koks aplankė Šv. Kazimiero koplyčioje. Pamokslas buvo ypatingas, jis taip sujaudino, kad bijojau pravirkti. Klausiausi žodžių, kuriuos visi žinome, bet jie labai tiksliai nustato gyvenimo prioritetus: svarbiausia yra šeima, mūsų mylimiausi žmonės, o darbai, karjera, sėkmė, šlovė tėra antraeiliai dalykai. Mane sujaudino ir tai, kad Vytautas, kasdienybėje ne itin praktiškas žmogus, savo iniciatyva, niekieno neraginamas, suorganizavo nuostabią ceremoniją, o iki jos rūpinosi visomis juridinėmis smulkmenomis. Supratau, kad jam tai labai svarbu…