Kažkada mokyklos „Moters studija“ vadovė Eglė Kvedaravičiūtė stengėsi neišsiskirti iš minios nei drabužiais, nei tikslais, nei svajonėmis. Taip lietuviška, ar ne? Tenkinkis mažu, nes kiti ir tiek neturi... Bendraklasiai, pamatę ją po gero dešimtmečio, neteko žado: „Kaip tu pasikeitei!“ Dabar Eglė padeda keistis kitoms.
Kad ir kur pasisuksi – aplinkui pilna knygų, kursų ir šiaip sėkmingo gyvenimo mokytojų, kurie teigia, kad galima išmokti būti laimingam ir turtingam. Net įdomu, ar daug tikinčių tais receptais? Kas ateina į jūsų mokyklos rengiamas paskaitas: nuobodžiaujančios poniutės, darbų ar vyrų užguitos moteriškės, kompleksuotos aštuoniolikmetės?
Ateina labai įvairaus amžiaus damų – nuo studenčių iki brandžių moterų. Manau, išaugo dvasinių ieškojimų poreikis, nes materialusis pasaulis lyg ir visko iki kraštų prisipildęs: jame begalė daiktų, didelė galimybių įvairovė, o žmogus dažnai kenčia dėl nemokėjimo, kartais ir nenoro gilintis į save. Pasikalbi ir paaiškėja, kad turbūt kiekviena mūsų tam tikru laikotarpiu prieina ribą, už kurios ima trūkti prasmės, nors išorinis gyvenimas gali atrodyti kone idealus.
Vienos turbūt bėga pas psichoterapeutą, kitos – į bažnyčią, trečios apsiverčia dvasingomis knygomis arba užsirašo į dar vienus kursus ar kokį seminarą...
Kelionė į save visuomet įdomi, kad ir kuriuo keliu eitum. Tik yra vienas niuansas: niekas be pastangų nevyksta ir niekas kitas už tave nesukurs stebuklingo gyvenimo. Iš pradžių dera paklausti: kokia aš moteris, ko noriu, apie ką svajoju?
Visa tai patyrėte ir pati?
Be abejo. Buvau uždara, romantiška svajoklė, labai mėgau pasakas, dargi turėjau tetą, kuri jas įdomiai man aiškindavo. Tačiau lygindavau save su knygų ar filmų herojėmis ir galvodavau: nejaugi man neskirta jų dalia? Turbūt ne – juk nesu tokia fatališkai graži kaip jos nei tokia sumani ir protinga... Tai ypač skaudžiai juntama, kai tenka pereiti į suaugusio žmogaus gyvenimą: pamatai, kad visos tavo svajonės realiame pasaulyje lyg ir virsta muilo burbulu. Palaukite: o kur tie princai, kur ta įstabi ateitis? Tai buvo postūmis tarsi sukurti save iš naujo. Likimas suvedė su žmonėmis, sudominusiais baigti diferencijuotų funkcinių būsenų (DFB) metodikos kursus. Ten patyriau šešiolika būsenų, su kuriomis mes gyvename. Paprasčiau jas galima pavadinti nuotaikomis: liūdesys, nusivylimas, džiaugsmas ir daugybė kitų – visa skalė. Nors buityje, deja, išgyvename vos kelias: arba blogai, arba gerai, arba per vidurį... Tačiau galima išmokti tas nuotaikas susikurti. Gilindamasi toliau, imi suprasti, kad nėra neįmanomų dalykų ir kelias svajonės link dažnai nėra toks sunkus ir status, kaip atrodo.
Baigėte bibliotekininkystės studijas ir turėjote galimybę savo biografiją nutekinti visai kita vaga. Pasirodė nuobodoka?
Paskui buvo kultūros vadybos magistrantūra VDA, darbas vienoje galerijoje, pažintis su daugybe menininkų. Pradėjau jausti meną, netekau komplekso, kad jo nesuprantu, kad neturiu tam tikro išsilavinimo. Mano pačios gyvenime atsirado daugiau spalvų, atsikračiau perdėto drovumo (anksčiau užšnekinti nepažįstamą žmogų buvo problema!). Nekalbant jau apie tai, kad pasikeičiau išoriškai: pradedant plaukų spalva ir baigiant drabužių stiliumi.
O kaipgi tie pasakų princai?
Jų buvo visada, bet pasikeitė požiūris: nebeužteko bet kokio vyriškio šalia. Kai atsakai į klausimus, kokio nori, ko tikiesi iš jo ir iš savęs, lengviau pasirinkti artimą žmogų. Pasikeitė ir gyvenimo kokybė, nes pradėjau sau kelti didesnių reikalavimų. Mažu ėmiau nepasitenkinti – pradėjau norėti labai labai daug! O kai yra tikslas, atsiranda ir energijos jo siekti.
Pasakose dažniausiai laimi tylios gerutės. Gyvenime – anaiptol...
Bet teigiamos pasakų herojės yra stiprios ir visada deda daug pastangų! Pasakose užkoduota begalė sėkmės receptų!
Turbūt patenkintų savo gyvenimu moterų į jūsų paskaitas neateina?
Ateina tos, kurioms kažko trūksta. Polinkis gilintis į save juk kyla iš vidinio nepasitenkinimo. Tik visuomet pasakau, kad laimės receptų nedaliju: be didelių pastangų nieko nebus.
Ar būna tokių, kurios atvirai prisipažintų: neieškau didelių dvasinių klodų, bet noriu susirasti vyrą ar pakeisti įvaizdį?
Aišku! Ir tai puiku. Visos trokšta būti gražios ir mylimos. Bet paslaptis ta, kad nauja suknelė, idealus makiažas ir plastinės operacijos nieko neverti, jei akys neblizga. Juk vyrus ir sėkmę pirmiausia traukia spinduliuojanti moters energija, o jeigu ji nepatenkinta gyvenimu, nežino, ko iš jo nori, neturi tikslo, iš kur tas spindesys? Tarp daugybės miegančių gražuolių gatvėje visada ryškiai išsiskiria ta, kurios akys dega. Nepaisant fizinių duomenų! Aišku, kartais visos būname pavargusios ir liūdnos, bet jei žinai, kaip pasinaudoti savo spindesiu bet kokioje situacijoje, gyventi paprasčiau ir įdomiau.
Žibėti vakarėlyje kur kas lengviau nei verdant vakarienę...
Kasdienybė irgi kūryba. Jei dažniau atsakai sau į klausimą, dėl ko verta stengtis, ilgainiui tai nebeatrodo vien sunkus darbas. Gilinantis į save, nuolatos atrandant tam laiko, rezultatai pranoksta lūkesčius: imi keistis net išoriškai.
Įtariu, kad anksčiau taip ryškiai nesirengdavote.
Džinsai, megztukas, viskas paprasta, kuklu... Anksčiau sakydavau, kad svarbiausia – vidinis grožis, nors gerai net neįsivaizduodavau, kas jis toks... Vėliau supratau, kad išorinis grožis visai netrukdo vidiniam. Tik visuomenėje taip keistai skirstoma: arba graži, arba protinga. O jei jau graži, didelės gelmės niekas net nesitiki. Yra ir kitų mitų: esą vyrai bijo stiprių moterų. Bet jei pati savęs nebijai, jei žinai, kas esi ir ko nori, tave tokią priima ir kiti.
Kad ir kur pasisuksi – aplinkui pilna knygų, kursų ir šiaip sėkmingo gyvenimo mokytojų, kurie teigia, kad galima išmokti būti laimingam ir turtingam. Net įdomu, ar daug tikinčių tais receptais? Kas ateina į jūsų mokyklos rengiamas paskaitas: nuobodžiaujančios poniutės, darbų ar vyrų užguitos moteriškės, kompleksuotos aštuoniolikmetės?
Ateina labai įvairaus amžiaus damų – nuo studenčių iki brandžių moterų. Manau, išaugo dvasinių ieškojimų poreikis, nes materialusis pasaulis lyg ir visko iki kraštų prisipildęs: jame begalė daiktų, didelė galimybių įvairovė, o žmogus dažnai kenčia dėl nemokėjimo, kartais ir nenoro gilintis į save. Pasikalbi ir paaiškėja, kad turbūt kiekviena mūsų tam tikru laikotarpiu prieina ribą, už kurios ima trūkti prasmės, nors išorinis gyvenimas gali atrodyti kone idealus.
Vienos turbūt bėga pas psichoterapeutą, kitos – į bažnyčią, trečios apsiverčia dvasingomis knygomis arba užsirašo į dar vienus kursus ar kokį seminarą...
Kelionė į save visuomet įdomi, kad ir kuriuo keliu eitum. Tik yra vienas niuansas: niekas be pastangų nevyksta ir niekas kitas už tave nesukurs stebuklingo gyvenimo. Iš pradžių dera paklausti: kokia aš moteris, ko noriu, apie ką svajoju?
Visa tai patyrėte ir pati?
Be abejo. Buvau uždara, romantiška svajoklė, labai mėgau pasakas, dargi turėjau tetą, kuri jas įdomiai man aiškindavo. Tačiau lygindavau save su knygų ar filmų herojėmis ir galvodavau: nejaugi man neskirta jų dalia? Turbūt ne – juk nesu tokia fatališkai graži kaip jos nei tokia sumani ir protinga... Tai ypač skaudžiai juntama, kai tenka pereiti į suaugusio žmogaus gyvenimą: pamatai, kad visos tavo svajonės realiame pasaulyje lyg ir virsta muilo burbulu. Palaukite: o kur tie princai, kur ta įstabi ateitis? Tai buvo postūmis tarsi sukurti save iš naujo. Likimas suvedė su žmonėmis, sudominusiais baigti diferencijuotų funkcinių būsenų (DFB) metodikos kursus. Ten patyriau šešiolika būsenų, su kuriomis mes gyvename. Paprasčiau jas galima pavadinti nuotaikomis: liūdesys, nusivylimas, džiaugsmas ir daugybė kitų – visa skalė. Nors buityje, deja, išgyvename vos kelias: arba blogai, arba gerai, arba per vidurį... Tačiau galima išmokti tas nuotaikas susikurti. Gilindamasi toliau, imi suprasti, kad nėra neįmanomų dalykų ir kelias svajonės link dažnai nėra toks sunkus ir status, kaip atrodo.
Baigėte bibliotekininkystės studijas ir turėjote galimybę savo biografiją nutekinti visai kita vaga. Pasirodė nuobodoka?
Paskui buvo kultūros vadybos magistrantūra VDA, darbas vienoje galerijoje, pažintis su daugybe menininkų. Pradėjau jausti meną, netekau komplekso, kad jo nesuprantu, kad neturiu tam tikro išsilavinimo. Mano pačios gyvenime atsirado daugiau spalvų, atsikračiau perdėto drovumo (anksčiau užšnekinti nepažįstamą žmogų buvo problema!). Nekalbant jau apie tai, kad pasikeičiau išoriškai: pradedant plaukų spalva ir baigiant drabužių stiliumi.
O kaipgi tie pasakų princai?
Jų buvo visada, bet pasikeitė požiūris: nebeužteko bet kokio vyriškio šalia. Kai atsakai į klausimus, kokio nori, ko tikiesi iš jo ir iš savęs, lengviau pasirinkti artimą žmogų. Pasikeitė ir gyvenimo kokybė, nes pradėjau sau kelti didesnių reikalavimų. Mažu ėmiau nepasitenkinti – pradėjau norėti labai labai daug! O kai yra tikslas, atsiranda ir energijos jo siekti.
Pasakose dažniausiai laimi tylios gerutės. Gyvenime – anaiptol...
Bet teigiamos pasakų herojės yra stiprios ir visada deda daug pastangų! Pasakose užkoduota begalė sėkmės receptų!
Turbūt patenkintų savo gyvenimu moterų į jūsų paskaitas neateina?
Ateina tos, kurioms kažko trūksta. Polinkis gilintis į save juk kyla iš vidinio nepasitenkinimo. Tik visuomet pasakau, kad laimės receptų nedaliju: be didelių pastangų nieko nebus.
Ar būna tokių, kurios atvirai prisipažintų: neieškau didelių dvasinių klodų, bet noriu susirasti vyrą ar pakeisti įvaizdį?
Aišku! Ir tai puiku. Visos trokšta būti gražios ir mylimos. Bet paslaptis ta, kad nauja suknelė, idealus makiažas ir plastinės operacijos nieko neverti, jei akys neblizga. Juk vyrus ir sėkmę pirmiausia traukia spinduliuojanti moters energija, o jeigu ji nepatenkinta gyvenimu, nežino, ko iš jo nori, neturi tikslo, iš kur tas spindesys? Tarp daugybės miegančių gražuolių gatvėje visada ryškiai išsiskiria ta, kurios akys dega. Nepaisant fizinių duomenų! Aišku, kartais visos būname pavargusios ir liūdnos, bet jei žinai, kaip pasinaudoti savo spindesiu bet kokioje situacijoje, gyventi paprasčiau ir įdomiau.
Žibėti vakarėlyje kur kas lengviau nei verdant vakarienę...
Kasdienybė irgi kūryba. Jei dažniau atsakai sau į klausimą, dėl ko verta stengtis, ilgainiui tai nebeatrodo vien sunkus darbas. Gilinantis į save, nuolatos atrandant tam laiko, rezultatai pranoksta lūkesčius: imi keistis net išoriškai.
Įtariu, kad anksčiau taip ryškiai nesirengdavote.
Džinsai, megztukas, viskas paprasta, kuklu... Anksčiau sakydavau, kad svarbiausia – vidinis grožis, nors gerai net neįsivaizduodavau, kas jis toks... Vėliau supratau, kad išorinis grožis visai netrukdo vidiniam. Tik visuomenėje taip keistai skirstoma: arba graži, arba protinga. O jei jau graži, didelės gelmės niekas net nesitiki. Yra ir kitų mitų: esą vyrai bijo stiprių moterų. Bet jei pati savęs nebijai, jei žinai, kas esi ir ko nori, tave tokią priima ir kiti.
