„Man smagu ne todėl, kad grįžtu į televiziją, o dėl to, kokią konkrečiai laidą rengsiu ir vesiu. Ji bus skirta tėvams, turintiems mažylių. Man šiuo metu nėra nieko aktualiau", - šypsosi su šį savaitgalį prasidedančiu „Mamyčių klubu" į TV3 eterį grįžtanti Eglė Liesienė (29).
Ši laida - tolokai nuo TV projektų, kuriuos vedėte iki šiol.
Niekada ir nedirbau žiauriosios publicistikos laidose. Visi projektai buvo linksmi, žaidybiniai. Taigi pati didelio skirtumo nejaučiu. Tiesiog šis projektas bus kur kas prasmingesnis, gilesnis ir rimtesnis. Kalbėsime apie tai, kas rūpi mažylius auginantiems tėvams: košelės, tyrelės, vaiko raidos ir psichologinės problemos...
Tapusi mama, visiškai dingote iš žurnalistų akiračio, atsidėjote tik šeimai. Kas paskatino vėl grįžti į televiziją?
Su tuo susijusi visa istorija. Kai pradėjau lauktis, skaičiau labai daug knygų apie kūdikio atėjimą ir auginimą. Tiesą sakant, net nemaniau, kad kada nors tapsiu tokia atsakinga mama. Bet yra viena vaiko auginimu domėtis teoriškai ir visai kas kita, kai parsiveži jį iš ligoninės namo ir supranti, kad nieko neišmanai. Vėl iš naujo teko viską skaityti ir ieškoti informacijos internete. Taip netyčia susibendravau su visu būriu mamyčių iš Latvijos. Jos papasakojo apie savo „Mamyčių klubą" ir to paties pavadinimo laidą. Pasirodo, Latvijoje toks projektas eina jau penkerius metus, o klubo narių - keliasdešimt tūkstančių.
„Mamyčių klubas" pagaliau bus įsteigtas ir Lietuvoje. O noras sužinoti, kaip auginti savo vaiką, virto laida, kuri atsakys į ne tik man, bet ir daugeliui tėvelių kylančius klausimus. Pavyzdžiui, labai skiriasi teoriškai žinoti, kaip daryti masažą vaikui, ir pamatyti, kaip tai daro specialistas. Tarkime, sugalvojome temą „Kaip paruošti vaiką darželiui". Bet paaiškėjo, kad visai ne vaikus, o supanikavusius tėvelius reikia šiam žingsniui rengti. Jie taip bijo, kad savo baimes perduoda vaikams. Turime sumanymą kodiniu pavadinimu „Supermažylis". Planuojame rasti jauną šeimą, kuri sutiktų, kad su kameromis stebėtume ją paskutiniais laukimosi mėnesiais, per vaiko gimimą ir dar visus metus. Toks mini serialas padėtų suprasti, su kokiomis problemomis susiduria dauguma jaunų tėvų, ir kaip jas spręsti.
O jūs su Juozu sutiktumėte būti tokia kamerų stebima šeima?
Labai ilgai galvojau. Aš gal ir sutikčiau, bet pirmiausia reikėtų susitarti su vyru ir visais artimaisiais. Man labai svarbu, kad ši laida pralaužtų su motinyste susijusius ledus. Pavyzdžiui, maitinti kūdikį krūtimi kavinėje iki šiol yra tabu. Bet netgi Latvijoje tai jau senokai nieko nestebina. O mes vis dar gyvename su daugybe prietarų, baimių, tikime visokiais nužiūrėjimais...
Bet jūsų šeima vaiką taip pat slepia. Net dukters vardo nerodote!
Mūsų priežastys visai kitokios: ne dėl nužiūrėjimų ir juodos akies slepiame dukrą, o dėl to, kad į žinomų žmonių vaikus, šunis, kates ar namus ir automobilius visi linkę žiūrėti labai kategoriškai, vertinti, apkalbėti. Kam mums to reikia?
Koks jausmas vėl stovėti prieš kameras?
Turbūt turėčiau sakyti, kad ypatingas (šypsosi), bet tikrai taip nesijaučiu. Kai vesiu laidą, man nebus laiko džiūgauti ar jaudintis, nes studijoje būsiu apsupta būrio mamyčių ir lėliukų, kuriuos čia pat turėsiu ir prižiūrėti, ir pakalbinti, ir pažaisti, ir dar susakyti savo tekstą. Viskas vyks gyvai, natūraliai ir organiškai. Mamyčių laida kitokia ir negali būti. Statiška ir juo labiau nesuprantanti, apie ką šneka, vedėja čia visai netiktų. Tarp kitko, visi laidoje dirbantys žmonės turi vaikų. Manau, tai - labai svarbu. Jei neturėčiau dukters, aš irgi daug ko nesuprasčiau: kiek reikšminga, pavalgė tavo vaikutis ar ne, išbėrė jį ar ne. Netgi, atsiprašau už pavyzdį, „pakakojo" jis ar ne. Vaiko neturinti mergina tik pasijuoks: „nepakakojo" šiandien, padarys tai rytoj. O mama supranta, kad nuo to priklauso daug kas. Džiaugiuosi, kad dirbsiu su žmonėmis, kuriems vaikai - aktualūs.
O kaip paliksite savo vaiką, kai reikės važiuoti į filmavimus?
Dukrytei jau metai ir septyni mėnesiai, taigi ji nėra tokia maža, kad kelioms valandoms negalėčiau palikti ir išbėgti į darbą. Gal kartais galės pažiūrėti Juozas, kartais - mano pusseserė. Jeigu reikės, samdysime auklytę. Kol kas mes puikiai sukomės ne tik be auklių, bet ir be senelių, apskritai be jokių pagalbininkų - tik savo jėgomis. Galų gale jokios problemos nebus dukrą pasiimti į filmavimus ar atsivesti į studiją.
Jeigu būtų pasiūlę vesti ne laidą mamytėms, o madingą gyvenimo būdo projektą ar žaidimą, nutrauktumėte motinystės atostogas ir eitumėte dirbti?
Kai sužinojau, kad laukiuosi, visos draugės iš manęs juokėsi, kad vos pagimdžiusi nusisamdysiu auklę ir bėgsiu dirbti: kaipgi Eglė bus be darbo. Ir pati pritariau tai nuomonei. Bet kai gimė dukrytė, pamiršau visas mintis greitai grįžti į darbą, nuomonė pasikeitė radikaliai ir prioritetai susidėliojo visiškai kita tvarka. Šiandien mums su Juozuliu šeima - svarbiausia. Abu esame įsitikinę, kad vaikas su mama ir tėčiu turi būti kuo ilgiau. Ką vaikui duosi pirmaisiais jo gyvenimo metais, su tuo ir užaugs. Todėl nežinia, ar būčiau sutikusi į televiziją grįžti dėl kitokios laidos. O dabar turiu galimybę suderinti du dalykus: ir dirbti įdomų darbą, ir kurti laidą, kuri naudinga ne tik kitiems, bet ir man. Tarsi dirbčiau sau.
