Būtų gerai, jei visos poros skirtųsi taip, kaip tai pavyko garsiai šokėjų porai Eglei VISOCKAITEI (30) ir Andriui Kandeliui (26). Kaip ir daugelis vyrų po skyrybų, Andrius neslepia besidžiaugiantis laisve. O ir Eglė nerauda užsidariusi ištuštėjusiuose namuose. „Naujas gyvenimo etapas – lyg baltas popieriaus lapas“, – anaiptol neliūdnai šypsosi šokėja.
Spėju, kad skyrybų priežastį nusakysi dviem žodžiais: nesutapo charakteriai.
Mūsų su Andriumi gyvenimas buvo labai banguotas. Pernai pavasarį „Žmonių“ žurnalistė mus kalbino kaip tik tuo momentu, kai santykiuose buvo atsivėrusi duobė. O kai rašinys pasirodė, viskas jau buvo gerai... Su Andriumi esame labai skirtingi. Kai už jo tekėjau, buvau įsitikinusi, kad meilė visagalė, kad prie visko galima prisitaikyti, kad galima ką nors pakeisti ir pačiai pasikeisti. Pasirodo, tai įmanoma tik kurį laiką – jei vienas nepatenkintas ar net abu, tada labai sunku.
Iš pradžių visai neerzino tokios mano mylimojo savybės, kurios kitiems akivaizdžiai krito į akis. Ir artimi žmonės man tai sakė, bet... Tada aš mylėjau ir visiems atrėždavau, kad nereikia aiškinti, nes esu tikra, jog viskas bus labai gerai. Ir dar. Žinau, kad nė viena įsimylėjusi moteris nepaklausys patarimo: nenorėkite keisti mylimojo ir nelaužykite savęs.
Mūsų su Andriumi gyvenime po blogų dienų greitai nušvisdavo saulė ir atrodydavo, kad dabar jau tikrai viskas bus gerai. Pradėdavome planuoti ateitį, bet pastaruosius metus dažnai atsidurdavome aklavietėje. Nebežinojau, ar išsikapstysime, nors vis tikėjau, todėl atvirai niekam ir nesakiau, kad mūsų santykiai šlyja. Jau kokius metus norėjau keisti gyvenimą, atsisakyti karjeros, daugiau dėmesio skirti šeimai. Laisvalaikiui neturėjau jokios erdvės: vien stresas, įtampa, juodas darbas studijoje ir kelionės, kurios neteikė jokio džiaugsmo, nes mačiau vien oro uostus, lėktuvus, salę ir viešbučius. Metų metus tas pat per tą patį.
Kiek truko toks monotoniškas, bet kartu ir įtampos kupinas gyvenimą?
Tarptautiniuose konkursuose, čempionatuose pradėjau dalyvauti penkiolikos metų. Tada ėmė kentėti mokslai. Įsivaizduokite, pusę gyvenimo paskyriau tik šokiams. Manau, normalu, kad atėjo laikas norėti kitko. Nesakau, kad nepatiko tai, ką dariau. Šokis buvo mano aistra, bet ir nuo jos pavargstama. Neįsivaizduoju, kad dar kokius penkerius metus galėčiau tęsti karjerą.
Šokių visiškai neatsisakau. Man patinka mokyti vaikus, noriu jiems atiduoti tai, ką sukaupiau. Jaučiuosi reikalinga, todėl tikiu, kad sportinių šokių klube „Ratuto“ išauginsime sau pamainą. Kol pati šokau, kaip pedagogė dirbau tik priebėgomis, nes visą laiką reikėjo skirti sau: treniruotės, kelionės, drabužių primatavimai, masažai, gydytojai… Dabar visa atsidėsiu pedagoginiam darbui.
Šokėjos karjerą baigiau. Pagrindinė priežastis, dėl ko išsiskyrėme su Andriumi, ir buvo šokiai. Aš nebenoriu tęsti karjeros, o jis dar jaučiasi pajėgus tai daryti keletą metų.
Nesigailiu ant parketo praleisto laiko. Manau, karjerą bagiau labai garbingai: patekome į Lotynų Amerikos sportinių šokių pasaulio čempionato finalą. To pasiekti dar nepavyko nė vienai lietuvių porai.
Jei dar būtume šokę, gal per kokius penkerius metus būtume prisikapstę ir iki pirmosios vietos. Juolab kad iš šešių porų, kurios dabar pasiekė finalą, į profesionalus išsiveržė dvi. Atrodo, tiek nedaug teliko. Bet nebenoriu laukti. Jaučiuosi daug pasiekusi ir man to užtenka. Nemanau, kad didelę reikšmę turės faktas, jog pasaulio čempionate tapau trečiąja arba pirmąja. Suprantu, gražiai skamba, bet man tai nėra svarbiausia vertybė.
Išsiskyrėte ant parketo, bet gal galėjote likti šeima?
Neįsivaizduoju, kad taip galėtų būti. Nors yra šokėjų porų, kurios sutaria, kad moteris gimdo ir augina vaikus, o vyras su partnere važinėja po pasaulį. Būna ir tokių atvejų, kai žmonos visur važiuoja kartu, kambaryje gyvena trise. Dažniausiai jos – ne iš šokių pasaulio. Persekioja vyrus ir aktyviai dalvauja šokėjų poros gyvenime. Juokingai viskas atrodo ir nelabai sveikai. Man tai nepriimtina. Kita vertus, iš savo patirties žinau, kad tarp šokių parnerių atsiranda daug bendrumo, artumo. Vyrui gyvenimas, į kurį kažkur panirusi vaikus auginanti žmona, yra svetimas ir jis į jį žiūri paviršutiniškai. Man tai nepriimtina. Galbūt galėjau likti su Andriumi ir leisti jam su kuo nors šokti dar kokius penkerius metus. O kas toliau? Kur garantija, kad jis grįžtų pas mane? Likčiau viena su vaiku, o jis taip ir nueitų savo keliais. Kas tada būtų auka? Aišku, aš. To nenoriu.
Esu normalus, tradicinių pažiūrų žmogus. Šeima man – didelė vertybė, nes pati užaugau padorioje ir darnioje. Turėjau ir tėtį, ir mamą. Jie abu man labai svarbūs. Nebuvo minčių, kad tėtis galėtų kur nors važinėti, o mes su seserimi augtume tik su mama. Noriu normalaus vyro, kuris manimi rūpintųsi, noriu jausti, kad turiu užnugarį. Pagal zodiaką esu Jautis, todėl pasodinusi bulvę turiu stebėti, kaip ji auga, o ne įkišti į žemę ir tik rudenį ateiti pažiūrėti, koks derlius subrendino.
Andrius yra Šaulys, jam labai sunku ilgiau būti vienoje vietoje. Jei kokią savaitę niekur nevažiuodavome, pasidarydavo neramus. Jeigu dėl manęs būtų pasiaukojęs ir baigęs karjerą, būtų jautęsis nelaimingas, aš – taip pat. Todėl geriau nieko nežlugdyti, nesiaukoti ir gyventi atskirai.
Per pastaruosius metus išsiskyrimą savo galvoje išgyvenau kokį šimtą kartų. Iš pradžių apie tai buvo skaudu galvoti, vien nuo tos minties ašaros užspausdavo gerklę. Bet praėjo ilgas laikas, žaizdos užgijo. Kai priėmėme sprendimą, jos jau buvo užsitraukusios. Atverčiau naują gyvenimo lapą. Tik dar nežinau, kada jame imsiu rašyti pirmąsias raides.
Minėjai, kad jūsų skyrybos įvyko labai draugiškai. Nesidalijote šaukštelių ir kavos puodelių?
Per trejus santuokos metus nieko neužgyvenome. Ką uždirbome, viską skyrėme treniruotėms. Gyvenome mano tėvų bute, kur prabėgo mano vaikystė. Andrius susikrovė lagaminą ir išėjo.
Kai Andrius išėjo, dar bendravote?
Ne. Jis buvo išvažiavęs, reikės kada paskambinti (nusišypso). Dabar grįžtu į tuščius namus ir jaučiu, kad kažko trūksta. Sprendimą gali priimti per vieną dieną, o jausmai taip paprastai neužbraukiami. Po kurio laiko prisimeni tik tas akimirkas, kurios buvo malonios. Todėl jei išsiskyręs greitai pradedi bendrauti, skausmas vėl sukyla. Geriau kurį laiką viską palikti ramybėje. Esu įsitikinusi, kad ateityje mudu bendrausime civilizuotai.
Ką dabar veiki?
Važinėju treniruoti porų į Latviją, Ukrainą, Baltarusiją, bet pagrindinis mano darbas – sportinių šokių klube „Ratuto“. Dabar poras intensyviai rengiu Lietuvos čempionatui.
Žadu mokytis kalbų, man tai labai patinka. Greičiausiai italų ir ispanų. Pradėsiu nuo italų, nes jau truputį mokiausi. Džiaugiuosi laisve, kai be streso galiu plaukioti baseine, nes niekur nereikia skubėti, susitikti su draugais. Visai kitas gyvenimo tempas.
Sportinių šokių šokėjos atrodo itin moteriškos ir patrauklios. Pasakyk, kokias kančias ar net praradimus slepia elegantiška išorė.
Pirmiausia įžvelgiu gerus dalykus. Šokėjos ilgai išlieka jaunatviškos, gali džiaugtis gražia figūra, tvirtais raumenimis, yra stiprios ir fiziškai, ir dvasiškai. Šokiai, kaip ir bet kuris sportas, labai užgrūdina. Kita vertus, išmoksti bendrauti. Kas moka šokti, tas moka kūno kalbą. Susipažįstant tai labai padeda (juokiasi) – pati esu išbandžiusi dar gyvendama su Andriumi. Taip elgiausi dėl to, kad jaučiausi saugiai, nes šalia buvo sutuoktinis.
Didžiausi minusai – traumos. Praėjusias metais turėjau problemų dėl stuburo, todėl reikėjo nuolatinės priežiūros. Kartą taip sustingo kaklas, kad net turėjau atsisakyti varžybų. Profesinės šokėjų ligos susijusios su kelių sąnariais, pėdomis. Dėl jų didelių rūpesčių neturėjau.
Kai Andriaus klausiau, ar jūsų santykiams neturėjo įtakos trečias žmogus, jis akimirką nutilo ir pasakė: „Nežinau... nesakysiu...“ Gal tu būsi atviresnė?
Kito žmogaus tikrai nėra. Kai gyveni pagal tokį intensyvų grafiką, užmegzti romaną, naują pažintį, beveik neįmanoma. Mes visur ir visada būdavome dviese, net jei kas nors būdavo negerai, visi manydavo, kad mes pora. Kai skrendu lėktuvu, visada ausyse būna ausinukai, o rankose – knyga. Aplinkui nieko nematau. Taip susikuriu savo aplinką ir nepavargstu nuo minios. Geriausiai pažintys užsimezga, kai nededi jokių pastangų. Ir dabar nieko nedarau. Reikia, kad praeitų šiek tiek laiko. Taip paprastai savęs negalima švaistyti. Bet viena tikrai nenoriu būti, man nepatinka tušti namai.
Žmonės, kurie nepažįsta šokėjų gyvenimo, galbūt mano, kad joms labai paprasta susirasti partnerį. Jei su juo nesi pora, susirasti gyvenimo draugo beveik nėra galimybių. Tam tiesiog neužtenka laiko. Jei toks vyras atsiranda, turi būti ypač supratingas. Kita vertus, kokia gali būti draugystė, jei per savaitę teturi vos kelias laisvas valandas… Viena su partneriu išsiskyrusi draugė užsiminė, kad asmeninis gyvenimas klostosi labai prastai. Ji svarsto karjerą baigti kokių keturiasdešimties metų. Bet tada nežinia, kaip reikės kurti šeimą, susilaukti vaikų. Kita draugė su partneriu neturi jokių artimų santykių. Ji tikina, kad šoks tol, kol leis sveikata, ir nekvaršina galvos dėl jokių meilių ir vaikų. Suprantama, ne visos moterys turi motinišką instinktą. Jos gyvenimas yra šokiai. Man tokia nuostata visiškai svetima.
Tavo sesers Ugnės gyvenimas susiklostė visai kitaip. Ji turi ketverių metų sūnų. Ar silpnumo akimirkomis jai nepavydi?
Kai pavargdavau nuo blaškymosi po pasaulį ir jausdavausi žiauriai pavargusi, kartais apie tai pagalvodavau. Bet mes abi nuo jaunystės rinkomės, kas miela. Niekas mūsų nespaudė. Šokti Ugnė baigė būdama trylikos. Jai nesisekė su partneriais, kankinosi kankinosi, o kai prasidėjo paauglystė, nusprendė gyventi laisvai, išbandyti save įvairiose srityse. Mokėsi groti gitara, tapo skaute, buvo mokyklos renginių organizatorė.
Tuo metu jai tikrai nepavydėjau, nes buvau kitokia. Aš labai norėjau šokti. Manęs iš studijos niekas negalėdavo išvaryti (juokiasi). Baigdavosi treniruotės, o aš dar likdavau padirbėti su mažiukais. Mūsų šeimoje viskas vyko natūraliai, niekas niekam nedarė spaudimo, todėl dabar nėra ko keiksnoti.
Pirmąjį skyrybų su šokių partneriu jausmą išgyvenai daugiau nei prieš aštuonerius metus, kai su Marijumi Germanavičiumi pasukote skirtingais keliais. Buvote charizmatiška, žiūrovų mėgstama pora. Kuri netektis buvo skaudesnė?
Tada padėtis buvo panaši į dabartinę. Su Marijumi jau keletą mėnesių žinojome, kad skirsimės, bet norėjome kartu šokti Lietuvos čempionate. Mūsų charakteriai visiškai nesutapo. Dažnai dėl vieno žingsnio ginčydavomės keturias valandas. Tai buvo tikras siaubas! Buvo laikas, kad studijoje į mus niekas nebegalėjo žiūrėti. Eidavome repetuoti savaitgaliais. Marijus užrakindavo duris ir paslėpdavo raktą, kad aš supykusi neišeičiau. Tai žiauriai vargino.
Šokome kartu nuo dvylikos, apie dešimt metų buvome pora ant parketo. Kiek mažiau – pora ir gyvenime, bet nesusituokėme. Iš pradžių buvau labai blogas vaikas, kaprizinga mergaitė, kuri norėjo, kad viskas būtų pagal ją. Marijus pakeitė mano charakterį. Jis išmokė daugybės dalykų: vairuoti mašiną, per kūno kultūros pamokas jaustis drąsiai – aš net kamuolio bijodavau. Išmokau žaisti krepšinį, futbolą, pradėjau nardyti, plaukti, šokinėti nuo uolų, o to niekada gyvenime nebūčiau dariusi. Marijus valdingas, užsispyręs, viskas turėjo būti taip, kaip nori jis. Visus mano kaprizus jis išrovė su šaknimis. Už tai esu dėkinga. Bet atėjo laikas, kai nebegalėjome drauge dirbti, todėl ir išsiskyrėme.
Su Andriumi skyrybos buvo kitokios. Kaip mylimieji, mes buvome išsiskyrę maždaug po trejų metų, kai ėmėme šokti poroje. Dar nebuvome susituokę. Abu greitai susiradome kitus partnerius. Buvo labai blogai. Tada supratau, kaip man trūksta Andriaus. Po poros mėnesių vėl grįžome vienas pas kitą. Tada tikėjau, kad amžiams. Andrius buvo pasikeitęs, pradėjo rodyti dėmesį, pagarbą. Bet neilgam. Dabar suprantu, kad žmogaus pakeisti negalima. Mes skirtingi, priešingybės traukia, bet ši trauka ne visam gyvenimui. Porą turi kas nors sieti. Man dažnai kildavo klausimas, kas mus sies, kai baigsime šokti. Deja, atsakymo neradau.
O gal prie skyrybų prisidėjo judviejų su Andriumi amžiaus skirtumas?
Jokiu būdu. Man tokie įtarimai skamba juokingai. Amžiaus skirtumo niekada nejaučiau ir šalia Andriaus neatrodžiau kaip bobutė. Gal pradžioje, kai pradėjome draugauti – man tada buvo dvidešimt dveji, Andriui aštuoniolika – jaučiau, kad už jį daugiau žinau, kad esu daugiau pasiekusi. Kai tik norėdavau jį pamokyti, patarti, prasidėdavo konfliktai. Jis visada turėjo būti lyderis, pastabos Andrių žeisdavo. Vėliau supratau, kad norėdama jam gero sulaukiu atvirkštinės reakcijos. Nieko nebesakydavau. Rūpinausi savimi ir taikiausi prie jo. Pradžioje tai nebuvo sunku, nes mylėjau. Iš patirties galiu pasakyti, kad dviejų žmonių santykiuose svarbiausia – noras kalbėtis. Negalima slėpti jausmų. Jei kankiniesi, turi sakyti kodėl. Niekas nemoka skaityti svetimų minčių.
Pavyzdžiui, Andriui nepatiko, kad šokdavau diskotekoje ir aplink mane iškart susiburdavo žmonių. Jis sakydavo, kad su visais koketuoju. O man būdavo linksma. Šypsodavausi, nes gera nuotaika. Andrius pavydus. Kai tai supratau, viena nebešokdavau. Aišku, keršydamas man jis irgi galėjo pradėti šokti ir prieš kitas moteris vartyti akis, bet niekada to nedarė. Dėl to Andrius tikras šaunuolis.
Bet kalbėtis mums sunkiai išeidavo. Andrius užsidarydavo ir tylėdavo. Jį labai sunku prašnekinti. Klausi: „Kas yra?“ Burbteli: „Nieko.“ Ir visa kalba. Tada kildavo įtampa namie ir darbe. Negalima sutuoktinių bausti nekalbadieniais. Jau geriau vieną kitą lėkštę sudaužyti. Nors pas mus to niekada nebuvo (juokiasi).
Gyvenime jau turėjai du svarbius vyrus, su kuriais, deja, likimas nesusiklostė. Gal trečias kartas nemeluos?
Tikiuosi. Nors visi sako, kad esu pripratusi prie gražuolių šokėjų, kad mano kartelė labai aukštai iškelta. Kas jau kas, bet vyro grožis man tikrai nėra nei pirmas, nei antras ir net ne trečias ar ketvirtas pagal svarbą. Pirmiausia vyras mane turi mylėti. Meilė – tai rūpinimasis, pagarba, kultūra. Ir, žinoma, išsilavinimas. Juk man reikia kalbėtis (juokiasi)! Tai savotiška terapija. Esu romantiška būtybė. Galiu sėdėti paplūdimyje ir laukti, kol patekės saulė. Mums su Andriumi tokių akimirkų buvo labai mažai. To man trūko. Prisiminiau – mes abu mėgome žiūrėti komedijas ir animacinius filmus. Tai buvo pats bendriausias mūsų pomėgis... O, pagaliau atradau tai, kas, be šokių, mus dar vienijo (juokiasi)!
Spėju, kad skyrybų priežastį nusakysi dviem žodžiais: nesutapo charakteriai.
Mūsų su Andriumi gyvenimas buvo labai banguotas. Pernai pavasarį „Žmonių“ žurnalistė mus kalbino kaip tik tuo momentu, kai santykiuose buvo atsivėrusi duobė. O kai rašinys pasirodė, viskas jau buvo gerai... Su Andriumi esame labai skirtingi. Kai už jo tekėjau, buvau įsitikinusi, kad meilė visagalė, kad prie visko galima prisitaikyti, kad galima ką nors pakeisti ir pačiai pasikeisti. Pasirodo, tai įmanoma tik kurį laiką – jei vienas nepatenkintas ar net abu, tada labai sunku.
Iš pradžių visai neerzino tokios mano mylimojo savybės, kurios kitiems akivaizdžiai krito į akis. Ir artimi žmonės man tai sakė, bet... Tada aš mylėjau ir visiems atrėždavau, kad nereikia aiškinti, nes esu tikra, jog viskas bus labai gerai. Ir dar. Žinau, kad nė viena įsimylėjusi moteris nepaklausys patarimo: nenorėkite keisti mylimojo ir nelaužykite savęs.
Mūsų su Andriumi gyvenime po blogų dienų greitai nušvisdavo saulė ir atrodydavo, kad dabar jau tikrai viskas bus gerai. Pradėdavome planuoti ateitį, bet pastaruosius metus dažnai atsidurdavome aklavietėje. Nebežinojau, ar išsikapstysime, nors vis tikėjau, todėl atvirai niekam ir nesakiau, kad mūsų santykiai šlyja. Jau kokius metus norėjau keisti gyvenimą, atsisakyti karjeros, daugiau dėmesio skirti šeimai. Laisvalaikiui neturėjau jokios erdvės: vien stresas, įtampa, juodas darbas studijoje ir kelionės, kurios neteikė jokio džiaugsmo, nes mačiau vien oro uostus, lėktuvus, salę ir viešbučius. Metų metus tas pat per tą patį.
Kiek truko toks monotoniškas, bet kartu ir įtampos kupinas gyvenimą?
Tarptautiniuose konkursuose, čempionatuose pradėjau dalyvauti penkiolikos metų. Tada ėmė kentėti mokslai. Įsivaizduokite, pusę gyvenimo paskyriau tik šokiams. Manau, normalu, kad atėjo laikas norėti kitko. Nesakau, kad nepatiko tai, ką dariau. Šokis buvo mano aistra, bet ir nuo jos pavargstama. Neįsivaizduoju, kad dar kokius penkerius metus galėčiau tęsti karjerą.
Šokių visiškai neatsisakau. Man patinka mokyti vaikus, noriu jiems atiduoti tai, ką sukaupiau. Jaučiuosi reikalinga, todėl tikiu, kad sportinių šokių klube „Ratuto“ išauginsime sau pamainą. Kol pati šokau, kaip pedagogė dirbau tik priebėgomis, nes visą laiką reikėjo skirti sau: treniruotės, kelionės, drabužių primatavimai, masažai, gydytojai… Dabar visa atsidėsiu pedagoginiam darbui.
Šokėjos karjerą baigiau. Pagrindinė priežastis, dėl ko išsiskyrėme su Andriumi, ir buvo šokiai. Aš nebenoriu tęsti karjeros, o jis dar jaučiasi pajėgus tai daryti keletą metų.
Nesigailiu ant parketo praleisto laiko. Manau, karjerą bagiau labai garbingai: patekome į Lotynų Amerikos sportinių šokių pasaulio čempionato finalą. To pasiekti dar nepavyko nė vienai lietuvių porai.
Jei dar būtume šokę, gal per kokius penkerius metus būtume prisikapstę ir iki pirmosios vietos. Juolab kad iš šešių porų, kurios dabar pasiekė finalą, į profesionalus išsiveržė dvi. Atrodo, tiek nedaug teliko. Bet nebenoriu laukti. Jaučiuosi daug pasiekusi ir man to užtenka. Nemanau, kad didelę reikšmę turės faktas, jog pasaulio čempionate tapau trečiąja arba pirmąja. Suprantu, gražiai skamba, bet man tai nėra svarbiausia vertybė.
Išsiskyrėte ant parketo, bet gal galėjote likti šeima?
Neįsivaizduoju, kad taip galėtų būti. Nors yra šokėjų porų, kurios sutaria, kad moteris gimdo ir augina vaikus, o vyras su partnere važinėja po pasaulį. Būna ir tokių atvejų, kai žmonos visur važiuoja kartu, kambaryje gyvena trise. Dažniausiai jos – ne iš šokių pasaulio. Persekioja vyrus ir aktyviai dalvauja šokėjų poros gyvenime. Juokingai viskas atrodo ir nelabai sveikai. Man tai nepriimtina. Kita vertus, iš savo patirties žinau, kad tarp šokių parnerių atsiranda daug bendrumo, artumo. Vyrui gyvenimas, į kurį kažkur panirusi vaikus auginanti žmona, yra svetimas ir jis į jį žiūri paviršutiniškai. Man tai nepriimtina. Galbūt galėjau likti su Andriumi ir leisti jam su kuo nors šokti dar kokius penkerius metus. O kas toliau? Kur garantija, kad jis grįžtų pas mane? Likčiau viena su vaiku, o jis taip ir nueitų savo keliais. Kas tada būtų auka? Aišku, aš. To nenoriu.
Esu normalus, tradicinių pažiūrų žmogus. Šeima man – didelė vertybė, nes pati užaugau padorioje ir darnioje. Turėjau ir tėtį, ir mamą. Jie abu man labai svarbūs. Nebuvo minčių, kad tėtis galėtų kur nors važinėti, o mes su seserimi augtume tik su mama. Noriu normalaus vyro, kuris manimi rūpintųsi, noriu jausti, kad turiu užnugarį. Pagal zodiaką esu Jautis, todėl pasodinusi bulvę turiu stebėti, kaip ji auga, o ne įkišti į žemę ir tik rudenį ateiti pažiūrėti, koks derlius subrendino.
Andrius yra Šaulys, jam labai sunku ilgiau būti vienoje vietoje. Jei kokią savaitę niekur nevažiuodavome, pasidarydavo neramus. Jeigu dėl manęs būtų pasiaukojęs ir baigęs karjerą, būtų jautęsis nelaimingas, aš – taip pat. Todėl geriau nieko nežlugdyti, nesiaukoti ir gyventi atskirai.
Per pastaruosius metus išsiskyrimą savo galvoje išgyvenau kokį šimtą kartų. Iš pradžių apie tai buvo skaudu galvoti, vien nuo tos minties ašaros užspausdavo gerklę. Bet praėjo ilgas laikas, žaizdos užgijo. Kai priėmėme sprendimą, jos jau buvo užsitraukusios. Atverčiau naują gyvenimo lapą. Tik dar nežinau, kada jame imsiu rašyti pirmąsias raides.
Minėjai, kad jūsų skyrybos įvyko labai draugiškai. Nesidalijote šaukštelių ir kavos puodelių?
Per trejus santuokos metus nieko neužgyvenome. Ką uždirbome, viską skyrėme treniruotėms. Gyvenome mano tėvų bute, kur prabėgo mano vaikystė. Andrius susikrovė lagaminą ir išėjo.
Kai Andrius išėjo, dar bendravote?
Ne. Jis buvo išvažiavęs, reikės kada paskambinti (nusišypso). Dabar grįžtu į tuščius namus ir jaučiu, kad kažko trūksta. Sprendimą gali priimti per vieną dieną, o jausmai taip paprastai neužbraukiami. Po kurio laiko prisimeni tik tas akimirkas, kurios buvo malonios. Todėl jei išsiskyręs greitai pradedi bendrauti, skausmas vėl sukyla. Geriau kurį laiką viską palikti ramybėje. Esu įsitikinusi, kad ateityje mudu bendrausime civilizuotai.
Ką dabar veiki?
Važinėju treniruoti porų į Latviją, Ukrainą, Baltarusiją, bet pagrindinis mano darbas – sportinių šokių klube „Ratuto“. Dabar poras intensyviai rengiu Lietuvos čempionatui.
Žadu mokytis kalbų, man tai labai patinka. Greičiausiai italų ir ispanų. Pradėsiu nuo italų, nes jau truputį mokiausi. Džiaugiuosi laisve, kai be streso galiu plaukioti baseine, nes niekur nereikia skubėti, susitikti su draugais. Visai kitas gyvenimo tempas.
Sportinių šokių šokėjos atrodo itin moteriškos ir patrauklios. Pasakyk, kokias kančias ar net praradimus slepia elegantiška išorė.
Pirmiausia įžvelgiu gerus dalykus. Šokėjos ilgai išlieka jaunatviškos, gali džiaugtis gražia figūra, tvirtais raumenimis, yra stiprios ir fiziškai, ir dvasiškai. Šokiai, kaip ir bet kuris sportas, labai užgrūdina. Kita vertus, išmoksti bendrauti. Kas moka šokti, tas moka kūno kalbą. Susipažįstant tai labai padeda (juokiasi) – pati esu išbandžiusi dar gyvendama su Andriumi. Taip elgiausi dėl to, kad jaučiausi saugiai, nes šalia buvo sutuoktinis.
Didžiausi minusai – traumos. Praėjusias metais turėjau problemų dėl stuburo, todėl reikėjo nuolatinės priežiūros. Kartą taip sustingo kaklas, kad net turėjau atsisakyti varžybų. Profesinės šokėjų ligos susijusios su kelių sąnariais, pėdomis. Dėl jų didelių rūpesčių neturėjau.
Kai Andriaus klausiau, ar jūsų santykiams neturėjo įtakos trečias žmogus, jis akimirką nutilo ir pasakė: „Nežinau... nesakysiu...“ Gal tu būsi atviresnė?
Kito žmogaus tikrai nėra. Kai gyveni pagal tokį intensyvų grafiką, užmegzti romaną, naują pažintį, beveik neįmanoma. Mes visur ir visada būdavome dviese, net jei kas nors būdavo negerai, visi manydavo, kad mes pora. Kai skrendu lėktuvu, visada ausyse būna ausinukai, o rankose – knyga. Aplinkui nieko nematau. Taip susikuriu savo aplinką ir nepavargstu nuo minios. Geriausiai pažintys užsimezga, kai nededi jokių pastangų. Ir dabar nieko nedarau. Reikia, kad praeitų šiek tiek laiko. Taip paprastai savęs negalima švaistyti. Bet viena tikrai nenoriu būti, man nepatinka tušti namai.
Žmonės, kurie nepažįsta šokėjų gyvenimo, galbūt mano, kad joms labai paprasta susirasti partnerį. Jei su juo nesi pora, susirasti gyvenimo draugo beveik nėra galimybių. Tam tiesiog neužtenka laiko. Jei toks vyras atsiranda, turi būti ypač supratingas. Kita vertus, kokia gali būti draugystė, jei per savaitę teturi vos kelias laisvas valandas… Viena su partneriu išsiskyrusi draugė užsiminė, kad asmeninis gyvenimas klostosi labai prastai. Ji svarsto karjerą baigti kokių keturiasdešimties metų. Bet tada nežinia, kaip reikės kurti šeimą, susilaukti vaikų. Kita draugė su partneriu neturi jokių artimų santykių. Ji tikina, kad šoks tol, kol leis sveikata, ir nekvaršina galvos dėl jokių meilių ir vaikų. Suprantama, ne visos moterys turi motinišką instinktą. Jos gyvenimas yra šokiai. Man tokia nuostata visiškai svetima.
Tavo sesers Ugnės gyvenimas susiklostė visai kitaip. Ji turi ketverių metų sūnų. Ar silpnumo akimirkomis jai nepavydi?
Kai pavargdavau nuo blaškymosi po pasaulį ir jausdavausi žiauriai pavargusi, kartais apie tai pagalvodavau. Bet mes abi nuo jaunystės rinkomės, kas miela. Niekas mūsų nespaudė. Šokti Ugnė baigė būdama trylikos. Jai nesisekė su partneriais, kankinosi kankinosi, o kai prasidėjo paauglystė, nusprendė gyventi laisvai, išbandyti save įvairiose srityse. Mokėsi groti gitara, tapo skaute, buvo mokyklos renginių organizatorė.
Tuo metu jai tikrai nepavydėjau, nes buvau kitokia. Aš labai norėjau šokti. Manęs iš studijos niekas negalėdavo išvaryti (juokiasi). Baigdavosi treniruotės, o aš dar likdavau padirbėti su mažiukais. Mūsų šeimoje viskas vyko natūraliai, niekas niekam nedarė spaudimo, todėl dabar nėra ko keiksnoti.
Pirmąjį skyrybų su šokių partneriu jausmą išgyvenai daugiau nei prieš aštuonerius metus, kai su Marijumi Germanavičiumi pasukote skirtingais keliais. Buvote charizmatiška, žiūrovų mėgstama pora. Kuri netektis buvo skaudesnė?
Tada padėtis buvo panaši į dabartinę. Su Marijumi jau keletą mėnesių žinojome, kad skirsimės, bet norėjome kartu šokti Lietuvos čempionate. Mūsų charakteriai visiškai nesutapo. Dažnai dėl vieno žingsnio ginčydavomės keturias valandas. Tai buvo tikras siaubas! Buvo laikas, kad studijoje į mus niekas nebegalėjo žiūrėti. Eidavome repetuoti savaitgaliais. Marijus užrakindavo duris ir paslėpdavo raktą, kad aš supykusi neišeičiau. Tai žiauriai vargino.
Šokome kartu nuo dvylikos, apie dešimt metų buvome pora ant parketo. Kiek mažiau – pora ir gyvenime, bet nesusituokėme. Iš pradžių buvau labai blogas vaikas, kaprizinga mergaitė, kuri norėjo, kad viskas būtų pagal ją. Marijus pakeitė mano charakterį. Jis išmokė daugybės dalykų: vairuoti mašiną, per kūno kultūros pamokas jaustis drąsiai – aš net kamuolio bijodavau. Išmokau žaisti krepšinį, futbolą, pradėjau nardyti, plaukti, šokinėti nuo uolų, o to niekada gyvenime nebūčiau dariusi. Marijus valdingas, užsispyręs, viskas turėjo būti taip, kaip nori jis. Visus mano kaprizus jis išrovė su šaknimis. Už tai esu dėkinga. Bet atėjo laikas, kai nebegalėjome drauge dirbti, todėl ir išsiskyrėme.
Su Andriumi skyrybos buvo kitokios. Kaip mylimieji, mes buvome išsiskyrę maždaug po trejų metų, kai ėmėme šokti poroje. Dar nebuvome susituokę. Abu greitai susiradome kitus partnerius. Buvo labai blogai. Tada supratau, kaip man trūksta Andriaus. Po poros mėnesių vėl grįžome vienas pas kitą. Tada tikėjau, kad amžiams. Andrius buvo pasikeitęs, pradėjo rodyti dėmesį, pagarbą. Bet neilgam. Dabar suprantu, kad žmogaus pakeisti negalima. Mes skirtingi, priešingybės traukia, bet ši trauka ne visam gyvenimui. Porą turi kas nors sieti. Man dažnai kildavo klausimas, kas mus sies, kai baigsime šokti. Deja, atsakymo neradau.
O gal prie skyrybų prisidėjo judviejų su Andriumi amžiaus skirtumas?
Jokiu būdu. Man tokie įtarimai skamba juokingai. Amžiaus skirtumo niekada nejaučiau ir šalia Andriaus neatrodžiau kaip bobutė. Gal pradžioje, kai pradėjome draugauti – man tada buvo dvidešimt dveji, Andriui aštuoniolika – jaučiau, kad už jį daugiau žinau, kad esu daugiau pasiekusi. Kai tik norėdavau jį pamokyti, patarti, prasidėdavo konfliktai. Jis visada turėjo būti lyderis, pastabos Andrių žeisdavo. Vėliau supratau, kad norėdama jam gero sulaukiu atvirkštinės reakcijos. Nieko nebesakydavau. Rūpinausi savimi ir taikiausi prie jo. Pradžioje tai nebuvo sunku, nes mylėjau. Iš patirties galiu pasakyti, kad dviejų žmonių santykiuose svarbiausia – noras kalbėtis. Negalima slėpti jausmų. Jei kankiniesi, turi sakyti kodėl. Niekas nemoka skaityti svetimų minčių.
Pavyzdžiui, Andriui nepatiko, kad šokdavau diskotekoje ir aplink mane iškart susiburdavo žmonių. Jis sakydavo, kad su visais koketuoju. O man būdavo linksma. Šypsodavausi, nes gera nuotaika. Andrius pavydus. Kai tai supratau, viena nebešokdavau. Aišku, keršydamas man jis irgi galėjo pradėti šokti ir prieš kitas moteris vartyti akis, bet niekada to nedarė. Dėl to Andrius tikras šaunuolis.
Bet kalbėtis mums sunkiai išeidavo. Andrius užsidarydavo ir tylėdavo. Jį labai sunku prašnekinti. Klausi: „Kas yra?“ Burbteli: „Nieko.“ Ir visa kalba. Tada kildavo įtampa namie ir darbe. Negalima sutuoktinių bausti nekalbadieniais. Jau geriau vieną kitą lėkštę sudaužyti. Nors pas mus to niekada nebuvo (juokiasi).
Gyvenime jau turėjai du svarbius vyrus, su kuriais, deja, likimas nesusiklostė. Gal trečias kartas nemeluos?
Tikiuosi. Nors visi sako, kad esu pripratusi prie gražuolių šokėjų, kad mano kartelė labai aukštai iškelta. Kas jau kas, bet vyro grožis man tikrai nėra nei pirmas, nei antras ir net ne trečias ar ketvirtas pagal svarbą. Pirmiausia vyras mane turi mylėti. Meilė – tai rūpinimasis, pagarba, kultūra. Ir, žinoma, išsilavinimas. Juk man reikia kalbėtis (juokiasi)! Tai savotiška terapija. Esu romantiška būtybė. Galiu sėdėti paplūdimyje ir laukti, kol patekės saulė. Mums su Andriumi tokių akimirkų buvo labai mažai. To man trūko. Prisiminiau – mes abu mėgome žiūrėti komedijas ir animacinius filmus. Tai buvo pats bendriausias mūsų pomėgis... O, pagaliau atradau tai, kas, be šokių, mus dar vienijo (juokiasi)!
