Šiandien dainuojančią Egliją dažnai galima pamatyti įvairiose televizijos laidose, nors nebūtų keista, jei vieną dieną ją išvystume kokioje tarptautinėje misijoje ar netgi Seime. Šiai žaviai moteriai, prieš ketverius metus išrinktai gražiausia Kauno ponia, labiausiai stinga ne dėmesio, energijos ar laiko, o veiklos. Moteris stengiasi išmėginti kuo daugiau sričių, todėl nuoboduliu ar rutina jos gyvenimas nė nekvepia.
Kažkada turėjai grožio saloną, dirbai barmene, prabangios kosmetikos ir parfumerijos parduotuvės konsultante, sukaisi nekilnojamojo turto versle, dabar dainuoji. Gaudai savo sėkmę ar vis dar ieškai savęs?
Iš prigimties esu labai smalsi, man viskas įdomu: ką tik galiu ir sugebu, stengiuosi patirti, išbandyti. Nenoriu būti vienpusiška. Man atrodo, kad pernelyg įsigilinusi į vieną sritį, prarasiu nemažai įdomių potyrių. Taigi esu lyg kempinė, viską gerianti į save. Kitaip tariant, skonėjuosi gyvenimu. Nesakau, kad neriu į gyvenimo verpetą stačia galva, tačiau mane domina tikrai nemažai dalykų. Štai paskutiniuoju metu daugiausia dėmesio skiriu dainavimui, šį bei tą rašau – kas žino, gal kada nors tai taps knyga? Nuo jaunystės norėjau tapti dainininke ar aktore. Vėliau to sumanymo, maniau, atsisakiau visiems laikams. Bet viskas susiklostė taip, kad vis dažniau lipu į sceną... Dainuoti – dar vienas pomėgis, neišsipildžiusi aistra. Labai vertinu galimybę dainuoti Dainos Bilevičiūtės sukurtoje grupėje „Meilės deivės“, bendrauti su šiuo kolektyvu. O visai neseniai man pasisekė sutikti žmonių, kurie patikėjo mano dainininkės, aktorės, menininkės talentu. Jie įkalbėjo mane kurti tai, ko niekas dar nedarė. Išėjo taip, kad aš juos įkvėpiau kūrybai, o jie mane paskatino pažiūrėti į save atidžiau ir rasti naujų klodų. Manau, kad laiko turėsiu viskam.
Ar ne per daug visko tavo gyvenime?
Pagal astrologinius duomenis esu dvigubas Avinas, galbūt todėl mano energija tiesiog liejasi. Knygas ryte ryju. Tiesa, mane domina ne grožinė, o mokslinė ir filosofinė literatūra. Kiekvienais metais vis dairausi, kokias galėčiau pasirinkti magistrantūros studijas. Beje, po slavistikos studijų universitete, man buvo pasiūlyta likti katedroje – turėjau progą tapti karjeros moterimi. Mokydamasi mokykloje ketinau studijuoti fiziką, nes gerai ją supratau, mat mokė puikus mokytojas. Bet baigusi vidurinę nusprendžiau rinktis aktorės kelią, netgi gavau rekomendaciją, reikalingą Muzikos akademijai. Įstoti nepavyko, teko rinktis humanitarines studijas. Universitete dainavau garsiajame „Ave Vita“ chore, kai kelerius metus mokiausi Pskovo pedagoginiame institute, vaidinau net profesionaliame teatre.
Eglija, ar netrikdo toks intensyvus gyvenimo tempas? Juk tave galima laikyti darbomane?
Geriausiai jaučiuosi būdama savarankiška ir nepriklausoma. Žinoma, man visada malonu, kai artimas žmogus pakviečia į kelionę, įteikia gėlių, rūpinasi manimi, tačiau jau senokai išmokau būti pati atsakinga už savo gyvenimą. Esu nepataisoma individualistė, mėgstu būti viena. Tai laikau privalumu ir nesijaučiu vieniša. Pastebėjau, kad vienumoje ateina geriausios idėjos ir mintys. Viena garsi moteris neseniai įtikino mane, kad Dievas man davė sąlyginę vienatvę tam, kad atlikčiau misiją, kūrybinę užduotį, o paskendusiai buityje to neįmanoma padaryti. Vaikai paaugę, sunkiausias vargas jau išvargtas, o aš vis dar jauna, pilna jėgų, gyvenimo patirties, neišeikvojusi savęs netinkamam vyrui... Galiu kalnus versti (juokiasi).
Lengvai ryžaisi dalyvauti konkurse „Kauno ponia 2004“?
Nuo pat pradžių tą renginį vertinau kaip šį tą nauja, dar nepatirta. Man tai buvo pramoga. Išmėginau sceną, supratau, kas tai yra, susirgau ja ir negaliu pamiršti iki šiol. Neslėpsiu, buvau šiek tiek savanaudiška – puikiai praleidau laiką, turėjau galimybę pasirodyti, pasisukioti su gražiais drabužiais, gavau progą padainuoti nemažai auditorijai. Vienintelis „bet“ – labai nemėgstu varžybų ir varžytis. Mielai atiduočiau tą galimybę kitiems, nors puikiai žinau, kad gyvenime sveika konkurencija yra naudinga ir reikalinga. Kita vertus, kadangi man buvo svarbiau pasirodyti, o ne laimėti, pernelyg nekamavo nei jaudulys, nei įtampa. Užtat koks buvo netikėtumas, kai tapau nugalėtoja!
Girdėjau, kad kvepalų parduotuvėje dirbti pasiprašei gindamasi nuo depresijos...
Esu tokia energinga, kad kartais net nenutuokiu, kur išlieti energiją. Kita vertus, esu viena, neturiu vyro, todėl manęs neišvargina buitis, maisto gaminimas. Dukros jau ūgtelėjusios, buitis sutvarkyta. Vienu metu mane labiausiai kamavo egzistenciniai klausimai, galbūt pernelyg buvau įsigilinusi į save, pradėjau pastebėti aplinkos ir pasaulio netobulumą. Ta viduje atsivėrusi gelmė pradėjo traukti ir dusinti. Suvokiau, kad galiu nuveikti daug daugiau, energijos – per akis, o veiklos galėtų būti ir daugiau. Tą rytą Vilniuje po puikaus vakarėlio ėjome su drauge pro prestižinį kvepalų ir kosmetikos saloną. Užsukusios į jį, sutikome savininkus. Šiandien tai vertinu kaip žavų ekspromtą. Nedelsdama pasiteiravau, ar negalėčiau prisijungti prie jų gražios komandos. Ir ką gi – prašom. Tai bent iššūkis! Kodėl gi aš, ieškanti iššūkių, turėčiau jo išsigąsti ir nepriimti? Pirmyn! Vėliau paaiškėjo, kad geriausias vaistas nuo depresijos – nenutrūkstamas gyvenimo ritmas. Aš jį buvau praradusi.
Galbūt būtų buvę geriau susirasti naują draugą ir tokiu būdu išblaškyti neigiamas nuotaikas?
Man patinka bendrauti su vyrais. Ir būnu labai laiminga, kai jie mato ne tik moterį, bet ir gerą pašnekovę, įdomią asmenybę. Esu įpratusi su vyrais bendrauti tada, kada man norisi, o ne tada, kada jiems esu reikalinga. Egoistiška? Galbūt. Užtat kai susitinku su savo draugu, visada stengiuosi jį maloniai nustebinti. Pagaminu puikią vakarienę, noriu jį apgaubti geriausia nuotaika. O kai pajuntu rutiną, sugebu sugalvoti ką nors beprotiška... Man patinka, kai santykiai primena gerą meilės romaną. Man reikia gražaus flirto, akimirkos žavesio. Juk esu moteris!
Atrodo, kad nevengi permainų, kurių daugelis taip baiminasi...
Turiu puikią nuojautą, netgi galėčiau vadintis ragana. Kai vieną dieną pajuntu, kad kažkas manyje ima virti, verstis, suvokiu: ateina permainų metas. Kai staiga imu suvokti, kad peraugu save, nesąmoningai imu ieškoti, kuo dar galėčiau užpildyti savo gyvenimą. Nutarusi ką nors pakeisti, tai darau be didesnių abejonių ir stengiuosi išlikti kiek įmanoma rami.
Taip vieną dieną subrendo poreikis keisti vardą ir pavardę?
Nepaisant puikių ir pagarbių santykių su buvusiu vyru, vieną dieną nusprendžiau, kad reikėtų atsisakyti jo pavardės ir praeities. Pasijutau tam subrendusi, kaip asmenybė įgijusi visiškai naujų bruožų. Pasikeitė mano nuostatos, vertybės, požiūris į pačią save. Pasijutau laisva ir nepriklausoma, todėl mergautinė pavardė su neutralia galūne man pasirodė geriausiai tinkanti. O vardas pailgėjo - iš Eglės tapau Eglija. Pastarasis man atrodo įdomesnis, puošnesnis. Kol kas esu vienintelė tokiu vardu, tik gailiuosi, kad neužpatentavau jo. Be to, astrologė man sakė, kad kuo daugiau vardų yra konkrečiame egregore, tuo labiau išskirstoma energija. Taigi gavau progą jos su niekuo nesidalyti ir panaudoti kilniems, kūrybingiems tikslams (šypsosi).
Kaip supratau, labai brangini savo laisvę?
Labai. Mano reikalavimai aukšti, tačiau ne mažiau esu reikli ir pati sau. Savo draugui nesu linkusi nei nuolaidžiauti, nei būti labai atvira. Nesu jam perskaityta knyga. Juk vyrai mums, moterims, dažnai yra konkurentai, visada randantys progą panaudoti kai kuriuos faktus prieš mus (juokiasi).
Ar daug tenka aukoti vardan savarankiškumo?
Manau, kad man daugiau kainuotų gyventi su netinkamu vyru, ne taip, kaip norėčiau, nuolat leistis į kompromisus ir tikėtis, kad kada nors išmuš mano valanda. Pasirinkau optimalų variantą. Turiu draugą, su kuriuo man būna gera, nors mes negyvename drauge, ir tokius namus, apie kokius visada svajojau. Tačiau nesu padėjusi taško – juk jau rytoj gali netikėtai įsimylėti ar sutikti tau skirtą žmogų.
Tiesiog nemalonu žiūrėti į moteris, kurios kopijuoja viena kitos stilių ir aprangą. Man labiausiai patinka būti nepanašiai į kitas. Nesureikšminu savo išvaizdos ir įvaizdžio, nes žinau, kad tikrai ne šie dalykai gyvenime yra svarbiausi. Kai man prireiks, būtinai pasitarsiu ir su specialistais, ir su dizaineriais. Na, tarkime, vieną dieną panorėsiu įsidarbinti valdininke, ir man reikės darbdaviui sudaryti atitinkamą įspūdį. Deja, savo vidumi gerokai skiriuosi nuo daugelio susidarytos nuomonės apie mane.
Žinau, kad labai vertini humoro jausmą ir pati į daugelį dalykų stengiesi žvelgti linksmai...
Tai tiesa. Netgi susipažinusi su kokiu nors vyriškiu, pažintį tęsiu tik tuo atveju, jeigu jis sugeba prajuokinti mane. O tai padaryti gali tik protingas ir sumanus žmogus. Tiesa, mano pačios juokeliai kartais būna kietoki. Neretai, siekdama neišprovokuoti pykčio ar barnio, turiu juos tramdyti.
Tai galbūt humoras – savotiški tavo šarvai?
Galbūt, nes nuo mažens mane kamuoja labai daug baimių. Viena didžiųjų – kalbėti viešumoje. Siekdama įveikti baimes, nusprendžiau nevengti įvairiausių iššūkių, pavyzdžiui, dalyvauti kokiame nors šou, padainuoti didelei auditorijai ir taip pamėginti įveikti savo baimę. Tiesa, dalyvaudama „Kelyje į žvaigždes“, nesugebėjau atsiskleisti, nes buvau tyli ir žvalgiausi, ką veikia kiti. Kita vertus neturėjau su kuo, išskyrus Ernį, padiskutuoti. Ten buvo visiškai svetimas man pasaulis ir žmonės. Užtat kiek patirties įgijau!
Ar tau egzistuoja kokių nors tabu?
Be jokios abejonės. Tai dalykai, kurie kertasi su mano etikos normomis arba neatitinka mano vidinio kodekso. Pavyzdžiui, žinodama žmogaus silpnąją vietą, niekada ant jos neminčiau. Ne iš baimės, kad blogi darbai ir poelgiai atsigręš prieš mane pačią. Tiesiog pasielgusi negražiai, patirčiau vidinį diskomfortą, pažeisčiau visatos, kurios dalis esu, dėsnius. Juos suvokiau nagrinėdama savo gyvenimą, analizuodama nesėkmes ir klaidas.
Dėl kai kurių teko gailėtis?
Visada stebiuosi tais, kurie teigia, kad nieko nekeistų gyvenime, net jei ir buvo ne kartą skausmingai suklupę. Tai yra neišmanymas, pasipūtimas. Jei man būtų suteikta galimybė atsukti laiką atgal, aš daug ką pakeisčiau, galbūt netgi viską. Padariau tiek įvairiausių klaidų, tiek kartų blogai pasirinkau. O su dabartine savo patirtimi, būdama jaunesnė, tikrai pamėginčiau išvengti daugelio smūgių, kurie man gyvenime teko. Jie, žinoma, mane užgrūdino ir atvėrė begalę tiesų. Užtat dabar išgyvenu pilnatvę ir labai gražų savo gyvenimo tarpsnį.
Kokia mama esi savo dukroms?
Labai tolerantiška. Noriu, kad jos ne kopijuotų mane, o pamėgintų rasti save. Stengiuosi išsiaiškinti jų pomėgius, pavartyti knygas, kurias jos skaito. Abi mano dukros labai skirtingos. Mažoji kiekvienais metais sukuria rankdarbių, parduoda juos Kaziuko mugėje ir būtinai man ir sesei nuperka ką nors ta proga dovanų. Verslininkė iš prigimties (juokiasi)! Jau pirmokė išpilstė mano kvepalus į buteliukus ir pardavė draugėms vienai už pusę lito, kitai – už litą. Ji moka skaičiuoti šeimos biudžetą ir visada manęs klausia, kiek kas kainuoja, rūpinasi, ar užteks pinigų. Vyresnėlė charakteriu labiau panaši į mane: gana uždara, nelengvai prisileidžia žmones, iš jos sunku ką nors išpešti. Ji meniška, yra gabi muzikai, gerai rašo. Ji man padejo užauginti mažąją - juk buvome vienos. Jai teko didelis krūvis, todėl jaučiuosi jai skolinga ir stengiuosi ją suprasti, padėti. Palaikysiu visose gyvenimo situacijose, būsiu jai atrama. Manau, kad geriausia pamoka dukroms – laimingas mamos gyvenimas ir pojūtis, kad yra mylimos. Kai man būna sunku, neslepiu, kad jaučiuosi blogai. Tegul pamato, kad gyvenime būna ne tik pakilimų, bet ir atoslūgių, o kelias ne visada ir ne visiems rožėmis klotas.
O kaip pavyksta galynėtis su proziškąja buitimi?
Visai nesunkiai. Esame trys moterys, todėl visus namų darbus dalijamės. Valgį gaminti moka abi dukros, o jei kuriai nors iš mūsų trijulės pritrūksta laiko, šaldytuve visada yra ko nors valgomo. Štai anądien vyresnioji dukra išplovė visų namų grindis ir nedūsavo, kad buvo sunku. Mažoji susitvarkė savo „karalystę“. Didžiulis mano nuopelnas, kad per karus, vargus, saldainius ir mažas dovanas galiausiai įpratinau jas namuose palaikyti precizišką tvarką. Kai namučiai jaukūs ir tvarkingi, tai ir savijauta negali būti bloga. Tai yra pagrindas kūrybai ir minčių tėkmei.
Kažkada turėjai grožio saloną, dirbai barmene, prabangios kosmetikos ir parfumerijos parduotuvės konsultante, sukaisi nekilnojamojo turto versle, dabar dainuoji. Gaudai savo sėkmę ar vis dar ieškai savęs?
Iš prigimties esu labai smalsi, man viskas įdomu: ką tik galiu ir sugebu, stengiuosi patirti, išbandyti. Nenoriu būti vienpusiška. Man atrodo, kad pernelyg įsigilinusi į vieną sritį, prarasiu nemažai įdomių potyrių. Taigi esu lyg kempinė, viską gerianti į save. Kitaip tariant, skonėjuosi gyvenimu. Nesakau, kad neriu į gyvenimo verpetą stačia galva, tačiau mane domina tikrai nemažai dalykų. Štai paskutiniuoju metu daugiausia dėmesio skiriu dainavimui, šį bei tą rašau – kas žino, gal kada nors tai taps knyga? Nuo jaunystės norėjau tapti dainininke ar aktore. Vėliau to sumanymo, maniau, atsisakiau visiems laikams. Bet viskas susiklostė taip, kad vis dažniau lipu į sceną... Dainuoti – dar vienas pomėgis, neišsipildžiusi aistra. Labai vertinu galimybę dainuoti Dainos Bilevičiūtės sukurtoje grupėje „Meilės deivės“, bendrauti su šiuo kolektyvu. O visai neseniai man pasisekė sutikti žmonių, kurie patikėjo mano dainininkės, aktorės, menininkės talentu. Jie įkalbėjo mane kurti tai, ko niekas dar nedarė. Išėjo taip, kad aš juos įkvėpiau kūrybai, o jie mane paskatino pažiūrėti į save atidžiau ir rasti naujų klodų. Manau, kad laiko turėsiu viskam.
Ar ne per daug visko tavo gyvenime?
Pagal astrologinius duomenis esu dvigubas Avinas, galbūt todėl mano energija tiesiog liejasi. Knygas ryte ryju. Tiesa, mane domina ne grožinė, o mokslinė ir filosofinė literatūra. Kiekvienais metais vis dairausi, kokias galėčiau pasirinkti magistrantūros studijas. Beje, po slavistikos studijų universitete, man buvo pasiūlyta likti katedroje – turėjau progą tapti karjeros moterimi. Mokydamasi mokykloje ketinau studijuoti fiziką, nes gerai ją supratau, mat mokė puikus mokytojas. Bet baigusi vidurinę nusprendžiau rinktis aktorės kelią, netgi gavau rekomendaciją, reikalingą Muzikos akademijai. Įstoti nepavyko, teko rinktis humanitarines studijas. Universitete dainavau garsiajame „Ave Vita“ chore, kai kelerius metus mokiausi Pskovo pedagoginiame institute, vaidinau net profesionaliame teatre.
Eglija, ar netrikdo toks intensyvus gyvenimo tempas? Juk tave galima laikyti darbomane?
Geriausiai jaučiuosi būdama savarankiška ir nepriklausoma. Žinoma, man visada malonu, kai artimas žmogus pakviečia į kelionę, įteikia gėlių, rūpinasi manimi, tačiau jau senokai išmokau būti pati atsakinga už savo gyvenimą. Esu nepataisoma individualistė, mėgstu būti viena. Tai laikau privalumu ir nesijaučiu vieniša. Pastebėjau, kad vienumoje ateina geriausios idėjos ir mintys. Viena garsi moteris neseniai įtikino mane, kad Dievas man davė sąlyginę vienatvę tam, kad atlikčiau misiją, kūrybinę užduotį, o paskendusiai buityje to neįmanoma padaryti. Vaikai paaugę, sunkiausias vargas jau išvargtas, o aš vis dar jauna, pilna jėgų, gyvenimo patirties, neišeikvojusi savęs netinkamam vyrui... Galiu kalnus versti (juokiasi).
Lengvai ryžaisi dalyvauti konkurse „Kauno ponia 2004“?
Nuo pat pradžių tą renginį vertinau kaip šį tą nauja, dar nepatirta. Man tai buvo pramoga. Išmėginau sceną, supratau, kas tai yra, susirgau ja ir negaliu pamiršti iki šiol. Neslėpsiu, buvau šiek tiek savanaudiška – puikiai praleidau laiką, turėjau galimybę pasirodyti, pasisukioti su gražiais drabužiais, gavau progą padainuoti nemažai auditorijai. Vienintelis „bet“ – labai nemėgstu varžybų ir varžytis. Mielai atiduočiau tą galimybę kitiems, nors puikiai žinau, kad gyvenime sveika konkurencija yra naudinga ir reikalinga. Kita vertus, kadangi man buvo svarbiau pasirodyti, o ne laimėti, pernelyg nekamavo nei jaudulys, nei įtampa. Užtat koks buvo netikėtumas, kai tapau nugalėtoja!
Girdėjau, kad kvepalų parduotuvėje dirbti pasiprašei gindamasi nuo depresijos...
Esu tokia energinga, kad kartais net nenutuokiu, kur išlieti energiją. Kita vertus, esu viena, neturiu vyro, todėl manęs neišvargina buitis, maisto gaminimas. Dukros jau ūgtelėjusios, buitis sutvarkyta. Vienu metu mane labiausiai kamavo egzistenciniai klausimai, galbūt pernelyg buvau įsigilinusi į save, pradėjau pastebėti aplinkos ir pasaulio netobulumą. Ta viduje atsivėrusi gelmė pradėjo traukti ir dusinti. Suvokiau, kad galiu nuveikti daug daugiau, energijos – per akis, o veiklos galėtų būti ir daugiau. Tą rytą Vilniuje po puikaus vakarėlio ėjome su drauge pro prestižinį kvepalų ir kosmetikos saloną. Užsukusios į jį, sutikome savininkus. Šiandien tai vertinu kaip žavų ekspromtą. Nedelsdama pasiteiravau, ar negalėčiau prisijungti prie jų gražios komandos. Ir ką gi – prašom. Tai bent iššūkis! Kodėl gi aš, ieškanti iššūkių, turėčiau jo išsigąsti ir nepriimti? Pirmyn! Vėliau paaiškėjo, kad geriausias vaistas nuo depresijos – nenutrūkstamas gyvenimo ritmas. Aš jį buvau praradusi.
Galbūt būtų buvę geriau susirasti naują draugą ir tokiu būdu išblaškyti neigiamas nuotaikas?
Man patinka bendrauti su vyrais. Ir būnu labai laiminga, kai jie mato ne tik moterį, bet ir gerą pašnekovę, įdomią asmenybę. Esu įpratusi su vyrais bendrauti tada, kada man norisi, o ne tada, kada jiems esu reikalinga. Egoistiška? Galbūt. Užtat kai susitinku su savo draugu, visada stengiuosi jį maloniai nustebinti. Pagaminu puikią vakarienę, noriu jį apgaubti geriausia nuotaika. O kai pajuntu rutiną, sugebu sugalvoti ką nors beprotiška... Man patinka, kai santykiai primena gerą meilės romaną. Man reikia gražaus flirto, akimirkos žavesio. Juk esu moteris!
Atrodo, kad nevengi permainų, kurių daugelis taip baiminasi...
Turiu puikią nuojautą, netgi galėčiau vadintis ragana. Kai vieną dieną pajuntu, kad kažkas manyje ima virti, verstis, suvokiu: ateina permainų metas. Kai staiga imu suvokti, kad peraugu save, nesąmoningai imu ieškoti, kuo dar galėčiau užpildyti savo gyvenimą. Nutarusi ką nors pakeisti, tai darau be didesnių abejonių ir stengiuosi išlikti kiek įmanoma rami.
Taip vieną dieną subrendo poreikis keisti vardą ir pavardę?
Nepaisant puikių ir pagarbių santykių su buvusiu vyru, vieną dieną nusprendžiau, kad reikėtų atsisakyti jo pavardės ir praeities. Pasijutau tam subrendusi, kaip asmenybė įgijusi visiškai naujų bruožų. Pasikeitė mano nuostatos, vertybės, požiūris į pačią save. Pasijutau laisva ir nepriklausoma, todėl mergautinė pavardė su neutralia galūne man pasirodė geriausiai tinkanti. O vardas pailgėjo - iš Eglės tapau Eglija. Pastarasis man atrodo įdomesnis, puošnesnis. Kol kas esu vienintelė tokiu vardu, tik gailiuosi, kad neužpatentavau jo. Be to, astrologė man sakė, kad kuo daugiau vardų yra konkrečiame egregore, tuo labiau išskirstoma energija. Taigi gavau progą jos su niekuo nesidalyti ir panaudoti kilniems, kūrybingiems tikslams (šypsosi).
Kaip supratau, labai brangini savo laisvę?
Labai. Mano reikalavimai aukšti, tačiau ne mažiau esu reikli ir pati sau. Savo draugui nesu linkusi nei nuolaidžiauti, nei būti labai atvira. Nesu jam perskaityta knyga. Juk vyrai mums, moterims, dažnai yra konkurentai, visada randantys progą panaudoti kai kuriuos faktus prieš mus (juokiasi).
Ar daug tenka aukoti vardan savarankiškumo?
Manau, kad man daugiau kainuotų gyventi su netinkamu vyru, ne taip, kaip norėčiau, nuolat leistis į kompromisus ir tikėtis, kad kada nors išmuš mano valanda. Pasirinkau optimalų variantą. Turiu draugą, su kuriuo man būna gera, nors mes negyvename drauge, ir tokius namus, apie kokius visada svajojau. Tačiau nesu padėjusi taško – juk jau rytoj gali netikėtai įsimylėti ar sutikti tau skirtą žmogų.
Tiesiog nemalonu žiūrėti į moteris, kurios kopijuoja viena kitos stilių ir aprangą. Man labiausiai patinka būti nepanašiai į kitas. Nesureikšminu savo išvaizdos ir įvaizdžio, nes žinau, kad tikrai ne šie dalykai gyvenime yra svarbiausi. Kai man prireiks, būtinai pasitarsiu ir su specialistais, ir su dizaineriais. Na, tarkime, vieną dieną panorėsiu įsidarbinti valdininke, ir man reikės darbdaviui sudaryti atitinkamą įspūdį. Deja, savo vidumi gerokai skiriuosi nuo daugelio susidarytos nuomonės apie mane.
Žinau, kad labai vertini humoro jausmą ir pati į daugelį dalykų stengiesi žvelgti linksmai...
Tai tiesa. Netgi susipažinusi su kokiu nors vyriškiu, pažintį tęsiu tik tuo atveju, jeigu jis sugeba prajuokinti mane. O tai padaryti gali tik protingas ir sumanus žmogus. Tiesa, mano pačios juokeliai kartais būna kietoki. Neretai, siekdama neišprovokuoti pykčio ar barnio, turiu juos tramdyti.
Tai galbūt humoras – savotiški tavo šarvai?
Galbūt, nes nuo mažens mane kamuoja labai daug baimių. Viena didžiųjų – kalbėti viešumoje. Siekdama įveikti baimes, nusprendžiau nevengti įvairiausių iššūkių, pavyzdžiui, dalyvauti kokiame nors šou, padainuoti didelei auditorijai ir taip pamėginti įveikti savo baimę. Tiesa, dalyvaudama „Kelyje į žvaigždes“, nesugebėjau atsiskleisti, nes buvau tyli ir žvalgiausi, ką veikia kiti. Kita vertus neturėjau su kuo, išskyrus Ernį, padiskutuoti. Ten buvo visiškai svetimas man pasaulis ir žmonės. Užtat kiek patirties įgijau!
Ar tau egzistuoja kokių nors tabu?
Be jokios abejonės. Tai dalykai, kurie kertasi su mano etikos normomis arba neatitinka mano vidinio kodekso. Pavyzdžiui, žinodama žmogaus silpnąją vietą, niekada ant jos neminčiau. Ne iš baimės, kad blogi darbai ir poelgiai atsigręš prieš mane pačią. Tiesiog pasielgusi negražiai, patirčiau vidinį diskomfortą, pažeisčiau visatos, kurios dalis esu, dėsnius. Juos suvokiau nagrinėdama savo gyvenimą, analizuodama nesėkmes ir klaidas.
Dėl kai kurių teko gailėtis?
Visada stebiuosi tais, kurie teigia, kad nieko nekeistų gyvenime, net jei ir buvo ne kartą skausmingai suklupę. Tai yra neišmanymas, pasipūtimas. Jei man būtų suteikta galimybė atsukti laiką atgal, aš daug ką pakeisčiau, galbūt netgi viską. Padariau tiek įvairiausių klaidų, tiek kartų blogai pasirinkau. O su dabartine savo patirtimi, būdama jaunesnė, tikrai pamėginčiau išvengti daugelio smūgių, kurie man gyvenime teko. Jie, žinoma, mane užgrūdino ir atvėrė begalę tiesų. Užtat dabar išgyvenu pilnatvę ir labai gražų savo gyvenimo tarpsnį.
Kokia mama esi savo dukroms?
Labai tolerantiška. Noriu, kad jos ne kopijuotų mane, o pamėgintų rasti save. Stengiuosi išsiaiškinti jų pomėgius, pavartyti knygas, kurias jos skaito. Abi mano dukros labai skirtingos. Mažoji kiekvienais metais sukuria rankdarbių, parduoda juos Kaziuko mugėje ir būtinai man ir sesei nuperka ką nors ta proga dovanų. Verslininkė iš prigimties (juokiasi)! Jau pirmokė išpilstė mano kvepalus į buteliukus ir pardavė draugėms vienai už pusę lito, kitai – už litą. Ji moka skaičiuoti šeimos biudžetą ir visada manęs klausia, kiek kas kainuoja, rūpinasi, ar užteks pinigų. Vyresnėlė charakteriu labiau panaši į mane: gana uždara, nelengvai prisileidžia žmones, iš jos sunku ką nors išpešti. Ji meniška, yra gabi muzikai, gerai rašo. Ji man padejo užauginti mažąją - juk buvome vienos. Jai teko didelis krūvis, todėl jaučiuosi jai skolinga ir stengiuosi ją suprasti, padėti. Palaikysiu visose gyvenimo situacijose, būsiu jai atrama. Manau, kad geriausia pamoka dukroms – laimingas mamos gyvenimas ir pojūtis, kad yra mylimos. Kai man būna sunku, neslepiu, kad jaučiuosi blogai. Tegul pamato, kad gyvenime būna ne tik pakilimų, bet ir atoslūgių, o kelias ne visada ir ne visiems rožėmis klotas.
O kaip pavyksta galynėtis su proziškąja buitimi?
Visai nesunkiai. Esame trys moterys, todėl visus namų darbus dalijamės. Valgį gaminti moka abi dukros, o jei kuriai nors iš mūsų trijulės pritrūksta laiko, šaldytuve visada yra ko nors valgomo. Štai anądien vyresnioji dukra išplovė visų namų grindis ir nedūsavo, kad buvo sunku. Mažoji susitvarkė savo „karalystę“. Didžiulis mano nuopelnas, kad per karus, vargus, saldainius ir mažas dovanas galiausiai įpratinau jas namuose palaikyti precizišką tvarką. Kai namučiai jaukūs ir tvarkingi, tai ir savijauta negali būti bloga. Tai yra pagrindas kūrybai ir minčių tėkmei.
