„Noriu, kad vaikelis gimtų sveikas - tik tiek", - žaviai kaip visada nusišypso ketvirtą mėnesį besilaukianti dainininkė Erica Jennings (29). Pasklidus gandų, kad gims antrasis vaikelis, ji su vyru Jurgiu Didžiuliu ilgai žurnalistų už nosies netampė ir savaitės pradžioje išplatino pranešimą spaudai. Jis patvirtina: Erica antrą kartą taps mama.
Su žurnalistais bendraujate gana formaliai: kaip Holivudo žvaigždės išplatinate pranešimą spaudai ir tarp eilučių paprašote palikti jus ramybėje. Kas padiktavo tokias žaidimo taisykles?
Tai nėra žaidimas (šypsosi). Tik paprastas ir pagarbus būdas išvengti nereikalingų spėlionių. Suprantame, kad spaudai esame įdomūs žmonės ir kad apie mus rašys - toks žurnalistų darbas. Todėl manome, jog pranešimas spaudai su tikrovę atitinkančia informacija - geriausias kompromisas, kokį galime pasiūlyti. Jį išplatinus, nebeliks vietos straipsniams, kuriuose būtų spėliojama.
Mūsų vaikai nėra vieši asmenys, todėl kol patys galės nuspręsti, kaip elgtis, stengsimės apsaugoti jų privatumą. Išplatinome vieną Prano nuotrauką, kad žurnalistai nebeprašytų leisti jį fotografuoti ar nebeklausinėtų, kodėl slepiame, ir kad visi būtų laimingi. Mes tiesiog ieškome geriausios išeities.
Grupė „Skamp" šiuo metu gyvena džiugiu laukimu - juk nedažnai pasitaiko, kad du vienos grupės nariai vienu metu lauktų šeimos pagausėjimo.
Ko gyvenime nebūna... Iš tikrųjų tai - labai linksmas ir juokingas sutapimas (kvatojasi)! Vee tėčiu taps maždaug mėnesiu anksčiau nei aš - mama.
Vadinasi, jūsų trijulė netrukus išeis tėvystės ir motinystės atostogų.
Gydytojai pasakė, kad koncertuoti galiu iki rugsėjo. Kai laukiausi Prano, taip pat ilgai nenulipau nuo scenos. Man taip geriau. Esu aktyvi, todėl tiesiog sėdėti ir nieko neveikti negaliu. Net ir fizine prasme niekuo neužsiimti būtų blogai. Kuo aš aktyvesnė, tuo daugiau energijos turiu. Apskritai jaučiuosi labai gerai.
Sūnus Pranas gimė ne taip seniai, todėl turbūt gali palyginti, ar antrojo vaikelio laukimas ir su juo susiję išgyvenimai tokie patys, kaip laukiantis pirmojo?
Jaučiuosi taip pat gerai, kaip ir pirmą kartą. Tiesiog šį sykį esu dar ramesnė, dar labiau atsipalaidavusi, nes žinau, kaip viskas bus, - jokių staigmenų (juokiasi).
Tarp Prano ir antrojo vaikelio bus dvejų metų skirtumas. Daugelis mamų pasakys, kad tai idealu - abu vaikus užauginsi vienu „prisėdimu". Su Jurgiu taip ir buvote suplanavę?
Sunkoka paaiškinti: ir planavome, ir neplanavome. Visada norėjau susilaukti vaikų, kol esu jauna. Dar su Jurgiu norėjome, kad tarp vaikų būtų nedidelis amžiaus skirtumas. Galbūt pirmi metai ir nebus lengvi, tačiau visi, auginantys vaikus, tarp kurių panašus amžiaus skirtumas, sutartinai kartoja: labai gerai, kad jie turės vienas kitą.
Tarp mano seserų - vienų metų skirtumas, tad beveik viską jos darydavo kartu. O štai aš už jas dešimt ir vienuolika metų jaunesnė. Kita vertus, tai irgi nėra blogai - manimi vienu metu rūpinosi keturi suaugę žmonės. Negana to, kadangi tarp mūsų buvo toks didelis skirtumas, bendravome labai artimai - spėju, jei už mane būtų buvusios vyresnės ne dešimčia, o, pavyzdžiui, penkeriais metais, peštynių nebūtume išvengusios. Bandau įsivaizduoti: jei joms būtų dvylika, o man - septyneri... Kam kam, o man laiko jos tikrai nebūtų turėjusios.
Nesu iš tų, kurie suplanuoja viską - net vaiko gimimą. Tikrai negalėčiau pasakyti: „Ką gi, dabar metas pastoti, tad „darysime" vaiką." Tai baisu (juokiasi)! Taip pradėtas vaikas, manau, net gimtų apimtas streso. Tikiu metafiziniais dalykais, tuo, kad viskas gyvenime turi vykti natūraliai, savu laiku.
Neseniai įsitraukei į iniciatyvos „Augink atsakingai" veiklą. Tai kaip nors susiję su tuo, kad antrą kartą tapsi mama?
Tikrai ne - kai sutikau prisidėti, nesilaukiau. Manęs paklausė, ar būtų įdomu dalyvauti tokioje veikloje. Atsakiau, kad net labai įdomu. Man visada rūpėjo vaikai, jų bėdos, tačiau kadangi pati esu mama, visa tai dar arčiau širdies.
Suprantu, kad auginti, auklėti vaikus nelengva, bet kai pamačiau statistiką, jog Lietuvoje kas antroje šeimoje vaikai patiria fizinį smurtą, nepaprastai nustebau. Daugybė žmonių mano: „Juk augdamas ir aš kartais gaudavau diržo..."
Beje, o tu gaudavai?
Aš? Gink Dieve, ne! Niekada! Žinoma, ne! Ir mano mama niekada nėra gavusi.
Tėvas, lupantis dukrą... Mano akimis, tai labai baisu! Mergaitė, vaikystėje patyrusi fizinį tėvo smurtą, manau, užaugusi gali turėti rimtų psichologinių problemų bendraudama su vyrais. Taip pat berniukai, kuriuos mamos mieliau auklėja diržu nei žodžiu. Suprantu, kad vaikui augant tikimybė prarasti kantrybę, savitvardą didėja, ir kalbėdama apie smurtą tikrai neturiu omenyje lengvo pliaukštelėjimo per užpakalį. Kalbu apie daug rimtesnius dalykus - mušimą diržu ar ką nors panašaus.
„Augink atsakingai" tikslas nėra kaltinti tėvus ir badyti į juos pirštais: „Jūs esate blogi tėvai." Tiesiog norisi pasakyti: „Suprantame jūsų problemą, leiskite padėti ją išspręsti." Siekiama paaiškinti tėvams, vaikams, jų mokytojams, kad mušimas nėra tinkamas auklėjimo būdas, būtina valdytis, išlikti kuo kantresniam.
„Augink atsakingai" iniciatoriai pakvietė mane būti vienu šio projekto veidu, be to, paprašė sukurti dainą. Kalbėjausi apie tai su Vee, Viliaus prašiau parašyti repo partiją. Nenoriu, kad mano daina būtų elementarus šlageris, kurį suprastų ir penkiametis: „Aš tave labai myliu, tu mano vaikelis (juokiasi)..." Noriu kreiptis į visus vaikus, siekiame, kad jie suprastų, apie ką dainuojame, ką norime pasakyti. Norime, kad vaikai, taip pat jų tėvai suprastų, jog smurtas nėra normalu.
Kita vertus, esu tikra, kad vaikus reikia auklėti. Kai gimiau, tėvams buvo trisdešimt metų ir ieškoti būdų, kaip mane auklėti, nebereikėjo. Nežinau, iš kur jie žinojo, kaip ką daryti, bet, manau, yra dalykų, kurių galima išmokti. Mano tėčiui užtekdavo pasakyti: „Žiūrėk", ir mes iškart nurimdavome. Tai buvo veiksmingiau už mušimą. Tas jo balsas, žvilgsnis... Nežinau, gal jis atsistodavo priešais veidrodį ir mokydavosi (šypsosi)?
Tikrai nesakau, kad turėti tiek daug laisvių ir teisių, kiek vaikai turi Amerikoje, yra gerai - tai ne išeitis. Nesuprantu, kodėl vaikas jaučia turįs teisę skųstis socialinėms tarnyboms vien dėl to, kad mama subarė ar netekusi kantrybės jam pliaukštelėjo. Mano draugo mergina, gyvenanti Kanadoje, sako, kad Europoje vaikai elgiasi kur kas geriau nei Amerikoje, nes ten nepamatyti gulinčio ant žemės ir besispardančio vaiko turbūt neįmanoma. Bet vaikai Europoje ramesni dėl to, kad geriau išauklėti, ar dėl to, kad labiau bijo - tai taip pat skirtumas.
Pamenu, mama kalė man į galvą: tu čia gyveni, atstovauji mūsų šeimai, todėl turi žinoti, kaip elgtis, visada privalai suaugusiesiems sakyti „ačiū", „prašau", „taip, pone" ir „ne, pone". Mama niekur nedirbo, todėl visą savo laiką skyrė vaikams, jų auklėjimui, tam, kad jiems niekada nieko netrūktų, - Airijoje tai įprasta. Visa tai irgi nepaprastai svarbu. Anot statistikos, daugumoje lietuviškų šeimų tėvai su vaikais praleidžia vos vieną valandą per dieną, visą kitą laiką šie patirties semiasi darželiuose ar bendraudami su auklėmis.
O jums patiems su Jurgiu laiko būti tėvais užtenka?
Taip, ir aš puikiai suprantu, kokie laimingi esame. Dėl to, kad galime būti su vaiku, mums nereikia galvoti apie aukles. Ir tikrai užjaučiu mamas, kurios sunkiai dirba, negana to, dirba tai, kas nepatinka. Man svarbiausia - būti mama. Nors taip pat negalėčiau apsieiti be kūrybos: muzika labai svarbi mano gyvenimo dalis, be jos nebūčiau tokia, kokia esu.
Pranui mes galime skirti kur kas daugiau laiko nei kiti - mums trims priklauso ilgi rytai, dažnai - ir vakarai, kai tik geras oras, einame pasivaikščioti. Norisi su juo leisti kiekvieną dieną, nes puikiai suvokiame, kad amžinai tai nesitęs - net kai Pranui sukaks treji ir jis pradės vaikščioti į darželį, laiko liks mažiau. Paskui - mokykla, draugai.
Nebaisu, kad gimus antrajam vaikeliui Pranas pritrūks tėvų dėmesio?
Nemanau, kad taip nutiks. Žmonės mėgsta susikurti problemų ten, kur jų nėra. Būna, skaitai interviu ir negali atsistebėti, kai žurnalistas klausia, ar gimus vaikeliui šeimą ištiko krizė. Kodėl taip turėtų nutikti?! Pasirodo, todėl, kad taip atseit dažniausiai nutinka. Norite pasakyti, kad iš tikrųjų gimus kūdikiui vyras žmonai pradeda skirti mažiau dėmesio? Baikite juokus! Jeigu taip ir yra, nejaugi mes iš tikrųjų kalbame apie suaugusius žmones?!
Nejaugi jūsų su Jurgiu santykių niekada nebuvo ištikusi jokia krizė?
Tikrai ne. Net kai gimė sūnus. Tiesa, mes kartu esame ne taip ir seniai - kol kas tik ketverius metus (juokiasi).
Pranui - jau pusantrų metukų, tad su Jurgiu turite kur parodyti auklėjimo žinias. Prisipažink: sunku?
Kol kas - ne. Visi sako, kad Pranas - labai geras vaikas. Jis viskuo patenkintas, nors, žinoma, kartais parodo charakterį. Pranas dabar tokio amžiaus, kai jau galime pradėti jam brėžti ribas - galima ar ne. Geriau tai pradėti daryti dabar nei kai vaikas gulės ant žemės ir visa gerkle rėks: „Noriu!" Bet neužtenka pasakyti „negalima" - reikia turėti laiko paaiškinti kodėl. Neabejoju, kad tokio amžiaus vaikai supranta, ką nori jiems pasakyti.
Nors sūnų drausminame, leidžiame jam ir daug ką pačiam išbandyti, paeksperimentuoti. Matau, kaip jis mokosi liesdamas, ragaudamas vieną ar kitą daiktą. Pojūčiai, reakcija lavina supratimą. Yra dalykų, kurių nesuprasi, pats nepabandęs.
Kuris - tu ar Jurgis - esate griežtesnis?
Net nežinau, viskas turbūt priklauso nuo situacijos... Galbūt Jurgis, bet griežtesnis gerąja prasme (juokiasi).
Jurgis puikiai išauklėtas, ir man tai patinka. Jis žino, kaip kalbėtis su žmonėmis, yra mandagus, džiaugiuosi, kad Pranas viso to išmoks - berniukui tai labai svarbu. Užaugęs žinos, kaip bendrauti su moterimis. Tiesa, jis jau dabar puikiai flirtuoja (juokiasi).
Ir vis dėlto būti tėvais sudėtinga?
Ne, nes tai yra taip natūralu. Visada kam nors atitenka tėvų ir vaikų pareigos - toks gyvenimas, toks jo ratas. Tėvystei reikia skirti daug laiko, bet dėl savo vaikų padaryčiau viską, ir tai nebūtų sunku.
Laiko niekada neužtenka viskam. Tačiau ateina metas, kai dėl to nei gailiesi, nei graužiesi, nes tiesiog nusiramini. Žinoma, gali eiti iš proto, kad ko nors nespėji, bet ar tikrai to reikia. Stengiuosi džiaugtis, kiek to laiko turiu.
Labai noriu išleisti solinį albumą, bet nenoriu skubėti. Trokštu, kad dienos šviesą išvydusiu albumu būčiau visiškai patenkinta, nors žinau, kad tai pasiekti be galo sunku (šypsosi). Esu įrašiusi daug dainų demo versijų, o dabar ieškau savo garso, skambesio. Dešimt metų, kiek egzistuoja „Skamp", daug koncertavome, daug albumų įrašėme. Bet tai buvo „Skamp" skambesys, o aš trokštu atrasti savąjį. Kiek tai truks, nežinau, bet ir nelabai svarbu.
Abu su Jurgiu esate muzikantai, tad krizė ir pasikeitusi mokesčių sistema jus turėjo gana skaudžiai paveikti. O gal klystu?
O ko ji nepaveikė? Tačiau ne krizė, o mokesčiai yra didžiausia bėda. Viena, kai žmogus dainuoja pagal fonogramą, visai kas kita, kai grojama gyvai. Mes mokame visiems - muzikantams, žmogui, atsakingam už garsą, tenka nuomotis aparatūros, dar sumokame tiems, kurie atsako už įrangą, vadybai. Ir tik tai, kas lieka, pasidalijame. Bet iš tų pinigų dar tenka nusipirkti naujų mikrofonų, kitų reikalingų daiktų. Tai, kas vyksta Lietuvoje, yra didelė nesąmonė: kitose šalyse valdžia stengiasi žmonėms padėti ir mažina mokesčius, o pas mus viskas daroma atvirkščiai. Kultūra svarbi kiekvienai šaliai, o pas mus ji žlugdoma net tada, kai Vilnius paskelbiamas Europos kultūros sostine.
Tačiau esu nepataisoma optimistė ir tikiu, kad muzikos pasaulyje viskas, kas kvepia š..., per šią krizę nusiplaus (juokiasi).
Dėl sunkmečio jūsų šeimai tenka ko nors atsisakyti?
Žinoma, žiūrime, ką perkame, ir neleidžiame pinigų vėjais, bet mes taip elgdavomės ir anksčiau. Dar nėra taip, kad negaliu nusipirkti drabužio, bet man nepatina, kad pinigus turime skaičiuoti kur kas rūpestingiau nei anksčiau.
Nebūna akimirkų, kai norisi viską mesti ir išvažiuoti? Juk Lietuvoje gimus kūdikiui negausi net mažos motinytės pašalpos - šioje valstybėje tu neturi jokių privilegijų, nors mokesčius moki kaip visi.
Kartais. Bet gyvenu Lietuvoje ne vien todėl, kad čia esu žinoma ir sėkmingai lipu karjeros laiptais, kaip daugelis mano. Viskas labai paprasta - čia mano namai. Lietuvoje gyvena mano tėvai. Mano vyras - lietuvis, mano sūnus gimė čia. Mano sesuo su šeima taip pat gyvena čia, o vasarą į Lietuvą iš Kuveito atsikraustys ir kita sesė. Mes visi - čia.
