Prakalbinti dainininkę Ericą Jennings (28) apie asmeninį gyvenimą nelengva. Ji ne iš tų, kurios atlapa širdimi kiekvienam sutiktajam pultų pasakoti apie šeimyninę laimę ir motinystės džiaugsmus. Erica sako, kad apie muziką jai šnekėti kur kas įdomiau ir svarbiau nei apie šeimą ar namus. Tačiau užsiminus apie gegužės 30-ąją griausmingai švenčiamą grupės „Skamp“ jubiliejų kalba nejučia pasisuka ir apie mažąjį dainininkės sūnelį Pranuką Emilijų…
Dešimt metų „Skamp“ sukako gegužės 13-ąją. Ar tą dieną jūsų trijulė kaip nors atšventė?
Tą dieną vaikščiojome po radijo stotis, televizijas, repetavome. Turėjome tiek daug darbo ir reikalų, kad laiko švęsti taip ir nesuradome. Visą dieną praleidome kartu, tačiau dirbdami, o kai vakare nusiplūkę pagalvojome, kad reikėtų paminėti, supratome, jog nieko daugiau nesinori, tik kuo greičiau atsidurti lovose. Taigi švęsti teks po koncerto...
Dešimt metų – daug ar mažai?
Tiesą sakant, net nesijaučia, kad mūsų grupė gyvuoja jau dešimt metų – tas laikas prabėgo labai greitai. Per dešimtmetį šalia esančius žmones taip gerai pažinau, kad dabar neabejodama galėčiau pasakyti, kaip Vee ar Vilius („Skamp“ nariai Viktoras Diawara ir Vilius Alesius – red. past.) reaguos į vieną ar kitą dalyką. Laikui bėgant net nelieka priežasčių ginčytis, dėl to smagu. Gyvename lyg komuna.
Kita vertus, per tuos dešimt metų daug kas pasikeitė: kai atėjai į grupę, buvai, galima sakyti, paauglė, o dabar – suaugusi moteris. Negana to, tapai žmona ir mama...
Taip, šiuo požiūriu gyvenimas labai pasikeitė. Visi trys suaugome, šiek tiek pasikeitėme, kai sukūriau šeimą, galbūt atsirado kitoks požiūris į kai kuriuos dalykus. Tačiau būna akimirkų, kai visi trys jaučiamės tie patys paaugliai. Kartais apima jausmas, kad mokomės vienoje klasėje, kad tai trunka pastaruosius dešimt metų. Ir truks tol, kol vieną dieną baigsime mokyklą (juokiasi)...
Ir vis dėlto kas įvyko tą gegužės 13-ąją prieš dešimt metų?
Gegužės 12-ąją Algio Drėmos įrašų studijoje įrašėme „Summertime“. Šią dainą puikiai žinojau nuo pat vaikystės, todėl leidybai parengėme per septynias valandas. Naktį po įrašo vaikinai išgėrė truputį alaus, ir Vilius Viktorui pasiūlė: „Mūsų grupei reikia merginos.“ Vee idėjai iškart nepritarė, sakė, kad ji komplikuos padėtį, tačiau jau kitą dieną paskambino man ir paklausė, ar neprisidėčiau prie grupės. Atsakiau: „Gerai, pabandome, bet tik vienus metus...“
Tada kaip tik turėjau baigti mokyklą ir pamaniau, kad į jokią aukštąją nestosiu, kad metelius luktelėsiu ir pasvarstysiu, ko iš gyvenimo noriu. Galvojau apie dramos studijas Dubline, tačiau joms dar jaučiausi per jauna – juk man dar nebuvo nė aštuoniolikos. O ir tėvai sakė, kad anksti studijuoti universitete. „Skamp“ buvo puikus būdas praleisti tuos vienus metus. Tikrai nesitikėjau, kad jie užtruks taip ilgai (juokiasi)...
Užsiminei, kad Viktoras nelabai norėjo grupėje matyti merginą. Gal tokio jo nusistatymo priežastis – tu, juk iki susikuriant „Skamp“ judu buvote pora?
Tikrai taip nemanau. Pirmiausia todėl, kad net ir išsiskyrę likome geri draugai. Vee tiesiog manė, kad į grupę atėjus merginai daug kas pasikeis – muzika, garsas. O jis tokių permainų nelabai norėjo. Ir išties man pasirodžius daug kas pasikeitė: iki tol groję hiphopą ir metalą, Vee ir Vilius susidomėjo senuoju soulu, muzika, kuri man be galo patiko.
Vis dėlto pripažįsti, kad tave su Vee kadaise siejo ne vien paprasta draugystė...
Nenoriu leistis į detales, bet taip, mes buvome kartu. Buvome pora, nors tuo metu Vee mokėsi Vokietijoje, o aš – čia, Lietuvoje. Mus daug kas siejo: abu labai mėgome muziką, turėjome tokių pačių svajonių, tačiau buvome pernelyg jauni ir dėl to vieną dieną išsiskyrėme. Nepaisant to, likome labai geri draugai – juk, kaip sakiau, turėjome labai daug bendra. Mūsų charakteriai be galo skirtingi, bet požiūris į daugelį dalykų sutampa.
Vėliau, jau susikūrus „Skamp“, tai, kad kadaise buvote pora, kaip nors išlįsdavo?
Žinoma, mūsų santykiai buvo šiek tiek kitokie. Su Vee jautėmės artimesni nei, pavyzdžiui, su Viliumi, ir tai normalu – juk žmonės, kurie buvo kartu, turi kur kas daugiau bendrumo. Labai dažnai išsiskyrę jie nesugeba likti draugai, o mums pavyko. Tiesą sakant, nors nebebuvome kartu, daug kas manė, jog vis dar esame pora, – juk sykiu praleisdavome daug laiko. Net mūsų draugai, kai jų paklausdavo, kas mus su Vee sieja, sakydavo: „Neklauskite, nes tikrai nieko nežinome.“
Su Vee niekada nesikalbėdavome apie mūsų santykius. Tokia jau esu: nemėgstu įprastų interviu apie vaikinus ar drabužius. Man patinka kalbėti tik apie muziką, vaikinams – taip pat.
Bet juk sakai, kad apie jūsų su Vee santykius nežinojo net draugai!
Artimiausi draugai, žinoma, žinojo, bet kolegos – ne (šypsosi).
Užsiminei, kad Vee ir tavo charakteriai labai skiriasi. Tai niekada netrukdė siekti bendro tikslo?
Gal kartais. Abu esame ryžtingi, todėl kai vienas turi vienokią nuomonę, kitas – kitokią, žinoma, kyla ginčas, tačiau niekada nebuvome tvirtai susikibę dėl svarbių dalykų. Nesiginčijame dėl perspektyvų, darbo etikos, pinigų. Niekada. Jei susiginčijame, visada tik dėl kvailų smulkmenų.
Nori pasakyti, jog per dešimt metų nė karto nebuvote susipykę taip, kad norėjosi vienas kitam akis išdraskyti? Galbūt net pasukti į priešingas puses?
Ne! Žinoma, visko yra buvę, bet kad taip būtume susipykę... Kai susiginčijame ir apsipykstame, paliekame vienas kitą ramybėje, o jau po kelių valandų, žiūrėk, vėl kalbamės.
Tiesa, kartą Vee ir Vilius buvo smarkiai susikibę, bet, ačiū Dievui, viskas netrukus išsisprendė. Tai nutiko iškart, kai įrašėme „Summertime“. Vee ir Vilius išvažiavo į festivalį Vokietijoje, jam baigiantis nė vienas nebeturėjo pinigų. Negana to, abu buvo pervargę – juk metus sunkiai dirbo, visais įmanomais būdais stengėsi būti išgirsti, bet dėmesio taip ir nesulaukė: niekam nebuvo įdomūs, niekam nerūpėjo. Tuo metu, kol jiedu buvo Vokietijoje, „Summertime“ Lietuvoje tapo labiausiai radijo stočių grojama daina, tačiau kadangi mobiliųjų telefonų tais laikais nebuvo, naujieną jie išgirdo tik grįžę į Lietuvą. O parvykti be pinigų nebuvo lengva: tranzavo, be bilietų važiavo traukiniais, buvo išsodinti. Šiaip ne taip pasiekę Lietuvos ir Lenkijos sieną abu susipyko, kad nusprendė grįžti atskirai: Vee su dešimčia litų kišenėje, Vilius – išvis be pinigų. Kai parvažiavo į Lietuvą, kurį laiką nesikalbėjo, tačiau buvo priversti susitaikyti – žurnalistai norėjo interviu, leidybos įmonės ėmė siūlyti sutartis (juokiasi).
Kas jūsų kompanijoje linkęs pirmas siūlyti kompromisą ir susitaikyti?
Viskas priklauso nuo situacijos. Anksčiau, kai buvau paikesnė, daugiau ginčydavausi, dabar stengiuosi patylėti. Vee visada verčiau numoja ranka: „Nesvarbu, kaip bus.“ Vilius – taip pat. Kuo toliau, tuo mažiau kreipiame dėmesį į kvailus dalykus.
Kaip tavo akimis per tuos dešimt metų pasikeitė Vee ir Vilius?
Kad nelabai jie ir pasikeitė. Galbūt dabar labiau atsipalaidavę nei pirmiau. Aš – taip pat. Bent jau man didžiausias pasikeitimas – kad nebekreipiu dėmesio į tai, ką žmonės apie mane pagalvos ar primeluos. Anksčiau jautriai reaguodavau į aplinkinių nuomonę, pirmus trejus ketverius metus man tai kainavo daugybę nervų, o dabar visa tai pasidarė visiškai nesvarbu. Suaugau ir žinau, kas esu, kokia esu.
Kai tapai žmona ir mama, jūsų grupės santykiai kiek nors pasikeitė?
Kad grupėje visada buvau mama (juokiasi). Visuomet rūpinausi vaikinais – tai, matyt, būdinga kiekvienai merginai. Nuolat klausiu, ar pavalgė, ar išsimiegojo. Ir tai niekada nepasikeis.
Tapti mama man buvo toks natūralus dalykas, jog nemanau, kad kas nors tarp mūsų galėjo pasikeisti. Tiesiog išmokau planuoti laiką, mano gyvenime atsirado daugiau tvarkos.
Spėju, sūnus dabar sureguliuoja ne tik tavo, bet ir vaikinų gyvenimus – repeticijų, įrašų laikas, matyt, labiausiai priklauso nuo jo poreikių? Dėl to kolegos nepyksta, nepriekaištauja?
Tikrai ne. Juk jie viską supranta, žino mano padėtį, priima tai kaip natūralų dalyką. Vee ir Vilius – be galo supratingi žmonės, kur kas supratingesni už daugelį vaikinų. Jie juk puikiai suvokia, kad esu moteris ir neišvengiamai kada nors pastosiu, pagimdysiu. Manau, prabėgus dešimčiai metų buvo geriausias laikas daryti pertrauką (juokiasi).
Pirmiausia esame draugai, o mūsų draugystė – tai, dėl ko „Skamp“ iki šiol egzistuoja. Neliktų draugystės, nebebūtų ir „Skamp“. Iširus jai dirbti kartu būtų tikras pragaras.
Bet juk yra ne vienas pavyzdys, kai žmonės sukanda dantis ir dirba toliau...
Tikrai žinau: mūsų atveju tai būtų neįmanoma.
Vee ir Vilius tau leido jaustis tikra moterimi?
Žinoma, leido, nors, tiesą sakant, galbūt nesu tipiška mergina: tikrai nereikalauju, kad vyras man atidarytų duris, nurengtų paltą ar paneštų rankinę. Kita vertus, mūsų santykiai visada labiau priminė brolių ir sesers bendravimą nei vaikinų ir merginos.
Paslapčių vienas nuo kito turite?
Manau, ne. Žinoma, yra smulkmenų, kurių galbūt nežinome, tačiau svarbių dalykų, kuriais vienas kitą galėtume priblokšti, tikrai ne.
Pradėjusi draugauti su Jurgiu, vaikinams apie tai pasisakei?
Nereikėjo – patys pamatė (juokiasi).
Apsidžiaugė?
Iš pradžių nieko nesakė, tik po kokių metų prasitarė, kad labai džiaugiasi dėl manęs.
Ar kada nors bandei įsivaizduoti savo gyvenimą be „Skamp“?
Gerai yra tai, kad visi trys galime eksperimentuoti „už grupės ribų“. Ketinu išleisti solinį albumą, Vilius – taip pat, Vee užsiėmęs „Tabami“ reikalais. Tai mums padeda: į grupę kaskart grįžtame su nauju įkvėpimu, idėjomis. Pirmą pertrauką per devynerius metus padarėme tik tada, kai pastojau. Ji truko aštuonis mėnesius ir, manau, nieko čia blogo: kiekvienas užsiėmėme, kuo norėjome, o dabar grįžtame atsinaujinę ir kupini jėgų.
Šiemet pradedame naują mūsų veiklos skyrių, todėl gimtadienio koncertas nebus tik šiaip koncertas. Tai bus vieno skyriaus pabaiga, kito – pradžia. Stengsimės parodyti viską, ką esame nuveikę per dešimt metų, kartu pristatysime naujų dainų. Rengdami „Tabami“ jau žinome, koks turėtų būti šou. Nusprendėme mažiau koncertuoti, bet kurti tikrus šou. Jei dešimt metų dukart per savaitę tektų koncertuoti nedidelėse užeigose, turbūt teliktų nusišauti. Pabandysime ieškoti naujų vietų, neapsiribosime vien Lietuva. Europoje vis daugiau žmonių žino, kas yra Lietuva, kur ji, todėl, tikiuosi, mums pasiseks surengti vieną kitą koncertą ir kitose šalyse. Norisi kilstelėti kartelę, nuveikti ką nors nauja, kad, pasakius pavadinimą „Skamp“, netektų išgirsti: „Ai, „Skamp“, su jais viskas aišku.“
Manai, sūnus leis dažnai keliauti?
Kodėl gi ne?! Nuskristi ir parskristi neužima daug laiko. Kita vertus, vaiką juk galima pasiimti kartu, vyrą, jei tik neturės tuo metu darbo, – taip pat (juokiasi). Su Jurgiu jau esame apie tai kalbėję, aptarę, kaip elgtumėmės tokioje situacijoje.
Nuo tos dienos, kai pastojai, tavo gyvenimas labai pasikeitė?
Žinoma! Dabar jaučiuosi daug stipresnė. Suaugau, esu nebe mergaitė, kuri jaudinasi dėl mažiausių smulkmenų, o moteris. Noriu apsaugoti sūnų, bet kuo toliau, tai padaryti darosi sunkiau.
Kas dar pasikeitė? Net nežinau arba tiesiog sunku tai paaiškinti. Jaučiu, kad sūnaus gimimas yra geriausia, ką iki šiol padariau ir galėjau padaryti. Tai nuostabiausias mano kūrinys.
Gimus Pranui teko ko nors atsisakyti?
Ne. Mokausi planuoti dieną ir visur suspėti, o jei ko nors nespėju šiandien, nesijaudinu – padarysiu rytoj.
Labai padeda šeima, esu jai be galo dėkinga. Žinoma, su Jurgiu stengiamės nudirbti daugiausia ir tai, kas svarbiausia, tačiau kartais mano mamai tenka pagelbėti.
Auklės dar neieškote?
Visi tėvai turi pasirinkimo laisvę. Nenoriu auklės ir man jos nereikia. Labai pasisekė, kad šalia visuomet yra mano mama, kuri mielai pagelbėja (žinau, ne visi turi tokių galimybių), todėl spręsti auklės klausimo mums net nereikia. Neabejoju, jog palikti vaiką su svetimu žmogumi man būtų be galo sunku.
Beje, būtinai parašyk, kad mano sūnus yra Pranas Emilijus. Rašydami jo vardą žurnalistai nuolat klysta.
Nors abu su Jurgiu užaugote ne Lietuvoje, sūnų pavadinote labai lietuviškai...
Su Jurgiu buvome nusprendę: jei gims berniukas, vardą rinks jis, jei mergaitė – aš. Nors Pranu pavadinti nusprendė Jurgis, man tai labai patinka.
Kai kas sako, kad būti mama – nelengvas darbas. Tau jau teko tuo įsitikinti?
Sunku, bet be galo smagu. Sunkiausia vaiką užauginti. Kiekvienas darbas, kurį mėgsti, reikalauja milžiniškų jėgų, bet jei išties patinka, gali kelti tik begalinį džiaugsmą.
Su Jurgiu pasikalbate, kokios šeimos norėtumėte? Pranas Emilijus, matyt, nebus vienintelis Didžiulių vaikas – pavardė lyg ir įpareigoja...
(Juokiasi.) Žinoma, yra įvairių minčių, tačiau kol kas apie jas neverta kalbėti.
Abu su vyru esate vieni tų, kurie lyg mūru stojate už šeimos privatumą ir apie ją skelbiate tik tiek, kiek patys norite. Praėjusią savaitę išplatintame pranešime spaudai užsiminėte, kad domėjimasis mažuoju Pranu Emilijumi sukelia daug nepatogumų ir rūpesčių. Kokie jie?
Tiesiog nesmagu, kai nepažįstami prieina ir ima klausinėti apie vaiką, teiraujasi įvairių smulkmenų, domisi, kaip jį auginame. O dar fotografai, kurie laksto iš paskos bandydami mus įamžinti – kartais tai tikrai gali išmušti iš pusiausvyros. Suprantu, kad esame vieši asmenys, bet juk niekada nenorėjome, kad žmonės taip domėtųsi mūsų šeima. Tiesiog gyvename savo gyvenimą.
Galbūt viskas būtų kitaip, jei mes su Jurgiu būtume žinomi tik iš kokio realybės šou ar ko nors panašaus. Bet juk abu esame dainininkai ir dainų kūrėjai, todėl apie tai kalbėti mums kur kas įdomiau ir svarbiau nei apie privatų gyvenimą. Be to, kai dainuodamas apsinuogini ir atiduodi tiek daug, norisi kai ką pasilikti ir sau. Tas „kai kas“ ir yra mūsų namai, šeima.
Tačiau pranešimą spaudai, kuriame nurodėte kai kuriuos asmeninio gyvenimo faktus, vis dėlto išplatinote?
Tiesiog kai kur informacija apie mūsų sūnų pasirodė iškraipyta, todėl nusprendėme pateikti žurnalistams keletą tikslių faktų ir sūnaus nuotrauką – tikėjomės, kad tai patenkins žmonių smalsumą...
Dešimt metų „Skamp“ sukako gegužės 13-ąją. Ar tą dieną jūsų trijulė kaip nors atšventė?
Tą dieną vaikščiojome po radijo stotis, televizijas, repetavome. Turėjome tiek daug darbo ir reikalų, kad laiko švęsti taip ir nesuradome. Visą dieną praleidome kartu, tačiau dirbdami, o kai vakare nusiplūkę pagalvojome, kad reikėtų paminėti, supratome, jog nieko daugiau nesinori, tik kuo greičiau atsidurti lovose. Taigi švęsti teks po koncerto...
Dešimt metų – daug ar mažai?
Tiesą sakant, net nesijaučia, kad mūsų grupė gyvuoja jau dešimt metų – tas laikas prabėgo labai greitai. Per dešimtmetį šalia esančius žmones taip gerai pažinau, kad dabar neabejodama galėčiau pasakyti, kaip Vee ar Vilius („Skamp“ nariai Viktoras Diawara ir Vilius Alesius – red. past.) reaguos į vieną ar kitą dalyką. Laikui bėgant net nelieka priežasčių ginčytis, dėl to smagu. Gyvename lyg komuna.
Kita vertus, per tuos dešimt metų daug kas pasikeitė: kai atėjai į grupę, buvai, galima sakyti, paauglė, o dabar – suaugusi moteris. Negana to, tapai žmona ir mama...
Taip, šiuo požiūriu gyvenimas labai pasikeitė. Visi trys suaugome, šiek tiek pasikeitėme, kai sukūriau šeimą, galbūt atsirado kitoks požiūris į kai kuriuos dalykus. Tačiau būna akimirkų, kai visi trys jaučiamės tie patys paaugliai. Kartais apima jausmas, kad mokomės vienoje klasėje, kad tai trunka pastaruosius dešimt metų. Ir truks tol, kol vieną dieną baigsime mokyklą (juokiasi)...
Ir vis dėlto kas įvyko tą gegužės 13-ąją prieš dešimt metų?
Gegužės 12-ąją Algio Drėmos įrašų studijoje įrašėme „Summertime“. Šią dainą puikiai žinojau nuo pat vaikystės, todėl leidybai parengėme per septynias valandas. Naktį po įrašo vaikinai išgėrė truputį alaus, ir Vilius Viktorui pasiūlė: „Mūsų grupei reikia merginos.“ Vee idėjai iškart nepritarė, sakė, kad ji komplikuos padėtį, tačiau jau kitą dieną paskambino man ir paklausė, ar neprisidėčiau prie grupės. Atsakiau: „Gerai, pabandome, bet tik vienus metus...“
Tada kaip tik turėjau baigti mokyklą ir pamaniau, kad į jokią aukštąją nestosiu, kad metelius luktelėsiu ir pasvarstysiu, ko iš gyvenimo noriu. Galvojau apie dramos studijas Dubline, tačiau joms dar jaučiausi per jauna – juk man dar nebuvo nė aštuoniolikos. O ir tėvai sakė, kad anksti studijuoti universitete. „Skamp“ buvo puikus būdas praleisti tuos vienus metus. Tikrai nesitikėjau, kad jie užtruks taip ilgai (juokiasi)...
Užsiminei, kad Viktoras nelabai norėjo grupėje matyti merginą. Gal tokio jo nusistatymo priežastis – tu, juk iki susikuriant „Skamp“ judu buvote pora?
Tikrai taip nemanau. Pirmiausia todėl, kad net ir išsiskyrę likome geri draugai. Vee tiesiog manė, kad į grupę atėjus merginai daug kas pasikeis – muzika, garsas. O jis tokių permainų nelabai norėjo. Ir išties man pasirodžius daug kas pasikeitė: iki tol groję hiphopą ir metalą, Vee ir Vilius susidomėjo senuoju soulu, muzika, kuri man be galo patiko.
Vis dėlto pripažįsti, kad tave su Vee kadaise siejo ne vien paprasta draugystė...
Nenoriu leistis į detales, bet taip, mes buvome kartu. Buvome pora, nors tuo metu Vee mokėsi Vokietijoje, o aš – čia, Lietuvoje. Mus daug kas siejo: abu labai mėgome muziką, turėjome tokių pačių svajonių, tačiau buvome pernelyg jauni ir dėl to vieną dieną išsiskyrėme. Nepaisant to, likome labai geri draugai – juk, kaip sakiau, turėjome labai daug bendra. Mūsų charakteriai be galo skirtingi, bet požiūris į daugelį dalykų sutampa.
Vėliau, jau susikūrus „Skamp“, tai, kad kadaise buvote pora, kaip nors išlįsdavo?
Žinoma, mūsų santykiai buvo šiek tiek kitokie. Su Vee jautėmės artimesni nei, pavyzdžiui, su Viliumi, ir tai normalu – juk žmonės, kurie buvo kartu, turi kur kas daugiau bendrumo. Labai dažnai išsiskyrę jie nesugeba likti draugai, o mums pavyko. Tiesą sakant, nors nebebuvome kartu, daug kas manė, jog vis dar esame pora, – juk sykiu praleisdavome daug laiko. Net mūsų draugai, kai jų paklausdavo, kas mus su Vee sieja, sakydavo: „Neklauskite, nes tikrai nieko nežinome.“
Su Vee niekada nesikalbėdavome apie mūsų santykius. Tokia jau esu: nemėgstu įprastų interviu apie vaikinus ar drabužius. Man patinka kalbėti tik apie muziką, vaikinams – taip pat.
Bet juk sakai, kad apie jūsų su Vee santykius nežinojo net draugai!
Artimiausi draugai, žinoma, žinojo, bet kolegos – ne (šypsosi).
Užsiminei, kad Vee ir tavo charakteriai labai skiriasi. Tai niekada netrukdė siekti bendro tikslo?
Gal kartais. Abu esame ryžtingi, todėl kai vienas turi vienokią nuomonę, kitas – kitokią, žinoma, kyla ginčas, tačiau niekada nebuvome tvirtai susikibę dėl svarbių dalykų. Nesiginčijame dėl perspektyvų, darbo etikos, pinigų. Niekada. Jei susiginčijame, visada tik dėl kvailų smulkmenų.
Nori pasakyti, jog per dešimt metų nė karto nebuvote susipykę taip, kad norėjosi vienas kitam akis išdraskyti? Galbūt net pasukti į priešingas puses?
Ne! Žinoma, visko yra buvę, bet kad taip būtume susipykę... Kai susiginčijame ir apsipykstame, paliekame vienas kitą ramybėje, o jau po kelių valandų, žiūrėk, vėl kalbamės.
Tiesa, kartą Vee ir Vilius buvo smarkiai susikibę, bet, ačiū Dievui, viskas netrukus išsisprendė. Tai nutiko iškart, kai įrašėme „Summertime“. Vee ir Vilius išvažiavo į festivalį Vokietijoje, jam baigiantis nė vienas nebeturėjo pinigų. Negana to, abu buvo pervargę – juk metus sunkiai dirbo, visais įmanomais būdais stengėsi būti išgirsti, bet dėmesio taip ir nesulaukė: niekam nebuvo įdomūs, niekam nerūpėjo. Tuo metu, kol jiedu buvo Vokietijoje, „Summertime“ Lietuvoje tapo labiausiai radijo stočių grojama daina, tačiau kadangi mobiliųjų telefonų tais laikais nebuvo, naujieną jie išgirdo tik grįžę į Lietuvą. O parvykti be pinigų nebuvo lengva: tranzavo, be bilietų važiavo traukiniais, buvo išsodinti. Šiaip ne taip pasiekę Lietuvos ir Lenkijos sieną abu susipyko, kad nusprendė grįžti atskirai: Vee su dešimčia litų kišenėje, Vilius – išvis be pinigų. Kai parvažiavo į Lietuvą, kurį laiką nesikalbėjo, tačiau buvo priversti susitaikyti – žurnalistai norėjo interviu, leidybos įmonės ėmė siūlyti sutartis (juokiasi).
Kas jūsų kompanijoje linkęs pirmas siūlyti kompromisą ir susitaikyti?
Viskas priklauso nuo situacijos. Anksčiau, kai buvau paikesnė, daugiau ginčydavausi, dabar stengiuosi patylėti. Vee visada verčiau numoja ranka: „Nesvarbu, kaip bus.“ Vilius – taip pat. Kuo toliau, tuo mažiau kreipiame dėmesį į kvailus dalykus.
Kaip tavo akimis per tuos dešimt metų pasikeitė Vee ir Vilius?
Kad nelabai jie ir pasikeitė. Galbūt dabar labiau atsipalaidavę nei pirmiau. Aš – taip pat. Bent jau man didžiausias pasikeitimas – kad nebekreipiu dėmesio į tai, ką žmonės apie mane pagalvos ar primeluos. Anksčiau jautriai reaguodavau į aplinkinių nuomonę, pirmus trejus ketverius metus man tai kainavo daugybę nervų, o dabar visa tai pasidarė visiškai nesvarbu. Suaugau ir žinau, kas esu, kokia esu.
Kai tapai žmona ir mama, jūsų grupės santykiai kiek nors pasikeitė?
Kad grupėje visada buvau mama (juokiasi). Visuomet rūpinausi vaikinais – tai, matyt, būdinga kiekvienai merginai. Nuolat klausiu, ar pavalgė, ar išsimiegojo. Ir tai niekada nepasikeis.
Tapti mama man buvo toks natūralus dalykas, jog nemanau, kad kas nors tarp mūsų galėjo pasikeisti. Tiesiog išmokau planuoti laiką, mano gyvenime atsirado daugiau tvarkos.
Spėju, sūnus dabar sureguliuoja ne tik tavo, bet ir vaikinų gyvenimus – repeticijų, įrašų laikas, matyt, labiausiai priklauso nuo jo poreikių? Dėl to kolegos nepyksta, nepriekaištauja?
Tikrai ne. Juk jie viską supranta, žino mano padėtį, priima tai kaip natūralų dalyką. Vee ir Vilius – be galo supratingi žmonės, kur kas supratingesni už daugelį vaikinų. Jie juk puikiai suvokia, kad esu moteris ir neišvengiamai kada nors pastosiu, pagimdysiu. Manau, prabėgus dešimčiai metų buvo geriausias laikas daryti pertrauką (juokiasi).
Pirmiausia esame draugai, o mūsų draugystė – tai, dėl ko „Skamp“ iki šiol egzistuoja. Neliktų draugystės, nebebūtų ir „Skamp“. Iširus jai dirbti kartu būtų tikras pragaras.
Bet juk yra ne vienas pavyzdys, kai žmonės sukanda dantis ir dirba toliau...
Tikrai žinau: mūsų atveju tai būtų neįmanoma.
Vee ir Vilius tau leido jaustis tikra moterimi?
Žinoma, leido, nors, tiesą sakant, galbūt nesu tipiška mergina: tikrai nereikalauju, kad vyras man atidarytų duris, nurengtų paltą ar paneštų rankinę. Kita vertus, mūsų santykiai visada labiau priminė brolių ir sesers bendravimą nei vaikinų ir merginos.
Paslapčių vienas nuo kito turite?
Manau, ne. Žinoma, yra smulkmenų, kurių galbūt nežinome, tačiau svarbių dalykų, kuriais vienas kitą galėtume priblokšti, tikrai ne.
Pradėjusi draugauti su Jurgiu, vaikinams apie tai pasisakei?
Nereikėjo – patys pamatė (juokiasi).
Apsidžiaugė?
Iš pradžių nieko nesakė, tik po kokių metų prasitarė, kad labai džiaugiasi dėl manęs.
Ar kada nors bandei įsivaizduoti savo gyvenimą be „Skamp“?
Gerai yra tai, kad visi trys galime eksperimentuoti „už grupės ribų“. Ketinu išleisti solinį albumą, Vilius – taip pat, Vee užsiėmęs „Tabami“ reikalais. Tai mums padeda: į grupę kaskart grįžtame su nauju įkvėpimu, idėjomis. Pirmą pertrauką per devynerius metus padarėme tik tada, kai pastojau. Ji truko aštuonis mėnesius ir, manau, nieko čia blogo: kiekvienas užsiėmėme, kuo norėjome, o dabar grįžtame atsinaujinę ir kupini jėgų.
Šiemet pradedame naują mūsų veiklos skyrių, todėl gimtadienio koncertas nebus tik šiaip koncertas. Tai bus vieno skyriaus pabaiga, kito – pradžia. Stengsimės parodyti viską, ką esame nuveikę per dešimt metų, kartu pristatysime naujų dainų. Rengdami „Tabami“ jau žinome, koks turėtų būti šou. Nusprendėme mažiau koncertuoti, bet kurti tikrus šou. Jei dešimt metų dukart per savaitę tektų koncertuoti nedidelėse užeigose, turbūt teliktų nusišauti. Pabandysime ieškoti naujų vietų, neapsiribosime vien Lietuva. Europoje vis daugiau žmonių žino, kas yra Lietuva, kur ji, todėl, tikiuosi, mums pasiseks surengti vieną kitą koncertą ir kitose šalyse. Norisi kilstelėti kartelę, nuveikti ką nors nauja, kad, pasakius pavadinimą „Skamp“, netektų išgirsti: „Ai, „Skamp“, su jais viskas aišku.“
Manai, sūnus leis dažnai keliauti?
Kodėl gi ne?! Nuskristi ir parskristi neužima daug laiko. Kita vertus, vaiką juk galima pasiimti kartu, vyrą, jei tik neturės tuo metu darbo, – taip pat (juokiasi). Su Jurgiu jau esame apie tai kalbėję, aptarę, kaip elgtumėmės tokioje situacijoje.
Nuo tos dienos, kai pastojai, tavo gyvenimas labai pasikeitė?
Žinoma! Dabar jaučiuosi daug stipresnė. Suaugau, esu nebe mergaitė, kuri jaudinasi dėl mažiausių smulkmenų, o moteris. Noriu apsaugoti sūnų, bet kuo toliau, tai padaryti darosi sunkiau.
Kas dar pasikeitė? Net nežinau arba tiesiog sunku tai paaiškinti. Jaučiu, kad sūnaus gimimas yra geriausia, ką iki šiol padariau ir galėjau padaryti. Tai nuostabiausias mano kūrinys.
Gimus Pranui teko ko nors atsisakyti?
Ne. Mokausi planuoti dieną ir visur suspėti, o jei ko nors nespėju šiandien, nesijaudinu – padarysiu rytoj.
Labai padeda šeima, esu jai be galo dėkinga. Žinoma, su Jurgiu stengiamės nudirbti daugiausia ir tai, kas svarbiausia, tačiau kartais mano mamai tenka pagelbėti.
Auklės dar neieškote?
Visi tėvai turi pasirinkimo laisvę. Nenoriu auklės ir man jos nereikia. Labai pasisekė, kad šalia visuomet yra mano mama, kuri mielai pagelbėja (žinau, ne visi turi tokių galimybių), todėl spręsti auklės klausimo mums net nereikia. Neabejoju, jog palikti vaiką su svetimu žmogumi man būtų be galo sunku.
Beje, būtinai parašyk, kad mano sūnus yra Pranas Emilijus. Rašydami jo vardą žurnalistai nuolat klysta.
Nors abu su Jurgiu užaugote ne Lietuvoje, sūnų pavadinote labai lietuviškai...
Su Jurgiu buvome nusprendę: jei gims berniukas, vardą rinks jis, jei mergaitė – aš. Nors Pranu pavadinti nusprendė Jurgis, man tai labai patinka.
Kai kas sako, kad būti mama – nelengvas darbas. Tau jau teko tuo įsitikinti?
Sunku, bet be galo smagu. Sunkiausia vaiką užauginti. Kiekvienas darbas, kurį mėgsti, reikalauja milžiniškų jėgų, bet jei išties patinka, gali kelti tik begalinį džiaugsmą.
Su Jurgiu pasikalbate, kokios šeimos norėtumėte? Pranas Emilijus, matyt, nebus vienintelis Didžiulių vaikas – pavardė lyg ir įpareigoja...
(Juokiasi.) Žinoma, yra įvairių minčių, tačiau kol kas apie jas neverta kalbėti.
Abu su vyru esate vieni tų, kurie lyg mūru stojate už šeimos privatumą ir apie ją skelbiate tik tiek, kiek patys norite. Praėjusią savaitę išplatintame pranešime spaudai užsiminėte, kad domėjimasis mažuoju Pranu Emilijumi sukelia daug nepatogumų ir rūpesčių. Kokie jie?
Tiesiog nesmagu, kai nepažįstami prieina ir ima klausinėti apie vaiką, teiraujasi įvairių smulkmenų, domisi, kaip jį auginame. O dar fotografai, kurie laksto iš paskos bandydami mus įamžinti – kartais tai tikrai gali išmušti iš pusiausvyros. Suprantu, kad esame vieši asmenys, bet juk niekada nenorėjome, kad žmonės taip domėtųsi mūsų šeima. Tiesiog gyvename savo gyvenimą.
Galbūt viskas būtų kitaip, jei mes su Jurgiu būtume žinomi tik iš kokio realybės šou ar ko nors panašaus. Bet juk abu esame dainininkai ir dainų kūrėjai, todėl apie tai kalbėti mums kur kas įdomiau ir svarbiau nei apie privatų gyvenimą. Be to, kai dainuodamas apsinuogini ir atiduodi tiek daug, norisi kai ką pasilikti ir sau. Tas „kai kas“ ir yra mūsų namai, šeima.
Tačiau pranešimą spaudai, kuriame nurodėte kai kuriuos asmeninio gyvenimo faktus, vis dėlto išplatinote?
Tiesiog kai kur informacija apie mūsų sūnų pasirodė iškraipyta, todėl nusprendėme pateikti žurnalistams keletą tikslių faktų ir sūnaus nuotrauką – tikėjomės, kad tai patenkins žmonių smalsumą...
