Daugiau nei prieš dvejus metus krūties vėžio diagnozę išgirdo žurnalistė Erika Umbrasaitė ir jos širdies draugas, verslininkas Jurgis Jucys. Nuo to laiko daug kas pasimiršo, tačiau pagrindinę ligos suteiktą pamoką pora jaučiasi išmokusi – gyvenimas pernelyg brangus, kad galėtum švaistyti jį nereikšmingoms smulkmenoms.
Moteris juokauja, kad besigydydama prarado dalį ankstesnės energijos ir paaukojo ligai vieną krūtį – ja dabar gali pasidžiaugti tik žiūrėdama į meninę abiejų atlieją. Ir nepaliauja tvirtinti, kad liga daugiau davė nei atėmė. Ji vėl dirba viešųjų ryšių kompanijoje „Publicum“, yra renginių organizavimo kompanijos „Publicum Events“ bendraturtė, tačiau sąmoningai sumažino pareigų, nereikalingų susitikimų bei vakarėlių, labiau imasi socialinių, labdaros projektų, vadovauja pačios įkurtai Rožinio kaspino draugijai. „Kartu išsigydžiau ir nuo vėžio, ir nuo darboholizmo.“
Žurnalistė iki šiol rašo knygą apie savo patirtį. Diagnozę, kurią išgirdo, ištvertą gydymo etapą tuomet pildytuose dienoraščio puslapiuose įvardijo kaip Dievo dovanotas gyvenimo pamokas. „Sirgdama išmokau būti silpna, nes pirma maniau esanti labai kieta, tokia „supermergaitė“. Sugebėjau nusimesti nereikalingas kaukes, priimti kitų pagalbą. Be abejo, pamokos buvo skaudžios, bet juk už viską reikia mokėti.“
Daugiausia laiko ligos laikotarpiu ir, žinoma, dabar šalia jos praleidžia ir jai padeda širdies draugas Jurgis. Jis prisimena, kad blogą žinią Erika pranešė po apsilankymo pas gydytoją. „Tarsi žaibas trenkė. Nutirpo visas kūnas, nežinojau, ką daryti, – prisipažįsta vyras. – Ėmė suktis mintys: kas toliau? koks gydymas laukia? Juk nieko apie tą ligą nežinojau. Praėjus pirmam šokui, raminau Eriką, o ji – mane. Guodėme vienas kitą, galvojome, kaip reikės pasakyti jos sūnui Jokūbui, mūsų mamoms, kitiems artimiesiems.“
Galiausiai abu nusprendė su humoru žvelgti į jiems tekusį išbandymą, raminosi, kad bet kokiu atveju visų gyvųjų laukia tokia pati pabaiga, taigi neverta susireikšminti šioje žemėje. Nusprendė, kad juodomis mintimis nereikia apkartinti laiko, kurio jiems dar liko. Nesvarbu, kiek – treji ar trisdešimt treji metai.
„Nuo tada paprasčiau žvelgiame į gyvenimą, nesureikšminame darbų ir problemų, dažniau stengiamės būti kartu, – pasakoja Jurgis. – Rečiau vaikštome į vakarėlius, mieliau kur nors visi trys išvažiuojame.“
Kovodama su liga Erika išmoko nebekelti klausimo „kas bus toliau?“ Tiesiog žino, kad bus taip, kaip turi būti. „Anksčiau mėgau kontroliuoti savo gyvenimą. Bet kai susergi, visa tai išslysta iš rankų. Gulėdama ligoninėje jaučiausi visiškai priklausoma nuo medikų ir aplinkinių. Iš pradžių dar mėginau dėtis labai savarankiška, praėjus keturioms dienoms po operacijos nejudindama vienos rankos pati parvairavau namo – Jurgis važiavo iš paskos. Man buvo labai svarbu įrodyti sau ir kitiems, kad viską galiu. Dabar tai atrodo gana kvaila. Mes, šiuolaikinės moterys, nebemokame būti silpnos ir tai – mūsų bėda.
Kai vienas kuris poroje jaučiasi bejėgis, tarpusavio santykiuose nebelieka jokios vaidybos. Nebesistengi atrodyti gražesnis – esi toks, koks esi, bendravimas pasidaro tikras. Tada arba priimi kitą, arba ne.“
Jurgis klausydamasis šypsosi ir pritariamai linksi galva, sakydamas, kad jam buvo gera rūpintis mylima moterimi. Pastebėjo, kad ji šiek tiek pasikeitė, tapo moteriškesnė, nebesistengia visko atlikti pati ir nebebijo atsiremti į vyrišką petį. Mintis, kad reikės pasiaukojamai slaugyti Eriką, jo neišgąsdino. Labiau bijojo, kad gali jos netekti. Kalbėdamiesi apie tai abu ašarodavo, tačiau iškart stengdavosi save nuraminti, kad viskas bus gerai.
„Manau, jeigu ne mano liga, gal jau nebebūtume kartu, – netikėtai nustebina Erika. – Gyvenome septintus metus ir jautėme mus ištinkančią santykių krizę. Nebe taip vertinome vienas kitą, nebe taip stengėmės. Bendravome normaliai, tačiau jau apimti minties „niekur jis ar ji nedings“. Lyg tyčia prieš visus tuos įvykius buvome išvykę į kelionę – joje pykomės kaip užkeikti.
Kai suvokėme, kad mus gali išskirti mirtis, supratome, kaip smarkiai mylime vienas kitą ir kokie brangūs esame vienas kitam. Pasitaikydavę smulkūs pykčiai, nesutarimai, požiūrių nesutapimai dėl paprasčiausių buitinių dalykų pasirodė juokingi.“ Na, taip – jie ir dabar, būna, apsipyksta, kaip visos normalios poros, tačiau tai trunka ekstremaliai trumpai, visada iškart susitaiko.
Atsirado ir kitų pokyčių: pernelyg nebesvarsto apie tolimą ateitį – daro tai, ko norisi šiandien. Įsigijo būstą, apie kokį anksčiau tik svajojo, Jurgis metė nemėgstamą darbą ir ėmėsi verslo, Erika vėl pradėjo rašyti. Dabar abu kur kas daugiau keliauja, nors anksčiau svajonių keliones atidėdavo ateičiai.
„Ėmėme vertinti gyvenimo kokybę ir vienas kitą, – žiūrėdama į Jurgį šypsosi Erika. – Sūnus Jokūbas irgi pasikeitė. Buvo toks devynerių metų mamos sūnelis, o per mano ligą labai subrendo, tapo tikru vyru – dabar jam dvylika. Kai kovojau su liga, kartais jie net vargindavo, nes užtekdavo tik giliau įkvėpti, ir abu prišokdavo klausdami, kas man.“
Jurgiui net minties nebuvo, kad galėtų palikti nelaimės ištiktą Eriką. Atvirkščiai, sako, kad tarp jų atsirado dar stipresnis ryšys. „Ji man – labai artimas, mylimas žmogus. Kas daugiau padės, jei ne aš? Tai ne auka. Tiesiog žinojau, kad turiu būti šalia. Jei gyveni su mylima moterimi, kartu praleidi ne vienus metus ir ji staiga suserga, toji diagnozė tampa ne vieno, o dviejų žmonių. Liga patikrina tarpusavio ryšį. Jeigu vienas kuris nors tuo metu „pasiplauna“, vadinasi, jiems nė neskirta būti kartu. Vyrai dažniau palieka sergančias žmonas tik todėl, kad jie – silpnesnė lytis.“
Mačiusi ne vieną vėžio, chemoterapijos padarinių išskirtą šeimą, Erika sako, kad žmonės – pernelyg dideli egoistai ir individualistai. Tuokdamiesi prisiekia rūpintis vienas kitu ir laimėje, ir nelaimėje, bet dažniausiai antrą priesaikos dalį pamiršta. O kartais liga tik paryškina jau atšalusius santykius, kurie greičiausiai ir taip būtų nutrūkę. „Tokiu atveju pasveikusi moteris atsikrato dviejų dalykų: vėžio ir netikusio vyro, kuris anksčiau ar vėliau vis tiek būtų ją išdavęs. Tada pats laikas pradėti kurti gyvenimą iš naujo.“ Erika žino ir gražių meilės istorijų, kurios nutiko, kai to buvo mažiausiai tikėtasi: išgirdus diagnozę ar besigrumiant su liga.
Moteris juokauja, kad besigydydama prarado dalį ankstesnės energijos ir paaukojo ligai vieną krūtį – ja dabar gali pasidžiaugti tik žiūrėdama į meninę abiejų atlieją. Ir nepaliauja tvirtinti, kad liga daugiau davė nei atėmė. Ji vėl dirba viešųjų ryšių kompanijoje „Publicum“, yra renginių organizavimo kompanijos „Publicum Events“ bendraturtė, tačiau sąmoningai sumažino pareigų, nereikalingų susitikimų bei vakarėlių, labiau imasi socialinių, labdaros projektų, vadovauja pačios įkurtai Rožinio kaspino draugijai. „Kartu išsigydžiau ir nuo vėžio, ir nuo darboholizmo.“
Žurnalistė iki šiol rašo knygą apie savo patirtį. Diagnozę, kurią išgirdo, ištvertą gydymo etapą tuomet pildytuose dienoraščio puslapiuose įvardijo kaip Dievo dovanotas gyvenimo pamokas. „Sirgdama išmokau būti silpna, nes pirma maniau esanti labai kieta, tokia „supermergaitė“. Sugebėjau nusimesti nereikalingas kaukes, priimti kitų pagalbą. Be abejo, pamokos buvo skaudžios, bet juk už viską reikia mokėti.“
Daugiausia laiko ligos laikotarpiu ir, žinoma, dabar šalia jos praleidžia ir jai padeda širdies draugas Jurgis. Jis prisimena, kad blogą žinią Erika pranešė po apsilankymo pas gydytoją. „Tarsi žaibas trenkė. Nutirpo visas kūnas, nežinojau, ką daryti, – prisipažįsta vyras. – Ėmė suktis mintys: kas toliau? koks gydymas laukia? Juk nieko apie tą ligą nežinojau. Praėjus pirmam šokui, raminau Eriką, o ji – mane. Guodėme vienas kitą, galvojome, kaip reikės pasakyti jos sūnui Jokūbui, mūsų mamoms, kitiems artimiesiems.“
Galiausiai abu nusprendė su humoru žvelgti į jiems tekusį išbandymą, raminosi, kad bet kokiu atveju visų gyvųjų laukia tokia pati pabaiga, taigi neverta susireikšminti šioje žemėje. Nusprendė, kad juodomis mintimis nereikia apkartinti laiko, kurio jiems dar liko. Nesvarbu, kiek – treji ar trisdešimt treji metai.
„Nuo tada paprasčiau žvelgiame į gyvenimą, nesureikšminame darbų ir problemų, dažniau stengiamės būti kartu, – pasakoja Jurgis. – Rečiau vaikštome į vakarėlius, mieliau kur nors visi trys išvažiuojame.“
Kovodama su liga Erika išmoko nebekelti klausimo „kas bus toliau?“ Tiesiog žino, kad bus taip, kaip turi būti. „Anksčiau mėgau kontroliuoti savo gyvenimą. Bet kai susergi, visa tai išslysta iš rankų. Gulėdama ligoninėje jaučiausi visiškai priklausoma nuo medikų ir aplinkinių. Iš pradžių dar mėginau dėtis labai savarankiška, praėjus keturioms dienoms po operacijos nejudindama vienos rankos pati parvairavau namo – Jurgis važiavo iš paskos. Man buvo labai svarbu įrodyti sau ir kitiems, kad viską galiu. Dabar tai atrodo gana kvaila. Mes, šiuolaikinės moterys, nebemokame būti silpnos ir tai – mūsų bėda.
Kai vienas kuris poroje jaučiasi bejėgis, tarpusavio santykiuose nebelieka jokios vaidybos. Nebesistengi atrodyti gražesnis – esi toks, koks esi, bendravimas pasidaro tikras. Tada arba priimi kitą, arba ne.“
Jurgis klausydamasis šypsosi ir pritariamai linksi galva, sakydamas, kad jam buvo gera rūpintis mylima moterimi. Pastebėjo, kad ji šiek tiek pasikeitė, tapo moteriškesnė, nebesistengia visko atlikti pati ir nebebijo atsiremti į vyrišką petį. Mintis, kad reikės pasiaukojamai slaugyti Eriką, jo neišgąsdino. Labiau bijojo, kad gali jos netekti. Kalbėdamiesi apie tai abu ašarodavo, tačiau iškart stengdavosi save nuraminti, kad viskas bus gerai.
„Manau, jeigu ne mano liga, gal jau nebebūtume kartu, – netikėtai nustebina Erika. – Gyvenome septintus metus ir jautėme mus ištinkančią santykių krizę. Nebe taip vertinome vienas kitą, nebe taip stengėmės. Bendravome normaliai, tačiau jau apimti minties „niekur jis ar ji nedings“. Lyg tyčia prieš visus tuos įvykius buvome išvykę į kelionę – joje pykomės kaip užkeikti.
Kai suvokėme, kad mus gali išskirti mirtis, supratome, kaip smarkiai mylime vienas kitą ir kokie brangūs esame vienas kitam. Pasitaikydavę smulkūs pykčiai, nesutarimai, požiūrių nesutapimai dėl paprasčiausių buitinių dalykų pasirodė juokingi.“ Na, taip – jie ir dabar, būna, apsipyksta, kaip visos normalios poros, tačiau tai trunka ekstremaliai trumpai, visada iškart susitaiko.
Atsirado ir kitų pokyčių: pernelyg nebesvarsto apie tolimą ateitį – daro tai, ko norisi šiandien. Įsigijo būstą, apie kokį anksčiau tik svajojo, Jurgis metė nemėgstamą darbą ir ėmėsi verslo, Erika vėl pradėjo rašyti. Dabar abu kur kas daugiau keliauja, nors anksčiau svajonių keliones atidėdavo ateičiai.
„Ėmėme vertinti gyvenimo kokybę ir vienas kitą, – žiūrėdama į Jurgį šypsosi Erika. – Sūnus Jokūbas irgi pasikeitė. Buvo toks devynerių metų mamos sūnelis, o per mano ligą labai subrendo, tapo tikru vyru – dabar jam dvylika. Kai kovojau su liga, kartais jie net vargindavo, nes užtekdavo tik giliau įkvėpti, ir abu prišokdavo klausdami, kas man.“
Jurgiui net minties nebuvo, kad galėtų palikti nelaimės ištiktą Eriką. Atvirkščiai, sako, kad tarp jų atsirado dar stipresnis ryšys. „Ji man – labai artimas, mylimas žmogus. Kas daugiau padės, jei ne aš? Tai ne auka. Tiesiog žinojau, kad turiu būti šalia. Jei gyveni su mylima moterimi, kartu praleidi ne vienus metus ir ji staiga suserga, toji diagnozė tampa ne vieno, o dviejų žmonių. Liga patikrina tarpusavio ryšį. Jeigu vienas kuris nors tuo metu „pasiplauna“, vadinasi, jiems nė neskirta būti kartu. Vyrai dažniau palieka sergančias žmonas tik todėl, kad jie – silpnesnė lytis.“
Mačiusi ne vieną vėžio, chemoterapijos padarinių išskirtą šeimą, Erika sako, kad žmonės – pernelyg dideli egoistai ir individualistai. Tuokdamiesi prisiekia rūpintis vienas kitu ir laimėje, ir nelaimėje, bet dažniausiai antrą priesaikos dalį pamiršta. O kartais liga tik paryškina jau atšalusius santykius, kurie greičiausiai ir taip būtų nutrūkę. „Tokiu atveju pasveikusi moteris atsikrato dviejų dalykų: vėžio ir netikusio vyro, kuris anksčiau ar vėliau vis tiek būtų ją išdavęs. Tada pats laikas pradėti kurti gyvenimą iš naujo.“ Erika žino ir gražių meilės istorijų, kurios nutiko, kai to buvo mažiausiai tikėtasi: išgirdus diagnozę ar besigrumiant su liga.
