„Laikas baigti romaną su liga", - šypteli Erika Umbrasaitė (38). Prieš trejus metus išgirdusi, kad serga ypač agresyvios formos krūties vėžiu, ji visomis keturiomis kibo į gyvenimą. Atvirumas - viena aukų, kuriai žurnalistė ir viešųjų ryšių specialistė pasiryžo, nes siekė gauti tinkamą gydymą ir norėjo grąžinti moralinę skolą nepažįstamajai. Sirgdama Erika rašė dienoraštį ir negalvojo, jog kada nors jis taps knyga „Vienos krūties istorija". Tikisi, kad po gero mėnesio, kai leidinys išvys dienos šviesą ir nurims šurmulys, artimieji, pagaliau ir ji pati, pamirš skaudų, daug pamokiusį, bet jau praeitą etapą.
Kodėl ryžaisi asmeninius užrašus išleisti knyga?
Kai sveikas žmogus išgirsta sergančiojo istoriją, jo laimės pojūtis dažnai ženkliai padidėja. Ligai ir pati esu dėkinga už sugrąžintą gyvenimo džiaugsmą. Kai suvoki, kad bet kurią dieną gali numirti, esi be plaukų, antakių, blakstienų... Atrodo, to baisumo niekad nepamirši. Bet pamiršti. Lieka tik begalinė laimė, kad vis dar gyveni. Kai kurie žmonės žinojo apie dienoraštį, paprašė paskaityti, o paskui pradėjo spausti, kad tuos rašinius paviešinčiau. Taip ėmiau spausdinti dienoraštį Onkologijos centro laikraštyje. Rašiau taip, kaip ir žiūrėjau į ligą, - tarsi iš šalies, su ironija. Nors, neslėpsiu, iš pradžių, kaip ir daugumai, galvoje sukosi laidotuvių scenarijus. Paskui atsirado cinizmo, juodojo humoro ir... noro gyventi. Aišku, gerai jaustis ir šypsotis sergant vėžiu reikėjo išdrįsti visų pirma pačiai sau. Juk galėjau tik sėdėti ir verkti. Bet kas iš to? Kai susirgau ir maniau, kad mirsiu, supratau: graudu ne todėl, jog manęs, Erikos Umbrasaitės, nebeliks. Baisiau išsiskirti su mylimais žmonėmis.
Tai atsispindi ir dienoraštyje. Šalia viso siaubo, tragizmo kunkuliuoja gyvenimas, kartais net smagesnis, nei iki sužinant diagnozę. Tikiu, iš mano istorijos galima pasimokyti - bent jau aš būčiau norėjusi perskaityti ką nors panašaus prieš susirgdama. Gal į daugelį kasdienių dalykų būčiau pažvelgusi kitaip. Daviau rankraštį ne tik draugėms, bet ir manęs anksčiau nepažinojusiems žmonėms. Vertinimas buvo toks: kartais skaitydamas verki, kartais juokiesi iki ašarų. Taip paprastai galima paaiškinti ir gyvenimo esmę. Svarbu, kad juoko ašarų būtų daugiau.
Kokios skaitytojo reakcijos rašydama siekei?
Rašiau pati sau. Galvojau, kad jei ligai pralaimėsiu, mano šeimai - Jurgiui ir sūnui Jokūbui - liks bent toks atsiminimas. Apie ligą ir išgyvenimus su sūnumi šnekėjau, bet ne tiek daug - buvo per mažas. Maniau, jei jis užaugs be mamos, mane geriau pažins bent per dienoraštį. Knyga ir su ja susijęs noras perduoti kokią nors žinią atsirado vėliau.
Manau, rašydama radau būdą, kaip paprastai, be patoso, ypatingo graudulio kalbėti tokia nemadinga šiais laikais tema kaip liga. Žmonės, kuriems yra tekę susidurti su vėžiu, skaitydami supras, kad viskas ištveriama, viskas praeina... Ir jei negali pakeisti situacijos, tai bent keisk požiūrį į ją. Sveikieji galės pasimokyti iš mano klaidų ir pradėti mylėti gyvenimą, kol ne per vėlu. Ir dar žinos, kaip elgtis greta sergančiųjų. Nereikia jų gailėtis, apgaubti per dideliu rūpesčiu, nuo kurio kvėpuoti sunku. Geriausia, kai su sergančiuoju bendrauja, tarsi ligos nebūtų. Kartą paskambino draugė guostis, kad ją netikusiai nukirpo. Atsakiau: „Guodiesi žmogui, kuris trečias mėnuo neturi nė plauko ant galvos?" O ji: „Atleisk, pamiršau..." Knygą leis viešoji įstaiga „Rožinio kaspino draugija", kurią prieš porą metų įkūrėme su drauge. Draugijos tikslas - per švietimą, socialinius ir kultūrinius projektus padėti sergantiesiems ir sveikiesiems geriau suprasti vieniems kitus bei save. Dalį pelno, gauto už „Vienos krūties istoriją", skirsime vienam onkologijos centrų diagnostinei aparatūrai pirkti.
Daug vėžiu susirgusių žmonių užsisklendžia ir nieku gyvu apie ligą jų neprakalbinsi. Kodėl šneki apie tai?
Ir mano pirmoji reakcija buvo tokia - užsidaryti ir nieko nematyti. Bet kadangi „pasisekė" susirgti ypač agresyviu vėžiu, kito kelio neliko. Supratau: kovosiu viešumu iš paskutiniųjų, kad gaučiau tokį gydymą (ir galbūt ne tik sau, bet ir kitoms) kaip normaliose civilizuotose šalyse. Be to, norėjau darbe metų pertraukos - jutau, kad turiu save susidėlioti iš gabaliukų, sustoti, pagalvoti. Nepuoliau į depresiją, visas jėgas ir mintis nukreipiau į sveikimą. Suvokiau, kad metus nesirodydama darbe sulauksiu daug klausimų, kur prapuoliau, ir norėdama slėpti ligą melui turėsiu skirti daugiau jėgų, nei apie ją atvirai kalbėdama. Galų gale žinojau, kad nupliksiu. Tada ką: neisiu pusę metų į gatvę ar imsiu vaidinti, kad čia - nauja mano šukuosena? Jurgis pasakė: „Nesislėpsi, nes tu nieko nebijai." Už tai esu jam labai dėkinga.
Atvirai kalbėjau ne tik dėl modernių vaistų. Norėjau grąžinti moralinę skolą. Jei kažkada fotomenininkė Eglė Mėlynauskienė viešai nebūtų papasakojusi savo istorijos, manęs, ko gero, nebebūtų. Paskaičiau jos pasakojimą ir kreipiausi į trečią gydytoją, jis surado ligą, nes kiti du sakė, jog ramiai gyvenčiau, į guzelį krūtyje nekreipdama dėmesio. Po operacijos paskambinau tada man nepažįstamai Eglei padėkoti.
Kaip pasikeitė tavo gyvenimas po vėžio?
Išoriškai - mažai. Nebent tai, kad padaugėjo kelionių, jų nebeatidedu ateičiai. Nežinau, kiek tos ateities belikę, - noriu mėgautis gyvenimu čia ir dabar. Gyvenu (mąstau, kalbu, valgau, rengiuosi, kuriu, myliu...) taip, kaip visada troškau, bet nedrįsau. Liga mane išgydė nuo baimių, ambicijų. Nebebijau pasakyti, kokia esu ir ko noriu, nebebijau būti tokia, kokia noriu aš, o ne kokios iš manęs tikisi visuomenė, darbas, šeima. Išmokau pasakyti „ne" ir nebesijaudinti dėl smulkmenų. Gyvenu atviromis akimis, jaučiuosi taip, lyg viską pradėčiau iš naujo. Liga padėjo atsijoti žmones. Kai kurių draugų nebeliko. Užtat atsirado daugybė naujų. Ir dar ypač suartėjau su artimiausiais. Kai visa negraži, plika, be blakstienų pajutau Jurgio žvilgsnį - ne užjaučiantį, bet mylintį, supratau, kad su šiuo žmogumi noriu pasenti. Jokūbas per tuos metus tapo subrendusiu piliečiu su ypatingu humoro jausmu ir, deja, jau su dviem žilais plaukais...
