Per savaitę Vitebsko miesto gyventojai ir svečiai suvalgo keliasdešimt tonų ledų. Savaitę miestas būna toks pedantiškai tvarkingas, kad net gatvėje numestos nuorūkos nepamatysi. Savaitę penkių šimtų metrų spinduliu nuo koncertų vietos alus ir stiprieji alkoholiniai gėrimai neparduodami. Savaitę festivalio prieigas saugo ne tik vietos milicininkai, bet ir Minsko specialiosios pajėgos bei kariuomenė. Tokie - tarptautinio menų festivalio „Slavianskij bazar" Vitebske užkulisiai.
Kai mieste ant Dvinos upės kranto prasideda festivalis, diena ir naktis susimaišo, nes plojimai mėgstamiems dainininkams aidi iki paryčių, o ištikimiausi gerbėjai pirmuosius aušros spindulius pasitinka išlydėdami kokios nors žvaigždės automobilį... „Slavianskij bazar" rengiamas jau aštuoniolika metų, tad, atrodo, niekas nebegalėtų nustebinti, bet kassyk čia pažeriama vis naujų koncertų perlų, o daugiau nei šešių tūkstančių vietų Vasaros amfiteatras vakarais būna sausakimšas. Ne veltui festivalis vadinamas „žvaigždišku" - jame nuolat linksniuojami tokie Rusijos scenos grandai kaip Valerijus Leontjevas, Sofija Rotaru, Filipas Kirkorovas, Anželika Agurbaš, Josifas Kobzonas ar užsienio dainininkai Lara Fabian, Sarah Connor, Alexanderis Rybakas. Tiesa, Rusijos atlikėjai čia jaučiasi kaip tikros žvaigždės, todėl ramiai vaikštinėjančių gatvėmis jų neišvysi. Scena-automobilis-viešbutis - toks dažnos garsenybės maršrutas. Nuo šimtų žurnalistų ir gerbėjų jas akylai saugo būriai nesukalbamų apsaugininkų.
Užtat lietuvių atlikėjai ir šokėjai tokio „žvaigždiškumo" dar nepasiekė. Lietuvos įžymybės buvo įsikūrusios Vitebsko medicinos universiteto studentų bendrabučio kambarėliuose su bendru dušu dešimčiai žmonių ir kaprizų nerodė.
„Jeeee!!!" - lyg mažos mergaitės plojo ir krykštavo grupės „69 danguje" narės, atsidūrusios Baltarusijoje. Kariną Krysko, Nijolę Pareigytę, Ingridą Martinkėnaitę, Godą Sabutytę ir jas atlydėjusius prodiuserį Egmontą Bžeską, vadybininkę Oksaną Zlatkovaitę, Karinos mylimąjį šokėją Saulių Skambiną bei Godą atskiru automobiliu atvežusį jos sužadėtinį Rolandą Alijevą svečia šalis ir stebino, ir linksmino. Vos vienai dienai į Vitebską atvažiavusios „šeškės", dainininkas Mantas Jankavičius su šokėjais ir kiek ilgiau festivalyje buvę Evelina Anusauskaitė bei Jeronimas Milius baltarusių gyvenimo paragavo visai nedaug, tad laižė lyg egzotišką desertą.
Grupės „69 danguje" narės, Vitebske turėjusios pristatyti rusiškas dviejų dainų „Meilės simfonija" ir „Skrisim" versijas, ryte po repeticijos išsirengė į ekskursiją, tiksliau - papietauti į studentų valgyklą. Pirmiausia merginos puolė plautis rankų (kaip vaikystėje mokė tėvai), tada nuskubėjo prie padėklų ir ėmė apžiūrinėti patiekalus. Išlepintam europiečiui pasirinkimas atrodė kiek skurdokas: kelios lėkštutės kopūstų ir burokėlių salotų, neaiškūs maltinukai, į juos panašūs žuvų gabalėliai, kukuliai, bulviniai blynai su mėsa, varškėčiai ir miltiniai blynai, kuriuos kamerų ir fotoaparatų blyksčių išgąsdintos paslaugios valgyklos darbuotojos gausiai apipylė mėsos ir miltų padažu. Lietuvoje nuo tokio maisto suktum nosį. Baltarusijoje daug kas - kitaip. Įprasta kasdienybė čia - ir seniai naudojamos iškrypusios aliuminio šakutės bei šaukštai, ir tai, kad vietoj servetėlės valgykloje klientui pasiūloma... kasos juostelės (juk švarus popierėlis - ko dar galėtum norėti?). Ir tai, kad vasaros viduryje šviežių ten užaugintų daržovių negausi. Ir tai, kad lauko kavinėse papildomai reikia mokėti už plastikinę lėkštutę, puodelį ir šakutę. Jeigu nenori leisti pinigų, gali gabalą šašlyko neštis... rankoje.
Nijolė: Mes su Goda į Baltarusiją atvykome pirmą kartą. Toks jausmas, kad grįžome į senus laikus...
Karina: Jūs tų laikų neprisimenate! Mes su Ingrida juos matėme.
Ingrida: Esame vyresnės, net tais laikais populiariose pionierių stovyklose spėjome pabūti. Stovyklos valgykla gal net būdavo blogesnė nei ta, kurioje šiandien valgėme. Goda: Visai skaniai papietavome. Aš, pavyzdžiui, valgiau blynelį su mėsa. Gėriau rusiško kefyro ir kompoto.
Ingrida: Kefyras buvo turbūt kokių penkiolikos procentų riebumo! Pagerintas. Ir grietinė tokia senovinė - riebi, tiršta...
Karina: Taip, vos kelioms dienoms atvažiuoti į Baltarusiją - egzotiška ir įdomu, bet gyventi čia tikrai nesinorėtų.
Goda: Eismas - tragedija! Penkios juostos į vieną pusę, penkios - į kitą! O dar, žiūriu, iš nugaros tramvajus lekia, ir niekur negaliu pasukti... Paskui ir pasiklysti spėjau. Tokia panika apėmė!
Karina: Užtat visai smagu pakeisti sceną, publiką, šalį, kurioje dažniausiai koncertuoji. Net kita kalba į žiūrovus prabilsime.
Ingrida: Visi šie pokyčiai kelia malonų virpesiuką, tokį Lietuvoje jau seniai jutau.
Nijolė: Čia - įspūdinga. Tiek daug žvaigždžių! Ir mūsų... niekas nepažįsta...
Goda: ...viena vertus, tai - pliusas. Bet vis pagalvoju: „Kaip taip gali būti? Kodėl neatpažįsta?" Žmonės puola prie rusų atlikėjų, o prie mūsų - niekas. Net atsidusau: „Nele, bent tu duok man autografą, kad taip liūdna nebūtų..."
Nijolė: Pagaliau ir mus čia pamatys! Turėsime progą patikrinti savo galimybes šioje scenoje, šalyje, kur visai kitokia publika.
Ingrida: Lietuvoje apie mus jau susidariusi nuomonė - kad ir ką dainuotume ar darytume, antspaudą ant kaktos kiekviena jau turime. Labai įdomu pamatyti, kokią reakciją sukelsime čia, smagu kalbėtis su kitais atlikėjais ir žiūrėti, kaip jie bendrauja su mumis.
Goda: Palinkėkite mums sėkmės. Važiuojam!
