Ir tamsoje, tikrai vidurnaktį, žiūrėjau. Filmas pirmiausia labai gražus vizualiai – tai tarsi virtuali ekskursija po Paryžių – gali atpažinti visas lankytas vietas, Senos krantinę, Monmartrą, jaukiausias gatveles, laiptus, Operą, Panteoną, kavinukes, visą jau matytą Paryžių. Istorija vyksta vien Paryžiuje, dviejuose Paryžiuose – dieną šiandieniniame, naktį – 1920-ųjų m. Paryžiuje.
Savęs ieškantis rašytojas vieną naktį netikėtai patenka į 1920 m. Paryžių – laikmetį, kuris jam atrodo idealus, kurį jis dievina. Taip prasideda jo naktinės kelionės į kitokį pasaulį, kur kavinėse groja ir dainuoja kompozitorius Cole Porter (Lithuanians and Latts do it, Let’s do it, let’s fall in love), kur Zelda Fitzgerald ir Scott Fitzgerald pažindina su draugais – štai čia Ernest Hemingway, Pablo Picasso, Salvador Dalí, Man Ray, Luis Buñuel ir Henri Matisse. Tai ekskursija ne tik po gražiausias Paryžiaus vietas, bet ir po gražiausias istorijas. Įdomu galvoti, ką pasakytum Buñueliui arba Dali, kaip stebėtum Picasso meilės istorijas, kaip Hemingway keltų taurę į tavo sveikatą? Dieną grįžtantis į šiandieninį Paryžių, rašytojas negali sulaukti vakaro, kada vėl pasiners į plunksnų, muzikos, karuselių, bohemos, karietų ir šokių, šampano ir dailiausių merginų pasaulį.
Filmas labai lengvas, bet kartu įtraukiantis, šmaikštus ir ironiškas, kai kurie personažai yra stipriai šaržuoti, jutama W. Allen provokacija ir erzinimas. Kai rašytojas, sėdėdamas prie stalelio kartu su didžiaisiais siurrealistais Salvador Dalí, Man Ray ir Luis Buñuel, nusprendžia jiems prispažinti, kad yra iš ateities – visi taip normaliai į tai sureaguoja, gal net nesureaguoja visai, tarsi visiškai nieko keisto yra atvykti iš ateities.
W.Allen mėgsta surinkti garsiausius aktorius savo filmams – todėl ir čia toks žvaigždžių spindesys! Italai, prancūzės, amerikiečiai, ispanai – geriausi aktoriai ir aktorės šneka visomis kalbomis, toks chaosas, toks babelis visur, tokia bohema ir toks šurmulys, kad negali atitraukti akių ir net nesuprasdama prancūziškai, jauti viską, kas vyksta!
Filmas dar galėtų būti ir pasitikrinimas, egzaminas apie tai, kaip išmanai visą meno istoriją. Sekant istoriją taip ir norisi pasitikrinti, ar iš tiesų taip galėjo būti, kad Man Ray ir Salvador Dali sėdėjo prie vieno staliuko? Kurią meilužę visgi nutapė Pablo Picasso 1920 m.? Ar žodžiai „We fear death because we feel that we haven’t loved well enough or loved at all, which ultimately are one and the same“ yra tikra Ernesto Hemingway citata ar tik puiki W. Alleno išmonė? Įdomu, labai įdomu.
Viena iš paskutiniųjų scenų tikrai priverčia susimąstyti apie „nuobodžią“ dabartį ir „daug daug geresnę“ praeitį. Palieku intrigą pačiai rasti atsakymus. Jei nori greitu metu pamatyti šį filmą, dar gali spėti į „Kiną po žvaigždėmis“, kuomet rugpjūčio 25 d. šis filmas bus rodomas ŠMC kiemelyje. Jei dangus bus tamsus ir žvaigždėtas, tai taip tiks filmo nuotaikai! Užsisakyk putojančio vyno taurę ir mėgaukis idealiuoju laikmečiu, idealiuoju Paryžiumi dabar ir tada. Mes su draugėmis eisime.
P.S. O žavioji gidė (Carla Bruni) pasimetusiam rašytojui papasakoja, kad galima (!) vienu metu mylėti du žmones, jeigu juos myli skirtingai. Rašytojas tik palinguoja galva – tai taip prancūziška!
Visą įrašą su iliustracijomis peržiūrėkite Odetos tinklaraštyje.
Parašyk komentarą Odetai jos tinklaraštyje www.zaidziameparyziu.lt
