Rašytojai, medikei Filomenai Taunytei (84) būtų galima suteikti drąsiausios pensininkės titulą. Kaip ji keturiose savo knygose, kurios keletą metų neiškrinta iš perkamiausiųjų sąrašų, kritikos strėlėmis smaigsto politikus, medikus, verslininkus ir jaunimą, dar neteko nei girdėti, nei skaityti.
– Aštrios kritikos niekam negailite, bet jūsų knygos labai populiarios. Kur pripažinimo paslaptis?
– Manau, kad žmonėms atsibodo tai, ką jau bemaž porą dešimtmečių kiša televizija ir spauda. Darkymosi ir besaikio ištvirkimo nebeįmanoma pakęsti.
Kita priežastis, matyt, ta, kad visai nėra laidų apie mediciną, kuriose žmogui būtų patariama, ką daryti, kad nesirgtų, ir kaip gydytis. Dabar televizijose liko tik vaistus be perstojo reklamuojančios valandėlės. Bet jos tinka tiems, kurie už vaistus nuo slogos moka po šimtą ir daugiau litų, kai iš tiesų to visai nereikia. O ką daryti kaimo žmogui, kuris tokių pinigų net sapnuose nemato, negali nuvažiuoti iki poliklinikos, nes iki jo kaimo nebevažiuoja autobusai? Šviečiamųjų laidų reikia paprastiems žmonėms. Dėl jų man labiausiai skauda širdį. Apie tai rašau, bet niekas dėmesio nekreipia, tik šaiposi: „Ką čia ta boba rašo."
– Papasakokite apie save. Kodėl tapote gydytoja?
– Turėjau tapti literate. Niekada negalvojau būti medike. 1942-aisiais Šiauliuose baigiau gimnaziją ir išvažiavau į Kauną, Vytauto Didžiojo universitetą. Įstojau į lietuvių kalbą ir literatūrą, tačiau po poros mėnesių universitetą uždarė. Kaip ir turėjau grįžti pas mamą į kaimą, bet pažįstami pasiūlė likti ir mokytis akušerių mokykloje. Ta profesija mane žavėjo. Ten buvo labai gerai. Pamačiau, kiek nedaug reikia gydytojui, kad būtų mylimas.
– Tai kokia ta paslaptis?
– Reikia pasitelkti žydų išmintį, kuri sako: „Negailėk kitam to, kas tau nieko nekainuoja, ir būsi laimingas." Argi sunku žmogui pasakyti gerą žodį? Man iki šiol dažnai skambina ir prašo pagalbos. Nedrįstu pasakyti: palikite mane ramybėje. Juk man jau aštuoniasdešimt ketveri ir tokią teisę turiu (šypsosi). Visada patariu, nesakau: eikit visi nuo mano galvos. Vieną kartą taip pasakiau, nes buvau labai nuvargusi, ir iki šiol labai gailiuosi. O pas mus tai kartojama kasdien, štai kodėl esame nelaimingi. Juk ne veltui sakoma, kad žodis gydo. Mano aplinkoje tai labai veikia.
Po mokslų Kaune vienus metus Radviliškyje dirbau akušere. Man ten sekėsi. Buvo sotus gyvenimas, bet mečiau tą rojų ir atvažiavau į tokį vargą - Vilnių. Buvo laikas, kai žmonės iki soties negaudavo pavalgyti duonos. Todėl man jokios krizės nebaisios.
– Daugiau nei penkiasdešimt metų dirbote gydytoja. Ką patartumėte medicinos darbuotojams, kad juos pacientai gerbtų?
– Pirmiausia gydytojus ir medicinos seseles reikia mokyti psichologijos. Jie turi suprasti, jog profesiją pasirinko, kad užsidirbtų pinigų, bet kaip greitai uždirbama, taip greitai ir prarandama. Tiek autoritetas, tiek žinios ateina labai pamažu. Net ir ligos gydomos pamažu. Sako, greitas gydymas blogiau negu liga.
Daug žinių, kurias sukaupiau dirbdama, surašau knygose. Man tai nieko nekainuoja, juk aš vis tiek rašau (juokiasi). Stengiuosi tas žinias įdėti į žmonių gyvenimus, per juos rodau, kaip neteisingas gyvenimo prasmės ieškojimas ir neteisingas jos suradimas slegia.
– Esate ne itin linkusi kalbėti apie asmeninius reikalus, kartą net pasakėte: „Aš nesu sutverta šeimyniniam gyvenimui."
– Man labiau patinka, kai ši tema paliekama ramybėje, nes nebūsiu visiškai atvira. O jeigu negali būti atviras, nereikia visai kalbėti. Ištekėjau trisdešimt penkerių, susilaukiau dukters, bet po metų išsiskyriau. Nieko gero tame gyvenime nebuvo. Save prievartavau.
– Ar mylėjote?
– Taip, žinoma. Tačiau ta meilė nebuvo vainikuota vedybų. Paskui dar vėliau mane aplankė meilė. Ir tos paskutinės man labai gaila. Turėjau dukrelę ir sutikau žmogų, kuris buvo vertas mylėti. Bet pabijojau. Todėl man keista, kaip žmonės gali keisti sutuoktinius - juk pagaliau yra žodis „pareiga". Jeigu turi vaikų su viena moterimi, pamatei daug gražesnę ir gali paskui ją lėkti? Taip negalima.
Pagaliau „meilė" - plati sąvoka. Nėra šalia mylimo žmogaus ir tai ne svieto pabaiga. Šviečia saulė, keičiasi metų laikai. Jeigu jau taip norisi meilės, įsigyk gyvūnėlį. Ir aš neseniai dovanų gavau mažą šelčių veislės šuniuką. Štai, visą laiką, kol šnekamės, jis guli prie mano kojų (juokiasi). Nė vienas vyras taip džiaugsmingai nesutiks manęs grįžtančios kaip šitas mielas padarėlis. Jis taip mane mylės, kaip niekas kitas.
– Jūsų knygose daug įdomių ir naudingų žinių apie mediciną, tačiau ne mažiau dėmesio skiriate ir moralės temoms. Esate pasakiusi, kad per dvidešimt nepriklausomybės metų pamynėme daugybę moralės normų, kurios klostėsi šimtmečius.
– Pas mus nebėra teisingo žmogaus vertinimo. Svarbu gražiai atrodyti, o ne ką nors gero, gražaus ir prasmingo atlikti. Kodėl nesvietiška pagarba ir dėmesys suteikiami moteriai, kuri trečią kartą ištekėjo. Žmonės viešai giriasi savo ištvirkimu. Argi tai normalu?
– Kalbėdama apie intymius žmonių santykius ne kartą su baime paminėjote žodį „telegonija"? Ką tai reiškia?
– Apie tai esu rašiusi vienoje savo knygoje. Tai susiję su pasileidimu, nuo kurio kentės ateinančios kartos. Moksliškai įrodyta, kad tiek vyro, tiek moters vaikams gali pasireikšti buvusios ydos žmonių, su kuriais turėjo intymių santykių. Vadinasi, jeigu vyrukas metų metus žingsniavo per gatves ir pagaliau nusprendė rimtai gyventi, dar nežinia, kokią puokštę „gėrybių" turės jo vaikai. Ir nesvarbu, kad jis ves tyrą, puikiai išauklėtą merginą iš darnios šeimos.
Štai kodėl kartoju, kad dorovė būtinai reikalinga ateinančioms kartoms. Juk anksčiau mergelei prarasti „rūtų vainikėlį", o berneliui - „kepurėlę" buvo pati didžiausia nelaimė. Tai turi įvykti vedybiniame ar bent jau meilės guolyje. Pirmas kartas turi būti įsimintinas. Apie tai turime susimąstyti, jeigu nenorime visai savęs sunaikinti.
– Kadangi nenoriai kalbate apie save, pasidalykite sveikos gyvensenos patarimais, kurie, kaip sakote, nieko nekainuoja. Apie duoną kartojate pačius gražiausius žodžius. Pavyzdžiui: valgyk juodos duonos plutą - būsi raudonas ir sveikas.
– Mano pagyros skirtos juodai ruginei duonai be mielių, kurioje yra beveik visų gyvybei ir darbingumui palaikyti reikalingų medžiagų ir užtektinai nevirškinamosios ląstelienos, kuri valo žarnyną, apsaugo nuo vidurių užkietėjimo. Plutoje yra anglies, kuri pakeičia neretai žmonių vartojamas anglies tabletes sutrikusiam virškinimui sureguliuoti. Tokia duona kepama devyniasdešimties-devyniasdešimt penkių laipsnių temperatūroje, todėl čia išlieka daug fermentų. Lietuvos kaime valgydavo daug juodos duonos, bet mažai žalių daržovių ir vaisių. Ir jokios avitaminozės nebuvo. Juoda rauginta duona turi nedidelį kiekį alkoholio, kurio reikalauja mūsų kraujo sudėtis. Tačiau kalbu apie tą duoną, kurią didžiuliais kepalais krosnyje kepdavo mūsų močiutės.
– Prie juodos ruginės duonos tinka lašiniai. Pastaraisiais metais įvairių dietų ir sveikos gyvensenos propaguotojai šį produktą iš mūsų mitybos griežtai gujo. Ką jūs apie tai manote?
– Atlikti moksliniai tyrimai parodė, kad lašiniai ir taukai cholesterolio nedidina. Gyvename šiaurėje, per daugelį amžių susiformavo mūsų mitybos įpročiai, jie paveikė genetiką. Šviesaus atminimo mokslininkė Eugenija Šimkūnaitė tvirtindavo, kad mūsų krašto žmonės kasdien turi suvalgyti nors po dvidešimt gramų kiaulių taukų, nes jie saugo nuo aterosklerozės ir trumparegystės. Beje, reikia nepamiršti, kad vitaminas A sėkmingai pasisavinamas tik per gyvulinius riebalus. Valgykime taip, kaip iki šiol valgė mūsų seneliai ir tėvai, nieko nederindami, nes pradėję privalėsime tai daryti visą likusį gyvenimą.
Pastaraisiais metais mums ypač peršamas alyvuogių aliejus. Kai pradėsime alyvuoges auginti Neries ir Nemuno pakrantėse, per kokius porą šimtų metų jis įeis į mūsų medžiagų apykaitą ir bus visiškai toleruojamas. Žinoma, aš jo nepeikiu, bet nereikia pulti į kraštutinumus.
Kaip baisu žiūrėti į jaunas perkarusias mergaites. Ne dėl jų vėjo perpučiamų kūnų baisu. Smegenyse yra devyniasdešimt procentų vandens, o likusi masė - riebalai. Jeigu nuo mažumės vaikas bus laikomas „ant dietos", jo smegenys nesivystys. Todėl suprantama, kad dabartinis jaunimas nesugeba suregzti sakinio, nesuformuluoja klausimo. Tik ir girdi „ta prasme", „ta prasme". Štai čia yra bėda.
– Tai kaip tinkamai maitintis, kad ir kūnas būtų gražus, ir kalba protinga lietųsi?
– Reikia valgyti viską, ko tik nori. Apetitas yra mūsų angelas sargas. Tik jo nereikia peršerti. Jį sugadinsi, pavyzdžiui, Atkinsono dieta, kuri labai pavojinga, medžiagų apykaitą dažniausiai sutrikdo negrįžtamai. Dietos keičia fermentų kiekį organizme. Mums reikalinga viskas: ir riebalai, ir juoda duona. Jeigu visą mėnesį valgysi tik virtą mėsą, didelė tikimybė, kad mirsi nuo vis didėjančio apsinuodijimo.
– Paminėjote, kad jums nebaisi jokia krizė, nes dar jaunystėje išgyvenote sunkius laikus. Patarkite, kaip išsimaitinti pensininkui ar bedarbiui, gaunančiam vos kelis šimtus litų?
– Yra labai daug pigaus maisto, kuris geras ir naudingas. Pavyzdžiui, šaltiena. Tai - puikus vaistas nuo sąnarių pakitimų. Jis atstoja ryklių kremzlių tabletes. Šiaip suaugęs žmogus gali apsieiti be mėsos. Kiaušiniai dabar nebrangūs. Pagalvokite, iš kiaušinio išsivysto viščiuko smegenėlės, nagučiai, kauliukai. Kiek gerų medžiagų jame! Beje, puikią šaltieną greitai galima išsivirti iš kiaulės odos. Ji turi baltymų, kitų naudingų medžiagų. Prie tų odelių pridėjus morkų, svogūnų, išeina tikras delikatesas. Juoda ruginė duona taip pat didelių pinigų nekainuoja, bet tos, tikrosios, reikia paieškoti. Žinau, kad Vilniaus ekologiniame turgelyje jos būna.
– Garsėjate tuo, kad propaguojate gydymą dėlėmis. Ir savo namuose jas auginate. Pripažinkime, ne patraukliausi padarai, bet kuo jie nusipelnę medicinai?
– Dėlių trys tūkstančiai metų prieš Kristaus gimimą rasta faraonų kapavietėse. Tai - pats seniausias pasaulyje išlikęs gyvis. Dėlė turi dešimt akių, tris žandus su šešiasdešimt dantų, iš kiekvieno atsiveria kanalėlis su tam tikromis biologiškai aktyviomis medžiagomis, kurios skystina kraują ir turi kitų gerų savybių. Dėti dėles yra vienas geriausių vaistų esant kraujotakos sutrikimų. Įrodyta, kad jos veikia iki trijų mėnesių, o vaistai - tik vieną dieną. Dėlės jau grąžinamos į garsiausias užsienio klinikas.
Žydai nuo penkiasdešimt penkerių metų dėlių tris kartus per metus dedasi profilaktiškai, kad apsisaugotų nuo infarkto, insulto. Žinoma, tai turi daryti nusimanantis žmogus. Bet reikia nepamiršti, kad anksčiau kas antra kaimo moterėlė tai mokėjo.
