Iš Kazachstano su ekspedicijos „Misija - Sibiras" dalyviais grupės „G&G Sindikatas" vokalistas Gabrielius Liaudanskas-Svaras grįžo kupinas įspūdžių. „Labiausiai sukrėtė tai, ką pamatėme ir išgirdome iš Kazachstane gyvenančių buvusių lietuvių tremtinių."
Kokį įspūdį paliko Kazachstanas?
Kadangi Azijos šalyje lankiausi pirmą kartą, stebino viskas: kitokia kultūra, papročiai, kitokie, bet labai draugiški žmonės. Ten jie iki šiol gyvena klanais - giminė, šeima jiems yra svarbiausi dalykai. O šeimos didelės. Tuo ir sužavėjo, nes mes, lietuviai, neišsaugoję tokio stipraus giminystės ryšio.
Pats Kazachstanas - milžiniška šalis, pribloškianti savo masteliais. Gali nuvažiuoti tūkstančius kilometrų ir stebėti tą patį kraštovaizdį: plytinčias stepes, kuriose stūgauja vėjai, vadinamieji buranai. Klimatas irgi labai permainingas: vieną akimirką brauki prakaitą, o kitą - lietaus lašus. Vasarą būna apie keturiasdešimt laipsnių karščio, o žiemą, anot vietos gyventojų, šaltukas paspaudžia iki keturiasdešimties ar penkiasdešimties laipsnių. Tačiau čia karštis ne toks alinantis, nes oras daug sausesnis.
Kelionės į Kazachstaną misija - tvarkyti apleistų lietuvių tremtinių kapus. Teko prisiliesti prie istorijos...
Galima sakyti, iki to laiko apie tremtinių gyvenimą, lagerius, kokiomis sąlygomis ten gyveno žmonės, nieko nežinojau. Viena yra skaityti vadovėlyje, o visai kas kita pajusti, prisiliesti prie to istorijos lapo. Man šioje ekspedicijoje atsivėrė tragiški Lietuvos gyvenimo puslapiai, į kuriuos mėginau įsijausti.
Mūsų ekspedicijos dalyviais labai rūpinosi Kazachstano lietuvių bendruomenė. Dar prieš kelias dienas atvykstant į kokį miestą ar miestuką, ten žinodavo apie mūsų atvykimą ir šiltai sutikdavo. Tvarkėme ne tik ten gyvenusių ir vėliau mirusių lietuvių kapus, bet ir Stalino laikų represijos aukoms lagerių vietose pastatytus paminklus. Kazachstane nėra tradicijos rūpintis kapavietėmis.
Turbūt teko išgirsti ne vieną istoriją iš gyvo liudininko?
Kelionėje radome daug draugų. Tiesa, nors kazachstaniečiai labai draugiški, į namus neskuba kviesti. Tai - suprantama, nes turi būti arba garbės svečias, arba tapti geru draugu.
Mums teko bendrauti su daugeliu lagerio košmarą iškentusių žmonių. Vieni praeitį prisiminė su ašaromis, bet buvo ir tokių, kurie sugebėjo tą kančią perteikti su ironijos ir humoro gaidele. Visai kaip B. Sruogos knygoje apie konclagerį „Dievų miškas". Ypač sužavėjo vienos moters optimizmas, jos gebėjimas nepalūžti. Ji papasakojo, kaip atsidūrė lageryje, apie tai, kaip mirė jos artimiausi žmonės, vaikai, kaip visi mirusieji būdavo suverčiami į vieną duobę ir užverčiami ekskavatoriumi...
Baisiausia suvokti, kad Kazachstanas, kaip ir Sibiras ar kitos sovietų šalys, tapo tos sistemos „įkaitais" - visas kraštas buvo nusėtas lageriais, apšlakstytas krauju ir nuklotas žmonių kaulais.
Iš šios ekspedicijos grįžote pasikeitęs?..
Tokie žygiai ugdo patriotiškumą. Dabar mes, lietuviai, gyvename įlindę kiekvienas į savo kiautą, burnojame, kad tas ar anas negerai. Bet kai prisilieti prie istorijos, suvoki, kokią tragediją teko išgyventi mūsų tautiečiams, supranti, kokie mes, lietuviai, vis dėlto esame stiprūs, ištvermingi ir vieningi.
Ypač sukrėtė ilga kelionė per stepes į Karagandą, į Dolenkos lagerį ir Mamočkinos kapines, kuriose palaidoti lageriuose gimę kūdikiai ir vaikai. O mirdavo jų kasdien. Paskui sekė kelionė šalia Astanos, Kazachijos sostinės, kadaise buvusį Akmolo lagerį, į kurį buvo vežamos vadinamųjų liaudies priešų žmonos. Aplankėme ir Spasko lagerį - jame kalėdavo mirtininkai... Ši praeitis yra istorija, kurios nevalia užmiršti, užbraukti taip, lyg nieko nebūtų įvykę.
Tokia patirtis sukrečia iki sielos gelmių...
Šis žygis padėjo atrasti naujų vertybių, tuo galiu tik didžiuotis. Mat man buvo suteiktas šansas tą pajusti iš arti. Kai akis į akį susiduri su Sovietų Sąjungos palikimu - vadinamaisiais gulagais, tai paskatina giliau susidomėti mūsų istorija. Suvokti, kokie stiprūs mūsų žmonės. Kai klausaisi pasakojimų, kad tremtiniai neturėjo jokių teisių, net pavardžių, tik numerius, šiurpas nukrečia. Moterys dirbdavo akmens skaldyklose, nes tai buvo pats lengviausias darbas. O paskui dar triūsdavo laukuose, daržuose. Be poilsio, be maisto plušėdavo beveik visą parą. Geriausias valgis būdavo pašvinkusi žuvienė kartą per dieną. Kas kokį kąsnį ar daržovę sugebėdavo slapčia kur nors gauti, taip ir ištemdavo dar vieną dieną.
Kiek kilometrų sukorėte per šį žygį?
Galiu pasakyti tik apytiksliai, nes su skrydžiais įveikėme apie šešiolika tūkstančių kilometrų. Iš viso žygis truko apie tris savaites, tiksliau - šešiolika dienų. Aklimatizavomės gal tik trečią ar ketvirtą parą. Reikėjo priprasti ne tik prie kitokio klimato, bet ir maisto. Kadangi vykome su misija, o ne kaip turistai, prabangiuose restoranuose nesimaitinome. Dažniausiai sotinomės miesto valgyklose. Ypač patiko kumysas - raugintas kumelių pienas. Jo vežiausi net namo, bet pakeliui, supratęs, kad namiškių kumysas nesužavės, išgėriau (juokiasi). Šis gėrimas specifinio skonio, tarsi į pieną būtų įspausta kokia dešimt citrinų - rūgštus. Anot vietos gyventojų, kumysas - vaistas nuo visų ligų, jis Kazachstane labai populiarus. Šis gėrimas labai patiko ne vienam mūsų ekspedicijos dalyvių. Be to, nebrangus: skaičiuojant mūsų pinigais, 1,5 litro butelis parduotuvėje kainuoja apie du litus.
Ar teko ragauti nacionalinių patiekalų?
Ne, nes, kaip minėjau, mes čia vykome ne turistauti, o su misija. Todėl pamatėme visai kitokią šalį. Patiekalams degustuoti neturėjome laiko. Valgėme paprastą maistą. Dažniausiai nakvodavome nakvynės namuose.
Teko girdėti, kad tradicinis kazachų patiekalas - ant laužo kepta avis. Šį patiekalą vietos gyventojai ruošia ypatingoms progoms: per šventes, vestuves ar norėdami pagerbti ypatingą svečią.
Turbūt kelionėje svajojote apie didžkukulius ar?..
Nesu išlepęs. Maistas man - tikrai ne pats svarbiausias dalykas. Labiausiai, ko pasiilgau per visą kelionę, tai - šeimos, ypač vienuolikmetės dukros Dominykos ir sūnaus Mykolo, kuriam dar tik ketveri.
Visiems artimiesiems, taip pat draugams lauktuvių parvežiau akmenų iš istorinių tautiečių tremties ir lagerių vietų. Manau, tai - vertingas suvenyras.
Gal kelionėje gimė naujos dainos žodžiai?
Apie muziką kalbu tik tada, kai padarau ką nors realaus. Nesišvaistau pažadais. Nors... neslėpsiu, tokioje kelionėje gimė ne viena mintis, idėja, kurias tikrai panaudosiu kurdamas naują dainą. Tam, ką teko patirti, negali likti abejingas.
Turbūt šiemet likote be atostogų?
Tikrai, šiemet normalių atostogų neturėjau. Tačiau nesigailiu, nes įgijau kitokios patirties. Šiaip man patinka aktyvus poilsis. Negalėčiau kokiame Turkijos viešbutyje ištisas dienas gulėti prie baseino. Vasarą man patinka leistis į žygius baidarėmis, žiemą slidinėti. Mėgstu keliauti, tik gaila, kad netenka taip dažnai, kaip norėtųsi.
Gyvenime stengiuosi daryti tai, kas man atrodo išties svarbu ir kas patinka. Gal todėl dažniausiai man ir sekasi?! Reikia gyventi taip, kaip liepia širdis. Tada esi tiesiog laimingas, nes tai suteikia kažkokios prasmės.
