Restoraną po poros valandų užgrius pobūvis, tad susirūpinę padavėjai zuja pirmyn atgal, stumdo stalus ir savo paslaugumu nė kiek netrukdo mudviem su Gabriele Bartkute (33). Jos nuotaika panaši į jų - jaučiama įtampa: dėl to galima kaltinti nemigą, blogą orą ir krizę, kita vertus - argi ne kasmet prieš šventes apninka toks jausmas?.. Pusmetį praleidusi klajodama po užsienius, ji grįžo į Lietuvą todėl, kad pasiilgo. Tačiau ramiai nusėsti vienoje vietoje neketina: „Virsmų etapas mano gyvenime tęsiasi."
Metų pradžia lyg ir nežadėjo nieko neįprasto. Gabrielė vedė renginius, dirbo televizijoje, vieną projektą keitė kitas. „Intrigų televizijoje niekada netrūksta, - patikina iš karčios patirties. - Kokių tik dalykų apie save nesu girdėjusi..." Jų dar padaugėjo, kai lietuviškos „Eurovizijos" finale Gabrielė mėgino guosti komisijos nario įžeistą dainininkę Raimondą Masiulytę: bravūriškas priežodis „kaip du pirštus apsisioti" išskrido žvirbliu, o grįžo vanagu, net kelioms savaitėms prilipo prie vedėjos įvaizdžio lyg piktas šašas. Žinodami, koks griežtas (o kartais - keistai nuolaidus) savo darbuotojams gali būti nacionalinis kanalas, žiūrovai susidomėję laukė, kuo Gabrielei tai baigsis. O ji, lyg tyčia, sezono vidury pasitraukė iš savo vedamos laidos „Kapitonų mūšis": kaipgi žmogus nepamanysi, kad šmaikščią gražuolę tiesiog išmetė iš darbo?.. Negana to, netrukus ji apskritai dingo kaip į vandenį.
Gabrielė purto galvą: „Nenoriu nieko įžeisti, bet pasitraukti iš „Kapitonų mūšio" planavau jau seniai - vos ne nuo pirmų laidų. Rengiant šį projektą kalbėta vienaip, tačiau rezultatas išėjo visiškai priešingas, nei tikėjausi: tariausi tik dėl vedėjos darbo, o buvau raginama kurti laidą be jokio papildomo atlyginimo. Natūralu, kad išsiskyrus nuomonėms panorau išeiti. Su laidos rengėjais išsiskyrėme draugiškai - sąžiningai palaukiau, kol jie ras naują vedėją."
O ištarta skambi frazė „Eurovizijos" finale neturėjo įtakos, kad išėjai?
Visiškai ne. Apskritai iš to mano pasisakymo „Eurovizijoje" buvo išpūstas didžiulis ir tuščias burbulas. Gal tą savaitę tragiškai trūko įvykių?.. Keisti mūsų visuomenės stereotipai: jei vyrukas skambiau pasisako - viskas puiku, jis šmaikštus šaunuolis, bet jei mergina - ohoho!.. Kaip ji sau tai leido?! Iš pradžių stengiausi ramiai žiūrėti, kaip iš mažo degtuko skaldomas vežimas, bet paskui tai ėmė erzinti: net išvažiavus į kitą šalį, burbulas vilkosi iš paskos. Kiek galima?.. Bet toks jau tas pramogų verslas: jame apstu nesuvokiamų dalykų.
Nuo jų ir bėgai, kai niekam nieko nesakiusi staiga susikrovei lagaminus ir išvykai į Turkiją dirbti gide?
Bėgau nuo daug ko. Ir tikslų turėjau daug, tik nenoriu kloti visam svietui - jie vidiniai, labai labai vidiniai... Man pačiai dar reikia laiko, kad suprasčiau, kiek jų man pavyko pasiekti. Gyvenime taip nutinka: užsibrėži „a", „b" ir „c" tikslus, jų siekdama supranti, kad visko įgyvendinti nepavyks, tačiau besiekiant dar kyla tikslai „d" ir „e", ir jie ima atrodyti kur kas svarbesni už ankstesnius. Štai kas išeina iš žmogaus planų.
Vis dėlto pasielgti taip, kaip pasielgei tu, kažkur minčių kertelėje turbūt norėtų daugelis iš mūsų...
Būtent! Išvykusi supratau, kad taip pasielgti norėtų išties daugelis. Kiek aš gavau laiškų, kiek skambučių sulaukiau iš žmonių, kurie, rodos, tikrai negalėtų skųstis gyvenimu! Jie sakė: „Kaip mes tau pavydime..." Tiesą sakant, ir aš džiaugiuosi, kad taip pasielgiau. Kai gali sau tai leisti, kai nevaržo šeima, atsakomybės našta, vaikai... Nesuprask manęs klaidingai: vaikai visada laukiami, bet kol jų neturiu, kol nėra jokių prievolių, labai sveika pasižvalgyti po pasaulį.
Bet ar dirbti gide taip lengva, kaip atrodo mums, sotiems ir frazės „viskas įskaičiuota" užliūliuotiems turistams?
Labai sunku. Aišku, pasitaikė žavingų momentų, bet buvo ir juodo, alinančio darbo su didžiule atsakomybe. Galiu atsakingai pareikšti: vesti renginį penkiems tūkstančiams žmonių kur kas lengviau nei keliauti autobusu su viena grupe. Net negalėčiau įvardyti kokių nors nuotykių - visas laikotarpis buvo vienas ilgas nuotykis.
Gal padėtį sunkino tai, kad turistai tave atpažindavo, žiūrėdavo ne kaip į gidę, o kaip į televizijos laidų vedėją ir Mis Lietuvą?
Šiek tiek. Nesijaučiu esanti žvaigždė, bet kartais jie išmušdavo mane iš vėžių: pavyzdžiui, stoviu autobuse, vystau mintį, įtemptai galvoju, ką darysime toliau, o kokiam nors keliauninkui tuo metu kur kas aktualiau sužinoti, kur jis mane matė! Todėl gide dirbau tik apie tris mėnesius, o paskui tiesiog keliavau su kuprine ant pečių.
Viena?
Viena.
Ar per laiką, praleistą musulmoniškame krašte, atsikratei kokių nors kompleksų? O gal jų ir neturėjai?
Įsitikinau, kad visi mes, šiauriečiai, turime didesnių ar mažesnių kompleksų. Nuo kai kurių aš išsilaisvinau, bet įgijau ir naujų. Kai šiaurietės moterys susiduria su pietiečiais vyrais, išvengti kompleksų tiesiog neįmanoma. Kai vykau į Turkiją, mano savijauta buvo tokia, kad labai norėjau niekam nekristi į akis ir nuoširdžiai stengiausi būti negraži: nusidažiau plaukus tamsiai, priaugau šiek tiek svorio, nesigražinau, nenaudojau beveik jokio makiažo, rengiausi kuo kukliau... Ir vis tiek buvau vaikščiojantis taikinys! Ech, drąsios tos moterys, kurios ryžtasi tekėti už musulmonų: nežinau, iš kur jos tos drąsos ima... Gal tiesiog ne tą kraštą pasirinkau? Bet vis tiek manau, kad kardinaliai pakeisti aplinką ir iš šalies pažvelgti į savo gyvenimą buvo labai sveika. O paskui buvo labai gera sugrįžti.
Kas čia gero? Šalta, slidu, krizė...
Bet čia - savas kraštas ir savi žmonės. Eidama gatve, čia gali susitikti pažįstamą - iškart tampa taip jauku ir miela! Sugrįžus iš didesnių kraštų, nuostabu suprasti, kaip pas mus gera ir ramu. Be to, buvau nepaprastai pasiilgusi artimųjų. Mano klajonės net ir mamą buvo privertusios šiek tiek pakeisti gyvenimo būdą: ji, fortepijono dėstytoja, absoliuti humanitarė, sunkiai priimanti naujoves, iki šiol nesinaudojo mobiliuoju telefonu. Man niekaip nepavykdavo jos perkalbėti. Todėl buvo didžiulis džiaugsmas, kai prieš man išvažiuojant nupirkome mamai mobilųjį ir ji iškart išmoko rašyti trumpąsias žinutes. O aš maniau, kad mamai niekada nepavyks to padaryti... Dėl to smagu. Bet šiaip, įsivaizduoju, jai buvo labai neramu.
Ji nemėgino tavęs atkalbėti?
Ne. Nuo nieko, ką savo gyvenime esu nuveikusi po septynioliktojo gimtadienio, ji nemėgino manęs atkalbėti. Mama mane gerbia.
Iš tiesų nei ji, nei aš nežinojome, kada grįšiu. Pasakiau: grįšiu tada, kai pajusiu, kad jau laikas. Ir po pusmečio pajutau - jau laikas: taip pasiilgau namų, kad paskambinusi ne tik klausinėdavau, ką veikia mama, bet ir ką veikia katinas... Bandydama įsivaizduoti mylimus namus, net užuosdavau mamos ruoštų patiekalų kvapą. Kad ir kokia nuostabi būtų Turkijos virtuvė, ji vis tiek kitokia: turistų zonoje neįmanoma gauti elementarių produktų, pavyzdžiui, grikių ar pelėsių sūrio, o jų, lyg tyčia, be galo norisi! Gyvenimo sąlygos irgi buvo itin kuklios: nesu išlepusi ir Vilniuje gyvenu gana kukliai, bet Turkijoje gyvenau žemiau kuklumo ribos.
Ką veikei grįžusi namo?
Labai norėjau pasislėpti, bet ilgainiui supratau, kad Lietuvoje nepasislėpsiu - vis tiek suras (juokiasi). Ilsėjausi pas mamą Klaipėdoje: miegojau, skaičiau ir ėjau pasivaikščioti. Kartkartėmis susitikdavau tik su keliomis artimiausiomis draugėmis, nes troškau pailsėti nuo žmonių. Net telefono ragelio nekeldavau, matydama nepažįstamą numerį... Turėjau ir darbo: užsienyje sutikau įdomių asmenybių - režisierių ir socialinių mokslų daktarę, kurie rinko medžiagą knygai, panoro į savo projektą įtraukti Lietuvą ir taip pastūmėjo mane į naują veiklą. Esu įsipareigojusi apie tą projektą daug neplepėti: galiu tik pasakyti, kad jo užsakovė - užsienio šalis, darbas - mokslinis, o tema - socialinė. Lankau vaikų darželius ir globos namus, bandau pažvelgti į pasaulį vaiko akimis. Apie tokį darbą anksčiau esu svajojusi: ir kaip žmogus paskui gali sakyti, kad likimo nėra?..
Sugrįžti į tėviškę - viena, bet į viešąją erdvę - visai kas kita. Ar pasiilgai viešumo, renginių, televizijos? Juk tavo kolegos tvirtina, kad nuo to tiesiog neįmanoma atprasti?
Nežinau, kaip yra iš tikrųjų, bet leidžiu sau spėti, kad moteris, išėjusi motinystės atostogų ir po jų grįžusi į darbą, patiria kažką panašaus. Gruodžio mėnesį jau vedžiau keletą renginių: širdis drebėjo ir teko priversti save prisiminti, kiek laiko to nedariau! Prisiminusi, kad padariau visai nedidelę pertrauką, nusiraminau. O ar pasiilgau televizijos? Taip, pamažu jau pradedu galvoti, kad būtų visai smagu ten sugrįžti. Bet kai žvelgiu į šiandienines laidas, nematau jose savęs. Dabar jaučiu rimtesnės veiklos poreikį.
Na, televizija - plati sąvoka. Ten net Leonidas Donskis randa ką veikti...
Be abejo. Bet mano televiziniai darbai iki šiol apsiribodavo tik šou.
Nustebau sužinojusi, kad pastaruoju metu spėjai ir rusiškame seriale suvaidinti?
Internete yra mano aktoriniai duomenys, ir kažkas juos vis atranda. Serialo „Paskutinė Sindbado kelionė" filmavimas prasidėjo prieš porą metų. Jame vaidinau slaptąją agentę, kuri pradingo, jos teko ilgai ieškoti, o kai jau visi ėmė taikytis su mintimi apie jos mirtį - ji atsirado. Aktorę šiam vaidmeniui kūrėjai rinkosi labai kruopščiai: aš buvau keturioliktoji pretendentė, vienintelė ne rusė. Kitos buvo žinomos aktorės iš Maskvos ir Sankt Peterburgo. Tai turėjo būti ilgas serialas, žadėjo būti daug darbo, bet situaciją „pakoregavo" ekonominė krizė: sąlygos, kurias šiuo metu siūlo serialo kūrėjai, manęs nebetenkina, todėl tolesnis darbas vyks jau be manęs.
Bet juk mūsiškiai aktoriai, vaidinantys Rusijos serialuose, šią šalį neretai apibūdina kaip aukso luitą?
Honorarai ten iš tiesų gerokai didesni. Nepaisant finansinės pusės, didžiausias malonumas - jų požiūris į aktorių. Aktoriui ten rodoma pagarba, juo rūpinamasi, nors ir kur jis būtų - filmavimo aikštelėje ar pakeliui į oro uostą. Lietuvoje šito nėra.
Tačiau kartais tuose pasiūlymuose slypi visokio plauko pavojų. Šiuo metu esu atakuojama pasiūlymų iš Ukrainos: kviečia iškart į du projektus - teatro ir kino. Neskubu, nes abejoju, ar galiu jais pasikliauti. Nebesu jauniklė mergina - esu trisdešimt trejų metų moteris, ir faktas, kad mane kviečia be jokių kastingų ir beria komplimentus, kaip idealiai atitinku tipažą, stabdo. Pasitariau su keletu mūsų kino menininkų, ir jie tiesiai pasakė: „Viena nevažiuok, pavojinga." Ar man to reikia? Geriau Lietuvoje ramiai dirbti ir tęsti tai, ką pradėjau. Sausį pradėsiu dirbti rinkodaros srityje: truputį keista, nes turėsiu paklusti nustatytoms darbo valandoms, bet labai įdomu.
Nieko neužsimeni apie pinigus. Jie tau nelabai svarbūs?
Metams bėgant, vis mažiau paisau, ką apie mane kalba žmonės. Lygiai tą patį galiu pasakyti apie pinigus: jei darbas man įdomus, jei jaučiuosi suinteresuota ta sritimi, galiu pernelyg nepaisyti atlygio dydžio. Žinoma, ne visada galiu sau leisti nekreipti dėmesio į atlyginimą, bet kartais tokia situacija pasitaiko ir dėl to labai džiugu.
Krizė dar nespėjo tavęs paveikti?
Jau suspėjo... Visi, kurie dirba renginių srityje, spėjo ją pastebėti: šie metai kur kas vangesni už praėjusius. Po daugybės metų jie yra pirmieji, kai neturiu pasiūlymų vesti naujametį vakarėlį. Neįsivaizduoju, ką reikės veikti šventinę naktį: esu visiškai nepratusi nedirbti! Užtat Kūčios, Kalėdos - šventas reikalas: turime nelaužomą tradiciją suvažiuoti pas močiutę į Kauną. Ten viskas būna taip, kaip turi būti: dvylika patiekalų, Bernelių mišios po Kūčių vakarienės... Neįsivaizduoju, kas turėtų nutikti, kad Kalėdas praleisčiau ne su savo šeima. Toji mano šeima - tai visas gyvenimo negandas tvirtai atlaikiusios moterys: močiutė, mama, mamos sesuo ir aš.
Ar tos tvirtos moterys neprašo, kad padovanotum joms anūkų? Neliepia Kūčių naktį po staltiese ieškoti šiaudo ir sužinoti, kada ištekėsi?
Ne (juokiasi). Per Kalėdas mėgstame linksmintis burtais, bet ne tokiais... Iš tiesų manau, kad kiekvienam žmogui skirtas jo kelias. Galima kiek tik nori planuoti, bet Dievas iš to tik pasijuokia - jis turi numatęs savo planą. Yra moterų, kurios žūtbūt stengiasi sukurti šeimas, užsimerkdamos ir pasistengdamos nematyti kai kurių dalykų. Bet yra ir tokių kaip aš - idealisčių... Kai tekama žalioje jaunystėje, tai daroma spontaniškai, vadovaujamasi tik jausmais ir dažnai nepaisoma logikos. Vėliau, perlipus tam tikro amžiaus kartelę, į santuoką imama žiūrėti racionaliau: pavyzdžiui, pradedama svarstyti, ar geras meilužis bus geras tėtis. Manau, tekėti vertėtų atradus balansą tarp tų dviejų lėkštelių - kai yra jausmai ir kai tvirtai žinai, kad su tuo žmogumi norėtum pasenti. O jeigu taip nėra - tai ar verta?..
