„Visi vienturčiai pagalvoja, ką reiškia turėti brolį arba seserį, tačiau vaikystėje puikiai laiką leisdavau ir viena. Tiesą sakant, man patikdavo būti vienai, – teigia laidų vedėja Gabrielė Bartkutė. – Net atsisakiau eiti į darželį dėl dviejų auklėtojų, kurios nuolat ant manęs rėkė. Psichologas patarė palikti mane namie, todėl pusantrų metų nevaikščiojau į darželį. Prisimenu, mama parbėgdavo per pietų pertrauką namo pažiūrėti, kaip aš laikausi.“
Gabrielė vaikystėje dažnai laiką leisdavo viena, tačiau liūdesiui retai atsirasdavo vietos, mergaitė susigalvodavo įvairių nuotykių: „Ar nebuvo liūdna būti namie vienai? Tikrai ne. Pamenu, mama pareidavo iš darbo ir rasdavo išpaišytas sienas arba krūvą draugų, anksčiau grįžusių iš darželio ir užsukusių pasisvečiuoti. Buvau draugiška, tokia ir likau.“
Paauglystę Gabrielė prisimena kaip sunkų laikotarpį, kai besimokydama tuo metu prestižinėje uostamiesčio mokykloje patirdavo turtingų tėvų vaikų užgauliojimų. Pamenate neseniai įvykusią nacionalinę „Eurovizijos“ atranką, kai Gabrielė, būdama laidos vedėja, apgynė konkurso dalyvę Raimondą nuo komisijos nario Jurijaus Smorigino replikų? Mergina irgi nepamiršo šio momento: „Paauglystėje buvau labai užsisklendusi, tarsi bjaurusis ančiukas, leidžiantis laiką vienumoje su knyga rankoje. Lankiau elitinę Klaipėdos vidurinę mokyklą, kur patekau dėl to, kad ji buvo rajone, kuriame gyvenau. Ten mokėsi tik turtingų ir įtakingų tėvų vaikai, iš jų ne kartą girdėjau užgauliojimų, kad mano mama – paprasta mokytoja; pašiepdavo dėl to, kad rengiuosi vis tais pačiais drabužiais. Ar tuo metu nenorėjau turėti vyresnio brolio? Tikrai ne, visuomet sugebėdavau apginti save ir kitus.“
Už ištvermę ir stiprų charakterį ji dėkinga mamai: mokėdavo parodyti meilę ir reikalui esant – nubausti. Mergina prisimena, kad didžiausia bausmė už prasižengimus būdavo mamos tyla: „Tai labai slėgdavo.“
Gabrielė pritaria nuomonei, jog vienturčiai vaikai neretai užauga egoistais, manančiais, kad pasaulis sukasi vien apie juos. Mergina sako, kad panašių atvejų gali pasitaikyti ir daugiavaikėse šeimose: „Be abejo, ten, kur auga trys atžalos ar daugiau, neretai būna dar didesnių egocentrikų. Viskas priklauso nuo auklėjimo. Šeima, kur auga tik vienas vaikas, turi savų trūkumų ir privalumų – juk tėvų meilė vienintelei atžalai gali padėti atsiskleisti jos asmenybei, jos talentams.“
Gabrielė prisipažįsta, jog daugiausia minčių apie gausesnę šeimą kilo suaugus: „Būdama aštuoniolikos ar devyniolikos dažnai pagalvodavau, kad būtų šaunu turėti brolį ar seserį, bet man pasisekė, nes yra keli draugai, kurie atstoja artimiausius giminaičius. Net nežinau, ar su broliu ir seserimi galima būti artimesniems, nei mes esame. Ar norėčiau turėti daug vaikų? Labai juos myliu, tai – Dievo dovana, todėl viską palieku jo valiai“.
Gabrielė vaikystėje dažnai laiką leisdavo viena, tačiau liūdesiui retai atsirasdavo vietos, mergaitė susigalvodavo įvairių nuotykių: „Ar nebuvo liūdna būti namie vienai? Tikrai ne. Pamenu, mama pareidavo iš darbo ir rasdavo išpaišytas sienas arba krūvą draugų, anksčiau grįžusių iš darželio ir užsukusių pasisvečiuoti. Buvau draugiška, tokia ir likau.“
Paauglystę Gabrielė prisimena kaip sunkų laikotarpį, kai besimokydama tuo metu prestižinėje uostamiesčio mokykloje patirdavo turtingų tėvų vaikų užgauliojimų. Pamenate neseniai įvykusią nacionalinę „Eurovizijos“ atranką, kai Gabrielė, būdama laidos vedėja, apgynė konkurso dalyvę Raimondą nuo komisijos nario Jurijaus Smorigino replikų? Mergina irgi nepamiršo šio momento: „Paauglystėje buvau labai užsisklendusi, tarsi bjaurusis ančiukas, leidžiantis laiką vienumoje su knyga rankoje. Lankiau elitinę Klaipėdos vidurinę mokyklą, kur patekau dėl to, kad ji buvo rajone, kuriame gyvenau. Ten mokėsi tik turtingų ir įtakingų tėvų vaikai, iš jų ne kartą girdėjau užgauliojimų, kad mano mama – paprasta mokytoja; pašiepdavo dėl to, kad rengiuosi vis tais pačiais drabužiais. Ar tuo metu nenorėjau turėti vyresnio brolio? Tikrai ne, visuomet sugebėdavau apginti save ir kitus.“
Už ištvermę ir stiprų charakterį ji dėkinga mamai: mokėdavo parodyti meilę ir reikalui esant – nubausti. Mergina prisimena, kad didžiausia bausmė už prasižengimus būdavo mamos tyla: „Tai labai slėgdavo.“
Gabrielė pritaria nuomonei, jog vienturčiai vaikai neretai užauga egoistais, manančiais, kad pasaulis sukasi vien apie juos. Mergina sako, kad panašių atvejų gali pasitaikyti ir daugiavaikėse šeimose: „Be abejo, ten, kur auga trys atžalos ar daugiau, neretai būna dar didesnių egocentrikų. Viskas priklauso nuo auklėjimo. Šeima, kur auga tik vienas vaikas, turi savų trūkumų ir privalumų – juk tėvų meilė vienintelei atžalai gali padėti atsiskleisti jos asmenybei, jos talentams.“
Gabrielė prisipažįsta, jog daugiausia minčių apie gausesnę šeimą kilo suaugus: „Būdama aštuoniolikos ar devyniolikos dažnai pagalvodavau, kad būtų šaunu turėti brolį ar seserį, bet man pasisekė, nes yra keli draugai, kurie atstoja artimiausius giminaičius. Net nežinau, ar su broliu ir seserimi galima būti artimesniems, nei mes esame. Ar norėčiau turėti daug vaikų? Labai juos myliu, tai – Dievo dovana, todėl viską palieku jo valiai“.
