Gabrielė ir Jonas Čekuoliai. Abu žiūrime viena kryptimi

Linksmuolė garbiniuota tamsiaplaukė ir kiekvieną jos žodį gaudantis klasikinį kostiumą vilkintis vyriškis... Stebėdamas iš šalies, kaip jiedu bendrauja, pamanytum, kad ši pora atrodo lyg jaunavedžiai. Ir nesuklystum: Gabrielė (27) ir Jonas (38) Čekuoliai išties neseniai susituokė nesiskelbdami. Tebesitęsia jų medaus mėnuo!

Pasiaiškinkite, kodėl savo santykius įteisinote taip santūriai, be iškilmių?

Gabrielė: Kiekviena mergaitė svajoja būti princesė. Tačiau karališkoje šeimoje gimsta ne visi. Todėl kiekviena moteris ieško vyro, kuris jai suteiktų karalienės statusą. Man pasisekė – tokį suradau. Ir man nereikia įrodyti visuomenei, ką sau galiu leisti, kaip jaučiuosi. Be to, tų grand pasirodymų dažnai būna liūdna pabaiga. Vestuvės man – jauki šventė, norėjosi, kad mums būtų gera.
Jonas – subrendęs žmogus, aš irgi nesijaučiu visiška jauniklė. Santuoka – dviejų protingų žmonių priimtas racionalus sprendimas susieti ateitį, kad tai padėtų įgyvendinti bendrus tikslus ir svajones.
Jonas: Gabrielė taip gražiai apie mane kalba – man net žandikaulis atvipo (juokiasi)… Ir aš manau, kad vestuvės pirmiausia turėtų būti šventė jauniesiems, vadinasi, tik jie patys gali nuspręsti, kokia ši diena turi būti. Mes pasirinkome kuklų variantą, niekas iš artimųjų dėl to neprieštaravo.
Gabrielė: Yra tokių, kurie tuokdamiesi nori didelės šventės tą dieną, o man svarbu, kaip mudviejų gyvenimas klostysis po jų, kad šventė būtų kasdien. Vestuvių puota dažniausiai keliama dėl kitų. O jaunieji sėdi su butaforinėmis šypsenomis ir vaizduoja laimingus.
Jonas: Nėra taip jau tragiška (juokiasi)! Devyniasdešimt devyni procentai porų tuokiasi su visomis ceremonijomis. Tą dieną turi būti taip, kad būtų patogu tiems dviem žmonėms. Kas nori švęsti mūsų vestuves, gali ateiti į svečius, galime kur nors susitikti ir pasilinksminti!

Gabriele, bet tu nepasinaudojai galimybe vestuvių dieną vilkėti „princesiško“ nuotakos apdaro…

Gabrielė: Juk šiuolaikinės princesės nevaikščioja su vakariniais apdarais, nes tai yra nepatogu (juokiasi). Svarbiausia, kaip jautiesi. Ieškant vyro man buvo svarbu, kokios būsenos su juo būsiu. Su Jonu jaučiuosi karalienė. Tačiau man buvo svarbu taip jaustis ne tik vestuvių dieną – visada. Vyras man suteikia tą galimybę.

Tapai ponia Čekuoliene?

Gabrielė: Esu ponia Čekuolė. Solidarizuojuosi su tomis, kurios atsisakė priesagos „-ienė“ ir pasirinko galūnę „-ė“ (juokiasi)!

Jūsų vestuvės, matyt, daugeliui buvo staigmena, nes neafišavote savo draugystės, niekur jūsų nematėme kartu…

Gabrielė: Kas norėjo, tas matė. Nesilankome reklaminiuose vakarėliuose, bet esame dideli kultūros renginių gerbėjai. Matėme tikriausiai beveik visus Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro spektaklius. Nesislapstėme, bet ir nesireklamavome, nes mums to nereikia.
Jonas: Dar nuo tų laikų, kai ėjau įvairias atsakingas pareigas, nelabai mėgau reklaminių renginių. Galbūt todėl nepapuolėme į akiratį. Tačiau ir nesislapstėme – kodėl turėjome taip daryti? Visuomet paskaitome koncertų repertuarus, kartais net kelis kartus per savaitę einame į teatrą. Gabrielė labiau mėgsta operą ir baletą. Man patinka dramos teatro spektakliai, ypač improvizacijos. Savaitgaliais mėgstame važiuoti apžiūrėti apleistų Lietuvos dvarų. Pasvajojame, ką su tais griuvėsiais būtų galima padaryti.
Gabrielė: Kaip ir dauguma žmonių, mes daug dirbame, o laisvalaikį leidžiame, kaip labiausiai patinka.

Daug metų politikoje esančio Jono pristatyti nebereikia. O kokioje srityje save realizuoja Gabrielė?

Gabrielė: Esu baigusi ekonomikos studijas, dirbu farmacijos srityje, ir tai patinka. Mano tėvai gydytojai. Svajojau pabėgti nuo savo šeimos šaknų, bet nelabai pavyko – pagrindinis kelias išliko tas pat (juokiasi). Man patinka tai, ką dirbu.

Kur judu susitikote?

Jonas: Esame pažįstami labai seniai.
Gabrielė: Kartais pažįsti žmogų, bet nežinai, kad jis tau skirtas. Reikia momento – nušvitimo, kol supranti, kad tai, ko ieškojai, visada buvo šalia.
Jonas: Mes buvome pažįstami kokius devynerius dešimt metų.
Gabrielė: Susitikę pasišnekučiuodavome, padiskutuodavome – mus vienija bendros idėjos.
Jonas: Neapsiribodavome „labas – labas“, kartais dar nueidavome išgerti kavos. O gal prieš kokius pusantrų metų tas „labas – labas“ įgavo kitą spalvą.

O dabar prieš mane pyragu dalijasi du beprotiškai laimingi žmonės…

Jonas: Ar tikrai mes taip atrodome? „Beprotiški“ ar „laimingi“?
Gabrielė: Sakoma, kad laimė suteikia kvailumo (juokiasi).
Jonas: Aš tikrai esu labai laimingas. Man neįtikėtinai sekasi ir net neabejoju, kad ateityje seksis dar labiau. Ir Gabrielės nuopelnas čia yra pats didžiausias. Tikriausiai geriausias jausmas gyvenime – kai pajunti, kad esi reikalingas. Reikalingas be jokių papildomų sąlygų.
Gabrielė: Vienos knygos sako, kad meilė trunka trejus metus, kitos – kad ilgiau: tyrimai neatlikti, ir to tiksliai niekas nežino. Man atrodo, dviejų žmonių santykiams svarbiausia – kad jie būtų partneriai, draugai, juos turi vienyti bendri interesai. Jeigu nesutampa gyvenimo nuostatos, kai jausmai nurims, pora pasuks į skirtingas puses, nes nebeliks kas vienija. Jonas man pirmiausia yra draugas, be to, bendramintis. Mes esame individualios asmenybės, bet abu žiūrime viena kryptimi.
Jonas: Ir vienas kitam padedame, paremiame…
Gabrielė: Jonas sako, kad jaučiasi reikalingas. Tačiau to nesupraskite buitine prasme. Juo pasitikiu labiau negu pati savimi. Nesu patikli ir, gink Dieve, nesu naivi, bet jis vertas pasitikėjimo. Jeigu bus blogai, žinau, kad jis bus šalia manęs, manęs nepaliks nei ligoje, nei bėdoje.
Jonas: Esu priblokštas tokių gražių žodžių. Man ir vėl atvipo žandikaulis (juokiasi). Pasitikėjimas įpareigoja. Tą patį galiu pasakyti ir apie Gabrielę. Tai žmogus, į kurį galima visuomet atsiremti, kuriuo galima pasitikėti. Ji labai imli, racionalaus proto ir visuomet duoda gerą patarimą. Ji absoliučiai geriausia mano draugė. Man atrodo, kad labai svarbu nesijausti vienam su savo rūpesčiais, turėti su kuo pasitarti. Mums gera būti kartu. Galbūt tai – dar viena priežastis, kodėl beveik niekur mūsų nematyti. Mudu puikiai leidžiame laiką pačių susisuktame lizdelyje.
Gabrielė: Gali pasirodyti, kad sėdime namie ir vienas kitam dalijame komplimentus, bet taip nėra (juokiasi)…

Gabriele, gal tu vyrui kepi pyragus ?

Gabrielė: Ne!

Tačiau sakoma, kad teisiausias kelias į vyro širdį – per skrandį!

Gabrielė: Jeigu būtų devynioliktas amžius, gal ir stengčiausi. Tačiau iš mūsų daugiau gamina Jonas.
Jonas: Kulinarija – sena mano aistra, dabar naujai atrasta. Labai gerai, nes turiu kas pakenčia ir labai inteligentiškai įvertina nuolatinius eksperimentus virtuvėje. Man kaskart norisi paruošti ką nors nauja, išmėginti vis kitą receptą. Tie eksperimentai kartais nusivažiuoja labai į šoną. Tačiau Gabrielės kantrybė – geležinė, išlaiko tuos išbandymus (juokiasi).
Gabrielė: Jonas yra instrukcijų žmogus. Jei ką nors daro, tiksliai pagal jas. Man tai nesuvokiama…

Žarstotės komplimentais. O kasdienybėje, matyt, būna visko?

Gabrielė: Pagal charakterio tipus esu cholerikė, Jonas – flegmatikas. Jį kartais erzina mano staigumai, mane – jo lėtumas, todėl būna tokių… „paspyruokliavimų“.
Jonas: Taip, „paspyruokliavimų“. Sugalvojome tokį terminą žmonių elgesiui apibūdinti: kai dėl ko nors niršti, stengiesi neparodyti, bet vis tiek matosi (juokiasi). Neįsivaizduojame, kad galėtume susipykę, tarkim, nesikalbėti...
Gabrielė: Kartais atrodo, kad mūsų santykiai per daug idealūs. Gal net baisu, kad idilė gali baigtis. Tačiau tai priklauso tik nuo mūsų. Nesame burtininkai, negalime prognozuoti savo ateities.

Jonas – viešas žmogus. Esi pasirengusi priimti ir tau kliūsiančią žurnalistų, visuomenės susidomėjimo dozę?

Gabrielė: Jono viešumas man niekuomet netrukdė, o aš vieša būsiu tiek, kiek pati leisiuosi ir to norėsiu. Santuoka su Jonu šiuo atžvilgiu mano gyvenime nepakeitė nieko.
Jonas: Yra toks garsus prancūzų futbolininkas Thierry Henry. Kažkur skaičiau, kad jo žmonos vardo niekas nežino iki šiol…
Aš stengiuosi laikytis distancijos tarp to, kad man tenka būti viešu asmeniu, ir privataus savo gyvenimo. Manau, asmeninis gyvenimas visuomenei turi būti žinomas tik dėl mano statuso ir dėl juridinių formaliųjų reikalavimų. Tačiau kaip toli viešas asmuo visuomenę įsileidžia – jo pasirinkimas. Man riba – mūsų namų durys.
Stengiuosi būti diskretiškas: nelendu kitam į dūšią ir su kitais nesidaliju savo išgyvenimais, išskyrus patį artimiausią žmogų. Gabrielei suteikta ekskliuzyvinė išimtis. Mano pažįstami tai supranta ir vertina. Geriausia, kai reklamą daro ne asmeninis gyvenimas, o tavo veikla, darbai.

Matyt, anksčiau spaudoje, per televiziją apie Joną esi mačiusi visko?

Gabrielė: Esu linkusi nuomonę apie žmones turėti savo, ne kažkieno suformuotą ar sukurtą. Žiniasklaida – labai galingas ginklas. Ji žmogų gali ir iškelti, ir nutėkšti. Ten taip pat dirba žmonės – visi esame subjektyvūs. Apie vyrą žinau absoliučiai viską. Nuo manęs turėti paslapčių neįmanoma (juokiasi)!

Šiais laikais jauni žmonės mažai domisi politika. Dėl mylimojo teko pradėti į ją gilintis?

Gabrielė: Kažkada svajojau studijuoti politikos mokslus ir tikiuosi, kad tą svajonę dar pavyks įgyvendinti. Politika man labai įdomi, tik Lietuvoje ji nėra tokia, kokia turėtų būti, – man joje per daug Žemaitės „Marčios“ personažų, demonstruojančių storžieviškai senamadišką požiūrį į vyro ir moters vietą visuomenėje.
Taip, moteris išrinkta Lietuvos Prezidente. Dalia Grybauskaite labai žaviuosi. Ji – didelės pagarbos vertas žmogus. Tačiau pažiūrėkime, kokį kelią jai teko nueiti, kol to pasiekė, kiek daug teko paaukoti. Su Jonu mielai padiskutuoju aštriomis temomis, visuomet turiu savo nuomonę.
Jonas: Pasitaiko, kad gaunu barti (juokiasi).
Gabrielė: Taip pat Jonui tenka šiek tiek išmanyti apie mediciną (juokiasi). Man nesuprantamos poros: ji – graži, jis – protingas. Manau, kad šeima turi būti du lygiaverčiai partneriai, kurie gali ir turi diskutuoti. Tik turėdamas savo nuomonę gali tobulėti. Jeigu Jonu tik žavėčiausi kaip kokiu Apolonu, būtų labai neįdomu gyventi. Neturiu tokių ilgų blakstienų, kad jo tik klausyčiausi ir akimis klapsėčiau (juokiasi). Jonas – vyras, kuriuo didžiuojuosi.
Jonas: Aš Gabriele – taip pat. Ji per trumpą laiką karjeroje pasiekė gana daug. Tai nuostabu, ką daugiau bepridursi... Namuose mėgsta pareguliuoti, bet tai daro protingai.
Gabrielė: Man patinka vadovauti, o jis man tai leidžia. Kruopščiai sudėlioju scenarijų, o Jonas nieko nesakęs elgiasi, kaip jam atrodo geriau (juokiasi)…
Jonas: Ji sureguliuoja vienaip, aš darau savaip, ir išeina abiejų vidurys.

Gabrielei tenka konkuruoti su politika?

Jonas: Politika ir asmeninis gyvenimas – šalia einantys dalykai.
Gabrielė: Politika yra jo darbas, be kurio negali gyventi, su kuriuo keliasi ir užmiega.

Ir su žmona miegama!

Gabrielė: Man įdomu su Jonu diskutuoti apie politiką. Tačiau tai yra tik darbas. Aš ir politika – nekonkuruojančios sritys. Nežinau, kokius savo privalumus turėčiau kelti prieš vyro darbą... Politika yra Jono gyvenimo būdas, o aš – prieskonis (juokiasi).
Jonas: „Prieskoniai, mano prieskoniai…“ – kaip iš filmo „Prieskonių princesė“ (juokiasi).