Abiturientė „Mis Lietuva 2008" Gabrielė Martirosianaitė ir jos mama, „Topo centro" finansų analitikė Lina Martirosianienė, tikina visada gerai suprantančios viena kitą. Netradicine mama save laikanti Lina duoda laisvę Gabrielei ir porą metų jaunesnei jos seseriai Gretai apsispręsti rūpimais klausimais. Gabrielei patinka tai, kad artimiausias žmogus nesijaučia suvaržytas suaugusiųjų pasaulio stereotipų.
Gabriele, kaip apibūdintumėte savo mamą?
Gabrielė: O, ji pasižymi didžiuliu entuziazmu! Nėra griežta ir itin mėgstanti drausmę...
Puikumėlis. Taigi viską leidžia? Ar namie yra nustatytos ribos?
Lina: Be abejo. Nors namie neiškabintos vidaus tvarkos taisyklės, pareigų merginos turi ne tik mokykloje, bet ir čia: juk gyvename šeimoje, kuri mums visiems svarbi. Visi draugiškai, įskaitant mergaičių tėtį, dalijamės buities darbais. Bet prievartos nėra...
Nelabai įsivaizduoju tokių sąmoningų vaikų, kurie aršiai siūlytųsi ką nors sutvarkyti...
Lina: Būna visko. Puikiai suprantu, kad galbūt šiandien žmogui tvarkytis nesinori...
Gabrielė: Bet nesakyk, kad tai jau taip dažnai nutinka!
O jūs, Lina, vaikus auginate kitaip nei kadaise jūsų mama?
Lina: Vieną skirtumą tikrai jaučiu. Kai augau, man trūko pokalbių su mama, tad su dukromis labai stengiuosi daug kalbėtis. Apie viską.
Ar drąsiai leidote Gabrielę į modelių agentūrą? Yra mamų, manančių, kad tai tuščias užsiėmimas.
Lina: Turbūt esu nestandartinė mama... Tai - Gabrielės pasirinkimas. Jai jau buvo šešiolika ir nemaniau, jog tai - vienadienė užgaida.
Gražiai merginai gyvenime yra kur kas daugiau pagundų nei pilkai pelytei, ar ne?
Lina: Taip, bet nukrypti į šalį gali bet kuri, nebūtina tapti modeliu... Gabrielės pasirinkimą palaikiau ir ją skatinau. Šiek tiek neramu buvo tik tuomet, kai ji, šešiolikmetė, tris mėnesius pagal kontraktą dirbo modeliu Japonijoje. Bet Gabrielei kur nors toli išvažiavus jauduliukas kirba tik tol, kol sulaukiu jos žinutės elektroniniu paštu.
Dažnai susirašydavote?
Lina: Aš, aišku, norėdavau, kad iš Japonijos, paskui iš Tailando ar iš Afrikos, kur dalyvavo konkurse „Mis pasaulis", rašytų kasdien, o ji klausdavo: kodėl taip dažnai? Prašydavau, kad net ir labai neturėdama laiko atsiųstų nors „labas" ar „viskas gerai".
Gabrielė: Vaikas turbūt niekada nesupras tėvų jaudulio. Atrodo, parašysi porą kartų per savaitę ir užteks. Išvažiavęs patenki į kitą pasaulį, prie kurio turi prisitaikyti, užgriūva įspūdžiai, nauji žmonės, darbai, tu, aišku, nepamiršti savo šeimos, tiesiog...
Lina: Visi buvome jauni ir visi taip darėme. Kai iš Mosėdžio nuvykau mokytis į Kauną, tėvams irgi nuolatos neskambindavau, bet galvodavau apie juos. Dėl Gabrielės esu rami, nes ja pasitikiu. Jei ji būtų labai uždara, galbūt ir sukčiau galvą, bet dabar didelė dalis jos gyvenimo man žinoma, nors stengiuosi jai palikti erdvę, į kurią nesibraunu. Puikiai sutariu su jos draugėmis. Kai visos kartu šnekamės, nejaučiu metų skirtumo.
O kaip bendrauja Gabrielė su Greta?
Gabrielė: Vaikystėje, aišku, buvo muštynių ir peštynių laikotarpis, kuris truko iki kokių keturiolikos. Visi pykčiai galutinai baigėsi, kai pradėjau keliauti. Labai pasiilgdavome viena kitos. Esame skirtingos viskuo: ir gyvenimo būdu, ir interesais. Sesers grožio pasaulis visiškai nedomina: jei apie tai paklaustumėte, tik nusijuoktų. Mūsų Greta krepšininkė ir sportas jai svarbiausia. Mes nekonkuruojame tarpusavyje.
Lina: Kardinaliai skiriasi jų stilius. Mes su Gabriele - klasikos mėgėjos, o Gretai neįsiūlysi aukštakulnių. Jai prie širdies gatvės stilius: laisvi drabužiai, sportbačiai.
Gabrielė: Mama iš pradžių bandė švelniai Gretą paveikti, bet paskui suprato - beprasmiška.
Nekankinote mamos paauglystės krizėmis?
Lina: Kad nebuvo jų. Tik paprasta nuotaikų kaita. Žinau, kai blogai nusiteikusios, geriau nieko jų neklausinėti.
Gabrielė: Bet tai ne pyktis, o emocinė būsena. Kai ji praeina, po kokios valandos prisiartinu prie mamos ir atsisėdu šalia.
Kaip abi reaguojate į įvairius komentarus? Jų iškart pasipylė Gabrielei laimėjus gražiausios Lietuvos merginos konkursą: kad ir išrinko ne tą, ir pavardė nelietuviška, ir negeltonplaukė lietuvaitė...
Gabrielė: Sunkiausia buvo pirmas dvi dienas.
Lina: Po konkurso Jogaila Morkūnas pasakė: „Gabriele, esi protinga, graži mergaitė. Ir turbūt neieškai maisto šiukšlių dėžėje - tad žinok, kad interneto komentarai yra tiesiog šiukšlės."
Gabrielė: Neskaityti negalėjau - buvo smalsu, ką kiti žmonės apie tave galvoja. Paskui pamatai, kiek daug yra tų, užgauliojančiųjų. O vėliau užsigrūdini ir supranti, kad taip nelaimingi žmonės lieja blogas emocijas. Gerbčiau tik į akis išsakytą kritiką, jei ji būtų argumentuota.
Lina: Kokių tik gandų apie save neprisiskaitėme... Ir šitaip rašė žmonės, niekada mūsų nematę ir nepažinoję.
Galiu jus paguosti, kad bus dar įvairesnių komentarų. Kai Gabrielė pasirodys seriale „Moterų alėja", kuriame pradėjo filmuotis.
Lina: Turėjome visus metus su tuo dėmesiu apsiprasti. Tikiu, kad Gabrielė užsigrūdino.
Iš pradžių spaudos, televizijos ir eilinių piliečių dėmesiu džiaugiamasi - matau, kad jūs abi dabar ir išgyvenate tą pakylėtą etapą, paskui prie jo priprantama, su juo susigyvenama, pasakojama viskas ir visiems, vėliau žmogus pasijunta žvaigždute ir ima nervintis, jog nebeturi asmeninio gyvenimo, pagaliau ima svaidytis frazėmis: „Jokių komentarų!" ir „Kam man to reikia?.."
Gabrielė: Iš tikrųjų nesu labai atviras žmogus. Nemanau, kad net mama žino apie visus vidinius išgyvenimus. Todėl mano atvirumu žiniasklaidai būtų sunku pasinaudoti. Filmuodamasi jaučiuosi labai gerai. Ir komanda draugiška, ir herojė man artima. Ne kokia nuobodi „gerietė", o maištinga paauglė. Nenuspėjama. Su vėjeliu. Ir su ugnele akyse.
Sunku apsispręsti dėl tolesnio gyvenimo kelio?
Gabrielė: Iš tiesų dabar stoviu studijų ir modelio karjeros kryžkelėje. Dvejoju ir svarstau...
Lina: Negali pasakyti, kas geriau: ar iškart nerti į studijas, kai dar nežinai, ko nori, ar pirmiau pažinti pasaulį, susigaudyti savo viduje ir tuomet rinktis. Vis dėlto Lietuvoje vyrauja stereotipinis požiūris: po mokyklos būtina kur nors, net nesvarbu, kur, įstoti. Diskutavome su Gabriele apie tai. Palaikytume ją abiem atvejais.
Gabrielė: Na, surašysi „-niolikos" specialybių sąrašą - kad tik bent į vieną įstotum, tada į kurią nors pateksi ir galbūt kankinsies, nes nepatiks.
Lina: Studijavau ekonomiką. Kažkada buvau sau prisiekusi, kad niekada nedirbsiu valytoja, sekretore ir buhaltere. Bet vyr. finansininke dirbau devynerius metus. Nesigailiu, nes tai padėjo suvokti, ko noriu. Baigiau dar vienus mokslus ir dabar jaučiuosi savo rogėse.
