Šešis kartus stipriausio pasaulio žmogaus vardą pelnęs Žydrūnas Savickas savo pozicijų neužleidžia. Neseniai Zarasuose vykusiame galiūnų čempionate jau dešimtą kartą jis iškovojo Lietuvos galiūnų čempiono titulą, o rugsėjį ruošiasi į turnyrą Maltoje. Dėl karjeros galiūnui teko pakoreguoti ir šiemet planuotų vestuvių datą.
Šeštadienis, o jūsų savaitgalis bėga sporto klube. Tokia tradicija?
Na, sportuoju šeštadieniais, o sekmadieniai lieka laisvi, bet į sporto klubą užsuku beveik kiekvieną dieną. Be to, pirmi metai, kai užsiimu savo verslu, todėl norisi kuo dažniau čia būti.
Šiuo metu daugelis skundžiasi pablogėjusiomis verslo sąlygomis, o jūs spinduliuojate optimizmu...
Kadangi sporto klubą atidarėme per sunkmetį, neturime su kuo palyginti. Bet išgyventi tokiu laiku - didelis pasiekimas ir iššūkis. Labai optimistiškai laukiame laiko, kada ekonomika vėl atsigaus. Lietuva vis dar atsilieka nuo išsivysčiusių valstybių. Jeigu lygintume su Vakarų Europa, pamatytume, kad mūsų šalyje turėtų būti tris ar keturis kartus daugiau sportuojančių žmonių.
Kiek laiko atima asmeninės jūsų treniruotės?
Įprastai treniruojuosi 2-2,5 valandos per dieną, o prieš svarbesnes varžybas ir du kartus per dieną. Tada treniruotės būna kur kas sunkesnės ir užtrunka iki kelių valandų.
Minėjote laisvus šventadienius... Kur ir kaip jie prabėga?
Tą dieną norisi ilgiau pamiegoti, perskaityti per savaitę susikaupusius laikraščius, atsiversti knygas. Kasdien to padaryti nespėju. Jei gražus oras, išeiname pasivaikščioti, aplankome draugus ir gimines - greitai tie sekmadieniai prabėga (šypsosi).
Sutikite, retas sportininkas gali pasigirti meile knygoms...
Aš jas mėgstu nuo mažens. Atsimenu, dar mokykliniais metais per literatūros pamokas man būdavo labai lengva, nes visas reikiamas knygas jau buvau perskaitęs. Dabar mieliausiai skaitau istorinius romanus.
Šiuo metu Lietuvą užplūdo knygos apie žinomus žmones. Gal ir apie jus jau rašoma knyga?
Nemanau, kad kas nors galėtų parašyti knygą apie mane. Tik pats žmogus gali tokią parašyti. Gal kada nors?..
Pavasarį spauda mirgėjo nuo publikacijų, kad rengiatės vestuvėms, bet vis dar nevedėte...
Kaip ir minėjau, mano gyvenime viskas būna gerokai vėliau nei planuoju. Vestuvės - irgi ne išimtis. Kai žiniasklaida taip „stumia", norisi dar labiau lėtinti tuos dalykus... Jei žiūrėsime viso gyvenimo plotmėje, ne kažin kiek tos vestuvės nusikėlė. Keli mėnesiai į vieną ar kitą pusę nieko nepakeis.
Esate minėjęs, kad per vestuves su žurnalistais slėpynių nežaisite...
Na, pasislėpti būtų pernelyg sunku. Ruošdamasis vestuvėms, galvoji apie šventę, o ne apie slėpynes.
Tai gal jau ir datą žinote?
Norėtųsi pavasarį, kai bus žalia ir šilta. Planavome šiais metais, bet teks palūkėti kitų.
Ar iš gausių šeimų esate kilę?
Na, mano šeima nedidelė, o Jurgitos gausi (trys seserys ir brolis). Manau, kad išsiversime su vidutinėmis vestuvėmis (šypsosi).
Kaip seniai judu su Jurgita kartu?
Jau aštunti metai. Per tiek laiko spėjome gerai vienas kitą pažinti.
Kas pasikeitė per tuos bendrus jūsų ir Jurgitos gyvenimo metus?
Aš nepasikeičiau, bet Jurgita labiau į mane supanašėjo. Kai susipažinome, sportu ji visai nesidomėjo, o dabar jau gali vadinti save eksperte. Ji viską žino. O kaip kitaip, juk kartu žiūrime varžybų vaizdo įrašus, juos analizuojame ir aptariame.
Vadinasi, užkrėtėte Jurgitą sportu?
Taip, anksčiau ji tuo mažai domėjosi. O dabar ir sportuoja, ir knygas skaito. Kartais net per daug į jas įninka. Gal tik keliauti jai patinka kur kas mažiau nei man. Bet čia jau Vėžio bruožas - jam visur gerai, bet namie geriausia.
Kaip sutaria du Vėžiai po vienu stogu?
Gerai, abu mėgsta namus, ramybę... Panašumų turime išties daug. Gal todėl, kad mūsų gimtadienius skiria vos kelios dienos.
Jurgita - jūsų kraštietė?
Iš kaimyninio rajono, iš Kupiškio. Bet susipažinome mudu per varžybas Biržuose. Nuo tada ji - mano dešinioji ranka, padedanti ir gelbstinti. Mes beveik visą laiką kartu.
Kuris dažniau sukiojasi virtuvėje?
Jurgita. Kartu tik sekmadieniais gaminame. Abu renkamės sveiką maistą, todėl visada sutariame, ką valgysime. Gana dažnai kepame varškės apkepą, kepsnius ant žarijų, gaminame troškinius.
Sveikai maitintis Lietuvoje ne taip paprasta...
Na, būtent dėl šios priežasties mes su Jurgita planuojame netolimoje ateityje patys auginti daržoves. Kol kas užimtumas to daryti neleidžia. Bet žinau, kad vieną dieną savo šiltnamyje turėsime pačių augintų agurkų ir pomidorų, salotų ir prieskoninių žolelių. Parduotuvėje pirktos daržovės nebeturi savo kvapo. Jas augina ne žemėje, o vatoje su trąšomis. Manau, tuo viskas pasakyta.
Dabar vis labiau populiarėja ūkininkų turgeliai, kuriuose, jei neapgaus, galima nusipirkti gerų daržovių.
Kaip seniai esate įsikūręs sostinėje?
Jau penkti metai, prieš tai visą laiką gyvenau Biržuose. Tačiau dėl intensyvaus dalyvavimo tarptautinėse varžybose nusprendžiau įsigyti būstą Vilniuje.
Nepasigendate mažo miestelio ramumos?
Daugiausia laiko praleidžiu treniruočių salėje, o ne namuose, tad nėra didelio skirtumo, kuriame mieste gyvenu. Žinoma, Vilniuje dėl spūsčių ir didesnių atstumų laikas bėga greičiau. Mažesniame mieste diena kur kas ilgesnė.
Ar gali būti, kad po tam tikros laiko atkarpos Vilniuje vėl grįšite į gimtąjį miestą?
Manau, kažkada tikrai norėsis gyventi ramesniame ir mažesniame mieste. Nors ir dabar esu įsikūręs šalia Vilniaus, labai ramiame kvartale, o mieste būnu tik tada, kai reikia.
Biržuose gyvenote tėvų namuose, o gal jau ir ten savo būstą įsirengėte?
Ne, gyvenau tėvų namuose, bet planuoju turėti ir savo namus. Gimtasis miestas visada brangiausias, ten praleistos malonios vaikystės akimirkos, išvaikščiotas kiekvienas kampelis, labai graži gamta: du ežerai, pro miestelį teka dvi upės. Biržai - vienas gražesnių Lietuvos miestų, turintis ir pilį, ir ilgametę istoriją. Manau, kiekvienas biržietis turėtų didžiuotis.
Dažnai aplankote artimuosius?
Ganėtinai dažnai: nebuvo tokio mėnesio, kad nebūčiau grįžęs. Lietuvoje atstumai nedideli, todėl gana dažnai parvykstu.
Iš šalies atrodote nepaprastai laimingas...
Nėra taip paprasta. Juk ne visada klojasi taip, kaip norėtųsi. Bet žinau, ko noriu, ir to siekiu. Gyvenime nebūna nieko lengva. Jei nori rezultato, būtinos pastangos ir sunkus darbas. Jau įpratau savo gyvenimą suplanuoti mintyse, o tada laukti, kol tai realizuosis tikrovėje. Manau, kad būtent dėl to ir mano sporto rezultatai yra gana geri, mano varžovams kol kas neįkandami.
Teko skaityti, kad galiūnu nusprendėte tapti pamatęs vieną televizijos laidą...
1989 m. Lietuvoje vyko pirmosios galiūnų varžybos. Aš jas stebėjau per televizorių, paskui Biržuose duris atvėrė sporto klubas, pradėjau jame lankytis. Iš pradžių tik svajojau ir neįsivaizdavau, kaip galima tapti galiūnu, bet treneris mane paskatino. Buvau tvirtas vaikinas, varžiausi su suaugusiais vyrais (šypsosi).
Kaip manote, kaip ilgai dar stebinsite aplinkinius savo pasiekimais?
Jaučiu, kad dar nemažai sportuosiu. Bet tai priklausys ir nuo mano varžovų, t. y. kiek ilgai jie manęs nepasivys. Visą karjerą nebuvo lengva - varžovai alsavo man į nugarą. Pakaktų menkiausios klaidos, kad pralaimėčiau, tačiau kol kas sekasi.
Ar tiesa, kad didžiausi jūsų gerbėjai - vaikai?
Taip, jie labai mėgsta galiūnų sportą. Daugelis vaikų nori būti stiprūs ir yra didžiausi mūsų gerbėjai visame pasaulyje. Juokauju, kad dalydamas jiems autografus pavargstu kur kas labiau nei per treniruotes.
Galėtumėte pasidalyti sėkmingo gyvenimo receptu?
Pirmiausiai reikėtų susikurti mintyse gyvenimą, kokio norėtumėte, o tada jo siekti. Svarbu ryžtas, atkaklumas ir kantrybė. Negalima nuleisti rankų net ir tada, kai nesiseka. Ir mano karjeroje yra buvę sunkių momentų, bet labai svarbu judėti į priekį ir nepamiršti savo norų.
