Kažkada jis baigė radiofiziką, užsiėmė verslu, šeimą išlaikė veždamas į Lietuvą įvairias prekes. Vieną dieną viską paliko – beveik pusmečiui išvyko į meditacijos kursus. Tapo mokytoju ir astrologu, padedančiu atrasti vidinę ramybę bei gyvenimo tikslus. O ne taip seniai savo likimą susiejo su būrėja Vaiva Budraityte. Kartu su ja 43 metų transcendentinės meditacijos mokytojas Gaudentas Naujokas kuria bendrą ateitį ir žino, kad ji bus jiems gera.
Gaudentas, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia „besidžiaugiantis, džiūgaujantis“. Turėtumėte būti labai pozityvi asmenybė.
Kiekvienas apie save galvoja teigiamai. O ar pateisinu vardą? Pagal dvasinę būseną – taip: man gera ir džiugu. Žvelgiant į išorę, apibūdinimas priklauso nuo aplinkybių. Kaip mokytojas, negaliu būti per daug linksmas, nes žmonės iš manęs tikisi susikaupimo. Jiems reikalingi tobulėjimo procesai, kurie padeda neutralizuoti vidinį stresą. Įsivaizduokite pilną statinę, iš kurios iššauna kamštis, – tai, kas buvo joje, visur aplinkui išsilieja. Jeigu žmogus „prifarširuotas“ streso, kupinas įtampos, užtenka jį truputį kepštelėti, ir taip duos atgal! Tačiau pernelyg atsipalaiduoti irgi nepatartina. Praleiskite kelias dienas ant sofos žiūrėdami televizorių – paskui jausitės kaip ligoniai. Geriausia, kai dirbi – pailsi, daugiau dirbi – daugiau pailsi. Kai yra harmonija.
Prieš šešerius metus name, kuriame gyveno būrėja Vaiva, atsidūrėte išsinuomojęs darbo kambarį. O kaip atsiradote jos širdyje?
Tai buvo visas procesas. Kiekvienas gali susikurti laimę, kai to nori, nes mintys pildosi. Jeigu žmogus kažko labai trokšta, tas „kažkas“ jo gyvenimo kelyje ir atsiranda. Galime lengvai ir greitai pasiekti užsibrėžtus tikslus. Tai natūralu, nors panašius dalykus dažnai patys uždengiame mistikos skraiste. Mūsų su Vaiva istorijoje tiek ji, tiek aš norėjome asmeninės laimės. Sutapimai, kurie įvyko, atrodė visiškai tikėtini. Nors buvome pažįstami daug anksčiau, iš pradžių vienas apie kitą net nemąstėme. Kai jau įsivaizdavau, kokio žmogaus norėčiau šalia savęs, koks turėtų būti jo dvasinis lygis, – ji ir atsirado. Tiesą pasakius, kad tai suprasčiau, užteko dviejų savaičių.
Tai kam reikėjo laukti kelerius metus?
Kartais patogiau viską palikti išsispręsti savaime, nei greitai iškovoti. Jeigu užtenka kantrybės, laikas viską parodo. O jos turiu pakankamai.
Galėjote kantriai tempti ne dvejus, bet dešimt metų...
Laikas – ne pagrindinis dalykas. Svarbiausia – kiek, jam bėgant, vienas ar kitas individas yra laimingas. Jeigu toks jaučiasi, laukimas neprailgsta. Pasidaro tik dar geriau nei buvo. Atitinkamas technikas išmanantis žmogus pasiekia būseną, kada jam apskritai pasidaro gera. Kam tokiu atveju skubėti? Tik kai susiduriame su žmogumi, kuris lipa iš duobės ir dėl to nėra laimingas, laiko sąvoka tampa skaudi – nemalonu ilgai kęsti šią būseną. Tenka aktyvinti kai kuriuos procesus, kad iš jos ištrūktų.
Vaiva yra sakiusi, kad jūs ją jaukinotės, jaukinotės ir prisijaukinote.
Galima ir taip pavadinti. Išvis per tą laiką ji smarkiai pasikeitė. Bet taip dažnai nutinka, nes vidinė ramybė traukia kitą žmogų, jei jis gana ilgai būna šalia.
Vasarą žadate susituokti. Ar tai bus kas nors ypatingo?
Nemanau, kad kas nors nepaprasto. Pats įvykis nėra labai reikšmingas, jei procesas vis tiek vyksta. Nebūtinai turi tą rodyti kitiems. Aišku, egzistuoja tam tikros mados. Labai gražu: žmonės nuskrenda į Šri Lanką ir ten susituokia, bet faktas lieka tas pats. Mums tai labiau bus šventė, nuo kurios nepasiseks pabėgti, – reikės kažką organizuoti. Kai pradėjome rašyti svečių sąrašą... Daug žmonių! Esame sumanę įvairių variantų, nors pats laikas apsispręsti, nes greitai ir pavasaris baigsis.
Abu su Vaiva žinote, kas yra skyrybos. Ar kuriant naujus santykius toji patirtis ką nors keitė?
Man – ne, jai – gal daugiau. Aš su žmona išsiskyriau ne todėl, kad susipykome. Tiesiog supratome, kad mums ne pakeliui ir kad galime gyventi vienas be kito. Susėdome, išsikalbėjome ir parengėme veiksmų planą. Be jokių išsidaužymų, kivirčų ir panašių dalykų. Vaivos istorija kitokia. Man apskritai neaišku, kodėl žmonės pykstasi. Gal dėl to, kad statinė jau perpildyta, emocijos susikaupusios arba nemokama atleisti. Visada reikia matyti priežastis. Dažnai ir pas mane, ir pas Vaivą ateina žmonių, kurie skundžiasi: mano vyras toks ir toks arba mano žmona tokia ir tokia. Kaskart kyla klausimas: o meilė tarp jūsų egzistuoja? Nes jeigu jos nėra, kam būti kartu?
Kodėl du vienas kitą mylėję žmonės vieną dieną supranta, kad jiems visiškai ne pakeliui?
Yra toks žodis „likimas“. Kiti tai vadina karma. Jeigu jiems lemta susitikti, atiduoti praeito gyvenimo skolas, tarp vyro ir moters atsiranda vidinis ryšys. Jeigu tas skolas atiduoda su kaupu, bet pradeda draskytis tarpusavyje, toliau likti drauge nebėra prasmės. Skolos grąžintos, jie abu laisvi. Kartais nesiskiriama dėl turtinių santykių. Materialumas civilizuotame pasaulyje gana svarbus. Be pinigų sunku būti laimingam, tik neretai priemonės sumaišomos su tikslais. Kad turėtum daugiau pinigų, pradedi vergauti, parsiduodi ir automatiškai save suvaržai. Panašių suvaržymų atsiranda, jei vienas kuris santuokoje pasijaučia blogai. Meilė – trapus dalykas, ją labai lengva sudaužyti. Reikia mokėti sutarti. Bent jau vienas iš dviejų turi suvokti, kaip tai padaryti. Jei suvokia abu – labai gerai.
Su Vaiva susitikote ne dėl karminių skolų?
Tiesą pasakius, asmeniniu gyvenimu niekuo nesiskiriame nuo kitų.
Su dviem suaugusiais savo vaikais draugaujate?
Taip – praėjusią vasarą padėjau jiems statytis namą. Vienam sūnui greitai bus dvidešimt dveji, kitam – dvidešimt.
Gana anksti tapote tėčiu...
Nelabai kreipiu į tai dėmesį. Tada svarbiau buvo atsistoti ant kojų – buvau antro kurso studentas. Kitas vaikas gimė, kai mokiausi penktame. Reikėjo suktis. Pasiėmiau paskyrimą į Šiaulius, nes ten pasiūlė bendrabutį. Po trejų darbo metų sutikau kurso draugą, važinėjantį į Sankt Peterburgą įvairių prekių. Pasidomėjau, kiek uždirba per vieną kelionę. Sužinojęs, kad mėnesio atlyginimą, nusprendžiau ir pats pamėginti. Veždavome viską, ką buvo galima čia parduoti.
Sukotės neblogai. O paskui, kaip tas vienuolis, pardavėte „Ferrari“ ir tapote laimingas?
Jei nebūtų reikėję to „Ferrari“ pardavinėti, būtų buvę dar geriau. Bet tuomet gyvenome kitokiomis sąlygomis. Dabar savo mokiniams kartoju: tinkamai pasirinkus prioritetus, dvasinis tobulėjimas ir taip vyksta. Turite normaliai atsistoti ant kojų, įgyti stabilumo, suformuluoti savo tikslus. Jeigu atsiranda kliūčių (o jų visada būna), per daug geras, neveiklus ar pasyvus žmogus nepajėgia jų įveikti. Tuomet kyla klausimas: ar tikslas per didelis, ar jis pats savęs neįvertina? Iš pradžių visiems būna nelengva, bet tie sunkūs etapai trumpalaikiai. Jiems pasibaigus vėl įmanoma siekti šio to daugiau. Kalbant apie vidinį tobulėjimą, nepatariu iškart griebtis dvasinių aukštumų. Galima turėti tam tikrus materialinius tikslus, kurie padeda stabilizuoti padėtį. Jei žmogus finansiškai ko nors neįstengia, blogai jaučiasi. Sakau: kurkite tokius tikslus, kurie materialiai jums pagelbės, o jūs matysite, kaip greitai ir lengvai juos pasiekiate. Vadinasi, ir dvasiniai tikslai neatrodys tolimi.
Neliko nepastebėta, kad Vaiva per palyginti trumpą laiką numetė nemažai svorio, o jūs buvote didysis jos pagalbininkas ir patarėjas. Daug moterų svajoja sulieknėti, bet dūsauja, kad per sunku, trūksta valios, negali laikytis dietos ir panašiai.
Kai žmogus ima mesti svorį, dažniausiai pasidaro nepakenčiamas ir dirglus. Nes iš nusistovėjusios padėties, prie kurios yra pripratęs, eina į kitą. Kartu keičiasi jo psichika. Iš pradžių Vaivą atkalbinėjau, bet paskui sukūrėme visą lieknėjimo sistemą. Pradėjome nuo meditacijų, psichikos nuraminimo. Svorį metantiems žmonėms tai turi tapti norma, o dieta – gyvenimo būdu. Yra ir tam tikrų pratimų, suaktyvinančių medžiagų apykaitą. Taigi kilogramai tirpsta linksmai. Dietos gali būti skirtingos, bet tinkamai sudėliojus taškus rezultatas pasiekiamas.
Kažkur rašė: „Vaiva žydi, ji laiminga, nes šalia – mylimas žmogus.“ Gal žinote, kaip išsaugoti tą žydėjimą per penkerius, dešimt ar dvidešimt bendro gyvenimo metų?
Mylėti. Šis jausmas viską atgaivina. Moterį, kuri šalia, vyras privalo padaryti laimingą, kaip ir žmona – vyrą. Moterys labiau susijusios su jausmais. Jei trūksta meilės, gyvenimas joms tampa nemielas. Jos dažnai sugretina laimę ir meilę. Nedaug tėra vyriškų moterų, kurioms svarbiausia – tikslai arba darbas. Meilė, laimė keičia požiūrį ir į vertybes. Jei turi namą, jis atrodo daug mielesnis. Jei darbą ar veiklą, ji labiau patinka. Meilė turi būti.
Ir ji negali virsti rutina?
Kartais moterys guodžiasi: vyras visai nusibodo... Jei jis nepasitempia, nepasiūlo nieko naujo, moteris prie to irgi pripranta, žino: jis nuolat šalia, nepaliks jos dėl kitos. Ir staiga vienas arba antras pabėga. Tiesiog pamato, kad meilės nebėra, ryšio nebeliko, nes gyveno, kaip buvo įpratę. Tarpusavio santykius reikia nuolat palaikyti. Paleidai – pats kaltas. Kitas dalykas, kad apie jausmus vyrai paprastai mažiau šneka. Aš taip pat esu iš tų, kurie verčiau sukurs jiems sąlygas. Tradiciškai apie moteris sakoma, kad jos laiko tris namų kampus ir kūrena namų židinį. Vyrai kitokie, nors šiais laikais lygybė bando viską suniveliuoti – iš principo lyg ir abu turėtų jį kurstyti. Bet lygių žmonių nebūna. Vienas vis tiek kūrens daugiau, kitas mažiau. Vienas daugiau suvokia vienoje srityje, kitas – kitoje. Puiku, kai partneriai vienas antrą papildo. Svarbiausia – tobulėti. Nelaimėliai gyvenime nieko gero nepadaro.
Gaudentas, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia „besidžiaugiantis, džiūgaujantis“. Turėtumėte būti labai pozityvi asmenybė.
Kiekvienas apie save galvoja teigiamai. O ar pateisinu vardą? Pagal dvasinę būseną – taip: man gera ir džiugu. Žvelgiant į išorę, apibūdinimas priklauso nuo aplinkybių. Kaip mokytojas, negaliu būti per daug linksmas, nes žmonės iš manęs tikisi susikaupimo. Jiems reikalingi tobulėjimo procesai, kurie padeda neutralizuoti vidinį stresą. Įsivaizduokite pilną statinę, iš kurios iššauna kamštis, – tai, kas buvo joje, visur aplinkui išsilieja. Jeigu žmogus „prifarširuotas“ streso, kupinas įtampos, užtenka jį truputį kepštelėti, ir taip duos atgal! Tačiau pernelyg atsipalaiduoti irgi nepatartina. Praleiskite kelias dienas ant sofos žiūrėdami televizorių – paskui jausitės kaip ligoniai. Geriausia, kai dirbi – pailsi, daugiau dirbi – daugiau pailsi. Kai yra harmonija.
Prieš šešerius metus name, kuriame gyveno būrėja Vaiva, atsidūrėte išsinuomojęs darbo kambarį. O kaip atsiradote jos širdyje?
Tai buvo visas procesas. Kiekvienas gali susikurti laimę, kai to nori, nes mintys pildosi. Jeigu žmogus kažko labai trokšta, tas „kažkas“ jo gyvenimo kelyje ir atsiranda. Galime lengvai ir greitai pasiekti užsibrėžtus tikslus. Tai natūralu, nors panašius dalykus dažnai patys uždengiame mistikos skraiste. Mūsų su Vaiva istorijoje tiek ji, tiek aš norėjome asmeninės laimės. Sutapimai, kurie įvyko, atrodė visiškai tikėtini. Nors buvome pažįstami daug anksčiau, iš pradžių vienas apie kitą net nemąstėme. Kai jau įsivaizdavau, kokio žmogaus norėčiau šalia savęs, koks turėtų būti jo dvasinis lygis, – ji ir atsirado. Tiesą pasakius, kad tai suprasčiau, užteko dviejų savaičių.
Tai kam reikėjo laukti kelerius metus?
Kartais patogiau viską palikti išsispręsti savaime, nei greitai iškovoti. Jeigu užtenka kantrybės, laikas viską parodo. O jos turiu pakankamai.
Galėjote kantriai tempti ne dvejus, bet dešimt metų...
Laikas – ne pagrindinis dalykas. Svarbiausia – kiek, jam bėgant, vienas ar kitas individas yra laimingas. Jeigu toks jaučiasi, laukimas neprailgsta. Pasidaro tik dar geriau nei buvo. Atitinkamas technikas išmanantis žmogus pasiekia būseną, kada jam apskritai pasidaro gera. Kam tokiu atveju skubėti? Tik kai susiduriame su žmogumi, kuris lipa iš duobės ir dėl to nėra laimingas, laiko sąvoka tampa skaudi – nemalonu ilgai kęsti šią būseną. Tenka aktyvinti kai kuriuos procesus, kad iš jos ištrūktų.
Vaiva yra sakiusi, kad jūs ją jaukinotės, jaukinotės ir prisijaukinote.
Galima ir taip pavadinti. Išvis per tą laiką ji smarkiai pasikeitė. Bet taip dažnai nutinka, nes vidinė ramybė traukia kitą žmogų, jei jis gana ilgai būna šalia.
Vasarą žadate susituokti. Ar tai bus kas nors ypatingo?
Nemanau, kad kas nors nepaprasto. Pats įvykis nėra labai reikšmingas, jei procesas vis tiek vyksta. Nebūtinai turi tą rodyti kitiems. Aišku, egzistuoja tam tikros mados. Labai gražu: žmonės nuskrenda į Šri Lanką ir ten susituokia, bet faktas lieka tas pats. Mums tai labiau bus šventė, nuo kurios nepasiseks pabėgti, – reikės kažką organizuoti. Kai pradėjome rašyti svečių sąrašą... Daug žmonių! Esame sumanę įvairių variantų, nors pats laikas apsispręsti, nes greitai ir pavasaris baigsis.
Abu su Vaiva žinote, kas yra skyrybos. Ar kuriant naujus santykius toji patirtis ką nors keitė?
Man – ne, jai – gal daugiau. Aš su žmona išsiskyriau ne todėl, kad susipykome. Tiesiog supratome, kad mums ne pakeliui ir kad galime gyventi vienas be kito. Susėdome, išsikalbėjome ir parengėme veiksmų planą. Be jokių išsidaužymų, kivirčų ir panašių dalykų. Vaivos istorija kitokia. Man apskritai neaišku, kodėl žmonės pykstasi. Gal dėl to, kad statinė jau perpildyta, emocijos susikaupusios arba nemokama atleisti. Visada reikia matyti priežastis. Dažnai ir pas mane, ir pas Vaivą ateina žmonių, kurie skundžiasi: mano vyras toks ir toks arba mano žmona tokia ir tokia. Kaskart kyla klausimas: o meilė tarp jūsų egzistuoja? Nes jeigu jos nėra, kam būti kartu?
Kodėl du vienas kitą mylėję žmonės vieną dieną supranta, kad jiems visiškai ne pakeliui?
Yra toks žodis „likimas“. Kiti tai vadina karma. Jeigu jiems lemta susitikti, atiduoti praeito gyvenimo skolas, tarp vyro ir moters atsiranda vidinis ryšys. Jeigu tas skolas atiduoda su kaupu, bet pradeda draskytis tarpusavyje, toliau likti drauge nebėra prasmės. Skolos grąžintos, jie abu laisvi. Kartais nesiskiriama dėl turtinių santykių. Materialumas civilizuotame pasaulyje gana svarbus. Be pinigų sunku būti laimingam, tik neretai priemonės sumaišomos su tikslais. Kad turėtum daugiau pinigų, pradedi vergauti, parsiduodi ir automatiškai save suvaržai. Panašių suvaržymų atsiranda, jei vienas kuris santuokoje pasijaučia blogai. Meilė – trapus dalykas, ją labai lengva sudaužyti. Reikia mokėti sutarti. Bent jau vienas iš dviejų turi suvokti, kaip tai padaryti. Jei suvokia abu – labai gerai.
Su Vaiva susitikote ne dėl karminių skolų?
Tiesą pasakius, asmeniniu gyvenimu niekuo nesiskiriame nuo kitų.
Su dviem suaugusiais savo vaikais draugaujate?
Taip – praėjusią vasarą padėjau jiems statytis namą. Vienam sūnui greitai bus dvidešimt dveji, kitam – dvidešimt.
Gana anksti tapote tėčiu...
Nelabai kreipiu į tai dėmesį. Tada svarbiau buvo atsistoti ant kojų – buvau antro kurso studentas. Kitas vaikas gimė, kai mokiausi penktame. Reikėjo suktis. Pasiėmiau paskyrimą į Šiaulius, nes ten pasiūlė bendrabutį. Po trejų darbo metų sutikau kurso draugą, važinėjantį į Sankt Peterburgą įvairių prekių. Pasidomėjau, kiek uždirba per vieną kelionę. Sužinojęs, kad mėnesio atlyginimą, nusprendžiau ir pats pamėginti. Veždavome viską, ką buvo galima čia parduoti.
Sukotės neblogai. O paskui, kaip tas vienuolis, pardavėte „Ferrari“ ir tapote laimingas?
Jei nebūtų reikėję to „Ferrari“ pardavinėti, būtų buvę dar geriau. Bet tuomet gyvenome kitokiomis sąlygomis. Dabar savo mokiniams kartoju: tinkamai pasirinkus prioritetus, dvasinis tobulėjimas ir taip vyksta. Turite normaliai atsistoti ant kojų, įgyti stabilumo, suformuluoti savo tikslus. Jeigu atsiranda kliūčių (o jų visada būna), per daug geras, neveiklus ar pasyvus žmogus nepajėgia jų įveikti. Tuomet kyla klausimas: ar tikslas per didelis, ar jis pats savęs neįvertina? Iš pradžių visiems būna nelengva, bet tie sunkūs etapai trumpalaikiai. Jiems pasibaigus vėl įmanoma siekti šio to daugiau. Kalbant apie vidinį tobulėjimą, nepatariu iškart griebtis dvasinių aukštumų. Galima turėti tam tikrus materialinius tikslus, kurie padeda stabilizuoti padėtį. Jei žmogus finansiškai ko nors neįstengia, blogai jaučiasi. Sakau: kurkite tokius tikslus, kurie materialiai jums pagelbės, o jūs matysite, kaip greitai ir lengvai juos pasiekiate. Vadinasi, ir dvasiniai tikslai neatrodys tolimi.
Neliko nepastebėta, kad Vaiva per palyginti trumpą laiką numetė nemažai svorio, o jūs buvote didysis jos pagalbininkas ir patarėjas. Daug moterų svajoja sulieknėti, bet dūsauja, kad per sunku, trūksta valios, negali laikytis dietos ir panašiai.
Kai žmogus ima mesti svorį, dažniausiai pasidaro nepakenčiamas ir dirglus. Nes iš nusistovėjusios padėties, prie kurios yra pripratęs, eina į kitą. Kartu keičiasi jo psichika. Iš pradžių Vaivą atkalbinėjau, bet paskui sukūrėme visą lieknėjimo sistemą. Pradėjome nuo meditacijų, psichikos nuraminimo. Svorį metantiems žmonėms tai turi tapti norma, o dieta – gyvenimo būdu. Yra ir tam tikrų pratimų, suaktyvinančių medžiagų apykaitą. Taigi kilogramai tirpsta linksmai. Dietos gali būti skirtingos, bet tinkamai sudėliojus taškus rezultatas pasiekiamas.
Kažkur rašė: „Vaiva žydi, ji laiminga, nes šalia – mylimas žmogus.“ Gal žinote, kaip išsaugoti tą žydėjimą per penkerius, dešimt ar dvidešimt bendro gyvenimo metų?
Mylėti. Šis jausmas viską atgaivina. Moterį, kuri šalia, vyras privalo padaryti laimingą, kaip ir žmona – vyrą. Moterys labiau susijusios su jausmais. Jei trūksta meilės, gyvenimas joms tampa nemielas. Jos dažnai sugretina laimę ir meilę. Nedaug tėra vyriškų moterų, kurioms svarbiausia – tikslai arba darbas. Meilė, laimė keičia požiūrį ir į vertybes. Jei turi namą, jis atrodo daug mielesnis. Jei darbą ar veiklą, ji labiau patinka. Meilė turi būti.
Ir ji negali virsti rutina?
Kartais moterys guodžiasi: vyras visai nusibodo... Jei jis nepasitempia, nepasiūlo nieko naujo, moteris prie to irgi pripranta, žino: jis nuolat šalia, nepaliks jos dėl kitos. Ir staiga vienas arba antras pabėga. Tiesiog pamato, kad meilės nebėra, ryšio nebeliko, nes gyveno, kaip buvo įpratę. Tarpusavio santykius reikia nuolat palaikyti. Paleidai – pats kaltas. Kitas dalykas, kad apie jausmus vyrai paprastai mažiau šneka. Aš taip pat esu iš tų, kurie verčiau sukurs jiems sąlygas. Tradiciškai apie moteris sakoma, kad jos laiko tris namų kampus ir kūrena namų židinį. Vyrai kitokie, nors šiais laikais lygybė bando viską suniveliuoti – iš principo lyg ir abu turėtų jį kurstyti. Bet lygių žmonių nebūna. Vienas vis tiek kūrens daugiau, kitas mažiau. Vienas daugiau suvokia vienoje srityje, kitas – kitoje. Puiku, kai partneriai vienas antrą papildo. Svarbiausia – tobulėti. Nelaimėliai gyvenime nieko gero nepadaro.
