Prisimenu, kaip prieš aštuonerius metus mano močiutė nekantriai laukdavo trumpųjų TV3 žinių, kurias tuo metu skaitė gražuolis Adomaičio sūnus… Tačiau neilgai siekęs karjeros televizijoje, baigęs aktorystės studijas Muzikos akademijoje ir epizodiškai suvaidinęs keliuose spektakliuose, vidurinysis garsių aktorių sūnus Gediminas Adomaitis (31) dingo iš Lietuvos….
Gediminą sutinku Londone, prie „Covent Garden“ metro stoties. Jis išsiskiria iš nuolat čia besibūriuojančios minios – aukštas, sportiškas, simpatiškas. Matau, kaip susižavėjimo kupinais žvilgsniais jį nužiūri dvi šalia stovinčios britės… Gediminas smarkiai peršalęs, sako ką tik grįžęs iš Latvijos, kur filmavosi alaus reklamai ir pučiant žvarbiam vėjui visą naktį vaidino esąs karštame Ispanijos paplūdimyje…
Kodėl prieš penkerius metus atvykai į Londoną?
Važiavau įrodyti sau, kad čia galiu nuveikti ką nors reikšminga profesinėje srityje. Lietuvoje žmonėms neatrodė, kad turiu talentą, kad pats galiu kažko pasiekti. Esu girdėjęs tokių pasakymų, kad Lietuvoje Adomaičiui vietos nėra.
O man visada atrodė, kad žinomų tėvų vaikams siekti karjeros lengviau...
„Lengviau“ tai yra blogiau. Iš tiesų mane labai išlepino televizija, reikėjo atsikratyti kaprizų, reikėjo perlaužti save ir kad gyvenimas mane aplaužytų... Kad tada būčiau galėjęs tapti geru aktoriumi... Apsispręsti buvo nelengva, bet išvažiavau ir visai nesigailiu. Šita patirtis man itin naudinga. Manau, Lietuvoje būčiau užsisėdėjęs vietoje, užsistovėjęs ir parūgęs... Čia iš tiesų patyriau daugybę išgyvenimų, iš smegenų visiškai išsitrynė buvusio gyvenimo likučiai. Žinomų tėvų vaikams daugeliu atvejų būna lengviau, bet dažnai jie nesupranta, kad būtent tai juos ir gadina. Jau vien spauda išlepina trimituodama, jog tai – garsaus tėvo sūnus ar panašiai, ir rašydama tik todėl, kad reikšmingi yra to žmogaus tėvai, bet ne jis pats. Tada nesuvokiama realybės, susireikšmina ir pradedama kalbėti: aš čia toks ir toks, mano tėvas tas ir tas....
Sėkmingai dirbai televizijoje, bet staiga ėmei ir nusprendei, kad tau tai nepatinka?
Nebuvo ta mano karjera tokia jau sėkminga. Atėjo metas, kai nusprendžiau, kad noriu nugalėti save ir padaryti, ko dar niekas nėra padaręs. Skatino jaunatviškas maksimalizmas – aš ir pats viską galiu, be žinomų tėvų... Ir išvažiavau.
Pavyko?
Dar ne. Vadovaujuosi principu: atėjau, pamačiau, nugalėjau. Kol kas tik atėjau ir pamačiau, dar turiu nugalėti. O tam reikia daug laiko ir daug darbo.
Ką tau reiškia nugalėti?
Įrodyti, kad viskas įmanoma. Šiuo metu su buvusiu kurso draugu Modestu Pavydžiu dirbame prie projekto, kurio idėja kilo man. Jei tai taps realybe ir iki Naujųjų metų pavyks jį įgyvendinti, žengsime labai didelį žingsnį į priekį. Tai bus spektaklis anglų kalba, kuriame vaidins du žmonės. Jau rimtai dirbame su tekstais, tačiau kol kas negaliu daug apie jį kalbėti. Dar laukia ilgi derinimai dėl autoriaus teisių ir kita. Tikiuosi, po šio spektaklio manimi susidomės žmonės iš kino pramonės, teatro pasaulio. Tai ir bus mano pergalė. Jei taip ir atsitiks, būsiu labai laimingas, galėsiu spjauti į viską ir važiuoti dirbti į Lietuvą.
Jeigu nepasiseks, mėginsi dar kartą?
Nežinau, kiek turėsiu jėgų. Šiuo metu tikiu būsimo spektaklio sėkme, žinau, kad nauji veidai, o ypač šiuo metu iš Rytų Europos, čia laukiami ir įdomūs, kad yra terpė, kurioje galima save realizuoti, padirbėti ir įgyti patirties.
Vadinasi, apie aktoriaus karjerą Londone nesvajoji, jei ketini grįžti į Lietuvą?
Į viską žiūriu realiai. Karjera priklauso nuo daugelio aplinkybių ir sėkmės. Spektakliu noriu sau įrodyti, kad galų gale esu jau subrendęs ir scenai. Tai padaryti Lietuvoje man sunkiai sekėsi. Išties dabar toks metas, kai atsiranda daug įvairių projektų. Kaip sako Lietuvoje man atstovaujanti „Aktorių agentūra“, būna taip, kad niekam nereikia, nereikia, o paskui staigiai visiems prireikia... Londone agento dar neturiu, bet priklausau didelei agentūrai, kuri yra tarsi tarpininkas, lyg laiptelis pradedančiam aktoriui. Jos katalogus, klipus žiūri naujų veidų ieškantys agentai. Taip ratas ir įsisuka.
Ar čia jau esi vaidinęs teatro scenoje?
Dar ne, tik studentų filmuose. Bet to reikia norint parodyti, kad sugebi, kalbi angliškai, o paskui gali kaupti savo darbų bazę. Lietuvoje vaidinau spektakliuose „Meilė ir mirtis Veronoje“, Gintaro Varno „Publikoje“, diplominiame spektaklyje. Pats jaučiau, kad man nelabai sekėsi, ir žinau priežastį – trūko smarvės. Vidinės smarvės, kurios reikia scenai. Trūko išgyvenimų, o čia jų patyręs tapau stipresnis.
Kodėl pasirinkai Londoną, o ne Niujorką ar kokį kitą miestą?
Londonas arti Lietuvos. Niujorkas toli, už Atlanto, iš ten negalėčiau dažnai parvažiuoti namo. Londoną visada laikiau pasaulio kultūros centru. Dar man labai svarbu, kad šis miestas turi gilias teatro tradicijas. Taip pat čia yra judesio, daug žmonių, renginių – to Lietuvoje man trūko. Nepatinka tik kad laikas bėga daug greičiau nei Lietuvoje, gyvenimo tempas daug greitesnis
Vis labiau norisi ramybės... Grįžęs į Vilnių pailsiu nuo metro, nuo žmonių gausos... Vietiniai turbūt įpratę susigrūdę kaip saloje gyventi. Kai buvau jaunesnis, man taip pat patiko žmonių maišalynėje maltis...Čia ir alinėse susigrūdę, susispaudę visi stovi ir jiems faina...
Konkurencija tarp aktorių didelė?
Konkurencija – žiauri. Londone daug gabių žmonių iš viso pasaulio siekia išbandyti save, tačiau dažnai jie pavargsta bandyti, nusispjauna, eina daryti kitų darbų – juk iš kažko reikia gyventi... Labai svarbu nepalūžti ir nepasiduoti, kai nesiseka. Kiek buvo atrankų, filmavimų, man sekėsi gerai, todėl manau, kad turiu tęsti, jei pradėjau.
Anuomet į Londoną važiavai lyg į niekur – ne lankyti kokius aktorystės kursus ar pradėti vasaros studijas?
Ne, neturėjau jokių konkrečių planų. Mokslai mums buvo labai brangūs, nes Lietuva dar nebuvo Europos Sąjungos narė. Tiesą pasakius, mūsų Muzikos akademijos muštras yra labai geras, vargu ar kursai ką nors daugiau duotų.
Teko pradėti nuo juodo darbo ir pamiršti, kad buvai televizijos žvaigždė?
O kaip kitaip? Viską turėjau pradėti iš naujo ir pačioje pradžioje išvis pamiršti aktorystę. Reikėjo persilaužti, perlipti per save. Sunkiausia sekėsi pamiršti, kuo buvau, – įpročius, kaprizus, kurių prisirankiojau televizijoje.
Kokį darbą dirbai?
Nesvarbu. Buvo daug įvairiausio mėšliuko....
Nekildavo minčių, kad viskas nusibodo, važiuoju namo?
Kildavo, ir ne kartą. Kuo toliau, tuo dažniau... Trūksta normalių atostogų, norėčiau kokiems trims mėnesiams grįžti į Lietuvą. Ko gero, šią vasarą pavyks tą padaryti, nes esu gavęs pasiūlymą čia padirbėti.
Kas iš pradžių svetimame mieste buvo sunkiausia?
Sunkiausia – su darbais. Bet buvo žmonių, kurie padėjo. Lietuviai, aišku. Pažįstami nuo mokyklos laikų, čia gyvenantys po dešimt metų, jų draugai. Iš pradžių visi atvykę mūsiškiai glaudžiasi prie lietuvių. Vėliau supratau, kad reikia atsiskirti, gyventi savo gyvenimą. Čia yra savotiškas lietuvių getas, kuriam priklauso tik tautiečiai, jie bendrauja tik tarpusavyje. Jei per ilgai jame užsibūni, nebeini į priekį, pamiršti savo tikslus, kyla visokių pagundų – linksmybės, vakarėliai... Iš pradžių to tikrai buvo. Tačiau dabar visi kažkaip suaugome ir nebeliko tam noro.
Šiuo metu butą nuomojiesi jaukiame Chiswick rajone, netoli centrinės Londono dalies, su drauge lietuvaite.
Draugė prašė apie ją nekalbėti.
Moterų dėmesio Londone, ko gero, sulauki?
Žinoma! Man visada buvo paprasta su moterimis. Pastangų nereikia dėti. Be abejo, moterims svarbi ne tik išvaizda – neturėdamas proto, sąmojo, vargu ar jau taip greitai sudominsi. Nors, žinoma, visos greičiau limpa prie saldesnio medaus ar gražesnės gėlelės....
Išvaizda tau padeda atidaryti tam tikras duris?
Negaliu sakyti, kad nepadeda. Dažnai taip ir sakoma, kad gražiems labiau sekasi. Išvaizda dažnai ir sienas pramuša. Paskui eina profesionalumas ir kiti dalykai, dėl kurių tą grožį išnaudoji.
Ar tėvai – aktoriai Regimantas Adomaitis ir Eugenija Bajorytė – palaiko tavo sprendimą gyventi čia?
Aišku, jie nori, kad būčiau šalia, jiems būna labai liūdna, kai grįžtu ir netrukus vėl išvažiuoju. Bet kiekviena karta patiria savų išbandymų, aš pasirinkau šį. Kol kas ir jie turi jėgų gyventi patys, ir aš jų turiu bandyti, tad reikia eiti iki galo.
Dažnai juos aplankai?
Štai reklamos projektas Latvijoje neplanuotai buvo numetęs į Lietuvą, o šiaip paprastai kas pusę metų. Nesu toks turtingas, kad galėčiau tą daryti dažniau. Tėvus kviečiau atvažiuoti. Tėvelis su spektakliu „Maskaradas“ buvo atvykęs į Oksfordą, susitikome, mamytė čia dar nebuvo.
Kodėl vienintelis iš trijų brolių nusekei tėvų pėdomis ir pasirinkai aktorystę?
Mama šiam pasirinkimui priešinosi. Pati būdama aktorė puikiai žinojo, kokia nelengva ši profesija. Iš tiesų tėvai mane vaikystėje dažniausiai tampėsi kartu į gastroles ir filmavimus po visą Lietuvą, nes nėjau į darželį, o abu broliai – vyresnis ir jaunesnis – jį lankė, todėl neaugo užkulisiuose kaip aš. Gal todėl tik mane teatras, kinas vaikystėje taip užbūrė, kad nusprendžiau studijuoti aktorystę. Filmavimai vykdavo net mūsų namuose. Atsimenu, ir aš viename filme netikėtai patekau į kadrą. Buvo kartojama scena, kaip aktoriui iš rankų vis išslysta telefono ragelis, o aš mažas sėdėjau ir galvojau: jeigu jam taip nesiseka jo išlaikyti, einu padėsiu. Taip ir padariau..
Aktorystė yra mano kraujyje. Kad ir nedirbi to darbo, kažkoks jausmas kyla iš vidaus gelmių ir beprotiškai norisi scenos. Kažkada mano tėvas interviu vienai Rusijos televizijai pasakė: „Su teatru, kaip ir su meile – nežinai, kas yra, bet kažkas tokio stipraus ir protu nesuvokiamo, kad norisi vaidinti...“ Scena ir kinas yra mano gyvenimo tikslas. Norėčiau, kad man grįžus į Lietuvą ir kino būtų daugiau, ir teatro gyvenime dažniau dalyvaučiau. Į kaimyninių šalių, ypač Rusijos, projektus irgi nespjausiu, ten tokia galinga rinka.
Tai gal iš karto reikėjo į Maskvą važiuoti.
Maskvoje Adomaičio pavardė irgi gerai žinoma, o man norėjosi pačiam prasimušti ir suprasti, kaip viskas iš tikrųjų nelengva. Kaip mano tėvams nebuvo lengva prasimušti. Todėl čia ir važiavau. Viską norėjau pasiekti pats, išbandyti save. Tai – adrenalinas. Tačiau dabar jau degu noru imtis rimtų projektų. Laikas bėga žvėriškai greitai, nebegaliu sėdėti vietoje ir dirbti tik tam, kad pragyvenčiau.
Ką veiki laisvalaikiu?
Vaikštau žiūrėti klasikos į Britų filmų institutą, mėgstu šiaip vaikštinėti po miestą, stebėti žmones, kartais apsilankau privačiuose draugų vakarėliuose. Daugiausia jų lietuviai, bet yra ir britų. Nematau skirtumo, su kuo bendrauti. Vienas iš būdų greičiau pasiekti tikslus – eiti ir bendrauti su teatro bohema. Bet patį tai gali labai nuvalkioti. Dažniausiai visi aušina burnas, daug žada, bet iš to jokios naudos, niekas neskuba padėti, kiekvienas pirmiausia kovoja už save, o šioje šalyje vietos po saule visiems sunkiai užtenka.... Tiesą pasakius, nelabai turiu laisvo laiko, daugiausia jo suryja darbas. Kai daug dirbu, kad turėčiau stogą virš galvos, nebelieka laiko aktorystei, tikslui. Taip ir sukasi uždaras ratas. Vakarais nebūna nei jėgų, nei noro dar ką nors daryti... Būdavo dienų, kai dirbdavau ir po aštuoniolika valandų per parą, o paskui – tik miegoti. Tačiau dabar visą laisvą laiką skiriu naujam projektui. Jaučiu, jis bus sėkmingas.
Gediminą sutinku Londone, prie „Covent Garden“ metro stoties. Jis išsiskiria iš nuolat čia besibūriuojančios minios – aukštas, sportiškas, simpatiškas. Matau, kaip susižavėjimo kupinais žvilgsniais jį nužiūri dvi šalia stovinčios britės… Gediminas smarkiai peršalęs, sako ką tik grįžęs iš Latvijos, kur filmavosi alaus reklamai ir pučiant žvarbiam vėjui visą naktį vaidino esąs karštame Ispanijos paplūdimyje…
Kodėl prieš penkerius metus atvykai į Londoną?
Važiavau įrodyti sau, kad čia galiu nuveikti ką nors reikšminga profesinėje srityje. Lietuvoje žmonėms neatrodė, kad turiu talentą, kad pats galiu kažko pasiekti. Esu girdėjęs tokių pasakymų, kad Lietuvoje Adomaičiui vietos nėra.
O man visada atrodė, kad žinomų tėvų vaikams siekti karjeros lengviau...
„Lengviau“ tai yra blogiau. Iš tiesų mane labai išlepino televizija, reikėjo atsikratyti kaprizų, reikėjo perlaužti save ir kad gyvenimas mane aplaužytų... Kad tada būčiau galėjęs tapti geru aktoriumi... Apsispręsti buvo nelengva, bet išvažiavau ir visai nesigailiu. Šita patirtis man itin naudinga. Manau, Lietuvoje būčiau užsisėdėjęs vietoje, užsistovėjęs ir parūgęs... Čia iš tiesų patyriau daugybę išgyvenimų, iš smegenų visiškai išsitrynė buvusio gyvenimo likučiai. Žinomų tėvų vaikams daugeliu atvejų būna lengviau, bet dažnai jie nesupranta, kad būtent tai juos ir gadina. Jau vien spauda išlepina trimituodama, jog tai – garsaus tėvo sūnus ar panašiai, ir rašydama tik todėl, kad reikšmingi yra to žmogaus tėvai, bet ne jis pats. Tada nesuvokiama realybės, susireikšmina ir pradedama kalbėti: aš čia toks ir toks, mano tėvas tas ir tas....
Sėkmingai dirbai televizijoje, bet staiga ėmei ir nusprendei, kad tau tai nepatinka?
Nebuvo ta mano karjera tokia jau sėkminga. Atėjo metas, kai nusprendžiau, kad noriu nugalėti save ir padaryti, ko dar niekas nėra padaręs. Skatino jaunatviškas maksimalizmas – aš ir pats viską galiu, be žinomų tėvų... Ir išvažiavau.
Pavyko?
Dar ne. Vadovaujuosi principu: atėjau, pamačiau, nugalėjau. Kol kas tik atėjau ir pamačiau, dar turiu nugalėti. O tam reikia daug laiko ir daug darbo.
Ką tau reiškia nugalėti?
Įrodyti, kad viskas įmanoma. Šiuo metu su buvusiu kurso draugu Modestu Pavydžiu dirbame prie projekto, kurio idėja kilo man. Jei tai taps realybe ir iki Naujųjų metų pavyks jį įgyvendinti, žengsime labai didelį žingsnį į priekį. Tai bus spektaklis anglų kalba, kuriame vaidins du žmonės. Jau rimtai dirbame su tekstais, tačiau kol kas negaliu daug apie jį kalbėti. Dar laukia ilgi derinimai dėl autoriaus teisių ir kita. Tikiuosi, po šio spektaklio manimi susidomės žmonės iš kino pramonės, teatro pasaulio. Tai ir bus mano pergalė. Jei taip ir atsitiks, būsiu labai laimingas, galėsiu spjauti į viską ir važiuoti dirbti į Lietuvą.
Jeigu nepasiseks, mėginsi dar kartą?
Nežinau, kiek turėsiu jėgų. Šiuo metu tikiu būsimo spektaklio sėkme, žinau, kad nauji veidai, o ypač šiuo metu iš Rytų Europos, čia laukiami ir įdomūs, kad yra terpė, kurioje galima save realizuoti, padirbėti ir įgyti patirties.
Vadinasi, apie aktoriaus karjerą Londone nesvajoji, jei ketini grįžti į Lietuvą?
Į viską žiūriu realiai. Karjera priklauso nuo daugelio aplinkybių ir sėkmės. Spektakliu noriu sau įrodyti, kad galų gale esu jau subrendęs ir scenai. Tai padaryti Lietuvoje man sunkiai sekėsi. Išties dabar toks metas, kai atsiranda daug įvairių projektų. Kaip sako Lietuvoje man atstovaujanti „Aktorių agentūra“, būna taip, kad niekam nereikia, nereikia, o paskui staigiai visiems prireikia... Londone agento dar neturiu, bet priklausau didelei agentūrai, kuri yra tarsi tarpininkas, lyg laiptelis pradedančiam aktoriui. Jos katalogus, klipus žiūri naujų veidų ieškantys agentai. Taip ratas ir įsisuka.
Ar čia jau esi vaidinęs teatro scenoje?
Dar ne, tik studentų filmuose. Bet to reikia norint parodyti, kad sugebi, kalbi angliškai, o paskui gali kaupti savo darbų bazę. Lietuvoje vaidinau spektakliuose „Meilė ir mirtis Veronoje“, Gintaro Varno „Publikoje“, diplominiame spektaklyje. Pats jaučiau, kad man nelabai sekėsi, ir žinau priežastį – trūko smarvės. Vidinės smarvės, kurios reikia scenai. Trūko išgyvenimų, o čia jų patyręs tapau stipresnis.
Kodėl pasirinkai Londoną, o ne Niujorką ar kokį kitą miestą?
Londonas arti Lietuvos. Niujorkas toli, už Atlanto, iš ten negalėčiau dažnai parvažiuoti namo. Londoną visada laikiau pasaulio kultūros centru. Dar man labai svarbu, kad šis miestas turi gilias teatro tradicijas. Taip pat čia yra judesio, daug žmonių, renginių – to Lietuvoje man trūko. Nepatinka tik kad laikas bėga daug greičiau nei Lietuvoje, gyvenimo tempas daug greitesnis
Vis labiau norisi ramybės... Grįžęs į Vilnių pailsiu nuo metro, nuo žmonių gausos... Vietiniai turbūt įpratę susigrūdę kaip saloje gyventi. Kai buvau jaunesnis, man taip pat patiko žmonių maišalynėje maltis...Čia ir alinėse susigrūdę, susispaudę visi stovi ir jiems faina...
Konkurencija tarp aktorių didelė?
Konkurencija – žiauri. Londone daug gabių žmonių iš viso pasaulio siekia išbandyti save, tačiau dažnai jie pavargsta bandyti, nusispjauna, eina daryti kitų darbų – juk iš kažko reikia gyventi... Labai svarbu nepalūžti ir nepasiduoti, kai nesiseka. Kiek buvo atrankų, filmavimų, man sekėsi gerai, todėl manau, kad turiu tęsti, jei pradėjau.
Anuomet į Londoną važiavai lyg į niekur – ne lankyti kokius aktorystės kursus ar pradėti vasaros studijas?
Ne, neturėjau jokių konkrečių planų. Mokslai mums buvo labai brangūs, nes Lietuva dar nebuvo Europos Sąjungos narė. Tiesą pasakius, mūsų Muzikos akademijos muštras yra labai geras, vargu ar kursai ką nors daugiau duotų.
Teko pradėti nuo juodo darbo ir pamiršti, kad buvai televizijos žvaigždė?
O kaip kitaip? Viską turėjau pradėti iš naujo ir pačioje pradžioje išvis pamiršti aktorystę. Reikėjo persilaužti, perlipti per save. Sunkiausia sekėsi pamiršti, kuo buvau, – įpročius, kaprizus, kurių prisirankiojau televizijoje.
Kokį darbą dirbai?
Nesvarbu. Buvo daug įvairiausio mėšliuko....
Nekildavo minčių, kad viskas nusibodo, važiuoju namo?
Kildavo, ir ne kartą. Kuo toliau, tuo dažniau... Trūksta normalių atostogų, norėčiau kokiems trims mėnesiams grįžti į Lietuvą. Ko gero, šią vasarą pavyks tą padaryti, nes esu gavęs pasiūlymą čia padirbėti.
Kas iš pradžių svetimame mieste buvo sunkiausia?
Sunkiausia – su darbais. Bet buvo žmonių, kurie padėjo. Lietuviai, aišku. Pažįstami nuo mokyklos laikų, čia gyvenantys po dešimt metų, jų draugai. Iš pradžių visi atvykę mūsiškiai glaudžiasi prie lietuvių. Vėliau supratau, kad reikia atsiskirti, gyventi savo gyvenimą. Čia yra savotiškas lietuvių getas, kuriam priklauso tik tautiečiai, jie bendrauja tik tarpusavyje. Jei per ilgai jame užsibūni, nebeini į priekį, pamiršti savo tikslus, kyla visokių pagundų – linksmybės, vakarėliai... Iš pradžių to tikrai buvo. Tačiau dabar visi kažkaip suaugome ir nebeliko tam noro.
Šiuo metu butą nuomojiesi jaukiame Chiswick rajone, netoli centrinės Londono dalies, su drauge lietuvaite.
Draugė prašė apie ją nekalbėti.
Moterų dėmesio Londone, ko gero, sulauki?
Žinoma! Man visada buvo paprasta su moterimis. Pastangų nereikia dėti. Be abejo, moterims svarbi ne tik išvaizda – neturėdamas proto, sąmojo, vargu ar jau taip greitai sudominsi. Nors, žinoma, visos greičiau limpa prie saldesnio medaus ar gražesnės gėlelės....
Išvaizda tau padeda atidaryti tam tikras duris?
Negaliu sakyti, kad nepadeda. Dažnai taip ir sakoma, kad gražiems labiau sekasi. Išvaizda dažnai ir sienas pramuša. Paskui eina profesionalumas ir kiti dalykai, dėl kurių tą grožį išnaudoji.
Ar tėvai – aktoriai Regimantas Adomaitis ir Eugenija Bajorytė – palaiko tavo sprendimą gyventi čia?
Aišku, jie nori, kad būčiau šalia, jiems būna labai liūdna, kai grįžtu ir netrukus vėl išvažiuoju. Bet kiekviena karta patiria savų išbandymų, aš pasirinkau šį. Kol kas ir jie turi jėgų gyventi patys, ir aš jų turiu bandyti, tad reikia eiti iki galo.
Dažnai juos aplankai?
Štai reklamos projektas Latvijoje neplanuotai buvo numetęs į Lietuvą, o šiaip paprastai kas pusę metų. Nesu toks turtingas, kad galėčiau tą daryti dažniau. Tėvus kviečiau atvažiuoti. Tėvelis su spektakliu „Maskaradas“ buvo atvykęs į Oksfordą, susitikome, mamytė čia dar nebuvo.
Kodėl vienintelis iš trijų brolių nusekei tėvų pėdomis ir pasirinkai aktorystę?
Mama šiam pasirinkimui priešinosi. Pati būdama aktorė puikiai žinojo, kokia nelengva ši profesija. Iš tiesų tėvai mane vaikystėje dažniausiai tampėsi kartu į gastroles ir filmavimus po visą Lietuvą, nes nėjau į darželį, o abu broliai – vyresnis ir jaunesnis – jį lankė, todėl neaugo užkulisiuose kaip aš. Gal todėl tik mane teatras, kinas vaikystėje taip užbūrė, kad nusprendžiau studijuoti aktorystę. Filmavimai vykdavo net mūsų namuose. Atsimenu, ir aš viename filme netikėtai patekau į kadrą. Buvo kartojama scena, kaip aktoriui iš rankų vis išslysta telefono ragelis, o aš mažas sėdėjau ir galvojau: jeigu jam taip nesiseka jo išlaikyti, einu padėsiu. Taip ir padariau..
Aktorystė yra mano kraujyje. Kad ir nedirbi to darbo, kažkoks jausmas kyla iš vidaus gelmių ir beprotiškai norisi scenos. Kažkada mano tėvas interviu vienai Rusijos televizijai pasakė: „Su teatru, kaip ir su meile – nežinai, kas yra, bet kažkas tokio stipraus ir protu nesuvokiamo, kad norisi vaidinti...“ Scena ir kinas yra mano gyvenimo tikslas. Norėčiau, kad man grįžus į Lietuvą ir kino būtų daugiau, ir teatro gyvenime dažniau dalyvaučiau. Į kaimyninių šalių, ypač Rusijos, projektus irgi nespjausiu, ten tokia galinga rinka.
Tai gal iš karto reikėjo į Maskvą važiuoti.
Maskvoje Adomaičio pavardė irgi gerai žinoma, o man norėjosi pačiam prasimušti ir suprasti, kaip viskas iš tikrųjų nelengva. Kaip mano tėvams nebuvo lengva prasimušti. Todėl čia ir važiavau. Viską norėjau pasiekti pats, išbandyti save. Tai – adrenalinas. Tačiau dabar jau degu noru imtis rimtų projektų. Laikas bėga žvėriškai greitai, nebegaliu sėdėti vietoje ir dirbti tik tam, kad pragyvenčiau.
Ką veiki laisvalaikiu?
Vaikštau žiūrėti klasikos į Britų filmų institutą, mėgstu šiaip vaikštinėti po miestą, stebėti žmones, kartais apsilankau privačiuose draugų vakarėliuose. Daugiausia jų lietuviai, bet yra ir britų. Nematau skirtumo, su kuo bendrauti. Vienas iš būdų greičiau pasiekti tikslus – eiti ir bendrauti su teatro bohema. Bet patį tai gali labai nuvalkioti. Dažniausiai visi aušina burnas, daug žada, bet iš to jokios naudos, niekas neskuba padėti, kiekvienas pirmiausia kovoja už save, o šioje šalyje vietos po saule visiems sunkiai užtenka.... Tiesą pasakius, nelabai turiu laisvo laiko, daugiausia jo suryja darbas. Kai daug dirbu, kad turėčiau stogą virš galvos, nebelieka laiko aktorystei, tikslui. Taip ir sukasi uždaras ratas. Vakarais nebūna nei jėgų, nei noro dar ką nors daryti... Būdavo dienų, kai dirbdavau ir po aštuoniolika valandų per parą, o paskui – tik miegoti. Tačiau dabar visą laisvą laiką skiriu naujam projektui. Jaučiu, jis bus sėkmingas.
