„Tikrai žinau, ko nemoku. To ir nedarau. Niekada nedainuočiau ir nešokčiau. Bet vaidinti?! Gal mano viduje tūno neatskleistas talentas?“ – šmaikštauja verslininkas Gediminas Juodeika, kurį greitai išvysime naujai kuriamame TV seriale.
Po dešimties metų pertraukos nugalėjo televizijos ilgesys?
Neslėpsiu. Vis dar jaučiu nostalgiją tų laikų, kai vedžiau TV laidas „Tai bent šeimynėlė“, „Milijonierius“. Jau nekalbu apie kitus mažus TV projektėlius.
Kaip krepšininkai mėgsta kartoti, jog geriausios rungtynės dar nesužaistos, taip aš pasakyčiau, kad geriausios laidos dar nesukūriau.
Turite savo verslą. Spėtumėte dar ir laidą vesti?
Esu nenustygstantis. Mėgstu iššūkius, pasvertą riziką. Kitaip nebūčiau sutikęs dalyvauti realybės šou „XXL“. Jei ko nors imuosi, tai iš peties. Jaučiu, kad dar galėčiau kažką įdomaus nuveikti, gal net sukurti savo laidą. Dabar televizijoje tiek visokių projektų, o gerus ant pirštų gali suskaičiuoti.
Be abejo, į save žvelgiu kritiškai. Nesu toks jaunas kaip tada, ir įgūdžiai ne tie, bet... Nemažai patirties įgijau, kai ėmiausi šeiminio restoranų verslo. Manau, kad galėčiau sukurti visai neblogą kulinarinį šou.
Ar tiesa, kad filmuositės R. Skaisgirio kuriamame seriale „Moterų alėja“?
Tiesa, bent jau turiu vilties, kad genialus TV serialų scenaristas Alvydas Šlepikas ir man sukurs tinkamą vaidmenį. Sakoma, žmogaus galimybės neribotos. O kaip jas atrasi, jei net nemėginsi (šypsosi). Na, o serialo pavadinimas „Moterų alėja“ dar negalutinis, greičiausiai keisis.
Viename interviu prasitarėte, jog pats įsiprašėte vaidinti?..
Iš pradžių TV serialų kūrėjas Rolandas Skaisgirys manyje neįžvelgė aktoriaus talento (juokiasi). Viskas įvyko spontaniškai. Kartą atsitiktinai susitikome ir pasiteiravau, kaip sekasi. Jis užsiminė, jog ketina kurti serialą apie Kauną ir kauniečius. Kai paklausiau, kuo galėčiau būti naudingas, iš kalbos išėjo, kad reikia žmogaus, kuris pasirūpintų organizaciniais reikalais kuriant filmą. Kadangi gyvenu Kaune, turiu senų pažinčių ir ryšių, sutikau pagelbėti. Dabar juokaudamas sakau, jog tapau prodiuserio asistentu (šypsosi).
Pritrūko aktorių?..
Sumanymas yra toks, kad šiame seriale vaidintų kauniečiai aktoriai, visa filmavimo grupė būtų iš šio miesto. Taip pat vyko ir neprofesionalių aktorių atranka. Pamaniau, kodėl nepamėginus, juolab kad man patinka išbandyti tai, kas nauja. Taigi vieną dieną Rolandui ir sakau: „Gal ir man atsirastų koks vaidmuo? Jei neatsiskleistų mano aktoriniai gebėjimai (į profesionalus, gink Dieve, nepretenduoju), trečioje serijoje mane galės nušauti ar kitu būdu nudaigoti (kvatoja)“. Serialuose keisti siužetą nesudėtinga. Vieni aktoriai, žiūrėk, į užsienį išvažiuoja, kiti miršta ar dar kas nors jiems atsitinka.
Nesibaiminate?..
Sakoma, bijai vilko – neik į mišką. Džiaugiuosi, kad man leido pamėginti. Tai – didžiulė atsakomybė. Ir Rolandas, ir Alvydas yra reiklūs, tikri profesionalai. Žinau, kad reikės pasistengti, nes jie nelaikys filmavimo aikštelėje žmogaus vien dėl gražių akių (kvatoja). Manau, per savo netrumpą gyvenimą įgijau šiokios tokios patirties. Buvau ir žinomas, ir nežinomas. Buvo laikas, kai turėjau pinigų ir kai kišenėse vėjai švilpavo. Tų etapų būta visokių. Kaip ir kiekvienas mirtingasis patyriau ir pakilimų, ir nuosmukių. Tad giliai širdyje viliuosi, jog nebūsiu lėkštas ir neįdomus personažas.
Koks vaidmuo jums teks šiame seriale?
Apie siužetą negaliu pernelyg atvirauti, nes tebevyksta kūrybos procesas. Jei atvirai, kol kas savo vaidmens net neįsivaizduoju. Alvydas jį dar tik kuria. Tikiuosi, kad teks vaidinti sau artimesnį personažą. Tokį našlaitį kaip aš (juokiasi). Geriau jau būčiau seriale geriukas. Profesionalams vieni niekai įsikūnyti į įvairių charakterių personažus, o man vaidinti blogiuką būtų kur kas sunkiau.
O kaip į jūsų aktorinius eksperimentus reagavo žmona?
Jurgita jau seniai nereaguoja į mano iššūkius. Priprato prie mano eksperimentų. Jei atvirai, man labai trūko kūrybinio proceso. Nors kurti savo verslą irgi yra savotiška kūryba, bet ne tas. Gyvenimas – nenuspėjamas dalykas. Man seniai kirbėjo mintis imtis kokio nors projekto, kažko nauja, nedavė ramybės kūrybos ilgesys. Nuo savo prigimties nepabėgsi. Net išėjęs iš televizijos sekiau, kas kur vyksta, stengiausi būti įvykių sūkuryje.
Į mūsų su žmona restoraną dažnai atvyksta scenos ir televizijos garsenybės. Ir ne tik koncertuoti, bet ir paragauti patiekalų. Smagu, kad jiems patinka, kad jie grįžta dar kartą.
Jūsų restorane lankėsi ir garsus rusų dainininkas Filipas Kirkorovas. Turbūt nemažai prakaito išliejote, kad įtiktumėte tokiai įnoringai žvaigždei?
Tiesą sakant, šiek tiek nerimavome visi. Bet, pasirodo, žvaigždės – paprasti žmonės. Ir Borisas Moisejevas, ir Filipas Kirkorovas nekėlė ypatingų reikalavimų, neužsisakė nieko išskirtinio, ko neturėtume. Nors buvome pasiruošę įvairiausių gėrimų, net prestižiškiausios rusiškos degtinės, jie nė lašo alkoholio į burną neėmė. Kaip rusai sako, „pa dušam“ pasikalbėjome. Manau, išvyko patenkinti.
Kuo daugiau garsenybių apsilanko, tuo daugiau įgyjame patirties. Dabar galėtume priimti kad ir patį prezidentą (šypsosi). Mūsų restorane gimtadienius šventė ir Mino, ir R. Cicinas.
Jūsų restorane vyrauja rusiška virtuvė?
Ne. Pakeitėme valgiaraštį, kuris buvo iki mums įsigyjant „Legendą“. Ruošiame įvairiausius patiekalus. Galima užsisakyti nuo įmantriausių valgių iki šviežių lašinių, ko negausi jokiame kitame restorane. O mūsų bulvių košė it naminė. Bent jau taip tvirtina lankytojai.
Gal pats kuriate ir patiekalų receptus?
Ne, receptų dar nekuriu, bet jau galėčiau. Išlavinau skonį. Esu reiklus darbuotojams, su žmona stengiamės, kad kiekvienas čia jaustųsi kaip namuose. Vienuolikametis sūnus Mykolas irgi padeda. Jis po mokyklos čia ruošia pamokas, o kai būna daugiau klientų, padeda nurinkti indus. Tegul semiasi patirties, juk ateityje galbūt šis verslas atiteks jam.
Dažnai ir pats aptarnauju restorano svečius. Prižiūriu, kad viskas būtų šviežia, šilta, ragauju patiekalus. Ir ne tik ragauju! Man vieno šaukšto neužtenka. Paskui baisu lipti ant svarstyklių. Bet jei nori būti lieknas ir išlaikyti formas, reikia arba amžinai vaikščioti alkanam, gurgiančiu pilvu, arba valgyti neskanų maistą. Turint restoraną sunku išlaikyti pusiausvyrą (šypsosi). Vien salotomis gyvas nebūsi. Vis dar turiu silpnybę „steikui“, strutienai. Ką jau čia meluosi – mėgstu sočiai pavalgyti.
Krizė, rodos, jums negresia?
Dabar visi kalba apie bankrotą, o mes ketiname plėstis. Su žmona norime įsigyti antrą restoraną. Nors dabar krizė, kažkaip išgyvename ir nesiskundžiame. Gal todėl, jog stengiamės, kad kiekvienas klientas būtų aptarnautas kaip garsiausia žvaigždė. Kad ne tik skaniai pavalgytų, atvertų kulinarines erdves, bet ir gautų peno „dūšiai“. Kviečiame garsius atlikėjus, rengiame įvairias akcijas, vakarones. Mūsų restoranas skirtas brandesnio amžiaus žmonėms, žiūrime, ką įleidžiame, ypač rūpinamės klientų saugumu.
Kaip du verslininkai išsitenka po vienu stogu?
Nors sakoma, jei nori susipykti su „antrąja puse“, kurk bendrą verslą, mes tą krizę jau išgyvenome. Mūsų santykiai patikrinti laiko. Iš pradžių visko buvo, kaip ir visose šeimose. Kiekvienas su savo idėjomis, pasiūlymais... Nenorėdavome nusileisti, kol pagaliau supratome, jog abiem rūpi tas pats. Tai mus dar labiau suartino.
Žmona –mūsų verslo kertinis akmuo, restorano direktorė. Ji rūpinasi, kur šviežesnių produktų nupirkti, kaip skaniai paruošti valgį, o aš atsakingas už pramoginę, kultūrinę pusę. Nors dirbame kartu, dažnai per dieną net nepasimatome, kiekvienas esame užimtas savais reikalais. Tad vakare susėdę aptariame dienos įspūdžius, darbo temos net lovoje nėra išimtis. Dabar mūsų gyvenimas yra šis restoranas. Išmokome dirbti kartu.
Pastebėjau, jog net žiūrėdami filmą pastebime detales, kurių paprastas žiūrovas nė neakcentuotų. Sakau: ar tu matei, kaip paserviruotas stalas, kokios staltiesės, kokios kompozicijos? Spėliojame, iš ko ruoštas vienas ar kitas patiekalas. Neskaičiuojame darbo valandų, nes dirbame dėl savęs, dėl klientų. Šis verslas suteikia stabilumo, kurio taip trūksta gyvenime ir kurio kol kas negali garantuoti valstybė.
Nors esate užimtas verslo reikalais, jūsų širdis nerimsta. Gal netrukus jus išvysime ir „Žvaigždžių duetuose“?..
Senais gerais laikais garsus kompozitorius G. Zujus man pasakė: „Yra žmonių, kuriems patariu, jei gali nedainuoti, kad nedainuotų. Ir yra žmonių, kuriems sakau: tu negali dainuoti.“ Aš buvau iš pastarųjų (šypsosi). Taigi esu savikritiškas. Ką padarysi, jei jau dramblys ant ausies užlipo... Bet yra begalė sričių, kuriose dar norėčiau save išmėginti.
Pavasaris, sakoma, gandrų metas. Ar apie šeimos pagausėjimą negalvojate?
Galbūt ir į mūsų namus užsuks gandrai. Būtų laikas. Tačiau, kaip sakoma, neperšokęs per duobę nesakyk „op“. Pagyvensim, pamatysim.
Esate prietaringas?
Kai kurie įvykiai priverčia kitaip pažvelgti į gyvenimą, perkainoti vertybes.
Niekada nepamiršiu, kai po laidos „Nerealieji“ filmavimo vėlai važiavome namo ir patekome į avariją. Iš automobilio nieko neliko, o žmona atsipirko nubrozdinimais, man lūžo keletas šonkaulių. Nors gyvenime lengva ranka negavau nieko, supratau, jog turime angelą sargą. Kad kritiniais atvejais, kai būna ypač sunku, kažkas padeda iš aukščiau. Todėl negaliu skųstis. Ėmiau filosofiškiau žvelgti į gyvenimą.
Po dešimties metų pertraukos nugalėjo televizijos ilgesys?
Neslėpsiu. Vis dar jaučiu nostalgiją tų laikų, kai vedžiau TV laidas „Tai bent šeimynėlė“, „Milijonierius“. Jau nekalbu apie kitus mažus TV projektėlius.
Kaip krepšininkai mėgsta kartoti, jog geriausios rungtynės dar nesužaistos, taip aš pasakyčiau, kad geriausios laidos dar nesukūriau.
Turite savo verslą. Spėtumėte dar ir laidą vesti?
Esu nenustygstantis. Mėgstu iššūkius, pasvertą riziką. Kitaip nebūčiau sutikęs dalyvauti realybės šou „XXL“. Jei ko nors imuosi, tai iš peties. Jaučiu, kad dar galėčiau kažką įdomaus nuveikti, gal net sukurti savo laidą. Dabar televizijoje tiek visokių projektų, o gerus ant pirštų gali suskaičiuoti.
Be abejo, į save žvelgiu kritiškai. Nesu toks jaunas kaip tada, ir įgūdžiai ne tie, bet... Nemažai patirties įgijau, kai ėmiausi šeiminio restoranų verslo. Manau, kad galėčiau sukurti visai neblogą kulinarinį šou.
Ar tiesa, kad filmuositės R. Skaisgirio kuriamame seriale „Moterų alėja“?
Tiesa, bent jau turiu vilties, kad genialus TV serialų scenaristas Alvydas Šlepikas ir man sukurs tinkamą vaidmenį. Sakoma, žmogaus galimybės neribotos. O kaip jas atrasi, jei net nemėginsi (šypsosi). Na, o serialo pavadinimas „Moterų alėja“ dar negalutinis, greičiausiai keisis.
Viename interviu prasitarėte, jog pats įsiprašėte vaidinti?..
Iš pradžių TV serialų kūrėjas Rolandas Skaisgirys manyje neįžvelgė aktoriaus talento (juokiasi). Viskas įvyko spontaniškai. Kartą atsitiktinai susitikome ir pasiteiravau, kaip sekasi. Jis užsiminė, jog ketina kurti serialą apie Kauną ir kauniečius. Kai paklausiau, kuo galėčiau būti naudingas, iš kalbos išėjo, kad reikia žmogaus, kuris pasirūpintų organizaciniais reikalais kuriant filmą. Kadangi gyvenu Kaune, turiu senų pažinčių ir ryšių, sutikau pagelbėti. Dabar juokaudamas sakau, jog tapau prodiuserio asistentu (šypsosi).
Pritrūko aktorių?..
Sumanymas yra toks, kad šiame seriale vaidintų kauniečiai aktoriai, visa filmavimo grupė būtų iš šio miesto. Taip pat vyko ir neprofesionalių aktorių atranka. Pamaniau, kodėl nepamėginus, juolab kad man patinka išbandyti tai, kas nauja. Taigi vieną dieną Rolandui ir sakau: „Gal ir man atsirastų koks vaidmuo? Jei neatsiskleistų mano aktoriniai gebėjimai (į profesionalus, gink Dieve, nepretenduoju), trečioje serijoje mane galės nušauti ar kitu būdu nudaigoti (kvatoja)“. Serialuose keisti siužetą nesudėtinga. Vieni aktoriai, žiūrėk, į užsienį išvažiuoja, kiti miršta ar dar kas nors jiems atsitinka.
Nesibaiminate?..
Sakoma, bijai vilko – neik į mišką. Džiaugiuosi, kad man leido pamėginti. Tai – didžiulė atsakomybė. Ir Rolandas, ir Alvydas yra reiklūs, tikri profesionalai. Žinau, kad reikės pasistengti, nes jie nelaikys filmavimo aikštelėje žmogaus vien dėl gražių akių (kvatoja). Manau, per savo netrumpą gyvenimą įgijau šiokios tokios patirties. Buvau ir žinomas, ir nežinomas. Buvo laikas, kai turėjau pinigų ir kai kišenėse vėjai švilpavo. Tų etapų būta visokių. Kaip ir kiekvienas mirtingasis patyriau ir pakilimų, ir nuosmukių. Tad giliai širdyje viliuosi, jog nebūsiu lėkštas ir neįdomus personažas.
Koks vaidmuo jums teks šiame seriale?
Apie siužetą negaliu pernelyg atvirauti, nes tebevyksta kūrybos procesas. Jei atvirai, kol kas savo vaidmens net neįsivaizduoju. Alvydas jį dar tik kuria. Tikiuosi, kad teks vaidinti sau artimesnį personažą. Tokį našlaitį kaip aš (juokiasi). Geriau jau būčiau seriale geriukas. Profesionalams vieni niekai įsikūnyti į įvairių charakterių personažus, o man vaidinti blogiuką būtų kur kas sunkiau.
O kaip į jūsų aktorinius eksperimentus reagavo žmona?
Jurgita jau seniai nereaguoja į mano iššūkius. Priprato prie mano eksperimentų. Jei atvirai, man labai trūko kūrybinio proceso. Nors kurti savo verslą irgi yra savotiška kūryba, bet ne tas. Gyvenimas – nenuspėjamas dalykas. Man seniai kirbėjo mintis imtis kokio nors projekto, kažko nauja, nedavė ramybės kūrybos ilgesys. Nuo savo prigimties nepabėgsi. Net išėjęs iš televizijos sekiau, kas kur vyksta, stengiausi būti įvykių sūkuryje.
Į mūsų su žmona restoraną dažnai atvyksta scenos ir televizijos garsenybės. Ir ne tik koncertuoti, bet ir paragauti patiekalų. Smagu, kad jiems patinka, kad jie grįžta dar kartą.
Jūsų restorane lankėsi ir garsus rusų dainininkas Filipas Kirkorovas. Turbūt nemažai prakaito išliejote, kad įtiktumėte tokiai įnoringai žvaigždei?
Tiesą sakant, šiek tiek nerimavome visi. Bet, pasirodo, žvaigždės – paprasti žmonės. Ir Borisas Moisejevas, ir Filipas Kirkorovas nekėlė ypatingų reikalavimų, neužsisakė nieko išskirtinio, ko neturėtume. Nors buvome pasiruošę įvairiausių gėrimų, net prestižiškiausios rusiškos degtinės, jie nė lašo alkoholio į burną neėmė. Kaip rusai sako, „pa dušam“ pasikalbėjome. Manau, išvyko patenkinti.
Kuo daugiau garsenybių apsilanko, tuo daugiau įgyjame patirties. Dabar galėtume priimti kad ir patį prezidentą (šypsosi). Mūsų restorane gimtadienius šventė ir Mino, ir R. Cicinas.
Jūsų restorane vyrauja rusiška virtuvė?
Ne. Pakeitėme valgiaraštį, kuris buvo iki mums įsigyjant „Legendą“. Ruošiame įvairiausius patiekalus. Galima užsisakyti nuo įmantriausių valgių iki šviežių lašinių, ko negausi jokiame kitame restorane. O mūsų bulvių košė it naminė. Bent jau taip tvirtina lankytojai.
Gal pats kuriate ir patiekalų receptus?
Ne, receptų dar nekuriu, bet jau galėčiau. Išlavinau skonį. Esu reiklus darbuotojams, su žmona stengiamės, kad kiekvienas čia jaustųsi kaip namuose. Vienuolikametis sūnus Mykolas irgi padeda. Jis po mokyklos čia ruošia pamokas, o kai būna daugiau klientų, padeda nurinkti indus. Tegul semiasi patirties, juk ateityje galbūt šis verslas atiteks jam.
Dažnai ir pats aptarnauju restorano svečius. Prižiūriu, kad viskas būtų šviežia, šilta, ragauju patiekalus. Ir ne tik ragauju! Man vieno šaukšto neužtenka. Paskui baisu lipti ant svarstyklių. Bet jei nori būti lieknas ir išlaikyti formas, reikia arba amžinai vaikščioti alkanam, gurgiančiu pilvu, arba valgyti neskanų maistą. Turint restoraną sunku išlaikyti pusiausvyrą (šypsosi). Vien salotomis gyvas nebūsi. Vis dar turiu silpnybę „steikui“, strutienai. Ką jau čia meluosi – mėgstu sočiai pavalgyti.
Krizė, rodos, jums negresia?
Dabar visi kalba apie bankrotą, o mes ketiname plėstis. Su žmona norime įsigyti antrą restoraną. Nors dabar krizė, kažkaip išgyvename ir nesiskundžiame. Gal todėl, jog stengiamės, kad kiekvienas klientas būtų aptarnautas kaip garsiausia žvaigždė. Kad ne tik skaniai pavalgytų, atvertų kulinarines erdves, bet ir gautų peno „dūšiai“. Kviečiame garsius atlikėjus, rengiame įvairias akcijas, vakarones. Mūsų restoranas skirtas brandesnio amžiaus žmonėms, žiūrime, ką įleidžiame, ypač rūpinamės klientų saugumu.
Kaip du verslininkai išsitenka po vienu stogu?
Nors sakoma, jei nori susipykti su „antrąja puse“, kurk bendrą verslą, mes tą krizę jau išgyvenome. Mūsų santykiai patikrinti laiko. Iš pradžių visko buvo, kaip ir visose šeimose. Kiekvienas su savo idėjomis, pasiūlymais... Nenorėdavome nusileisti, kol pagaliau supratome, jog abiem rūpi tas pats. Tai mus dar labiau suartino.
Žmona –mūsų verslo kertinis akmuo, restorano direktorė. Ji rūpinasi, kur šviežesnių produktų nupirkti, kaip skaniai paruošti valgį, o aš atsakingas už pramoginę, kultūrinę pusę. Nors dirbame kartu, dažnai per dieną net nepasimatome, kiekvienas esame užimtas savais reikalais. Tad vakare susėdę aptariame dienos įspūdžius, darbo temos net lovoje nėra išimtis. Dabar mūsų gyvenimas yra šis restoranas. Išmokome dirbti kartu.
Pastebėjau, jog net žiūrėdami filmą pastebime detales, kurių paprastas žiūrovas nė neakcentuotų. Sakau: ar tu matei, kaip paserviruotas stalas, kokios staltiesės, kokios kompozicijos? Spėliojame, iš ko ruoštas vienas ar kitas patiekalas. Neskaičiuojame darbo valandų, nes dirbame dėl savęs, dėl klientų. Šis verslas suteikia stabilumo, kurio taip trūksta gyvenime ir kurio kol kas negali garantuoti valstybė.
Nors esate užimtas verslo reikalais, jūsų širdis nerimsta. Gal netrukus jus išvysime ir „Žvaigždžių duetuose“?..
Senais gerais laikais garsus kompozitorius G. Zujus man pasakė: „Yra žmonių, kuriems patariu, jei gali nedainuoti, kad nedainuotų. Ir yra žmonių, kuriems sakau: tu negali dainuoti.“ Aš buvau iš pastarųjų (šypsosi). Taigi esu savikritiškas. Ką padarysi, jei jau dramblys ant ausies užlipo... Bet yra begalė sričių, kuriose dar norėčiau save išmėginti.
Pavasaris, sakoma, gandrų metas. Ar apie šeimos pagausėjimą negalvojate?
Galbūt ir į mūsų namus užsuks gandrai. Būtų laikas. Tačiau, kaip sakoma, neperšokęs per duobę nesakyk „op“. Pagyvensim, pamatysim.
Esate prietaringas?
Kai kurie įvykiai priverčia kitaip pažvelgti į gyvenimą, perkainoti vertybes.
Niekada nepamiršiu, kai po laidos „Nerealieji“ filmavimo vėlai važiavome namo ir patekome į avariją. Iš automobilio nieko neliko, o žmona atsipirko nubrozdinimais, man lūžo keletas šonkaulių. Nors gyvenime lengva ranka negavau nieko, supratau, jog turime angelą sargą. Kad kritiniais atvejais, kai būna ypač sunku, kažkas padeda iš aukščiau. Todėl negaliu skųstis. Ėmiau filosofiškiau žvelgti į gyvenimą.
