Po dviejų savaičių trisdešimt penktąjį gimtadienį švęsiantis Gidonas Šapiro-Bilas paties keptu tortu svečių nevaišins. Tačiau bičiuliai žino, kad alkani jo namuose neliks. Šio muzikos grupės ŽAS nario gebėjimus šeimininkauti netrukus galės įvertinti ir per „Lietuvos ryto“ televiziją pasirodysiančios kulinarijos laidos „Skonio reikalas“ žiūrovai.
Jei pakvietė vesti tokią laidą, vadinasi, esi pagarsėjęs virėjas?
Tarp draugų – taip. Jei nieko nesugebėčiau, į televiziją nebūčiau lindęs. Nemokant šeimininkauti vesti kulinarijos laidą būtų tas pats, kas dalyvauti laidoje apie biochemiją, bet nieko apie tai nenutuokti. Reikia kiek nors gaudytis.
Tokias laidas mėgstu nuo vaikystės. Atsimenu, kadaise per Lietuvos televiziją buvo rodomas „Šeimininkės rytmetys“. Choras (ŽAS narys Linas Zareckas – red. past.) klausia, kaip galiu jas žiūrėti. Man įdomu, kas ką gamina, kartais kritikuoju, kartais žaviuosi.
Kokiais patiekalais dažniausiai vaišini svečius?
Kotletukais, ruošiu skanų plovą, ančių krūtinėles – daug patiekalų… Visuomet stoviu prie „grilio“, kai kepama mėsa. Gamindamas stengiuosi neužtrukti ilgiau nei valandą. Tokių patiekalų turiu nemažą „arsenalą“. Tačiau ruošti saldumynus – kosmosas, biochemija. Man atrodo, desertai – aukštesnis pilotažas. Nesu bandęs kepti tortų, pyragaičių, sausainių. Tiesą sakant, virtuvėje šiek tiek bijau miltų. Jei ką nors iš jų gaminu, būnu ne tik pats miltuotas, bet ir virtuvė pilna (juokiasi). Mėgstu tvarką, tačiau gaminant nepavyksta jos išlaikyti. Matyt, tai – vyro buvimo virtuvėje trūkumas: patiekalas nuostabus, o aplinka – kaip po karo.
Kodėl patinka šeimininkauti?
Gal tai – genai? Šeimininkauti labai mėgo mano mama. Vienas dėdė iš mamos pusės dirba virtuvės šefu košerinio maisto restorane Kanadoje, kitas, gyvenantis Kaune, – taip pat mėgėjas virti. Ir abi močiutės, senelis iš tėvo pusės labai skaniai gamino valgį… Man nuo vaikystės patikdavo sukinėtis virtuvėje, kai mama ką nors ruošdavo. Valgydavau žalią tešlą, ragaudavau, žiūrėdavau, kaip vyksta procesas.
Tačiau visai kas kita – gaminti prieš televizijos kameras?
„Skonio reikalas“ – tai kelionių ir kulinarijos laidos „miksas“. Bus rodomi reportažai apie tas Europos šalis, kurių patiekalus gaminsiu. Prieš kameras labai svarbu organizuoti darbą, kad maisto ruošimas per ilgai neužtruktų, kad patiekalas pavyktų. Stengiuosi, kad jis ne tik gražiai atrodytų. Svarbu, jog paskui būtų suvalgytas. Jei sugalvosiu ką nors naujo, prieš tai išbandysiu namuose. Receptai nebus fantastiniai ar neįgyvendinami. Viskas bus suprantama, paprasta, gaunama mūsų parduotuvėse, turguose. Skanu, bet ne per daug sudėtinga.
Žiūrovus kviesi į kulinarines keliones. O pats, svečiuodamasis kitose šalyse, mėgsti ragauti vietos patiekalų?
Būtinai! Stengiuosi valgyti tik tradicinį tos šalies, kurioje viešiu, maistą. Man tai labai įdomu. Kiekviename krašte galima ką nors atrasti, visur yra kas nors nuostabaus.
Kaip vertini lietuvišką virtuvę?
Yra daug puikių patiekalų. Nemėgstu cepelinų, kugelio – nuo vaikystės jie man neprilipo. Tačiau lietuviškas karbonadas – nuostabu! O kartais norisi paprastų keptų ar virtų bulvių su silke. Sykį mėnesį keliavau po Izraelį ir Kiprą. Vieną rytą atsibudęs supratau, kad pasiilgau kefyro (juokiasi).
Kuo išskirtinis žydų kulinarinis paveldas?
Nuo vaikystės prisimenu labai specifinių mamos gamintų žydiškų patiekalų skonį: morkų „cimuso“, tai yra troškinio, įvairių saldumynų… Vis ruošiuosi važiuoti į Telšius pas tėvą ir pasiimti šviesaus atminimo mamos užrašų knygą, kurioje yra tų patiekalų receptai.
Žydai savo virtuvėje adaptuoja tos šalies, kurioje gyvena, patiekalus. Dar neaišku, kugelis yra lietuviškas ar žydiškas valgis. Nuo kitų šalių virtuvių žydiška skiriasi tuo, kad joje taikomi esminiai košeriniai principai: pieniška nemaišoma su mėsiška, negaminama iš kiaulienos…
Bent kiek tų principų laikaisi?
Juos žinau, bet laikytis būtų sunku. Tarkim, Lietuvoje populiariausia mėsa – kiauliena, gauti kokybiškos avienos sunku. O kaip atsisakyti rūkytų ar sūdytų lašinių, dešros? Arba tokių skanėstų kaip krevetės, ungurys. Sunku… Jei nuo vaikystės nežinotum, kas tai yra, gal galėtum, o dabar – neįmanoma.
Gaminti mėgstančio viengungio šaldytuvas visada pilnas?
Kaip kada. Kai būna pilnas, nuo jo nesitraukiu. Tai – problema, nes užkandžiauju nesustodamas. Kai tuščias, tiek nevalgau. Taigi reikia rinktis, nuolat kramtyti, ką nors gaminti ar nevalgyti (juokiasi).
Tuščias šaldytuvas – nebloga dietos idėja!
Tiktai tokia įmanoma! Neįsivaizduoju, kaip galima laikytis kokios nors dietos, jei namuose yra maisto. Turiu bėdą: negaliu žiūrėti, kaip kiti valgo. Nors būnu prieš dešimt minučių papietavęs, vis tiek užsimanau.
Išvirtum sriubą iš kirvio?
Galiu galiu! Tomis kritinėmis dienomis, kai šaldytuvas būna tuščias, vis tiek ką nors pasigaminu. Stengiuosi, kad namuose visada būtų svogūnų, citrinų, makaronų, bulvių, šaldymo kameroje – koldūnų.
Kas iš svogūnų ir makaronų išeina?
Daug kas. Makaronus man skanu išvirtus apkepti svieste ar aliejuje ir valgyti su paprasčiausiu kečupu. Jei turiu, sūrio užberiu! Jei yra daugiau priedų, makaronai „apauga“ padažais ir kvapais. Aišku, kasdien taip nevalgysi…
Niekuomet negalvojai apie savo restoraną?
Tokių minčių nuolat kyla, ir draugai stumia, kad daryčiau ką nors panašaus. Tačiau vis nesiryžtu, bijau rizikuoti. Būtų įdomu, bet baisu, kad nepavyks. Tai būtų galima įvardyti kaip pralaimėjimo baimę.
Laida taip pat gali nepavykti…
Televizija – sezoninis reikalas. Toje srityje esu daug metų, žinau, kad tai – laikina. Tačiau jei atidaryčiau restoraną, norėtųsi, kad jis veiktų ilgiau negu laikinai. Tarkim, Ispanijoje, Italijoje yra šeimos restoranų, kurie veikia šimtą metų. Man tai – pavyzdys. Pas mus tokių tradicijų nėra.
Dar visai neseniai virtuvė buvo moterų erdvė.
Matyt, keičiasi požiūris į maisto ruošimą. Mano draugai nevengia virtuvėje pasisukinėti, visi domisi, turi firminių patiekalų – apie kulinariją su jais galiu pasikalbėti. Pažįstu įstabiai gaminančių vyrų.
Moteriai užsiveria kelias į vyro širdį per skrandį! Koks lieka?
Per lovą (kvatoja). Visada lieka lova... Tai – tiesesnis kelias nei per skrandį (juokiasi).
Jei pakvietė vesti tokią laidą, vadinasi, esi pagarsėjęs virėjas?
Tarp draugų – taip. Jei nieko nesugebėčiau, į televiziją nebūčiau lindęs. Nemokant šeimininkauti vesti kulinarijos laidą būtų tas pats, kas dalyvauti laidoje apie biochemiją, bet nieko apie tai nenutuokti. Reikia kiek nors gaudytis.
Tokias laidas mėgstu nuo vaikystės. Atsimenu, kadaise per Lietuvos televiziją buvo rodomas „Šeimininkės rytmetys“. Choras (ŽAS narys Linas Zareckas – red. past.) klausia, kaip galiu jas žiūrėti. Man įdomu, kas ką gamina, kartais kritikuoju, kartais žaviuosi.
Kokiais patiekalais dažniausiai vaišini svečius?
Kotletukais, ruošiu skanų plovą, ančių krūtinėles – daug patiekalų… Visuomet stoviu prie „grilio“, kai kepama mėsa. Gamindamas stengiuosi neužtrukti ilgiau nei valandą. Tokių patiekalų turiu nemažą „arsenalą“. Tačiau ruošti saldumynus – kosmosas, biochemija. Man atrodo, desertai – aukštesnis pilotažas. Nesu bandęs kepti tortų, pyragaičių, sausainių. Tiesą sakant, virtuvėje šiek tiek bijau miltų. Jei ką nors iš jų gaminu, būnu ne tik pats miltuotas, bet ir virtuvė pilna (juokiasi). Mėgstu tvarką, tačiau gaminant nepavyksta jos išlaikyti. Matyt, tai – vyro buvimo virtuvėje trūkumas: patiekalas nuostabus, o aplinka – kaip po karo.
Kodėl patinka šeimininkauti?
Gal tai – genai? Šeimininkauti labai mėgo mano mama. Vienas dėdė iš mamos pusės dirba virtuvės šefu košerinio maisto restorane Kanadoje, kitas, gyvenantis Kaune, – taip pat mėgėjas virti. Ir abi močiutės, senelis iš tėvo pusės labai skaniai gamino valgį… Man nuo vaikystės patikdavo sukinėtis virtuvėje, kai mama ką nors ruošdavo. Valgydavau žalią tešlą, ragaudavau, žiūrėdavau, kaip vyksta procesas.
Tačiau visai kas kita – gaminti prieš televizijos kameras?
„Skonio reikalas“ – tai kelionių ir kulinarijos laidos „miksas“. Bus rodomi reportažai apie tas Europos šalis, kurių patiekalus gaminsiu. Prieš kameras labai svarbu organizuoti darbą, kad maisto ruošimas per ilgai neužtruktų, kad patiekalas pavyktų. Stengiuosi, kad jis ne tik gražiai atrodytų. Svarbu, jog paskui būtų suvalgytas. Jei sugalvosiu ką nors naujo, prieš tai išbandysiu namuose. Receptai nebus fantastiniai ar neįgyvendinami. Viskas bus suprantama, paprasta, gaunama mūsų parduotuvėse, turguose. Skanu, bet ne per daug sudėtinga.
Žiūrovus kviesi į kulinarines keliones. O pats, svečiuodamasis kitose šalyse, mėgsti ragauti vietos patiekalų?
Būtinai! Stengiuosi valgyti tik tradicinį tos šalies, kurioje viešiu, maistą. Man tai labai įdomu. Kiekviename krašte galima ką nors atrasti, visur yra kas nors nuostabaus.
Kaip vertini lietuvišką virtuvę?
Yra daug puikių patiekalų. Nemėgstu cepelinų, kugelio – nuo vaikystės jie man neprilipo. Tačiau lietuviškas karbonadas – nuostabu! O kartais norisi paprastų keptų ar virtų bulvių su silke. Sykį mėnesį keliavau po Izraelį ir Kiprą. Vieną rytą atsibudęs supratau, kad pasiilgau kefyro (juokiasi).
Kuo išskirtinis žydų kulinarinis paveldas?
Nuo vaikystės prisimenu labai specifinių mamos gamintų žydiškų patiekalų skonį: morkų „cimuso“, tai yra troškinio, įvairių saldumynų… Vis ruošiuosi važiuoti į Telšius pas tėvą ir pasiimti šviesaus atminimo mamos užrašų knygą, kurioje yra tų patiekalų receptai.
Žydai savo virtuvėje adaptuoja tos šalies, kurioje gyvena, patiekalus. Dar neaišku, kugelis yra lietuviškas ar žydiškas valgis. Nuo kitų šalių virtuvių žydiška skiriasi tuo, kad joje taikomi esminiai košeriniai principai: pieniška nemaišoma su mėsiška, negaminama iš kiaulienos…
Bent kiek tų principų laikaisi?
Juos žinau, bet laikytis būtų sunku. Tarkim, Lietuvoje populiariausia mėsa – kiauliena, gauti kokybiškos avienos sunku. O kaip atsisakyti rūkytų ar sūdytų lašinių, dešros? Arba tokių skanėstų kaip krevetės, ungurys. Sunku… Jei nuo vaikystės nežinotum, kas tai yra, gal galėtum, o dabar – neįmanoma.
Gaminti mėgstančio viengungio šaldytuvas visada pilnas?
Kaip kada. Kai būna pilnas, nuo jo nesitraukiu. Tai – problema, nes užkandžiauju nesustodamas. Kai tuščias, tiek nevalgau. Taigi reikia rinktis, nuolat kramtyti, ką nors gaminti ar nevalgyti (juokiasi).
Tuščias šaldytuvas – nebloga dietos idėja!
Tiktai tokia įmanoma! Neįsivaizduoju, kaip galima laikytis kokios nors dietos, jei namuose yra maisto. Turiu bėdą: negaliu žiūrėti, kaip kiti valgo. Nors būnu prieš dešimt minučių papietavęs, vis tiek užsimanau.
Išvirtum sriubą iš kirvio?
Galiu galiu! Tomis kritinėmis dienomis, kai šaldytuvas būna tuščias, vis tiek ką nors pasigaminu. Stengiuosi, kad namuose visada būtų svogūnų, citrinų, makaronų, bulvių, šaldymo kameroje – koldūnų.
Kas iš svogūnų ir makaronų išeina?
Daug kas. Makaronus man skanu išvirtus apkepti svieste ar aliejuje ir valgyti su paprasčiausiu kečupu. Jei turiu, sūrio užberiu! Jei yra daugiau priedų, makaronai „apauga“ padažais ir kvapais. Aišku, kasdien taip nevalgysi…
Niekuomet negalvojai apie savo restoraną?
Tokių minčių nuolat kyla, ir draugai stumia, kad daryčiau ką nors panašaus. Tačiau vis nesiryžtu, bijau rizikuoti. Būtų įdomu, bet baisu, kad nepavyks. Tai būtų galima įvardyti kaip pralaimėjimo baimę.
Laida taip pat gali nepavykti…
Televizija – sezoninis reikalas. Toje srityje esu daug metų, žinau, kad tai – laikina. Tačiau jei atidaryčiau restoraną, norėtųsi, kad jis veiktų ilgiau negu laikinai. Tarkim, Ispanijoje, Italijoje yra šeimos restoranų, kurie veikia šimtą metų. Man tai – pavyzdys. Pas mus tokių tradicijų nėra.
Dar visai neseniai virtuvė buvo moterų erdvė.
Matyt, keičiasi požiūris į maisto ruošimą. Mano draugai nevengia virtuvėje pasisukinėti, visi domisi, turi firminių patiekalų – apie kulinariją su jais galiu pasikalbėti. Pažįstu įstabiai gaminančių vyrų.
Moteriai užsiveria kelias į vyro širdį per skrandį! Koks lieka?
Per lovą (kvatoja). Visada lieka lova... Tai – tiesesnis kelias nei per skrandį (juokiasi).
