Giedrė Tamulionienė: dabar labiausiai trūksta vienumos

„Susitikime, kai vaikai suguls pietų miego“, – pasiūlo televizijos muzikiniame projekte „Žvaigždžių duetai“ su Egidijumi Sipavičiumi pasirodanti Giedrė Tamulionienė (30). Šiuo metu motinystės atostogose esanti žavi Interpolo pareigūnė prisipažįsta, kad atsiradusi galimybė dainuoti jai – lyg gaivus pavasariško vėjo gūsis.

Praėjo dar vienas įtemptas „Žvaigždžių duetų“ šeštadienis: tau su Egidijumi grėsmės iškristi, atrodo, dar nėra?

Galvoju, kaip to šou pasiilgsiu, kai jis baigsis! Dar nespėjome normaliai kojų apšilti, dar norėtume pabūti. Nors kartais būna labai sunku, vis tiek labai patinka. Man šis projektas – didelis džiaugsmas, bet kartu su juo atėjo ir įtampa, ir visi kiti su scena, viešu pasirodymu susiję priedėliai. Visgi eiti į televiziją man, turinčiai mažai dainavimo patirties, yra iššūkis. Net pačiai šis poelgis atrodo drastiškas, bet jaučiu, kad turiu daugiau energijos, nei tik sėdėti namie su vaikais. Kaip aš sakau, nuo puodų patekau į sceną (juokiasi).

Nesi diletantė: kadaise dainavai dabar nebeegzistuojančioje grupėje „Supernova“!

Ten buvau solistė maždaug prieš dešimtmetį: albumą išleidome, atrodo, 2000-aisiais. Paskui, ieškodami kito būgnininko, dirbome prie antro, bet jis nepasirodė, liko neišleistų labai gražių dainų… Viskas natūraliai subyrėjo, kai grupės siela Robertas Koresas išvyko gyventi į Maskvą. Jaučiu to laiko, kai su „Supernova“ kūrėme antrą albumą, nostalgiją. Jei Robertas sumanytų ką nors kurti vėl, su malonumu į tai nerčiau.
Kurį laiką dar vienur kitur padainuodavau, kas nors pasikviesdavo pritarti, buvo toks projektas „Dvylika“... Paskui ištekėjau, gimė vaikai. Tačiau pasikeitusi šeimyninė padėtis nebuvo mano muzikavimo pabaigos priežastis. Tiesiog nejučiomis nuo to pasaulio atitolau, įsiliejau į kitą. Gyvenimą skirstau į etapus. „Supernova“ – praeitis.

Dabar negalėjai atsisakyti galimybės grįžti į sceną?

Per kitą kanalą išplaukiau į tą pačią upę (juokiasi). Dizainerė Julija Žilėnienė man pasiūlė čia dalyvauti. Dar vienas atsitiktinumas: fotografas mane su vaikais pastebėjo teatre ir pakvietė tapti Julijos mados namų dešimtmečiui skirtos fotosesijos veidu. Ji vyko nuo ankstaus ryto iki vėlumos, ir Julija įtikino, kad galėčiau dalyvauti muzikiniame televizijos šou, nes nesu panaši į tradicinę namie užsisėdėjusią mamytę (juokiasi). Tada pradėjau galvoti, kaip spėsiu, juk turiu du mažus vaikus: trejų su puse Emilį ir pusantrų Saulę… Man jie – didelė vertybė. Džiaugiuosi, kad turiu motinystės atostogas ir galiu pati juos auginti. Manau, kad vaikas viską, kas svarbiausia, gauna iš namų. Čia jam susiformuoja saugumo, pasitikėjimo jausmas. Savo buvimo namuose nevadinu prievole. Kasdienė rutina, aišku, vargina, bet su mažaisiais atrandame visokių įdomybių, be to, žinau, kad tai netruks amžinai, kad reikės grįžti į darbą.

Šou kurį nors savaitgalį vis tiek baigsis. Tačiau vėl prasidėjęs tavo muzikinis kelias gal galėtų tęstis?

Ir Donatas Katkus man nuolatos sako, kad mesčiau darbą ir imčiausi muzikos. Jei policijai ateis blogi laikai, tikiuosi, jis turės man ką pasiūlyti (juokiasi).
Man muzika – sielos terapija. Be jos negaliu, ji manyje gyvena, o kaip bus toliau, niekas nežino. Lietuvoje ir taip labai daug dainuojančių žmonių. Jei nori iš muzikos valgyti duoną, turi vien tuo užsiimti. Gal kada nors vėl atsiras kokia nors galimybė. Jei kas nors manyje ką nors pamatys – ačiū Dievui, puiku. Visada esu atvira tokiems pasiūlymams, kuriuos gebu tinkamai įgyvendinti. Nesu baigusi jokių aukštųjų muzikos mokslų – tik septynmetę muzikos mokyklą, kur mokiausi groti fortepijonu ir chorinio dainavimo bei dirigavimo. Visuomet dainavau, tik ne kaip profesionalė, ne scenoje, ne publikai. Kai pradėjau dalyvauti „Žvaigždžių duetuose“, net ėmiau vaikščioti pas privačią mokytoją, kad ji padėtų suvokti savo balsą, pamokytų, kaip gražiai kai kurias natas „paimti“.

Akivaizdu, kad šis projektas pakeitė „mamišką“ tavo dienotvarkę?

Dabar man reikia daugiau laiko pabūti vienai, nes turiu klausytis muzikos, išnagrinėti dainą. O šiuo metu vienumos man labiausiai trūksta. Todėl kartais sėdu į mašiną, joje pasileidžiu muziką – taip vyksta mano repeticijos (juokiasi). Kartais važiuoju į parką, kartais muzikos klausausi kieme, kartais vairuoju iš taško A į tašką B.
Pasiruošti šou reikia laiko. Kur tai matyta – kas savaitę tenka išmokti naują dainą! Net profesionaliam dainininkui yra ką veikti… O manęs vaikai nenori į repeticijas išleisti. Įpratę būti kartu. Jaučiasi padidėjęs krūvis... Tačiau jis man malonus.

Kaip sutari su Egidijumi Sipavičiumi?

Jis – scenos profesionalas. Esu linkusi jo klausyti. Nors mano nuomonė kartais ir būna kitokia, pritariu Egidijaus pozicijai: jis geriau žino, ko reikia scenai, publikai. Jis mane supranta, o tai dainuojant duetu labai svarbu. Egidijus sako, kad ir jam nėra paprasta dainuoti dviese: tenka taikytis prie partnerio, reikia klausyti ir girdėti vienam kitą. Jeigu jam nelengva, ką sakyti man (juokiasi)?

Ar tavęs palaikyti į koncertus suguža šeima?

Ateina vyras Paulius (Paulius Tamulionis – viešųjų ryšių kompanijos „Idea Prima“ vadovas – red. past.) su sūnumi. Emilis net klausia, kodėl tėtis ten nedalyvauja. O kažkurį kartą buvo užsimanęs taip pat lipti į sceną… Jis nenustygstantis, galima priskirti prie labai aktyvių vaikų: kai sūnų atsivedame į koncertą, būna vargo. O Saulė dar per maža būti tokioje žmonių spūstyje.

Ką apie tokią žmonos metamorfozę sako Paulius?

Džiaugiasi, kad grįžau į muziką: kai mes susipažinome, dainavau projekte „Dvylika“, ir jam tai patiko. Manau, kiekvienam vyrui žmona įdomi ne tik kaip namų šeimininkė, bet ir kaip asmenybė.
Beje, mudu pirmą kartą prieš šešerius metus susitikome Marilyn Mansono koncerte Vilniaus „Žalgirio“ stadione. Iki šiol mėgstame gerus koncertus. Kartą jis man padarė staigmeną: pasakė, kad kažkur važiuosime, liepė ruoštis, bet nieko daugiau nepaaiškino. Taip atsidūrėme Marco Almondo koncerte – šis atlikėjas man labai patinka. Esame važiavę į Rygą pažiūrėti Nicko Cave pasirodymo. Dabar aš Paulių galiu kviesti į „Duetus“ (juokiasi).
„Žvaigždžių duetai“ man tarsi nukrito iš dangaus. Ir negaliu sakyti, kad to nelaukiau (juokiasi). Juk ne bet kada pasitaiko tokia galimybė. Jei dabar dirbčiau Interpole, tikrai nedrįsčiau galvoti apie dainavimą televizijos projekte. Tačiau viskas taip susidėliojo, lyg kitaip ir negalėjo būti: pasiūlymą gavau dabar, kai esu laisvesnė.

Graži moteris, dirbanti Interpole: skamba ir bauginamai, ir intriguojamai…

Televizijoje vertinimo komisija taip pat Interpolą vis akcentuoja. Kai kas klausia, ar ten esu sekretorė (juokiasi). Sakau, ne, rimta pareigūnė, ten dirbu dešimt metų. Mes esame tarsi tiltas tarp Lietuvos ir užsienio policijos. Naudojamės duomenų bazėmis, dirbame su informacija. Mano specializacija – turtiniai nusikaltimai. Atrodo, kaip galėčiau suderinti tokį darbą ir sceną. Nors dabar man – motinystės atostogos, tiesioginio savo viršininko klausiau, ar galiu dalyvauti muzikiniame projekte. Jis konsultavosi su kitais, o kai žinojau, kad tikrai dainuosiu per televiziją, dar reikėjo pranešti ir generaliniam komisarui (juokiasi). Jaučiu atsakomybę institucijai, kurioje dirbu.

Iš pradžių Interpolas ir man atrodė kažkas ypatinga. Prisižiūrime filmų, kuriuose specialiosios tarnybos šaudo gaudo, ir įsivaizduojame, kad ir Interpole – panašu. Bet taip nėra: su pistoletais paskui nusikaltėlius nelakstome (juokiasi). Tačiau, nuvykus į komandiruotę Lione ir pamačius Interpolo generalinio sekretoriato būstinę, net šiurpuliukai per kūną nubėgo. Štai ten galima pasijusti filmo heroje. Smagu patirti, kaip viskas profesionalu, malonu iš arti pamatyti tai, kas atrodo neapčiuopiama.

Kodėl turėdama tokį vokalą pasirinkai policininkės profesiją?

Svajojau apie anglų kalbos studijas, bet neįstojau. Labai gera mano draugė tuo metu studijavo Policijos akademijoje ir pakvietė mokytis kartu. Taip ten atsiradau… Ir dėl to nė kiek nesigailiu. Man labai patinka dabartinis darbas: jis ir stabilus, ir įdomus, galiu panaudoti užsienio kalbos žinias.

Esi ir diplomuota psichologė?

Psichologija, kaip ir muzika, – sielai. Po mokslų Mykolo Romerio universitete baigiau psichologijos bakalauro studijas Vilniaus pedagoginiame universitete. Man įdomu gilintis į žmones. Psichologija labai praverčia auginant vaikus. Dabar su savais tarsi augu iš naujo, labai stengiuosi būti gera mama, mama draugė, bandau gyventi jų gyvenimą. Psichologija padeda prie jų priartėti, vėl pabūti mažu vaiku. Kai trūksta kantrybė, reikia susivaldyti. Įkvepi oro, pagalvoji, kad neverta labai pykti: gal kuo greičiau su vaikais išeiti į lauką (juokiasi).

Esu „kreizova“ mama: galiu su atžalomis voliotis ant žolės, kapstytis smėlyje, man patinka su jais dūkti namuose. Kai kam atrodo, kad per daug dėl atžalų stengiuosi. Noriu su mažaisiais būti kuo daugiau, nes žinau, kad tas laikas greitai praeis, mano motinystės atostogos baigsis, o ką į vaikus dabar įdėsiu, yra labai svarbu jų ateičiai. Sūnus sako: „Tu mano mylimoji. Apsikabinkime, aš tau pabučiuosiu į vieną akytę, į kitą.“ Man tai yra viskas! Jaučiu, kad tarp mūsų yra ryšys. Aš to ir siekiu. Tačiau tai nėra taip paprasta, kaip galbūt atrodo: ir aš ne visuomet būnu geros nuotaikos, ir vaikams į kampą kartais reikia stotis. Visada yra ką veikti ir kur stiebtis (juokiasi).

Jei tos vidudienio valandos, kai vaikai miega, taptų ilgesnės. Kam skirtum staiga atsiradusį laisvalaikį?

Yra milijonai dalykų, kuriuos norėčiau padaryti (juokiasi)! Tačiau dabar viskas, kas susiję su savimi, ne pirmo svarbumo. Kas turi mažų vaikų, supras… Bet tai – dar vienas gyvenimo etapas, man jis gražus.
Norėčiau kur nors išeiti viena, su kokia nors drauge susitikti dviese ramiai paplepėti – neprisimenu, kada tai dariau… Reikėtų pertvarkyti savo spintas: esu iš tų žmonių, kurie negali gyventi, kai netvarka. Kai namai apkuisti, man atrodo, kad mintys susijaukusios (juokiasi).

Kuo toliau, tuo labiau jaučiu sąlytį su gamta. Kadangi studijuodama įpratau sportuoti, tai tapo pomėgiu. Labai norėčiau dažniau kur nors gamtoje pabėgioti. Lėtai bėgdama užsimirštu, perkratau mintis, jaučiu, kaip raumenys šyla, ir atrodo, kad su prakaitu dingsta visas blogis.