Jis - kategoriškas. Savo ir aplinkos atžvilgiu. Tačiau koks tikrasis aktoriaus, renginių ir televizijos laidų vedėjo Gintaro Mikalausko (48) būdas, žino tik artimiausi žmonės. Ar gyvenimo vingiai nenugludina aštrių charakterio kampų? „Šiokių tokių pospalvių ir niuansų gyvenimas išmoko. Bet vis tiek esu tiesus. Niekada chamui neduosiu kelio, jei mane užkliudys. Kvailiui - taip. O kiek dėl savo tiesumo esu nukentėjęs! Aprašyti vieno žurnalo puslapių neužtektų", - šelmiškai šypsosi Gintaras. Bet mes pamėginome...
Menininkų šeimoje gimęs Gintaras - kai pradeda vardyti, kurios tetos, dėdės buvo aktoriai ar muzikai, supranti, kad kitokių profesijų giminėje ir nebuvo - pareiškė, jog stos į tuometę Vilniaus konservatoriją (dabar Muzikos ir teatro akademija - red. past.). „Mama nenorėjo, kad būčiau aktorius. Teta Romualda Mikalauskaitė buvo Panevėžio dramos teatro aktorė. Kol gyvenome tame mieste, mama matė bohemišką teatro gyvenimą. Tuo metu karaliavo aktoriai Donatas Banionis, Bronius Babkauskas, režisierius Juozas Miltinis... Mama sakė: „Jėzau Jėzau, juk tai - palaidas gyvenimas. Va, architektai ir muzikai yra visai kitokie." Suprask, padorūs. Bet iškėliau ultimatumą - arba aktorystės studijos, arba karininkų mokykla Rygoje", - istoriją, kuri atskleidžia jo būdą dar jaunystėje, pasakoja į aktoriaus meistriškumo specialybę sėkmingai įstojęs vyriškis.
Diplomą pasiėmė vėliau
Po ketverių metų Gintaras baigė studijas, bet diplomo pasiimti nenuėjo. Sako, dėl pavydžių bendrakursių. „Pamenu, diplomus teikė po pietų. Iš pat ryto pasipuošiau kostiumu ir su draugais pradėjome švęsti. Atėjau į teikimą ir sužinojau, kad kurso vadovui Henrikui Vancevičiui kažkas įteikė raštelį „Jis vėl girtas"...
Studijų metais buvau balta varna. Nuo antro kurso vadovas mane pakvietė į teatrą vaidinti. Matyt, buvau talentingas ir gabus (juokiasi). Tuo laiku už vieną spektaklį mokėdavo po tris rublius. Per mėnesį jų būdavo dešimt. Dar gaudavau stipendiją - apie keturiasdešimt rublių. Su tokiais pinigais jausdavausi tikras turtuolis. Nesvarbu, kad tik vieną dvi dienas, o paskui tekdavo sukti galvą, kaip išsiversti (šypsosi). Kai kas tokio gyvenimo man pavydėjo, todėl ir kaišiojo pagalius. Vėliau diplomą pasiėmiau iš dekano seifo. Iškart po to išvažiavau tarnauti į armiją - tokia buvo tvarka, bet iš kurso išvyko tik trys vyrukai. Kas kaip galėjo, taip sukosi nuo tarnybos. Prisigalvojo visokiausių ligų. Aš neieškojau būdų išsisukti, nors jau buvau sukūręs šeimą, turėjau dukrą Jurgą, kuriai dabar dvidešimt aštuoneri, net spėjęs išsiskirti ir vėl vesti, - pasakoja aktorius. - Tarnavau Kaliningrade, buvau pamainos apsaugos būrio, kuris saugojo armijos štabą, vadas. Kaip šiandien prisimenu, kovo 27-ąją, Teatro dieną, buvo paskelbtas įsakymas paleisti mano šaukimo karius iš tarnybos. Su vienu draugu paėmė buteliuką „ant dviejų". Juk proga nepaprasta: baigiasi tarnyba ir dar profesinė šventė! Po kurio laiko vyresnysis leitenantas „zampolitas" liepė man eiti miegoti. Tai mane supykdė: kaip tai miegoti?! Įsižeidęs išklojau jam visą tiesą, ką galvoju apie sovietinę armiją, kaip buvau pažemintas, kai turėjau dažyti žolę ir ant asfalto piešti kilimus. Pabaigoje ir antpečius nusiplėšiau. Juk aktorius! Užuot baigęs tarnybą, gavau dešimt parų daboklės. Iki kelių stovėjau vandenyje ir norėjau nusikąsti liežuvį. Po velnių, kam reikėjo taip išsilieti!.. Bet gerai, kad turėjau užtarėjų, kurie apsaugojo nuo baudžiamosios bylos ir klaikių pasekmių, kurios galėto turėti įtakos gal net visam gyvenimui."
Teatras draugo bute
Tačiau ir ta pamoka neprivertė vadovautis sena tiesa: „Dievas davė dvi ausis ir vieną burną. Todėl kalbėti reikia dukart mažiau nei klausytis." Po armijos diplomuotas aktorius nuėjo pas Nacionalinio dramos teatro direktorių prašyti darbo. Tačiau jis atvirai pasakė, kad į laisvas vietas turi priimti valdžios vaikus, net sąrašą buvo gavęs. Gavęs Kultūros ministerijos siuntimą, Gintaras išvažiavo į Kauno valstybinį lėlių teatrą. „Jo vadovas aktoriams buvo griežtai uždraudęs man sakyti, kada vyksta susirinkimai. Mat aš rėždavau visą tiesą į akis, kaip reikia dirbti, ką keisti, tobulinti. Tuo metu teatre tebuvo vos keli diplomuoti aktoriai, kiti buvo baigę kultūros mokyklą. Jaučiausi kaip autoritetas (šypsosi)."
Pastaruosius septyniolika metų G. Mikalauską įpratome matyti televizijos laidų ir renginių vedėjo amplua. Bet jis neužmiršo ir tikrosios savo profesijos bei pašaukimo. Du kartus per savaitę jį galima išvysti aktoriaus Ramūno Abukevičiaus viename sostinės Senamiesčio bute įkurtame teatre „Ramūno ateljė". Čia atėję žiūrovai virtuvėje patys išsiverda kavos... „Teatras veikia penktą sezoną. Tik aš prisidėjau prieš porą metų. Prie šito teatro nėra iškabų, didelių šviestuvų. Prieš kiekvieną spektaklį vis kitaip statome kėdes - tai priklauso nuo erdvės, kuri lieka įrengus sceną. Ant palangės yra VIP vietos (šypsosi). Esame sukūrę penkis spektaklius, kuriuose vaidina trys aktoriai: mes su Ramūnu ir Rasa Jakučionytė. Neseniai pastatėme Augusto Strindbergo „Mirties šokį", kuriuo buvo išgarsėjęs režisierius Juozas Miltinis. Ramūnas kažkada lankė jo studiją, aš kilęs iš Panevėžio, be to, mano teta R. Mikalauskaitė buvo Panevėžio dramos teatro aktorė ir vaidino tame garsiajame „Mirties šokyje", todėl nusprendėme sujungti šaknis.
Ši veikla skirta sielai. Juk yra posakis: „Teatras - tai diagnozė, bet ne specialybė. Kai kas iš teatro daro verslą ir jiems neblogai pavyksta. Pagaliau kiekvienas teatrą įsivaizduojame savaip. Jeigu į „Ramūno ateljė" ateina žmonių ir jie čia gerai jaučiasi, vadinasi, kuriame įdomiai. Po „Mirties šokio" gera mano bičiulė poetė Ramutė Skučaitė apsiverkė ir pasakė: „Galvojau, kad teatro nebėra. Pasirodo, jis dar gyvas."
Tiesioginio eterio pamokos
Aštuonerius metus kiekvieną sekmadienį praleisti tiesioginiame televizijos eteryje, kai reikėjo vesti žaidimą „Sekmadienio loto", Gintarui buvo tas pat, kas baigti dar vieną konservatoriją ar universitetą. Kita vertus, tai buvo proga pažinti žmones.
„Kartais dantis reikėdavo sukąsti labai tvirtai, kad tik nereaguočiau į kandžias pastabas ir užgauliojimus, o kartais užtekdavo pasitelkti humorą, - prisimena aktorius. - Daugelis manė, o gal ir iki šiol tuo yra įsitikinę šimtu procentų, kad pinigus dalijau ir kam kiek duoti sprendžiau aš. Pamenu, vedžiau kažkokį renginį. Viena ponia, sėdinti prie pagrindinių svečių stalo, sako: „Pone Gintarai, kai jūs tame žaidime sukate ratą, visada į kišenę įkišate ranką." Nustembu: „Ne, pone, prodiuseris man to griežtai neleidžia daryti." Jos tonas kyla: „Kišate!" Na, gerai. Tada primerkusi akis ji tęsia: „O ten turite aparatėlį." Nustembu ir suprantu, kad be humoro nieko nebus: „Ponia, kai įkišu ranką į kišenę, užčiuopiu visą aparatą. Neįžeidinėkite manęs." Ji rausteli: „Oi, aš ne apie tai." Tada sakau: „Na, gerai, tegul bus aparatėlis. Įsivaizduokime, kad jį užčiuopiu. Ir ką?" Nuo vyno, gryno oro įraudusi pašnekovė net šokteli: „Ogi jūs jį paspaudžiate reikiamoje vietoje, kad ratas sustotų." Tęsiu toliau: „Ponia, nežinau, ar jūs kada buvote vyru, bet, patikėkite, kad ir koks tas aparatėlis ar aparatas būtų, spustelėti jį yra pakankamai skausminga." Tada ponia išrausta: „Su jumis neįmanoma..."
„Atvažiuodavo dalyviai į studiją su unguriais, keptais paršeliais, grybais, dešromis ir įvairiausiais gėrimais, - lietuvišką dėkingumą prisimena Gintaras. - Dovanas laimingi tempdavo kitą savaitgalį, kai atvykdavo pasiimti išlošto automobilio raktelių. Viena močiutė dažnai laimėdavo. Kiekvieną kartą įduodavo lauknešėlį su užkanda ir 250 gramų talpos buteliuku stipriųjų gėrimų."
Aktorius sako, kad yra žmonių, kurie į lošimą žiūri kaip į darbą. Buvo pilietis, kuris prieš vieną žaidimą nusipirko 1057 bilietus, vadinasi, išleido 2114 litų. Laimėjo automobilį, o tai reiškia, kad jo investicija atsipirko su kaupu, ir daugybę smulkesnių prizų.
Tiesioginis eteris - didžiulė įtampa. Dėl to Gintaras ne kartą loterijos vadovybei ant stalo dėjo prašymą atleisti iš žaidimo vedėjo pareigų. O vieną didžiausių stresų sako išgyvenęs, kai „Sekmadienio loto" vedė su aktore Lina Budzeikaite. Studijoje kabojo didžiulis sunkus dubuo, iš kurio vienas po kito vedėjai traukė prizų laimėtojų pavardes. „Staiga girdžiu klaikų trenksmą. Trosai nutrūko ir dubuo nukrito ant žemės. Nebegirdžiu Linos balso. Mes stovėjome visai šalia to indo. Galvoju, Linai kojas prispaudė, gal net nutraukė, bet pasukti galvos ir pasižiūrėti negaliu, nes į mane atsukta kamera. Traukiu numerius ir greitakalbe skaitau laimingųjų pavardes. Ištaikiau akimirką ir akies krašteliu pamačiau Linutę: uf, ačiū Dievui, sveika stovi. Nors ir perbalusi. Pasirodo, ji tą patį apie mano kojas pagalvojo (juokiasi). Sutrikti nebuvo galima. Todėl dabar renginiuose gali atsitikti bet kas - iš situacijos visada išsisuku", - prisimena išgyvenimus.
Kiekvienas turi savo dugną
Gintaras - iš tų žmonių, kurie atvirai pasakoja net ir apie sunkius išgyvenimus. Ne kartą dalijosi patirtimi, kaip prieš penkiolika metų visiškai atsisakė alkoholio. „Kiekvienas žmogus turi savo dugną. Deja, kai kas jo gali nepastebėti visą gyvenimą. Tokius vežioja vairuotojai, vargsta namiškiai, pumpuoja gydytojai. Bet apie juos negaliu kalbėti, - tikina. Tai kaip jam tą dugną pavyko pajusti? - Reikėjo atsigerti. Dabar man iš draugų tenka išgirsti nuostabos kupiną klausimą: „Tu gėrei? Juokauji!" Dukra išvis manęs girto nėra mačiusi, žmona - taip pat. Buvo laikas, kai bandžiau sudaryti grafiką, kada galiu išgerti: tą dieną nė lašo, nes ryt laukia spektaklis. O po jo bus galima. Blogiausia, kad nėra trupučio, lengvo paragavimo. Yra „paliotas" - dienų dienas, savaites. Jeigu myli moterį, neužtenka ją pabučiuoti į ausytę, skruostą, kaklą. Jei myli, tai iki galo. Taip ir su alkoholiu.
Apie savo patirtį daug kalbėjau. Dėl apsisprendimo ir valios mane bandė angelu padaryti (šypsosi). Tačiau esu toks raugintas agurkėlis, taigi galite laikyti bet kokiame skystyje, žalias aš niekada nebetapsiu (juokiasi). Porą metų kankinausi ir nesupratau, kas darosi. Gerklė degdavo lyg išdeginta, nieko nuryti negalėjau. Ėjau pas gydytojus, bet niekas nieko nerado. Pagaliau sutikau žmonių, kurie paaiškino: tai - sausos pagirios. Mano velniukas gudrus! Sapnuoju, kad išgeriu, ir nieko! Pagundos lydi daug metų. Tačiau nieko nesigailiu, nes šitas etapas leido giliau pažinti save."
Jūs nežinote mano istorijos?
Prieš devynerius metus Gintaras sutiko, o prieš penkerius metus vedė medikę Jūratę. Jųdviejų pažintį aktorius vadina banalia: šviesiaplaukės šypsena jį pakerėjo per vienos farmacijos kompanijos renginį Kaune. Tada šeimininkų paprašė rekomenduoti vieną darbuotoją, kuri galėtų jam pagelbėti scenoje. Tai ir buvo Jūratė. „Esu iš tų, kurie apie žmogų greitai susidaro nuomonę. Ta šypsena man įstrigo, bet ilgiau pasilinkti renginyje negalėjau. Kitą kartą susitikome Klaipėdoje, tos pačios kompanijos renginyje. Tik tuomet Jūratė buvo vakaro šeimininkė. Ji paklausė: „Šiandien vėl išskubėsite į namus pas žmoną ir vaikus?" Nustebau: „Negi dar Lietuvoje yra tokių gražių moterų, kurios nežino mano skyrybų istorijos?" Per kokias tris minutes išsiaiškinome statusus. Jūratės vyras dirbo Anglijoje. Ji irgi ten buvo nuvažiavusi, bet greitai suprato, kad yra nereikalinga.
Kitą savaitgalį vėl važiavau į Klaipėdą, bet jau specialiai pas Jūratę. Pustrečių metų važinėjau. Mano moteris - geras ir padorus žmogus. Kai suskaičiavau, kiek tos kelionės kainuoja, nusprendžiau, kad būtų pigiau parsivežti ją į Vilnių (juokiasi). Kaip tik ketinau kraustytis į erdvesnį butą", - atskleidžia netikėtą gyvenimo epizodą, apvertusį vyro, kuris vienas augino mažametę dukterį, gyvenimą.
Daug buvo rašyta apie tai, kaip Gintarą su dar penkerių neturinčia dukra Augusta paliko ir į Jungtines Valstijas išvažiavo buvusi žmona. „Tai - labai asmeniški dalykai, atsiprašau, bet apie juos nekalbu, nes jie susiję su kitais žmonėmis. Turiu savo nuomonę, ji labai kategoriška, tačiau tegul lieka tik man", - šį kartą aktorius gana kategoriškas.
Kaip tėvo pamiltą moterį priėmė Augusta? „Ji labai laukė susitikimo ir jam rengėsi. Augustai trūko moteriškos šilumos. Kad ir kaip tėvas stengtųsi, mamos negali atstoti. Dukra yra labai uždara, visas negandas užgniaužia savyje. Emocijos, kai mama išvyko gyventi į užsienį, mergaitę graužė iš vidaus. Viskas baigėsi tuo, kad ji visiškai prarado imunitetą. Buvo metai, kai iš poliklinikų neišeidavome. Aš mačiau tik darbą ir namus. Dukrą su Jūrate supažindinau maždaug po mėnesio. Tai buvo įvykis, nes per tuos metus į namus nesivedžiojau moterų. Ir šiandien mūsų namai yra šeimos tvirtovė. Augusta su Jūrate greitai rado bendrą kalbą, o man su jos dukra Dovile buvo sunkiau, - prisimena Gintaras. - Tik noriu arčiau prie Jūratės prieiti, o ji kur buvus, kur nebus, tarp mūsų atsirasdavo (šypsosi). Reikėjo daugiau laiko jos palankumui ir draugiškumui užkariauti." Kai išsikalbame apie šeimą, mergaičių tarpusavio santykius, pasmalsauju, ar Augusta bendrauja su mama. Taip, ji dvi pastarąsias vasaras lankė ją Jungtinėse Valstijose. Gintaras ir Jūratė sutarė: namuose apie buvusias antrąsias puses nieko bloga nekalbama. Mergaitės užaugs ir pačios padarys išvadas.
