Kai jaunesniosios Gintaro Rinkevičiaus (49) dukters Ievos kažkas paklausė, kur dirba jos tėvelis, mažylė nesutrikusi išpyškino: „Jis diriguoja oro uoste.“ „Mano gyvenimas – tai viena didelė kelionė“, – sako Gintaras Rinkevičius.
Buvau mamytės sūnelis
Ryškiausi dirigento vaikystės prisiminimai susiję su kelionių akimirkomis. „Pamenu, man buvo treji metukai, su tėveliais važiavome į Nidą. O kelionė prie jūros kiekvienam vaikui – didelis įvykis! Tėtis dainavo kaimo kapeloje, dažnai dalyvaudavo meninės saviveiklos apžiūrose. Kai man sukako penkeri, į apžiūras pradėjau važinėti ir aš, kartu dainuodavome. Galėčiau ir dabar sudainuoti apie tai, kaip Marse baltos obelys žydės“, – juokiasi Gintaras.
Būsimas dirigentas vaikų darželio nelankė. „Buvau mamytės sūnelis, – prisipažįsta jis. – Gal dėl to buvo ypač sunku, kai septynerių metų mane tėvai atidavė į M. K. Čiurlionio menų mokyklą-internatą. Pirmą klasę baigęs Vievyje, išvažiavau gyventi į Vilnių. Labai nekantriai laukdavau savaitgalių, kai pagaliau tėtis atvažiuos ir vešis mane namo. Kai šeštadienį 12 valandą baigdavosi pamokos, aš jau stovėdavau lauke ir žvalgydavausi tėčio, nors puikiai žinojau, kad jis atvažiuos tik po pietų. Internate gyvenau 11 metų – tai mane išmokė savarankiškumo. Paskui šešerius metus gyvenau Sankt Peterburgo bendrabutyje, vėliau – Maskvoje. Taigi jokie gyvenimo vingiai manęs negali išgąsdinti.“
Būna žmonių, kurie mokyklos laikus prisimena su nuoskauda, o Gintaras – priešingai. Žvelgdamas atgal, jis gali pasakyti daug gero. „Menų mokykla yra gera mokykla. Ji žmogaus ir individualybės nežlugdo, kaip kartais nutinka kitose mokyklose. Sutikau puikių mokytojų, internate turėjau daug draugų. Pirmąją meilę išgyvenau būdamas keturiolikos. Draugavome, vaikščiojome už rankučių susikibę, nuvažiuodavome kartu į Vievį. Netgi bučiavomės... Draugystė truko pusę metų“, – prisimena garsus Lietuvos dirigentas.
Iš doros kelio neišklydau
G. Rinkevičius sako rimčiau į gyvenimą pradėjęs žiūrėti tik mokydamasis vyresnėse klasėse. „Devintoje klasėje nusprendžiau, kad noriu studijuoti simfoninį dirigavimą, tuomet ir pradėjau rimčiau mokytis. Pirmąją cigaretę užtraukiau septyniolikos. Aišku, kartą buvau tėvų pagautas ir išbartas. Ir studentiško gyvenimo paragavau: vakarėliai, merginos... Bet juk tai normalu! O ir iš doros kelio neišklydau“, – pasakoja Gintaras.
Baigęs mokyklą, G. Rinkevičius į Sankt Peterburgo konservatoriją įstojo studijuoti chorinį dirigavimą. „Konservatorija man atrodė tarsi šventovė. Gyvenome bendrabutyje, keturiese viename kambaryje. Mokiausi visaip ir visur – kur tik pavykdavo. Geriausia vieta būdavo prie lifto arba kambaryje tarp durų, nes visur kitur – didžiulis šurmulys, kiekvienas studentas užsiimdavo skirtinga veikla. Dažniausiai keldavausi šeštą valandą ryto, nes tik tada nuvažiavęs į Konservatoriją gaudavau laisvą klasę, kurioje galėdavau repetuoti“, – prisimena Gintaras.
Baigęs tris kursus, jis įstojo į simfoninį dirigavimą, nors į vieną vietą pretendavo net 26 norintieji studijuoti! „Baigdamas studijas, Maskvoje laimėjau sąjunginį dirigavimo konkursą, o tai man atvėrė platesnes galimybes – įstojau į aspirantūrą Maskvoje, pradėjau gastroles po Sovietų Sąjungą. Pradedančiajam dirigentui tai buvo didžiulė atspirtis, puiki praktika, galimybė save realizuoti. Be to, ta proga Lietuvos komunistinė valdžia man skyrė trijų kambarių butą Vilniuje. Įsivaizduojate, koks tai buvo reikšmingas įvykis?! Tuo metu man buvo tik 24-eri“, – pasakoja Gintaras.
Tėvai į vestuves neatvyko
Tais pačiais metais Gintaro šeimoje gimė pirmoji dukra Rūta, o dar po dvejų – dukra Saulė. „Vedžiau būdamas dvidešimties. Dabar turbūt keista būtų tuoktis tokiam jaunam, o tais laikais mane užvaldė jaunatviškas maksimalizmas. Tėvai labai neigiamai vertino šį mano žingsnį, nes mano išrinktoji – rusė. Tačiau kai žmogui 20 metų, jam nebaisūs jokie prieštaravimai. Nors tėvai į vestuves neatvyko, mes su Tatjana vis tiek susituokėme Sankt Peterburgo santuokų rūmuose. Į ceremoniją susirinko apie 20 žmonių, tarp kurių – kurso draugai ir būsimos žmonos tėvai“, – prisimena Gintaras.
G. Rinkevičius gavo dirigento asistento vietą Filharmonijoje, todėl su šeima grįžo gyventi į Lietuvą. „Kadangi laimėjau ne vieną reikšmingą tarptautinį konkursą, netrukus Filharmonijoje gavau antrojo dirigento vietą. 1983–1988 m. dirbau simfoninio orkestro dirigentu. 1988-aisiais buvo sukurtas Lietuvos valstybinis jaunimo simfoninis orkestras, man buvo pasiūlyta vyriausiojo dirigento ir meno vadovo vieta. Tuo labai apsidžiaugiau bei pradėjau kurti naują orkestrą. Po metų įvyko pirmasis orkestro koncertas. Dabar šiam orkestrui jau 20 metų. Nuo 1996 m. dirbau Latvijos nacionalinės operos vyriausiuoju dirigentu – tai be galo reikšmingas žingsnis mano karjeroje. Dar viena sritis, kurioje dirbu, tai dėstytojavimas – esu LTMA profesorius“, – pasakoja G. Rinkevičius.
Tarnybinis romanas, padovanojęs tikrąją meilę
Su pirmąja žmona dirigentas pragyveno 22 metus. „Dabartinė mano žmona Donata tuo metu dirbo Muzikos kultūros paramos fonde, kartu organizavome projektą „Klasikos metamorfozės“, taip ir susipažinome. Vėliau ji pradėjo dirbti mūsų orkestre, tapo meno vadovo pavaduotoja. Tuomet tarp mūsų prasidėjo tarnybinis romanas. Tiesiog atėjo toks momentas, kai supratau, kad myliu kitą moterį ir dėl jos privalau nutraukti ryšius su tuomete žmona“, – sako Gintaras.
Su Donata iki vedybų dirigentas draugavo pusę metų. „Kai žmogui 42-eji, tada visi rimti sprendimai priimami greičiau, nėra ko dvejoti. Labai greitai supratau, kad tai žmogus, su kuriuo noriu gyventi, noriu susilaukti vaikų. Tuomet mano gyvenimas pasikeitė kardinaliai – dabar turiu didelę šeimą, su žmona auginame keturis vaikus. Žinote, gyvenimas įdomus: vienų meilė taip ir neaplanko, kitus aplanko, tačiau jie nesiryžta jos priimti, o aš žengiau itin drąsų žingsnį. Man sunkiausia buvo matyti, kaip kenčia dukrelės – joms tai buvo didelis smūgis. Džiaugiuosi, kad dabar gražiai bendraujame“, – pasakoja Gintaras.
Dirigentas šypsosi – didelę šeimą turėti labai smagu. „Turiu penkias dukras, todėl sūnelio labai laukiau. Tačiau negaliu sakyti, kad jis mylimiausias iš visų vaikų. Nors jis mažiausias, mūsų pagrandukas, bet nemanau, jog sūnų labiausiai lepinu. Dukras, tikriausiai, labiau lepinu “, – šypsosi vyras.
Visą laiką jaučiuosi studentu
Dirigentas sako turįs labai daug pomėgių, bet jiems, deja, stinga laiko. „Gyvenime esu pakeitęs labai daug automobilių. Mėgstu vairuoti, mėgstu greitį. Kai buvau paauglys, svajojau apie motociklą. Niekada nebuvau išlepintas vaikas. Tuo metu dirbau ir statybose, ir lentpjūvėje, uždirbtus pinigus taupiau motociklui, bet tėvai mane perkalbėjo ir padovanojo man zaporožietį. Tai buvo pirmasis automobilis mūsų šeimoje. Vis dėlto jį dažniausiai vairuodavo tėtis, tačiau ir man kartais duodavo pavažinėti. O svajonė apie motociklą niekur nedingo: būdamas trisdešimties, nusipirkau „Jawą“, o prieš devynerius metus įsigijau gerą, galingą motociklą „Jamaha V-Max“ . Jį turiu iki šiol, nors važinėju retai. Esu juo pasiekęs 200 km/h valandą greitį. Dar mėgstu plaukioti baidarėmis, norėčiau būriuoti, skraidyti su parasparniu, bet viskas ateityje“, – šypsosi Gintaras.
Daugiausia laiko dirigentui užima darbas ir partitūros (visų balsų ir instrumentų partijos – aut. past.) studijavimas. „Norėčiau skaityti knygas, bet kai tuo pačiu metu dar reikia mokytis šešis muzikos kūrinius, knygoms skaityti paprasčiausiai nelieka laiko. Kad gerai išmoktumei vieną simfoniją, per dieną reikia dirbti mažiausiai dvi valandas ir taip tris savaites. Aš visą laiką jaučiuosi kaip studentas, nuolat mokausi, nes į repertuarą įtraukiami vis nauji kūriniai“, – šypsosi Gintaras.
Buvau mamytės sūnelis
Ryškiausi dirigento vaikystės prisiminimai susiję su kelionių akimirkomis. „Pamenu, man buvo treji metukai, su tėveliais važiavome į Nidą. O kelionė prie jūros kiekvienam vaikui – didelis įvykis! Tėtis dainavo kaimo kapeloje, dažnai dalyvaudavo meninės saviveiklos apžiūrose. Kai man sukako penkeri, į apžiūras pradėjau važinėti ir aš, kartu dainuodavome. Galėčiau ir dabar sudainuoti apie tai, kaip Marse baltos obelys žydės“, – juokiasi Gintaras.
Būsimas dirigentas vaikų darželio nelankė. „Buvau mamytės sūnelis, – prisipažįsta jis. – Gal dėl to buvo ypač sunku, kai septynerių metų mane tėvai atidavė į M. K. Čiurlionio menų mokyklą-internatą. Pirmą klasę baigęs Vievyje, išvažiavau gyventi į Vilnių. Labai nekantriai laukdavau savaitgalių, kai pagaliau tėtis atvažiuos ir vešis mane namo. Kai šeštadienį 12 valandą baigdavosi pamokos, aš jau stovėdavau lauke ir žvalgydavausi tėčio, nors puikiai žinojau, kad jis atvažiuos tik po pietų. Internate gyvenau 11 metų – tai mane išmokė savarankiškumo. Paskui šešerius metus gyvenau Sankt Peterburgo bendrabutyje, vėliau – Maskvoje. Taigi jokie gyvenimo vingiai manęs negali išgąsdinti.“
Būna žmonių, kurie mokyklos laikus prisimena su nuoskauda, o Gintaras – priešingai. Žvelgdamas atgal, jis gali pasakyti daug gero. „Menų mokykla yra gera mokykla. Ji žmogaus ir individualybės nežlugdo, kaip kartais nutinka kitose mokyklose. Sutikau puikių mokytojų, internate turėjau daug draugų. Pirmąją meilę išgyvenau būdamas keturiolikos. Draugavome, vaikščiojome už rankučių susikibę, nuvažiuodavome kartu į Vievį. Netgi bučiavomės... Draugystė truko pusę metų“, – prisimena garsus Lietuvos dirigentas.
Iš doros kelio neišklydau
G. Rinkevičius sako rimčiau į gyvenimą pradėjęs žiūrėti tik mokydamasis vyresnėse klasėse. „Devintoje klasėje nusprendžiau, kad noriu studijuoti simfoninį dirigavimą, tuomet ir pradėjau rimčiau mokytis. Pirmąją cigaretę užtraukiau septyniolikos. Aišku, kartą buvau tėvų pagautas ir išbartas. Ir studentiško gyvenimo paragavau: vakarėliai, merginos... Bet juk tai normalu! O ir iš doros kelio neišklydau“, – pasakoja Gintaras.
Baigęs mokyklą, G. Rinkevičius į Sankt Peterburgo konservatoriją įstojo studijuoti chorinį dirigavimą. „Konservatorija man atrodė tarsi šventovė. Gyvenome bendrabutyje, keturiese viename kambaryje. Mokiausi visaip ir visur – kur tik pavykdavo. Geriausia vieta būdavo prie lifto arba kambaryje tarp durų, nes visur kitur – didžiulis šurmulys, kiekvienas studentas užsiimdavo skirtinga veikla. Dažniausiai keldavausi šeštą valandą ryto, nes tik tada nuvažiavęs į Konservatoriją gaudavau laisvą klasę, kurioje galėdavau repetuoti“, – prisimena Gintaras.
Baigęs tris kursus, jis įstojo į simfoninį dirigavimą, nors į vieną vietą pretendavo net 26 norintieji studijuoti! „Baigdamas studijas, Maskvoje laimėjau sąjunginį dirigavimo konkursą, o tai man atvėrė platesnes galimybes – įstojau į aspirantūrą Maskvoje, pradėjau gastroles po Sovietų Sąjungą. Pradedančiajam dirigentui tai buvo didžiulė atspirtis, puiki praktika, galimybė save realizuoti. Be to, ta proga Lietuvos komunistinė valdžia man skyrė trijų kambarių butą Vilniuje. Įsivaizduojate, koks tai buvo reikšmingas įvykis?! Tuo metu man buvo tik 24-eri“, – pasakoja Gintaras.
Tėvai į vestuves neatvyko
Tais pačiais metais Gintaro šeimoje gimė pirmoji dukra Rūta, o dar po dvejų – dukra Saulė. „Vedžiau būdamas dvidešimties. Dabar turbūt keista būtų tuoktis tokiam jaunam, o tais laikais mane užvaldė jaunatviškas maksimalizmas. Tėvai labai neigiamai vertino šį mano žingsnį, nes mano išrinktoji – rusė. Tačiau kai žmogui 20 metų, jam nebaisūs jokie prieštaravimai. Nors tėvai į vestuves neatvyko, mes su Tatjana vis tiek susituokėme Sankt Peterburgo santuokų rūmuose. Į ceremoniją susirinko apie 20 žmonių, tarp kurių – kurso draugai ir būsimos žmonos tėvai“, – prisimena Gintaras.
G. Rinkevičius gavo dirigento asistento vietą Filharmonijoje, todėl su šeima grįžo gyventi į Lietuvą. „Kadangi laimėjau ne vieną reikšmingą tarptautinį konkursą, netrukus Filharmonijoje gavau antrojo dirigento vietą. 1983–1988 m. dirbau simfoninio orkestro dirigentu. 1988-aisiais buvo sukurtas Lietuvos valstybinis jaunimo simfoninis orkestras, man buvo pasiūlyta vyriausiojo dirigento ir meno vadovo vieta. Tuo labai apsidžiaugiau bei pradėjau kurti naują orkestrą. Po metų įvyko pirmasis orkestro koncertas. Dabar šiam orkestrui jau 20 metų. Nuo 1996 m. dirbau Latvijos nacionalinės operos vyriausiuoju dirigentu – tai be galo reikšmingas žingsnis mano karjeroje. Dar viena sritis, kurioje dirbu, tai dėstytojavimas – esu LTMA profesorius“, – pasakoja G. Rinkevičius.
Tarnybinis romanas, padovanojęs tikrąją meilę
Su pirmąja žmona dirigentas pragyveno 22 metus. „Dabartinė mano žmona Donata tuo metu dirbo Muzikos kultūros paramos fonde, kartu organizavome projektą „Klasikos metamorfozės“, taip ir susipažinome. Vėliau ji pradėjo dirbti mūsų orkestre, tapo meno vadovo pavaduotoja. Tuomet tarp mūsų prasidėjo tarnybinis romanas. Tiesiog atėjo toks momentas, kai supratau, kad myliu kitą moterį ir dėl jos privalau nutraukti ryšius su tuomete žmona“, – sako Gintaras.
Su Donata iki vedybų dirigentas draugavo pusę metų. „Kai žmogui 42-eji, tada visi rimti sprendimai priimami greičiau, nėra ko dvejoti. Labai greitai supratau, kad tai žmogus, su kuriuo noriu gyventi, noriu susilaukti vaikų. Tuomet mano gyvenimas pasikeitė kardinaliai – dabar turiu didelę šeimą, su žmona auginame keturis vaikus. Žinote, gyvenimas įdomus: vienų meilė taip ir neaplanko, kitus aplanko, tačiau jie nesiryžta jos priimti, o aš žengiau itin drąsų žingsnį. Man sunkiausia buvo matyti, kaip kenčia dukrelės – joms tai buvo didelis smūgis. Džiaugiuosi, kad dabar gražiai bendraujame“, – pasakoja Gintaras.
Dirigentas šypsosi – didelę šeimą turėti labai smagu. „Turiu penkias dukras, todėl sūnelio labai laukiau. Tačiau negaliu sakyti, kad jis mylimiausias iš visų vaikų. Nors jis mažiausias, mūsų pagrandukas, bet nemanau, jog sūnų labiausiai lepinu. Dukras, tikriausiai, labiau lepinu “, – šypsosi vyras.
Visą laiką jaučiuosi studentu
Dirigentas sako turįs labai daug pomėgių, bet jiems, deja, stinga laiko. „Gyvenime esu pakeitęs labai daug automobilių. Mėgstu vairuoti, mėgstu greitį. Kai buvau paauglys, svajojau apie motociklą. Niekada nebuvau išlepintas vaikas. Tuo metu dirbau ir statybose, ir lentpjūvėje, uždirbtus pinigus taupiau motociklui, bet tėvai mane perkalbėjo ir padovanojo man zaporožietį. Tai buvo pirmasis automobilis mūsų šeimoje. Vis dėlto jį dažniausiai vairuodavo tėtis, tačiau ir man kartais duodavo pavažinėti. O svajonė apie motociklą niekur nedingo: būdamas trisdešimties, nusipirkau „Jawą“, o prieš devynerius metus įsigijau gerą, galingą motociklą „Jamaha V-Max“ . Jį turiu iki šiol, nors važinėju retai. Esu juo pasiekęs 200 km/h valandą greitį. Dar mėgstu plaukioti baidarėmis, norėčiau būriuoti, skraidyti su parasparniu, bet viskas ateityje“, – šypsosi Gintaras.
Daugiausia laiko dirigentui užima darbas ir partitūros (visų balsų ir instrumentų partijos – aut. past.) studijavimas. „Norėčiau skaityti knygas, bet kai tuo pačiu metu dar reikia mokytis šešis muzikos kūrinius, knygoms skaityti paprasčiausiai nelieka laiko. Kad gerai išmoktumei vieną simfoniją, per dieną reikia dirbti mažiausiai dvi valandas ir taip tris savaites. Aš visą laiką jaučiuosi kaip studentas, nuolat mokausi, nes į repertuarą įtraukiami vis nauji kūriniai“, – šypsosi Gintaras.
